Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės,

asmens, kurio atžvilgiu taikomos priverčiamos medicinos priemonės, A. S. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu taikomos priverčiamos medicinos priemonės, A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria A. S., kuris būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje (2019 m. sausio 31 d. ir 2019 m. kovo 24 d.), nutarė taikyti priverčiamąją medicininę priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini).

Bylos dalį dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje (2019 m. balandžio 15 d. veika), nutraukė, tačiau ši nutarties dalis nėra skundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką ir jam priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis 2019 m. sausio 31 d., apie 14.09 val., (duomenys neskelbtini) patalpose adresu (duomenys neskelbtini), žodžiu, tiesiogiai sakydamas (duomenys neskelbtini)s A. C. ir V. S. ,,pažiūrėkit ką aš turiu“, ką jos suprato kaip grasinimą nužudyti, grasino jas nužudyti ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi būdamas agresyviai nusiteikęs demonstravo medicininį švirkštą su neaiškios kilmės skysčiu ir peilį.

2. Taip pat A. S. pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką ir jam priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis 2019 m. kovo 24 d., apie 10.40 val., (duomenys neskelbtini), žodžiu, tiesiogiai sakydamas kaimynui V. V. ,,smirdžiau, vis tiek tu negyvensi, užmušiu tave“, ką jis suprato kaip grasinimą nužudyti, grasino jį nužudyti ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi būdamas agresyviai nusiteikęs rankose laikė žemės ūkio įrankį – šakes ir jomis dūrė į metalinio tinklo tvoros vartelius.

4.1. Skunde nurodo, kad skundžiamos nutarties teiginys, kad A. S. į seniūnijos patalpas atsineštas medicininis švirkštas buvo užpildytas „neaiškios kilmės skysčiu“ yra visiškai nepagrįstas, paremtas vien prielaida, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs faktiniai duomenys, patvirtinti ar paneigti galintys tyrimai niekada nebuvo atlikti, kad hipotetinis skystis keltų kokį nors realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Nėra ir jokio objektyvaus pagrindo švirkšto, nesant jame kokio nors pavojingo turinio, įvertinimui, kaip daikto, kuriuo galima sukelti BK 145 straipsnio 1 dalies numatytas pasekmes, t. y. nužudyti, ar sunkiai sutrikdyti sveikatą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kurio atžvilgiu taikomos priverčiamos medicinos priemonės, A. S. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines A. S. padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų aplinkybes. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018).

Motyvuojamoji dalis

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010 ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

10. Gynėjas skunde nurodė, kad byloje objektyviai nustatyti A. S. veiksmai nukentėjusiųjų A. C. ir V. S. atžvilgiu, nepagrįstai įvertinti, kaip numatytieji BK 145 straipsnio 1 dalyje, nes nebuvo ne tik pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, bet nebuvo ir paties grasinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas vertindamas nustatytus A. S. grasinimo veiksmus, jų realumą, išsamiai įvertino, koks buvo grasinimas ir kaip grasinimą suprato nukentėjusieji, ar šie asmenys turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

