Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Fotoakis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Fotoakis“ ieškinį atsakovams V. R. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys E. G. ir S. A. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl buvusio ieškovės vadovo civilinės atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

14. Šalys atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-752-253/2014 dėl bendrovės ir jos vienasmenio valdymo organo (atsakovo) veiklos tyrimo, kurioje 2014 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas sprendimas bendrovę likviduoti CK 2.131 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, minėtas sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Ieškovė pareiškė atsakovui kaip buvusiam bendrovės vadovui šios nutarties 2 punkte išdėstytus reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Ieškovė ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Taigi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) bei apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

18. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantai. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir aplinkybių, leidžiančių peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduotų apeliacinių skundų ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad dėl skundžiamo sprendimo yra paduoti tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliaciniai skundai, todėl žemiau pasisakytina dėl jų kiekvieno atskirai pagal juose nurodomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, t. y. apeliacinio skundo pagrindą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

19. Ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria ieškinio reikalavimai netenkinti. Todėl, vadovaujantis pirmiau išdėstytais argumentais, skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto ieškovės apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl nutarties 2 punkte nurodytų penkių reikalavimų, t. y. antrojo, šeštojo, septintojo, aštuntojo ir tryliktojo.

20. Ieškovė atsakovo atsakomybę grindžia jo kaip buvusio vienasmenio valdymo organo (vadovo) veiklos netinkamumu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017). Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti bendrovės vadovo kaltės. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Taigi, ieškovės pareiga yra įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (jos dydį) bei priežastinį ryšį.

22. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2006 m. sausio 16 d. su UAB „VB Lizingas“ ir E. V. akių ligų kabinetu sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė pardavė patalpą - parduotuvę, esančią Taikos pr. 115A, Klaipėdoje (2 t., b.l. 39-42). Teisėjų kolegija ieškovės argumentą, kad iš buhalterinių dokumentų nėra galimybės nustatyti, jog pagal minėtą sutartį 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovei buvo sumokėtas 100 000 Lt avansas, vertina nepagrįstu. Atsakovo į bylą pateiktas 2005 m. lapkričio 28 d. sąskaitos išrašas patvirtina (3 t., b.l. 140), kad E. V. 2005 m. lapkričio 28 d. pervedė ieškovei 100 000 Lt avansinį mokėjimą pagal sutartį. Pagrįsta atsakovo pozicija, kad minėtų dokumentų tyrimui pateikti nebuvo pagrindo, nes tiriamasis laikotarpis prasidėjo nuo 2006 m. sausio 1 d., todėl ankstesnio laikotarpio dokumentai tyrimui nebuvo aktualūs. Be to, iš pateikto į bylą žiniaraščio už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d. matyti, kad pagal minėtą sutartį apmokėjimai yra įvykdyti ir įsiskolinimų nėra (3 t., b.l. 140 (antra pusė)). Be to, šis sandoris pateko į UAB „Audito sistemos“ atlikto juridinio asmens veiklos tyrimo laikotarpį (2006-2009 metai), tačiau į ekspertų nustatytų nuostolingų sandorių sąrašą nebuvo įtrauktas. Taip pat ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus bei ikiteisminio tyrimo dokumentus laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. nenustatytas ieškovės piniginių lėšų trūkumas ar perteklius. Ieškovės nurodomi argumentai, kad 2006 m. sausio 3 d. banko išrašo duomenys apie bendrovės sąskaitoje esantį 1 532,95 Lt likutį patvirtina nuostolingą sumokėto avanso panaudojimą, nėra pakankami žalai konstatuoti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė, jog atsakovo veiksmais bendrovei pagal 2006 m. sausio 16 d. sandorį buvo padaryta 41 618,40 Eur žala (CPK 185 straipsnis).

24. Sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, pažymėtina, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Teismų praktikoje yra suformuluotos ir specialios įrodinėjimo taisyklės paskolos suteikimo ar grąžinimo faktui nustatyti. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

25. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsikirtimus dėl nepagrįsto 121 000 Lt (35 044,02 Eur) sumos išmokėjimo iš bendrovės kasos grindžia šalių 2001 m. rugsėjo 3 d. sudaryta paskolos sutartimi Nr. 01/3, kuria atsakovas esą paskolino bendrovei 250 000 Lt, numatant paskolos grąžinimo terminą iki 2002 m. gruodžio 31 d. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien minėtos paskolos sutarties pateikimas nepagrindžia 250 000 Lt paskolos suteikimo. Paskolos sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad paskolos davėjas (atsakovas) 250 000 Lt paskolą įsipareigojo paskolos gavėjui (ieškovei) suteikti per 7 dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos, šią sumą pervedant į paskolos gavėjo nurodytą sąskaitą. Taigi, tam, kad tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis). Kaip minėta, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. atsakovas turi įrodyti 250 000 Lt paskolos ieškovei suteikimą – pateikti įrodymus, pagrindžiančius 250 000 Lt bendrovei perdavimą (atliktą pavedimą).

26. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino paskolos dalyko (pinigų) (ne)perdavimo faktą pagrindžiančių aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju būtina ištirti visus su galimu 2001 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutarties dalyko – 250 000 Lt – (ne)perdavimo faktu susijusius įrodymus, t. y. nustatyti paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, joje užfiksuoto paskolos dalyko perdavimo bendrovei fakto (ne)egzistavimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad byloje nėra surinkti, tirti ir vertinti įrodymai, sudarantys galimybę spręsti apie paskolos dalyko perdavimo faktą, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad 2001 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartis pagrindžia 35 044,02 Eur dalinio paskolos grąžinimo teisėtumą, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad 2006 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderio ir 2006 m. vasario 1 d. kasos išlaidų orderio turinys nepatvirtina, kad atsakovui buvo grąžinta dalis paskolos būtent pagal pateiktą 2001 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį.

27. Ieškovė septintuoju reikalavimu prašė pripažinti, kad atsakovui už laikotarpį nuo 2009 m., balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. nepagrįstai priskaičiuotas darbo užmokestis 6 222,93 Eur sumai, o aštuntuoju reikalavimu prašė pripažinti 2010 m. gruodžio 23 d. ieškovės įsakymo dalį dėl išeitinės išmokos nepagrįstu ir įsakymą šioje dalyje panaikinti. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus atmetė, pritaikęs ieškinio senatį, nes sprendė, kad reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais taikomas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2015 m. liepos 2 d., o ieškinys paduotas 2016 m. spalio 11 d., t. y. pasibaigus ieškinio senačiai. Ieškovė nesutikimą su šiomis skundžiamo sprendimo dalimis grindžia tuo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes reikalavimas pareikštas dėl žalos atlyginimo, kuriam taikomas trejų metų senaties terminas. Tačiau teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais sutikti neturi pagrindo.

28. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Teismas ginčą sprendžia pagal šalių pareikštus reikalavimus, kuriuos asmuo ieškinio padavimo stadijoje privalo suformuoti aiškiai iš tiksliai, teismas negali pats nei suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo, nei jų pakeisti. CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, bet tik CPK nustatytais atvejais ir tvarka (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovė suformavo aiškų ir tikslų ieškinio dalyką – pripažinti, kad tam tikru laikotarpiu atsakovui nepagrįstai priskaičiuotas darbo užmokestis, taip pat pripažinti įsakymo dalį dėl išeitinės išmokos nepagrįstu. Iš suformuotų ieškovės ieškinio septintojo ir aštuntojo reikalavimų matyti, kad ieškovė reikalavimo priteisti šiuo pagrindu iš atsakovo žalos atlyginimą nepareiškė, todėl ieškovės argumentas, kad ji yra pareiškusi reikalavimą dėl žalos atlyginimo, laikytinas nepagrįstu. Taigi, ieškovės suformuotas ieškinio dalykas yra juridinio asmens organų sprendimų, kuriais atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis ir išeitinė išmoka, pripažinimas nepagrįstais.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais taikomas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 4 dalis). Iš esmės neginčytina, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2015 m. liepos 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą likviduoti bendrovę. Todėl ieškovei ieškinį pareiškus 2016 m. spalio 11 d., darytina išvada, kad pirmiau nurodyti reikalavimai pareikšti pasibaigus ieškinio senaties terminui. Ieškovė termino praleidimo priežasčių nenurodė, termino atnaujinti neprašė. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį dėl septintojo ir aštuntojo ieškinio reikalavimų atmetė pritaikius ieškinio senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

