Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Laima Kriaučiūnaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės projektai“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas iš dalies.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog dėl ieškovo atliekamų darbo funkcijų Norvegijoje buvo sudarytas 2018 m. lapkričio 11 d. darbo sutarties priedas Norvegijoje, kurioje nustatytas darbo užmokesčio dydis ir kitos sąlygos. Spręsdamas dėl ieškovui taikytino darbo užmokesčio dydžio, teismas vadovaujasi apeliacinės instancijos – Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1711-645/2020 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei UAB „Šiaurės projektai“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo). Minimoje byloje ginčo faktinės aplinkybės faktiškai sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis: abiejose bylose nagrinėjami darbo ginčai pagal skirtingų darbuotojų reikalavimus dėl to paties darbdavio pareigos sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas darbuotojams, kurie buvo kartu išvykę dirbti į Norvegiją tokiomis pačiomis sąlygomis, ir su abiem darbuotojais nebuvo tinkamai atsiskaityta. Šiuo atveju, minėtoje civilinėje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas turi precedento galią nagrinėjamai bylai, nes faktinės aplinkybės abiejose bylose iš esmės sutampa.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, yra išaiškinęs, kad „teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos (žr. šios nutarties 27 punktą). [...] Teisėjų kolegija pažymi, kad visi darbai, susiję su statyba, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Direktyvos 96/71/EB priede nurodyta, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies antrojoje įtraukoje nurodyta veikla apima visus darbus, susijusius su statyba, remontu, priežiūra, pastatų rekonstravimu ar griovimu, visų pirma: faktinius statybos darbus (3 punktas), surenkamųjų elementų surinkimą ir išmontavimą (4 punktas), įrengimą arba instaliavimą (5 punktas), remontą (8 punktas). Taigi darbas statybų sektoriuje, įskaitant faktinius statybos darbus, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Tokia išvada atitinka ir Teisingumo Teismo formuojamą praktiką (pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet ir kt., C-341/05, EU:C:2007:809)“.

Pažymėtina, kad 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 96/71/EB 7 straipsnyje įtvirtinta, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad „neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, klausimai dėl minimalaus užmokesčio normų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalį, reglamentuojami valstybės narės, į kurią komandiruojami darbuotojai atlikti darbo, įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose (Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Sähköalojen ammattiliitto ry prieš Elektrobudowa Spółka Akcyjna, C-396/13, ECLI:EU:C:2015:86, 23 punktas).“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019).

Nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad darbuotojas išvyko į komandiruotę 2018 m. lapkričio 11 d. ir 2018 m. lapkričio 12 d. (pirmadienį) atvyko į komandiruotės vietą Norvegijoje. Iš Norvegijos išvyko 2018 m. gruodžio 16 d., atvyko į Rygą 2018 m. gruodžio 17 d. Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį darbuotojui mokami dienpinigiai už komandiruotėje būtą laiką, o į šį laiką įskaičiuojamas ir kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Šiuo atveju darbuotojas (ieškovas) išbuvo komandiruotėje, įskaitant išvykimo ir sugrįžimo laiką, 37 dienas, iš kurių 25 buvo darbo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad „Direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad komandiruotės trukmė skaičiuojama atsižvelgiant į visus ankstesnius laikotarpius, kai komandiruotasis darbuotojas atliko tam tikras pareigas. Vadinasi, „nedidelis darbas“ Direktyvos prasme būtų pateisinamas, jeigu užtrunka ne ilgiau kaip mėnesį, t. y. darbuotojas išvyksta neišbuvęs vieno mėnesio ir tokiu būdu dar nesudaro nesąžiningos konkurencijos valstybės, kurioje atlieka paslaugas, darbo rinkoje. Tačiau kai komandiruotė tęsiasi ilgiau negu mėnesį, darbuotojas turėtų gauti tokias pačias garantijas, kaip kad būtų tos valstybės, į kurią yra atsiųstas dirbti, darbuotojas, nuo pirmosios komandiruotės dienos. Toks aiškinimas užkerta kelią dirbtiniam komandiruočių skaidymui į dalis, kas ieškovo atžvilgiu iš dalies ir buvo daroma, kaip matyti iš pateiktos lentelės.“ (Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-454-638/2018). Nagrinėjamos bylos atveju darbuotojo darbo užmokesčio skaičiavimui negali būti taikomas „nedidelio darbo atvejis“, nes UAB „Šiaurės projektai“ darbuotojas visas darbo funkcijas atliko tik N. K..

