Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinėje V. P. su pertraukomis buvo laikomas 2015 m. birželio 16 d. – 2017 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 16). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. (b. l. 2). Teismas Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpį vertina kaip teisingus ir nekeliančius abejonių, kadangi juos patvirtina V. P. asmens kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti rašytiniai įrodymai (b. l. 19-24). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 19-24).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos įstaigų areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009) ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Tačiau valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu; iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra suformavęs praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais V. P. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių atsakovės atstovas pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą, Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. balandžio 16 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 17) bei 2018 m. gegužės 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. P. laikymo areštinėje“ (b. l. 16). Nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas areštinėje nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 23 d. buvo laikytas kameroje Nr. 16 (plotas 14,38 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. - kameroje Nr. 2 (plotas 21,38 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. - kameroje Nr. 9 (plotas 11,70 kv. m) su vienu asmeniu.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į Panevėžio AVPK pateiktus duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą areštinės kamerose (b. l. 17), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje išbuvo 10 parų, iš jų – 7 paras, pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2015 m. birželio 16 d. – birželio 23 d. laikotarpiu teko 4,36 kv. m ploto, o 3 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui teko nuo 5,1 iki 6,69 kv. m ploto).

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog Panevėžio AVPK 7 paras pažeidė V. P. subjektinę teisę būti laikomam policijos įstaigos areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. policijos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele ir nebuvo net minimaliai uždengtas, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; sanitariniuose mazguose įrengti tupimi tualetai.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Pagal šio teisės akto nuostatas, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Higienos normos 37:2009 nebuvo nustatęs reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas, taip pat, be to, jame nebuvo įtvirtinti specialūs reikalavimai tualeto tipui. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nėra nustatyta. Veiklos taisyklių 7.13 punkte buvo įtvirtinta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. gegužės 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. P. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 14). Šis pareigūnas 2018 m. gegužės 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių areštinėje laikomi asmenys, naudodamiesi sanitariniu mazgu, gali užkabinti audeklus; areštinėje laikomi asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau sanitarinius mazgus užsidengia jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis (b. l. 18).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (pvz., (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Taigi, teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ar jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas V. P., sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Vertindamas atsakovės atstovo teiginius, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos, tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų; pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jam neturtinę žalą sukėlė tai, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniuose mazguose nėra įrengtų sėdimų klozetų, teismas atsižvelgia į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas galiojusių teisės aktų Higienos normos 37:2009 6 ir 20 punktus bei Veiklos taisyklių 6 punktą, yra nurodęs, kad nesėdimo tualeto įrengimas areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises (2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2254-520/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-954-442/2018).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad per visą ginčo laikotarpį buvo pažeista V. P. teisė naudotis kamerų sanitariniuose mazguose tinkamai įrengtais tualetais bei teisė į privatumą.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala jam buvo padaryta, nesuteikus Panevėžio AVPK areštinėje vegetarinio maitinimo.

Veiklos taisyklių 7.11 punkte buvo nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti tinkamą maitinimą ir geriamo vandens. Galiojančiose 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklėse nurodoma, kad policijos areštinėse laikomiems areštantams taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos fiziologinės mitybos normos(62 punktas), areštinėje laikomi asmenys maitinami 3 kartus per dieną, valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi nustatytomis fiziologinėmis mitybos normomis (63 punktas). Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Be to, tiekiamo maisto kokybės, skiriamų produktų kiekių reikalavimus nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ .

Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys turi galimybę gauti vegetarinį maitinimą; pageidaujantis gauti tokį maitinimą asmuo, atvykęs areštinę, turi raštu kreiptis į Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnus, kurie tokį maitinimą užsako; galimybę pateikti areštinėje laikomiems asmenims vegetarinį maistą užtikrina su maisto tiekėju sudaryta maitinimo paslaugų sutartis (b. l. 12). Be to, Panevėžio AVPK paaiškino, kad ginčo laikotarpiu šios policijos įstaigos Dokumentų valdymo sistemoje pareiškėjo prašymai tiekti jam vegetarinį maitinimą nebuvo registruoti.

Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais Panevėžio AVPK paaiškinimais. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę gauti vegetarinį maitinimą yra nekonkretūs, abstraktaus pobūdžio ir prieštarauja Panevėžio AVPK ir maistą areštinėje laikomiems asmenims tiekiančios įmonės sudarytai sutarčiai, kurioje numatytas vegetarinio ir dietinio maisto tiekimas.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai apie teisės gauti vegetarinį maitinimą pažeidimą Panevėžio AVPK areštinėje atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, langai nesidarinėjo, todėl buvo neįmanoma išvėdinti patalpų.

Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. gegužės 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. P. skundo“ nurodyta, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11- Nr. 26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1- Nr. 10) buvo atlikti kapitalinio remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 14). Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 konstatavo, kad sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga, be to, sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (b. l. 43). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos ministerijos Panevėžio departamentas, 2016 m. spalio 7 d. atlikęs periodinę Panevėžio AVPK areštinės patikrą, nustatė, kad kamerose yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patikrinimo metu Higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 44-45).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų bei nesidarinėjančių langų, neleidusių vėdinti kamerų, atmetami kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl V. P. atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą ir naudojimąsi tinkamai įrengtu tualetu; minimalaus gyvenamojo ploto trūkumas buvo nežymus; pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą asmens skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas vertina, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti visą skunde nurodytą piniginių lėšų sumą, kadangi ji neatitinka jo realiai patirtų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad V. P. patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina 100,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2015 m. birželio 16 d. – 2017 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.