31. Ieškovė tryliktuoju reikalavimu prašė priteisti ieškovei iš atsakovo 212 430,49 Eur už nuostolingą veiklą bendrovei laikotarpiu nuo 2006 iki 2009 metų. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, konstatavęs, kad jis pareikštas eksperto išvados 3.6 papunkčio pagrindu, kuris apima visą atliktą tyrimą ir į minėtą sumą yra įskaičiuoti ekspertų tirti sandoriai, dėl kurių ieškovė yra pareiškusi reikalavimus dėl žalos atlyginimo, taip pat ir dėl žalos, grindžiamos 202 115,69 Lt išmokėjimu E. G., ir pagal kitus sandorius, už kuriuos yra atsakingas E. G., nes dalyvavo jų sudaryme. Ieškovė nesutikimą su šia skundžiamo sprendimo dalimi apeliaciniame skunde grindžia tik aplinkybėmis dėl atsakovo atsakomybės, susijusios su 2008 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderiu iš bendrovės kasos E. G. 202 115,69 Eur sumos išmokėjimu. Ieškovės teigimu, atsakovas be jokio pagrindo 2007 m. liepos 9 d. kaip vienasmenis valdymo organas priėmė sprendimą E. G. išmokėti 202 115,69 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, su ieškove sutikti neturi pagrindo.

32. Kaip minėta, ieškovė reikalauja atsakovo kaip vienasmenio valdymo organo civilinės atsakomybės dėl 2008 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderiu iš bendrovės kasos E. G. išmokėtos 202 115,69 Eur sumos (2 t., b.l. 102). Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 31 d. sprendimu iš E. G. bendrovei priteisė 231 440,86 Lt, konstatavęs, kad 2007 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderiu iš bendrovės kasos E. G. išmokėjus 202 115,69 Lt, pastarasis į bendrovės kasą šios sumos negrąžino ir tyčiniais veiksmais padarė bendrovei 231 440,86 Lt žalą (3 t., b.l. 151). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad atsakovas iš esmės negali atsakyti už E. G. veiksmus, t. y. dėl pastarojo padarytų ir teismo įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotų neteisėtų veiksmų. Juolab, kad dėl 2008 m. liepos 31 d. kasos išlaidų orderiu išmokėtos sumos patirta bendrovės žala jau yra priteista ir antstolis vykdo išieškojimą iš E. G. (2 t., b.l. 186). Ieškovei neįrodžius, kad atsakovas solidariai yra atsakingas už bendrovės E. G. išmokėtą 202 115,69 Lt sumą, ir apeliaciniame skunde nekvestionuojant kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl galimos žalos, vykdant nuostolingą bendrovės veiklą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškiniu reiškiamą tryliktąjį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

33. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Tačiau apeliacinio nagrinėjimo ribas nusako ne tik apeliacinio skundo dalykas (prašymas), bet ir apeliacinio skundo pagrindas, t. y. argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (šios nutarties 17 punktas). Teisėjų kolegija nenustačius aplinkybių, leidžiančių peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodomų nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentų, t. y. pagal apeliacinio skundo pagrindą (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

34. Teisėjų kolegija atsakovo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, renkant ir tiriant įrodymus, laiko nepagrįstu. Atsakovo teigimu, teismas buvo šališkas, nes netyrė E. G. veiksmų, tačiau ši aplinkybė pati savaime nepagrindžia teisėjos šališkumo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas pasinaudojo savo teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nušalinimo pareiškimo netenkino, nenustatęs tam įstatyme numatytų pagrindų (CPK 64-66 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismas priėmė vienai šaliai nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių abejonę dėl teismo nešališkumo patvirtinančių argumentų, nesuponuoja išvados dėl teisėjos šališkumo kurios nors šalies atžvilgiu.

