Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-25 nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį bauda 60 MGL (2259 eurų);

pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį bauda 20 MGL (753 eurų);

pagal Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalį bauda 50 MGL (1883 eurų);

pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.) bauda 50 MGL (1883 eurų).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir nustatyta gautinė bausmė - bauda 60 MGL (2259 eurų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), savininku ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2011-01-01 iki 2012-08-29 apgaulingai tvarkė R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 4 d. reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, tai yra: 2011- 2012 metų sausio-rugpjūčio mėn. S. P. išmokėtam 10200,00 Lt neapskaitytam darbo užmokesčiui, papildomai išmokėtam atlyginimui nesurašė atlyginimų apskaičiavimo bei išmokėjimo žiniaraščių ir neįrašė į buhalterinę apskaitą, neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais ir neįrašė į kasos pajamas bei buhalterinę apskaitą už krovinių pervežimo paslaugas gautų 101930,00 Lt pajamų, iš jų 2011 metais 47350,00 Lt, 2012 metų sausio-rugpjūčio mėn. 54580,00 Lt, neregistravo elektroniniu kasos aparatu ir neįrašė į buhalterinę apskaitą už parduotas detales bei automobilių remonto paslaugas gautų 61824,24 Lt pajamų, iš jų 2011 metais 39028,44 Lt, 2012 metų sausio-rugpjūčio mėn. 22795,80 Lt, ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus ir 2012 metų sausio - rugpjūčio mėnesius.

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), savininku bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 21 str. atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2011-12-15 iki 2012-06-18 aplaidžiai tvarkė R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 19 str. 1 d. reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, tai yra, nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, nesaugojo R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir dėl šio pažeidimo iš dalies negalima nustatyti R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos už 2011 metus ir 2012 metų sausio-rugpjūčio mėnesius.

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), savininku ir atsakingu pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 21 str. už apskaitos organizavimą, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-575 28 str. už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, siekdamas išvengti 17691,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio nuo 2011-03-24 iki 2012-09-25 įrašė į R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pridėtines vertės mokesčių deklaracijas (forma FR0600) už 2011 metus, 2012 metų sausio - rugpjūčio mėnesius žinomai neteisingus duomenis, tai yra, nedeklaravo įmonės išrašytuose pardavimo dokumentuose įrašyto pardavimo pridėtinės vertės mokesčio, neišsaugotų keturių išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ir jose išskirto pridėtinės vertės mokesčio, neįrašė pardavimo PVM nuo iš fizinių asmenų ir iš parduotų detalių bei atlikto automobilių remonto gautų pajamų, neįformintų PVM sąskaitomis faktūromis, neįregistruotų elektroniniu kasos aparatu, neįrašytų į buhalterinę apskaitą už 2011 metus 8218,00 Lt, 2012 metų sausio - rugpjūčio mėn. 9473,00 Lt, ir šiuos žinomai neteisingus duomenis apie R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m., 2012 m. sausio - rugpjūčio mėn. pajamas, 2012-03-24, 2011-10-25, 2011-12-27, 2012-01-25, 2012-02-23, 2012-03-15, 2012-04-25, 2012-05-25, 2012-06-25, 2012-07-25, 2012-08-25, 2012-09-25 pateikė elektroninio deklaravimo būdu (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini).

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), savininku bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 21 str. atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2011-01-01 iki 2012-08-29 apgaulingai tvarkė R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr.IX-574 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 4 d. reikalavimus, tai yra 2011 m. - 2012 m. sausio-rugpjūčio mėn. S. P. išmokėtam 10200,00 Lt neapskaitytam darbo užmokesčiui, papildomai išmokėtam atlyginimui nesurašė atlyginimų apskaičiavimo bei išmokėjimo žiniaraščių ir neįrašė į buhalterinę apskaitą, neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais ir neįrašė į kasos pajamas bei buhalterinę apskaitą už krovinių pervežimo paslaugas gautų 101930,00 Lt pajamų, iš jų 2011 m. 47350,00 Lt, 2012 m. sausio-rugpjūčio mėn. 54580,00 Lt, neregistravo elektroniniu kasos aparatu ir neįrašė į buhalterinę apskaitą už parduotas detales bei automobilių remonto paslaugas gautų 61824,24 Lt pajamų, iš jų 2011 m. 39028,44 Lt, 2012 m. sausio-rugpjūčio mėn. 22795,80 Lt, siekdamas išvengti mokesčių į pridėtines vertės mokesčių deklaracijas (forma FR0600) už 2011 m., 2012 m. sausio - rugpjūčio mėnesius, į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2011 metus žinomai neteisingus duomenis apie pajamas bei pateikė šias deklaracijas 2012-03-24, 2011-10-25, 2011-12-27, 2012-01-25, 2012-02-23, 2012-03-15, 2012-04-25, 2012-05-25, 2012-06-25, 2012-07-25, 2012-08-25, 2012-09-25 (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai (duomenys neskelbtini), be to, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2002-03-05 Nr.IX-751 90 str. 4 d. iki 2012-09-25 nesumokėjo 17691,00 Lt pridėtinės vertės mokesčio, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2002-07-02 Nr. Nr.IX-1007 23 str. 3 d. iki 2012-08-31 nesumokėjo 2013,14 Lt gyventojų pajamų mokesčio, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2004-11-04 Nr.IX-2535 9 str. 2 d. iki 2012-09-15 nesumokėjo 805,29 Lt sveikatos draudimo įmokų, 4560, 42 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, pagal Lietuvos Respublikos garantinio fondo 2000-09-12 įstatymą Nr.VIII-1926 3 str. 4 d. iki 2012-09-15 nesumokėjo 18,96 Lt įmokų į garantinį fondą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naudai mokėtinų į Lietuvos Respublikos valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetus viso 25088,81 Lt už 2011 m., 2012 m. sausio-rugpjūčio mėnesius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir nuteistojo R. P. apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant R. P. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d. Nuteistojo R. P. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-25 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Priimdamas R. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nuteistojo R. P. duotais parodymais, liudytojų S. P., L. K. duotais parodymais, 2013-02-11 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-06-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais duomenimis, specialistės D. Bareikienės paaiškinimais ir kita bylos medžiaga. Pažymėtina, kad liudytojų S. P., L. K., specialistės D. Bareikienės paaiškinimai, iš dalies paties nuteistojo R. P. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad R. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir kad jos teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