N. K. nėra nustatoma vieno minimalaus darbo užmokesčio dydžio, minimalus darbo užmokestis yra nustatomas kolektyvinėmis sutartimis. Mažiausias mokamas minimalus valandinis darbo užmokesčio dydis Norvegijoje statybų sektoriuje yra 188.40 NOK (Norvegijos kronų) (https://www.arbeidstilsynet.no/en/working-conditions/pay-and-minimum-rates-of-pay/minimum-wage/). Atsižvelgiant į tai teismas sprendžia, kad už kiekvieną dieną, kurią darbuotojas buvo komandiruotėje Norvegijoje jam turėjo būti mokama 17,73 Eur dydžio valandinis darbo užmokestis (1 Eur = 10,63 NOK) (bruto arba neatskaičius mokesčių). Remiantis šalių 2018 m. lapkričio 9 d. darbo sutarties 4 punkte numatyta darbuotojo dienos darbo laiko trukme (8 darbo valandos per dieną ir 40 darbo valandų per savaitę) teismas daro išvadą, kad darbuotojo dienos atlyginimas (įskaitant dienpinigius) turėjo sudaryti mažiausiai 141,80 Eur per dieną (bruto) įskaitant dienpinigius. Vadovaujantis DK 107 straipsnio 5 dalimi, komandiruotėje darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų. Šalys darbo sutartyje susitarė dėl 8 valandų darbo dienos ir 40 valandų darbo savaitės. Ieškovas nurodo, kad faktiškai dirbo 37 dienas, 279,5 valandas, įskaitant viršvalandžius.

Vertinant ieškovo Norvegijoje sudarytos darbo sutarties turinį pažymėtina, kad, kaip ir Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje, darbo savaitės trukmė nurodyta 40 valandų, darbo dienos – 8 valandos. Norvegiškoje darbo sutartyje nurodytas darbo laiko režimas – nuo 8 val. iki 17 val. Ieškovo pateiktose registracijos formose užfiksuota, kad jis dirbo 28 dienas, 279,5 valandų. Ieškovo pateiktose registracijos formose užfiksuoti tokie duomenys: 2018 m. lapkričio 13 d. – nuo 7.30 val. iki 18 val. (10.30 val.); 2018 m. lapkričio 14 d. – nuo 7 val. iki 18 val. (11 val.); 2018 m. lapkričio 15–16 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. lapkričio 17 d. – nuo 7 val. iki 14.30 val. (7.30 val.); 2018 m. lapkričio 19 d. – nuo 7 val. iki 19 val. (12 val.); 2018 m. lapkričio 20–23 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. lapkričio 24 d. – nuo 7 val. iki 16.30 val. (9.30 val.); 2018 m. lapkričio 26–30 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 1 d. – nuo 7 val. iki 14.30 val. (7.30 val.); 2018 m. gruodžio 3–7 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 9 d. – nuo 6.45 val. iki 16.45 val. (10 val.); 2018 m. gruodžio 10 d. – nuo 7 val. iki 13 val. (6 val.); 2018 m. gruodžio 11 d. – nuo 12.50 val. iki 17 val. (4.10 val.); 2018 m. gruodžio 12–13 d. – nuo 7 val. iki 17.30 val. (po 10.30 val.); 2018 m. gruodžio 14 d. – nuo 12.30 val. iki 17.30 val. (5 val.). Šie duomenys atitinka ieškovo pateiktus skaičiavimus. Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje įtvirtinta nuostata, jog darbuotojams turi būti suteikiama 1 valandos pertrauka. Vien iš pateiktų registracijos formų, kuriose fiksuotas darbuotojų atvykimo darbo dienos pradžioje ir išvykimo darbo dienos pabaigoje laikas, nėra pagrindo spręsti, kad visi darbuotojai, įskaitant ir ieškovą, dirbdavo be pertraukų. Iš ieškovo nurodytų 279.30 val. atėmus 28 darbo dienų pertraukų trukmę (28 val.) gaunama bendra 251.30 val. faktinio darbo trukmė. Kad ieškovas komandiruotės metu faktiškai dirbo ilgiau, nei turėjo dirbti pagal Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nustatytą grafiką, patvirtina ir aplinkybė, jog komandiruotėje jis buvo 5 savaites (25 darbo dienas), o faktiškai dirbo 28 dienas.

