Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VA Statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avona“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovė UAB „Avona“ pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 6 d. preliminaraus sprendimo, kuriuose prašė panaikinti teismo 2020 m. gegužės 6 d. preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose nurodė, kad atsakovė įsipareigojo atlikti fasado, kurio plotas 1050 kv.m., darbus HPL plokšte, savo medžiagomis bei jėgomis. 2012 m. rugsėjo 28 d. atsakovė atsižvelgdama į ieškovės prašymą savo lėšomis nupirko dalį 170,50 kv. m. ploto plokštės ir perdavė ieškovei, kadangi ieškovė dėl šių medžiagų trūkumų nevykdė darbų ir negalėjo pilnai užbaigti darbus. Atsakovė už šias medžiagas ieškovei pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AVK0001637 apmokėjimui, tačiau ieškovė nesumokėjo ir liko skolinga 4 885 Eur. 2013 m. lapkričio 18 d. pranešimu atsakovei įskaičius vienarūšius priešpriešinius reikalavimus visos prievolės ieškovei pagal sutartį pasibaigė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių papildomo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

13. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

14. Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Statybos subrangos sutartis Nr. 2011/11, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti statybos darbus objekte „Daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimas (modernizavimas)“ pagal atsakovės pateiktą techninį projektą ir šalių suderintą lokalinę sąmatą. Ginčo šalys pasirašė atliktų darbų aktus ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. Dokumentacijos perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu ieškovė perdavė, o atsakovė priėmė atitikties deklaracijas, atliktų darbų aktą bei statybos darbų žurnalą.

15. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 4 694,02 Eur skolą. Nurodo, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove pagal sutarties pagrindu išrašytas 2012 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VA00273 (neapmokėtas likutis 2 745,81 Eur) ir 2012 m. liepos 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VA00300 (neapmokėtas likutis 1 948,21 Eur).

16. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutinka, įrodinėdama, kad atsakovė, ieškovės prašymu, 2012 m. rugsėjo 28 d. savo lėšomis nupirko 170,50 kv.m. HPL fasadinės plokštės ir perdavė ieškovei. Ieškovė liko skolinga už medžiagas 4 885 Eur. Atsakovė teigia, kad ji 2013 m. lapkričio 18 d. pranešimu Nr. SD904/13 įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, nurodydama, kad po įskaitymo ieškovė liko skolinga atsakovei 191 Eur.

17. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus tenkino visiškai, su kuo nesutinka atsakovė, apeliaciniame skunde nurodydama šiuos du esminius argumentus: 1) teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumą; 2) skundžiamame sprendime buvo padaryta materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų pažeidimų, o taip pat buvo nukrypta nuo aktualios teisės taikymo bei aiškinimo praktikos.

Dėl atsakovės (ne)atlikto įskaitymo bei skolos priteisimo

18. Byloje nekilo ginčo, kad pagal tarp šalių 2011 m. rugsėjo 8 d. sudarytą Statybos subrangos sutartį Nr. 2011/11 atsakovė ieškovei nesumokėjo 4 694,02 Eur sumos (visi darbai buvo atlikti 2012 m. liepos mėnesį ir perduoti atsakovei), tačiau apeliantės teigimu pagal Sutartį į darbų kainą buvo įskaičiuota ir HPL plokščių įsigijimo kaina. Kadangi, apeliantės teigimu, ji turėjo reikalavimo teisę atlyginti HPL plokščių, kurias pagal Sutartį įsipareigojo įsigyti ieškovė, įsigijimo išlaidas, todėl 2013 m. lapkričio 18 d. pranešimu įskaitė vienarūšius priešpriešinius piniginius reikalavimus bei jos prievolė ieškovei po įskaitymo pasibaigė.

19. Įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

20. Dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Dėl juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, jų vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK normų bei teismų praktikos suformuluotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimo į ieškinį pagrindu. Taigi, atsakovė, teigdama, kad prievolė sumokėti ieškovei už atliktus statybos darbus pasibaigė jos patirtų išlaidų statybinių medžiagų pirkimui atlyginimo prievolės įskaitymu, turi įrodyti tiek aptartas įskaitymo sąlygas, tiek įskaitymo atlikimo – pranešimo apie įskaitymą – faktą.

22. Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad iki civilinės bylos iškėlimo teisme ji atsakovei būtų aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai pranešusi, jog įskaito priešpriešinius piniginius reikalavimus, t. y. kad įskaitymas įvyko. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog 2013 m. lapkričio 18 d. pranešime nėra aiškiai išreikšta atsakovės valia vienašališkai įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, o iš prie jo pridėtų dokumentų (2013 m. spalio 31 d. skolų suderinimo akto ar 2013 m. lapkričio 8 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto) matyti tik tiek, kad atsakovė siekė pasiekti abipusį šalių susitarimą dėl įsipareigojimų (skolų) viena kitos atžvilgiu, bet ne aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai kitai šaliai pranešusi apie prievolės, pagal kurią atliekamas įskaitymas, pabaigą. Akcentuotina, kad 2018 m. lapkričio 18 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu atsakovė pripažino ieškovei 4694,02 Eur skolą, t.y. tokiu veiksmu iš esmės sutiko, kad įskaitymas faktiškai nebuvo atliktas bei jos prievolė atsiskaityti su ieškove nebuvo pasibaigusi (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad šį aktą pasirašė ne bendrovės vadovas, o vyr. buhalterė, neduoda pagrindo šią situaciją vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, daro išvadą, kad atsakovės vyr. buhalterė – buvo tinkama atsakovės atstovė pasirašyti šį aktą, nes ir ankstesnius skolų suderinimo aktus pasirašydavo ne pats vadovas (pvz. 2013 m. spalio 31 d. skolų suderinimo aktą ir 2013 m. lapkričio 8 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą – vyr. finansininkas). Pažymėtina, kad aktą pasirašiusi atsakovės atstovė (vyr. buhalterė) atsakovės vardu vykdo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei yra atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą (Buhalterinės apskaitos įstatymas), todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad ji būtų viršijusi savo įgaliojimus.

23. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019, kurioje buvo sprendžiama dėl buhalterės pasirašyto dokumento vertinimo, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra analogiški. Atsakovės nurodoma kasacinio teismo praktika negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, nes joje esančių įrodymų vertinimas atliktas esant visai kitoms faktinėms aplinkybėms bei joje buvo sprendžiamų dėl visai kitų teisinių klausimų, t.y. joje buvo sprendžiama dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti delspinigius pareikšti nutraukimo, o ne dėl prievolių įskaitymo.

24. Antra, atsakovė, teigdama, kad įvyko priešpriešinių prievolių įskaitymas, turi įrodyti konkrečios ieškovės priešpriešinės prievolės faktą bei įskaitymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės konstatavo, kad atsakovė neįrodė įskaitymo sąlygų. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

25. Byloje nustatyta, kad ieškovei 2012 m. rugsėjo 28 d. atsakovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AVK0001637 168 67 Lt, t. y. 4 885 Eur sumai, tačiau ieškovė šios sąskaitos nėra priėmusi bei jos pasirašiusi, priešingai ieškovė 2012 m. spalio 15 d. raštu minėtą sąskaitą grąžino atsakovei. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2012 m. spalio 15 d. raštas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ginčo šalys būtų susitarusios dėl trūkstamų fasadinių HPL plokščių pirkimo ir kad minėtos fasadinės plokštės buvo perduotos ieškovei, o ieškovė atitinkamai būtų įsipareigojusi atsakovei atlyginti jos patirtas išlaidas šių prekių įsigijimui. Be to, sutiktina su ieškove, kad vien PVM sąskaitos faktūros atsakovei išrašymas nepatvirtina, kad atsakovė joje nurodomas išlaidas (4 885 Eur) yra patyrusi, t.y. sumokėjusi HPL plokščių pardavėjui. Akcentuotina ir tai, kad ginčo šalys dar iki tol buvo pasirašiusios atliktų darbų aktus ir Dokumentacijos perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu ieškovė perdavė, o atsakovė priėmė atitikties deklaracijas, atliktų darbų aktą bei statybos darbų žurnalą. Atsakovė jokių pretenzijų dėl ieškovės 2012 m. kovo 30 d. ir 2012 m. liepos 23 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, nereiškė, kas tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl apeliantės nurodomų argumentų nepagrįstumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė ir įskaitymo sąlygų (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

26. Kadangi atsakovė neįrodė nei įskaitymo atlikimo fakto, nei įskaitymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 4694,02 Eur skolą už atliktus statybos darbus, 1861,49 Eur palūkanas bei tenkino kitus reikalavimus.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar būtų nukrypęs nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis įvertinus visą bylos medžiagą.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.

30. Ieškovė pateikė duomenis dėl patirtų 484 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio, todėl jos priteistinos iš apeliantės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VA Statyba“ 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.