35. Nepagrįsti atsakovo argumentai, susiję su CK 6.68 straipsnio, reglamentuojančio netiesioginį ieškinį, taikymu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byla yra nagrinėjama pagal patikslintą ieškinį (2 t., b.l. 108-111), kuriuo reikalavimus atsakovui dėl žalos atlyginimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais pareiškė pati bendrovė (ieškovė), o ne pagal pradinį ieškinį, kurį CK 6.68 straipsnio pagrindu bendrovės naudai buvo pareiškęs trečiasis asmuo E. G.. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pakeitė šalių procesines padėtis, nes civiliniame procese galioja dispozityvumo principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, be kita ko, tikslinti pareikštą ieškinį (pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus) bei byloje dalyvaujančius asmenis (CPK 13 straipsnis 42 straipsnio 1 dalis). Taip pat nepagrįsti atsakovo argumentai, kad aiškiai ir suprantamai nenurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė patikslintame ieškinyje suformulavo ir nurodė aiškius reikalavimus atsakovui (šios nutarties 2 punktas) bei išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Todėl byla pagrįstai pirmosios instancijos teismo išnagrinėta pagal ieškovės patikslintame ieškinyje nustatytas ribas, t. y. nurodytą ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą.

36. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad civilinėn atsakomybėn turėjo būti patrauktas ir E. G.. Pagal civiliniame procese galiojančius teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą ir dispozityvumo principus kiekvienas asmuo yra laisvas apsispręsti, ar ginti savo pažeistas teises teisme, o jeigu ginti, tai pasirinkti savo elgesio modelį, kaip ir kokia apimtimi tai daryti, t. y. nustatyti pažeistų teisių gynimo ribas. Pagal bendrąją taisyklę būtent ieškovas sprendžia, kokiems asmenims ir kokius materialaus pobūdžio reikalavimus reikšti.

38. Teisėjų kolegija atsakovo nurodytus teiginius dėl 35 044,02 Eur paskolos nepagrįstumo bei sprendime nurodomų sumų skaičiavimo (nesirėmimo viena valiuta) vertina deklaratyviais, nes šių savo teiginių atsakovas neargumentavo, t. y. nenurodė kokių aplinkybių teismas nenustatė, kokių įrodymų neištyrė, kokius įrodymus įvertino netinkamai ir kuo pasireiškė netinkamas įrodymų vertinimas. Vien, kaip nagrinėjamu atveju, pavienių aplinkybių nurodymas ar atskirų deklaratyvaus pobūdžio klausimų kėlimas nepagrindžia skundžiamo sprendimo ir/ar jo dalies neteisėtumo.

Dėl bylos procesinės baigties

39. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

40. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo 35 044,02 Eur nepagrįstai grąžintos skolos (nutarties 25-26 punktai), tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje buvo neatskleista bylos esmė, o pagal byloje esančius įrodymus minėto reikalavimo išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimas keičiamas, panaikinant sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 35 044,02 Eur nepagrįstai grąžintos skolos iš atsakovo priteisimo, ir šią bylos dalį perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai).

41. Iš naujo nagrinėjant ieškovės reikalavimą dėl 35 044,02 Eur nepagrįstai grąžintos skolos iš atsakovo priteisimo, būtina atsižvelgti į šios nutarties 24 ir 26 punktuose išdėstytus argumentus bei ištirti ir įvertinti nurodytas privalomai nagrinėtinas aplinkybes.

42. Grąžindamas bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti sprendžiamas teismui priėmus galutinį sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Fotoakis“ reikalavimas priteisti iš atsakovo V. R. 35 044,02 Eur nepagrįstai grąžintos skolos, taip pat sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos ir žyminis mokestis valstybei, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.