Ieškovas pateikė įrodymus, kad atlikdamas darbo funkcijas Norvegijoje, dirbo tris šeštadienius, tačiau iš Norvegijoje sudarytos darbo sutarties matyti, kad 1,5 karto padidintas darbo užmokesčio tarifas galėjo būti mokamas tik už darbą švenčių dienomis ar darbą naktį. Byloje nėra duomenų, kad darbdavys privalėjo mokėti padidintą darbo užmokestį ir už darbą poilsio dienomis. Norvegijoje sudarytoje sutartyje įtvirtinta, kad už viršvalandžius bus apmokama 40 proc. padidintu tarifu ((17,73 Eur + (17,73 Eurx0,4)=24,82 Eur)). Nors DK 144 straipsnio 1, 4 dalyse nurodyta, kad už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta darbo grafike, turi būti mokama dvigubai, o už viršvalandžius – pusantro karto daugiau, pažymėtina, kad, šias normas taikant ieškovo Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nurodytam 520 Eur per mėnesį darbo užmokesčiui, būtų gaunama ženkliai mažesnė suma (520 Eur/20,9 vidutinio darbo dienų per mėnesį skaičiaus/8 val.=3,11 Eur/1 val. arba 6,22 Eur (3,11 Eurx2) už 1 darbo poilsio dieną valandą ir 4,67 Eur (3,11 Eurx1,5) už vieną viršvalandinio darbo valandą), todėl spręsti, kad taikant Norvegijoje sudarytoje sutartyje nurodytą atlygio už viršvalandžius dydį bus pažeisti ieškovo teisėti interesai, nėra pagrindo.

Ieškovo pateiktose registracijos formose užfiksuoti duomenys, kad jis dirbo 27,30 val. viršvalandžių. Skaičiuojant 24,82 Eur darbo užmokestį už 27.30 val. gaunama papildoma 682,55 Eur (24,82 Eur x 27.30 val.) darbo užmokesčio suma. Pats darbdavys, pateikdamas teismui registracijos formas, kuriose fiksuotas darbuotojų atvykimas į darbą ir išvykimas, kaip tam tikrus apskaitos dokumentus, pripažino faktą, kad organizuojant darbą buvo nustatyta speciali tvarka, susijusi su darbuotojų dirbtų dienų, taip pat darbo dienos pradžios ir pabaigos laiko fiksavimu, t. y. darbuotojai dirbo su darbdavio žinia. Byloje nėra jokių duomenų, kad darbdavys, žinodamas nurodytus duomenis, būtų ėmęsis veiksmų, kad darbuotojai dirbtų ne daugiau valandų, nei nurodyta darbo sutartyje. Priešingai, Norvegijoje sudarytoje darbo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad už kiekvieną papildomai dirbtą valandą bus atskirai apmokama. Todėl teismas laiko pagrįstais ieškovo argumentus, kad darbdavys privalo atsiskaityti už visas ieškovo faktiškai dirbtas valandas.

Taigi, už faktiškai išdirbtą ieškovo laiką jam turėjo būti sumokėta 4654,07 Eur darbo užmokesčio ((224 val.x7,73 Eur) + (27,30 val.x24,82 Eur)).

