Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3535-783/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovui M. Š. dėl skolos, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

6. Pasisakydamas dėl prašomų priteisti delspinigių, teismas nurodė, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas yra vartotojas (išperkamosios nuomos būdu įsigijo televizorių, asmeniniams poreikiams iš juridinio asmens, veikiančio verslo tikslais), Sutarčiai taip pat yra taikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatos. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgus į šią įstatyminę nuostatą, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė ne 487,80 Eur delspinigių, kaip to prašė ieškovė, bet 48,86 Eur (542,92 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Tuo pačiu pripažino, kad Pradinės kreditorės ir atsakovo susitarimas dėl didesnio delspinigių dydžio prieštarauja imperatyviai įstatyminei normai ir negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, kai byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

9. Apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino tik iš dalies. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas neteisingai taikė ginčą reglamentuojančius įstatymus ir, atsižvelgus į tai, kad delspinigiai buvo šalių sutarti, neturėjo pagrindo sumažinti ieškovei priteistinų delspinigių dydžio.

10. Byloje nustatyta, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovo 2020 m. liepos 7 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – televizorius, 24 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 31,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Kadangi atsakovas Sutarties sąlygų nevykdė, nemokėjo sutartų įmokų ir negrąžino išsinuomoto daikto, tarp Pradinės kreditorės ir ieškovės buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria Pradinė kreditorė perleido ieškovei UAB Legal Balance visas reikalavimo teises į atsakovą. Byloje nustatyta, kad ieškovė tinkamai informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perleidimą, tačiau atsakovas reikalavimų neįvykdė.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo teisiniai santykiai kyla iš išperkamosios nuomos santykių, apeliantė su tokiu ginčo teisinių santykių vertinimu sutinka, taip pat nėra ginčo, kad atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, pažeidė sutarties sąlygas, todėl jam kyla pareiga sumokėti ne tik skolą, bet ir Sutartimi numatytas netesybas (delspinigius). Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai, remiantis vartojimo santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, yra nepagrįstai dideli, todėl juos sumažino, už 180 dienų taikydamas 0,05 procentų normą ir iš viso priteisdamas ieškovei iš atsakovo 48,86 Eur sumą, vietoje prašytų 487,80 Eur.

12. Nors ieškovė apeliaciniame skunde sutinka, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, teigia, kad teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) nuostatas nagrinėjamoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Kadangi ginčo teisiniai santykiai yra kilę iš vartojimo teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą laikė vartotoju bei silpnesniąja sutarties šalimi.

13. Iš skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas taikė VKĮ nuostatas dėl netesybų skaičiavimo dydžio, su kuo nesutinka apeliantė, tačiau, kaip teisingai pažymėjo teismas, vadovaujantis VKĮ 1 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, t. y., VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį, o vien aplinkybė, kad pačioje sutartyje ji įvardyta kaip nuomos, o ne vartojimo kredito, pati savaime nėra pakankamas pagrindas netaikyti tokiai sutarčiai imperatyvių reikalavimų, reglamentuojančių vartojimo kredito ar jiems prilyginamus teisinius santykius.

14. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, ir apeliantė šių aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija, kad Pradinė kreditorė, sudarydama Sutartį, turėjo tik finansinį interesą (atsakovui perduoto naudotis turto vertė buvo 485 Eur, per 24 mėnesių, mokėdamas sutartas įmokas, atsakovas būtų Pradinei kreditorei sumokėjęs 767,76 Eur, arba 58,30 procentais daugiau, nei daiktas buvo vertas jo perdavimo atsakovui metu), Pradinė kreditorė susigrąžinti perduoto atsakovui daikto neturėjo tikslo (2021 m. birželio 16 d. elektroniniame laiške reikalavo mokėti tik įmokas, tačiau apie tai, kad nori susigrąžinti nuomai perduotą daiktą atsakovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, neužsiminė), atsakovo interesas buvo įgyti daiktą, o ne tik juo naudotis tam tikrą laikotarpį. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į 13 nutarties punkte nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Pradinė kreditorė, sudarydama Sutartį, siekė išvengti VKĮ nuostatų taikymo ir jai negali būti taikoma VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išlyga, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėtina, kad tokios pačios praktikos laikosi apeliacinės instancijos teismai spręsdami tapačias ir/ar labai panašias byla (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1899-432/2022; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1817-1097/2022 ir jos 20 punkte nurodyta teismų praktika).

15. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija nepaneigia sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų. Ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais netesybų mažinimo pagrindais, gali netesybas sumažinti iki protingos sumos tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta. Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

16. Tačiau šioje byloje teismas nesprendė netesybų mažinimo klausimo šios nutarties 15 punkte nurodytų įstatyminių normų pagrindu, teismas pripažino, kad ginčo sutarčiai taikytinos VKĮ nuostatos, nes Sutartis pripažintina vartojimo kredito sutartimi, sudaryta prisidengiant išperkamosios nuomos sutartimi. Apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė argumentų, kodėl ji nesutinka būtent su tokiu teismo sprendimu, tačiau nurodė argumentus, kurie iš esmės nėra susiję su nagrinėjama byla, nes tokių klausimų pirmosios instancijos teismas nesprendė. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria apeliantei priteisti 48,86 Eur dydžio delspinigiai, paliktina nepakeista.

17. Nors apeliantė skunde remiasi Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A‑1455‑259/2021, kurioje nuspręsta, kad pirmosios instancijos teismas sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, įvertinus šiuo metu formuojamą apygardos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nėra pagrindo remtis apeliantės nurodoma nutartimi ir laikyti ją formuojančia vieningą teismų praktiką.

18. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo dėl delspinigių dydžio pakeitimo ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius tenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos, ieškovės patirtos pirmosios instancijos teisme, neperskirstytinos.

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių motyvus, tiek apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti nėra teisinio pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.