10.1. Priešingai nei nurodo gynėjas apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų A. C. ir V. S. bei liudytojų V. B. bei P. M. parodymai bei kiti bylos duomenys patvirtina, kad A. S. grasino nukentėjusiosioms A. C. ir V. S.. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie A. S. grasinimų realumą. Tiek nukentėjusiosios V. S., tiek ir nukentėjusiosios A. C. parodymais nustatyta, kad 2019 m. sausio 31 d. apie 14 val. iš policijos įstaigos buvo gauta informacija, kad į (duomenys neskelbtini) ketina vykti šios (duomenys neskelbtini) gyventojas A. S., kuris skambindamas į (duomenys neskelbtini) žadėjo pasikėsinti į A. C. gyvybę. Nuosekliais nukentėjusiosios V. S. parodymais nustatyta, kad apie 15 val. į jos darbo kabinetą atvyko A. S., kuris buvo neblaivus, vienoje rankoje turėjo skardinę alaus, o kitą buvo užsikišęs į užantį. Prisėdęs prie jos darbo stalo, gurkšnojo alų ir ją kaltino dėl visų savų gyvenimiškų problemų. Netrukus į kabinetą užėjo (duomenys neskelbtini) A. C., o A. S. stodamasis išliejo savo atsineštą alų. Atėjus A. C., A. S. pradėjo priekaištus reikšti jai. Iš kišenės išsitraukė švirkštą su neaiškiu skysčiu. Visiems trims stovint šalia vienas kito, A. S. laikydamas švirkštą rankose sakė, kad tai „zarino“ dujos. Tikslių grasinimų neatsimena, tačiau žinodama A. S. neprognozuojamą elgesį, dėl tokių jo veiksmų išsigando, nes bet kada jis galėjo panaudoti švirkštą. A. S. grasinimai jai atrodė realūs. Tuo metu ji atatupsta išėjo iš kabineto pakviesti pagalbą. Kai į kabinetą, kur buvo A. S. ir A. C., užėjo V. B., A. S. dar kartą išsitraukė švirkštą ir sakė, kad visiems padarys „galą“. V. B. įkalbėjo A. S. pasidėti švirkštą ir jie kartu išėjo iš kabineto, o netrukus atvykusi policija, sulaikė A. S.. Pas pastarąjį policijos pareigūnai rado ir peilį, kaip vėliau nukentėjusioji sužinojo, kurį A. S. demonstravo A. C.. Iš esmės analogiškas aplinkybes dėl A. S. veiksmų demonstruojant švirkštą, nurodė ir nukentėjusioji A. C.. Pastaroji nukentėjusioji nurodė, kad dėl A. S. veiksmų išsigando, galvojo, kad jis bet kada gali panaudoti švirkštą. Be to, nukentėjusioji A. C. parodė, kad iš kabineto išėjus V. S., A. S. jos paklausė, ar ji žino ką dar jis turi. Jai atsakius neigiamai, A. S. iš užančio išsitraukė dėklą, kuriame buvo peilis. Ištraukęs peilį iš dėklo, jį demonstravo, pasakojo peilio kilmę. Dėl tokių A. S. veiksmų nukentėjusioji išsigando, nes A. S. elgesys buvo neprognozuojamas. Jai ėmus gražiai kalbinti A. S., pastarasis peilį įsidėjo atgal. Po kurio laiko į kabinetą atėjo V. B., prie kurio taip pat A. S. dar kartą išsitraukė švirkštą ir pasakė, kad gali visiems padaryti „galą“, tačiau nukalbintas V. B., A. S. švirkštą įsidėjo atgal ir išėjo iš kabineto. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir nuoseklūs liudytojo V. B. parodymai.

10.2. Taip pat liudytojo P. M. parodymais nustatyta, kad 2019 m. sausio 31 d. A. S. paskambino į (duomenys neskelbtini) A. S., kuris informavo, kad važiuoja į (duomenys neskelbtini), kur išpjaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tokius A. S. pasakymus, suprato kaip grasinimą nužudyti, todėl atsižvelgęs į tai, jog A. S. turi psichikos sutrikimų apie tai informavo (duomenys neskelbtini). Po kurio laiko jam paskambino (duomenys neskelbtini) ir pranešė, jog yra atvykęs A. S., kuris grasina susidoroti, su savimi turi peilį ir „zarino“ dujų. Po šios informacijos gavimo, į (duomenys neskelbtini) buvo nusiųsti policijos pareigūnai. Liudytojo P. M. parodymus patvirtina ir bylos daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad A. S., paskambinęs į policiją telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) sakė, jog važiuoja į (duomenys neskelbtini) ,,skerdyklą surengt... ir A. C. už kiniečio ištekėjusi ir R. D. numirs šiandien... tik atvažiuos policininkai, jie bus sušaudyti...gerai, einu, nėr kada, nes po to atvažiuosit, nespėsiu išskerst tų parazitų “ (1 t., b. l. 115–119).

10.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. S. veiksmų bei grasinimo realumo (švirkšto ir peilio demonstravimo), visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad bylai reikšmingu laiku įvykusio konflikto su nukentėjusiomis A. C. ir V. S. iniciatorius buvo būtent A. S., kurio elgesys buvo ne tik agresyvus, tačiau ir gąsdinantis, kadangi bendravimas pakeltu tonu, stovėjimas arti prie nukentėjusiųjų su švirkštu, kuriame jo teigimu yra „zarino“ dujos, peilio demonstravimas, patvirtina, kad nukentėjusiosios A. S. veiksmus suprato kaip realius ir suvokė, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, kvalifikuodamas A. S. veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą jo elgesį ir jo grasinančių veiksmų pobūdį nukentėjusiųjų A. C. ir V. S. atžvilgiu, taip pat tiek jų reakcijas į A. S. nusikalstamus veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. grasino nukentėjusiosioms, tiesiogiai sakydamas „pažiūrėkit ką aš turiu“, o jos tuo tarpu turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas, nes rankoje turėjo švirkštą, o nukentėjusiajai A. C. demonstravo ir peilį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apžiūros metu pas A. S. buvo rastas tuščias švirkštas šiuo aspektu neeliminuoja jo padarytų veiksmų pavojingumo, grasinimo realumo.

11. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog A. S. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje padarė ir nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu.

11.1. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nutartį vien tik nukentėjusiojo V. V. parodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone ir šie gynėjo argumentai yra nepagrįsti. Aptariama įstatymo nuostata draudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nukentėjusiajam V. V. anonimiškumas nebuvo taikomas, todėl BPK 301 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista. Jis buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, todėl gynėjas turėjo galimybę užduoti jam klausimus. Kita vertus, negalima sutikti su apelianto tvirtinimu, kad nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, nes apylinkės teismas rėmėsi ir apžiūros protokolu, kuriame užfiksuoti duomenys sutampa su nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi bylos įrodymai, buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

11.2. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas dėl grasinimo nužudyti V. V., yra nukentėjusiojo V. V. parodymai, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).

11.3. Iš bylos medžiagos matyti nukentėjusysis V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai teigė, kad 2019 m. kovo 24 d., apie 10.40 val., prie namų (duomenys neskelbtini), A. S., laikydamas šakę rankose, garsino jį nužudyti. Įvykio dieną jis tvarkėsi aplinką, kai prie jo priėjo kaimynas A. S.. Pastarasis be jokios priežasties jį įžeidinėjo, kaltino nebūtais dalykais. Po to, rankose laikydamas šakes, pasakė ,,smirdžiau, vis tiek tu negyvensi, užmušiu tave“. A. S. vis rėkė, atrodė labai agresyviai nusiteikęs, todėl jis, jausdamas grėsmę savo gyvybei ir sveikatai, bandė nuo jo atsitraukti ir įėjęs į savo namo kiemą, uždarė tvoros vartelius, tačiau A. S. toliau nenurimo ir jam grasindamas, kad užmuš, bandė su šake įdurti per vartelių tarpą. Šio įvykio metu A. S. jam su šake neįdūrė, jam pavyko nuo jo atsitraukti ir išvengti sužalojimų, todėl po įvykio į medikus nesikreipė. Dėl tokių A. S. veiksmų ir grasinimų labai išgąsdino, jo grasinimai ir ketinimai jį nužudyti jam atrodė realūs. Grįžęs į namus iškvietė policiją. A. S. užsipuola jį jau ne pirmą kartą, tačiau dar nei vieną kartą nebuvo taip išsigandęs dėl savo sveikatos ir gyvybės. Šiuos nukentėjusiojo V. V. parodymus patvirtina ir byloje esantis apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta esanti (duomenys neskelbtini), kur matoma tinklo tvora ir nukentėjusiojo nurodyti varteliai, kuriuos jis užsidarė kai A. S. agresyviai nusiteikęs jam grasino (1 t., b. l. 34–36). Taip pat nukentėjusiojo V. V. parodymus duotus pirmosios instancijos teisme patvirtina ir byloje esanti įvykio informacija (1 t., b. l. 63–68).

12. Taigi byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo V. V. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga, patvirtina, kad apylinkės teismas, kvalifikuodamas A. S. veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą jo elgesį bei jo pavojingų veiksmų pobūdį nukentėjusiojo V. V. atžvilgiu, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. būdamas agresyviai nusiteikęs ir tiesiogiai nukentėjusiajam V. V. sakydamas „smirdžiau, vis tiek tu negyvensi, užmušiu tave“ grasino nukentėjusįjį nužudyti, o kad grasinimas buvo realus patvirtina tai, jog būdamas agresyviai nusiteikęs rankose laikydamas žemės ūkio įrankį – šakes ir jomis dūrė į metalinio tinklo tvoros vartelius, už kurių stovėjo nukentėjusysis, tai yra padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

13. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, teisingai A. S. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dvi veikas) ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje. Teismas nenustatė, kad byloje būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti asmens, kurio atžvilgiu taikomos priverčiamos medicinos priemonės, A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.