Ieškovas 2018 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą atsakovei suteikti neapmokamas atostogas nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. sausio 10 d. imtinai. Remiantis ieškovo prašymu atsakovės direktorius 2018 m. gruodžio 5 d. įsakymu suteikė jam nemokamas atostogas šiuo laikotarpiu. Atsakovės direktoriaus 2019 m. sausio 28 d. įsakymu ieškovas, atsižvelgiant į jo darbo rezultatus ir tinkamumą sulygtam darbui, atleistas iš darbo nuo 2019 m. vasario 1 d. kaip praėjus bandomojo laikotarpio pagal DK 36 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra duomenų, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 1 d. ieškovas būtų išvykęs į komandiruotę, už šį laikotarpį darbdavys jam turėjo sumokėti Lietuvoje sudarytoje darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį. VSDFV duomenimis nustatyta, kad vidutinis vienos dienos ieškovo darbo užmokestis yra 26,34 Eur, todėl, nutraukiant darbo sutartį su ieškovu jam turėjo būti sumokėta 421,44 Eur darbo užmokesčio (16 d. d.x26,34 Eur).

Nutraukus darbo sutartį ieškovui turėjo būti sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas – 158,04 Eur.

Per visą darbo sutarties laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti ieškovui 5 233,55 Eur sumą, tačiau sumokėjo tik dalį - 3225,68 Eur: 2018 m. gruodžio 21 d. pervedė 1 400 Eur, mokėjimo paskirtis – „DU Lapkritis 2018, dalinis“, 2019 m. vasario 21 d. – 1 825,68 Eur, mokėjimo paskirtis – „DU galutinis atsiskaitymas, 2018 m.“ Įvertinus šiuos duomenis, teismas tenkina ieškovo reikalavimą iš dalies ir priteisia jam iš atsakovės 2007,87 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų skolos.

Ieškovas prašo priteisti 26,34 Eur vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už pradelstą atsikaityti laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. gegužės 2 d. Darbo ginčų komisijos sprendimu) iki visiško atsikaitymo.

Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kompensacija už uždelstą atsiskaityti darbo užmokestį ir vidutinis darbo užmokestis už priverstines pravaikštas konstatavus neteisėto darbuotojo atleidimo faktą taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; 2015 balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015). Minėta nutartis priimta galiojant 2002 m. birželio 4 d. arbo kodekso redakcijai, tačiau teismo vertinimu, šis aiškinimas yra aktualus ir taikant pasekmes pagal šiuo metu galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui darbo ginčų komisija priteisė 1 053,60 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki sprendimo priėmimo dienos ir po 26,34 Eur už kiekvieną darbo dieną taikant 5 darbo dienų grafiką nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki DGK sprendimo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, jo reikalavimas priteisti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją 26,34 Eur už pradelstą atsiskaityti laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. gegužės 2 d. DGK sprendimu) iki visiško atsiskaitymo, atmetamas.

Teismas konstatuoja, kad byloje pakanka rašytinių įrodymų (duomenų), kurie patvirtintų faktiškai darbuotojui išmokėtas sumas, faktiškai dirbto ir darbuotojo komandiruotėje būto laiko trukmę bei vietą, atleidimo aplinkybes, todėl tenkina ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisia jam 2007,87 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas patyrė 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurias patvirtina 2020 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 307 ir 2020 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo nurodymas Nr. 309 (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių šios išlaidos susidarė. Teismas įvertina atsakovės pasyvų elgesį viso teisminio proceso metu, į atsakovei ne kartą nustatytų įpareigojimų pateikti rašytinius įrodymus nevykdymą, dėl ko buvo apsunkintas teisminis nagrinėjimas, į neatvykimą į teismo posėdžius, todėl ieškovui iš atsakovės priteisia visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“ juridinio asmens kodas 304412545, 2 007,87 Eur (du tūkstančius septynis eurus ir 87 ct) su darbo santykiais susijusių išmokų ir 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“ (juridinio asmens kodas 304412545) 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.