2013-02-11 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kad R. P. 2011-2012 metų sausio-rugpjūčio mėn. S. P. išmokėtam 10200 Lt neapskaitytam darbo užmokesčiui, papildomai išmokėtam atlyginimui nesurašė atlyginimų apskaičiavimo bei išmokėjimo žiniaraščių ir neįrašė į buhalterinę apskaitą, ir dėl šio bei kitų specialisto išvadoje nurodytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti R. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus ir 2012 metų sausio - rugpjūčio mėnesius (1 t. 191-200 b. l., 2 t. 1-24 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad šioje specialisto išvadoje yra išsamiai ir nuosekliai išnagrinėti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai ir kiti dokumentai, o nustatytos aplinkybės atitinka liudytojo S. P. nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo ja abejoti. Juolab, kad ir pats nuteistasis R. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausoje pripažino mokėjęs S. P. įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį (2 t. 42-43, 51-52 b. l.). Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo netikėti liudytojo S. P. parodymais ir 2013-02-11 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytomis aplinkybėmis bei iš kaltinimo pašalinti aplinkybes dėl S. P. išmokėto ir buhalterinėje apskaitoje neapskaityto 10200 Lt darbo užmokesčio, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. P. teigia, kad pirmą kartą jo atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis jam yra jam per griežtas ir prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos – D. P. atsakomybei.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam R. P. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam R. P. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą – trys R. P. tyčia padarytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., 223 str. 1 d., 220 str. 1 d.) priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, o viena (Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.) – apysunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, į R. P. asmenybę – jis teisiamas pirmą kartą, nėra baustas administracine tvarka, dirba, yra įmonės vadovas, dalinai pripažino savo kaltę, nėra atlyginęs nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai R. P. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamas veikas baudas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. P. už nusikalstamas veikas paskirtos baudos yra daug mažesnės nei Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 ir 3 p. numatytos baudos, skiriamos už nesunkų ir apysunkį nusikaltimą, vidurkis. Taigi teigti, kad R. P. paskirtos bausmės ir galutinė apėmimo būdu subendrinta bausmė (60 MGL bauda) yra per giežtos nėra pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, R. P. prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu buvo gautas D. P. prašymas perduoti jos atsakomybėn pagal laidavimą R. P. (2 t. 170 b. l.).

Teismų praktikoje konstatuota, jog tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011). Taigi tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą apie galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatų taikymą, nurodė, kad atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo. Tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad R. P. savo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pripažino tik iš dalies, nėra atlyginęs savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, ir todėl sprendė, kad nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Viena iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Ši Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).

Konkrečiu atveju, nuteistasis R. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal pareikštą kaltinimą kaltu prisipažįsta iš dalies, nurodė jam inkriminuotų veikų bruožus, padarymo aplinkybes, savo elgesį vertino kritiškai, gailėjosi taip padaręs, tačiau pripažino ne visas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviąsias aplinkybes, t. y. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde R. P. neigia aplinkybes dėl S. P. išmokėto ir buhalterinėje apskaitoje neįrašyto 10200 Lt darbo užmokesčio. Teisėjų kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistasis R. P. savo kaltę pripažino ne visiškai, todėl pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytą aplinkybę – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Taigi nesant vienos iš būtinų sąlygų (Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p.), nėra pagrindo toliau svarstyti R. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimo ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nuostatų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam R. P. Lietuvos Respublikos BK 40 str. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė galimybės atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Tenkinti apelianto prašymą ir pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-25 nuosprendį, taikyti jam Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir bylą nutraukti, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde R. P. nurodo, kad jis teisminio nagrinėjimo metu dėjo visas pastangas, kad būtų išsiaiškinta tiesa ir siekė padėti teismui, taip pat tikslino įmonės veiklos deklaracijas, tuo siekdamas tik aiškumo byloje, kad nors jo įmonėje buvo sunkūs laikai, jis surado finansines galimybes ir sudarė sutartį dėl jo įmonės buhalterinės apskaitos patikrinimo, kad jis teismo metu įsipareigojo atlyginti civilinius ieškinius ir jau iš dalies žalą atlygino, be to, jis daug metų užsiima verslu, dirba atsakingai, turi šeimą, yra aktyvus rajono pilietis, nėra anksčiau teistas, tačiau pažymėtina, kad konstatavus pirmiau minėtos sąlygos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvimą, šios aplinkybės neturi Lietuvos Respublikos BK 40 str. taikymo aspektu teisinės reikšmės, nemenkina jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo R. P. padarytas veikas, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, atitinkančias Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti ar naikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-25 nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.