Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-444-544/2016

Raimundas Rakauskas Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01095-2015-8

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. K. atskirąjį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-26-1005/2016 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. vasario 3 d. ieškovė G. K. teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti atsakovą netrukdyti jai naudotis žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su statiniu – kontora su gyvenamosiomis patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei leisti jai laisvai pateikti į patalpas; 2) įpareigoti atsakovą leisti jai iš patalpų (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. pasiimti visus asmeninio naudojimo daiktus ir būtiniausius namų apyvokos daiktus; 3) uždrausti atsakovui perleisti jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, namų apyvokos turtą, uždrausti minėtą turtą įkeisti kitiems asmenims. Prašyme nurodė, kad atsakovo elgesys ir veiksmai nėra adekvatūs, iškilusių klausimų nėra galimybės išspręsti civilizuotu būdu, o dėl atsakovo nuolatinio psichinio smurto ir pažeminimų ji privalėjo išsikraustyti iš savo namų ir nuomotis gyvenamąjį plotą. Atsakovas neleidžia pasiimti jos asmeninio naudojimo daiktų ir būtiniausių namų apyvokos reikmenų, o naujų daiktų susipirkti neturi finansinių galimybių.

Skundžiama 2016 m. vasario 4 d. nutartimi Kupiškio rajono apylinkės teismas ieškovės prašymo netenkino. Nurodė, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. sausio 7 d. bei 2016 m. sausio 25 d. nutartimis jau yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės: atsakovo nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms taikytas areštas, atsakovas įpareigotas perduoti ieškovei sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) rajone (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) visų pastatų raktų antrą kopiją ir netrukdyti jai naudotis sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., pastatais ir kita infrastruktūra, perduoti ieškovei G. K. pašto dėžutės, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), rakto kopiją, sieninio seifo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), antrajame namo aukšte, rakto kopiją, atsakovui uždrausta sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) rajone (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) apgyvendinti asmenis, kurie nėra įdarbinti pas ūkininką A. K., uždrausta leisti tokiems asmenims naudotis sodybos pastatais, žemės sklypu ir infrastruktūra. Teismas nurodė, kad vien areštuoto atsakovo nekilnojamojo turto vertė faktiškai atitinka ieškiniu reikalaujamą priteisti sumą. Ieškovės prašyme nurodytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Pritaikius prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių atsirastų dar vienas ginčo objektas. Laikinosios apsaugos priemonės negali išspręsti nuolatinių šalių konfliktų, o nuolatinis prašymų dėl tokių priemonių taikymo teikimas trukdo bylos eigai.

Atskirasis skundas atmetamas, o Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju jos prašomos laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos, kadangi anksčiau taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepakankamos apimties, ji toliau patiria finansinius nuostolius, yra priversta kęsti psichologinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir tvarką reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir šių priemonių netaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, priešingai nei tvirtina apeliantė, tiek pagal procesinio įstatymo nuostatas, tiek pagal formuojamą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Būsimo teismo sprendimo galimas turinys turi būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje pažymėjo, kad, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Būtent tokią praktiką yra suformavęs ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010). Todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi būti atsižvelgiama į tai, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, tokio teismo sprendimo įvykdymas netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi būtent ši aplinkybė yra viena esminių sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-986-196/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad ji, būdama namuose, patiria psichinį smurtą, sutuoktinis jai neatiduoda asmeninių daiktų bei iš esmės neleidžia būti namuose. Tačiau ieškovė į bylą nepateikė jokių patikimų ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad sutuoktinis išties neleidžia jos į namus, kad ji negali naudotis turtu, kad ji negali pasiimti savo daiktų ar kad sutuoktinių kokie nors buities daiktai ar kilnojamasis turtas būtų įkeistas ar perleistas. Pagal byloje esančius duomenis negalima daryti pagrįstos išvados, jog atsakovas prieš ieškovę jai būnant namuose būtų vartojęs psichinę prievartą. Kaip pagrįstai buvo nurodyta Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje, kurioje anksčiau buvo spręsti ir ieškovės prašymai taikyti analogiško pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, byloje išties nėra duomenų, kad atsakovas neteisėtai užvaldė visą turtą ir neleidžia juo naudotis, abi šalys turi vienodas teises į namą ir naudojimąsi juo, o nuo 2006 metų jokių atsakovo smurto prieš ieškovę atvejų nėra buvę. Vien deklaratyvūs atskirojo skundo argumentai, kad ieškovė negali patekti į namą dėl prieš ją vartojamo psichinio smurto, kad šiuo metu išsikraustė gyventi kitur, o atsakovas neleidžiant pasiimti asmeninių daiktų, dėl ko ji priverta patirti finansinius nuostolius, nepaneigia virš išdėstytų aplinkybių bei neleidžia tvirtinti, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka CPK 144 str. 1 d. reikalavimus bei yra pagrįstos ir būtinos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jos reikalavimus pagrindžiančių duomenų bei neįrodė egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 1 d., 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas pagrįstai, įrodo ir kitos byloje esančios aplinkybės. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. sausio 7 d. bei 2016 m. sausio 25 d. nutartimis jau yra taikytos virš išvardintos laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas minėtomis nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemonės pažeidė ar kad jų nevykdė Taigi ieškovei jau yra sudarytos sąlygos įgyvendinti savo teises, susijusias su korespondencijos gavimu, su galimybe naudotis seifu, patekti į sodybą. Be to, kaip jau minėta, pagal bylos duomenis ieškovei nėra objektyvių kliūčių naudotis gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), juo labiau, kad šio statinio dydis (daugiau nei 100 m²) suteikia galimybę vesti atskirą nuo sutuoktinio buitį. Pagal minėtas nutartis areštuoto atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto mastas ir vertė yra artima ieškovės ieškinio daliai dėl piniginių sumų priteisimo, todėl ši ieškinio dalis užtikrinta.

Papildomai pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, esant tokiai situacijai, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad ši civilinė byla yra susijusi su šeimos teisiniais santykiais ir kad tokio pobūdžio bylose dažnai egzistuoja viešasis interesas. Tačiau civilinio proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių nagrinėjimą, teismas įgaliotas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Nagrinėjamu atveju byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su nepilnamečių vaikų interesais ar kitokiais ypatingą svarbą visuomenei turinčiais aspektais. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo be išlygų būti itin aktyvus ir savo iniciatyva imtis procesinių priemonių taikymo yra nepagrįstas.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą (atskirąjį skundą), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.