Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. 2026 m. vasario 26 d. elektroniniu paštu pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nutartį, kuria ieškovo atskirasis skundas laikomas nepaduotu.

2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nutartimi ieškovui V. J. buvo nustatytas 7 dienų terminas nuo nutarties nuorašo įteikimo pašalinti nutartyje nurodytus atskirojo skundo trūkumus. Ieškovui buvo išaiškintina, kad, nustatytu terminu neįvykdžius teismo įpareigojimų ir nepašalinus nurodytų atskirojo skundo trūkumų, atskirasis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 115 straipsnio 3 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2026 m. kovo 12 d. nutartimi ieškovo V. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. vasario 17 d. nutarties laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Pagrindiniai teismo nutarties motyvai:

3.1. Teismas nustatė, kad ieškovui Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nutartis, kuria buvo nustatyti atskirojo skundo trūkumai, buvo įteikta tokiu pačiu būdu, kokiu buvo pateiktas ieškovo atskirasis skundas, – per el. paštą, ir nutarta laikyti, jog nutarties įteikimo terminas yra nutarties išsiuntimo diena. Nutartis ieškovui el. paštu buvo išsiųsta 2026 m. kovo 2 d . Ieškovas iki teismo nustatyto termino (2026 m. kovo 9 d.) trūkumų nepašalino.

3.2. Teismas pažymėjo, kad, pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu nepašalina trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas per nustatytą terminą nepašalino Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nutartimi nustatytų atskirojo skundo trūkumų, atskirasis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atskiruoju skundu ieškovas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nutartį ir grąžinti atskirojo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

4.1. Nurodo, kad ieškovo atskirasis skundas trūkumų neturi.

4.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ir neįrodė atskirojo skundo trūkumų, taip pažeisdamas CPK 177, 178 ir 270 straipsnius.

4.3. Pažymi, kad ginčijamoje nutartyje nurodyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nutartis ieškovui pateikta elektroniniu paštu, tačiau ieškovas šios nutarties elektroniniame pašte negavo.

4.4. Pažymi, kad ginčijama nutartis ieškovui buvo pateikta registruotu laišku, o ne elektroniniu paštu, todėl teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl įteikimo būdų lygiavertiškumo išaiškinimo, tuo pažeistos Konstitucijos 5, 6, 29 ir 30 straipsniuose įtvirtintos teisės, netinkamai taikyta CPK 115 straipsnio 3 dalis.

4.5. Mano, kad trečiųjų asmenų pašalinimas iš bylos ir atsisakymas priimti atskirąjį skundą nustatant tariamus trūkumus pažeidžia esminę ieškovo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, į teisingą teismą, juo Šiaulių apylinkės teismas įgyvendina Lietuvos bolševizaciją, sovietinimą, protinio lietuvių tautos vystymosi trikdymą. Šiaulių apylinkės teismas pažeidė Konvencijos 6 str., 13 str., 14 str. įtvirtintas ieškovo teises.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

6. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

7. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atskirasis skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

8. Apeliantas nurodo, kad ieškovo atskirasis skundas trūkumų neturi.

9. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu. Iš pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 2 d. nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai identifikavo konkretų ieškovo paduoto atskirojo skundo trūkumą, t. y. tai, kad procesinis dokumentas teismui buvo pateiktas elektroniniu paštu, nors pagal teismo nurodytą teisinį reglamentavimą procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis turi būti teikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu. Toje pačioje nutartyje teismas išsamiai nurodė, kad reikalavimas dėl procesinį dokumentą paduodančio asmens parašo, įtvirtintas CPK 111 straipsnio 2 dalies 8 punkte, elektroninės formos dokumentams laikomas įvykdytu tik tais atvejais, kai asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais ir procesinis dokumentas pateikiamas CPK 175¹ straipsnio 6 dalyje bei teisingumo ministro patvirtintame apraše nustatyta tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas ne abstrakčiai konstatavo trūkumų buvimą, bet aiškiai nurodė, kokio pobūdžio trūkumas egzistuoja, kodėl jis laikytinas procesiniu dokumento trūkumu ir kokiu būdu šis trūkumas turi būti pašalintas.

10. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalis numato, jog proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones. CPK 175¹ straipsnio 6 dalis numato, jog elektroninės formos procesiniai dokumentai, pateikti teismui elektroninių ryšių priemonėmis asmens tapatybę patvirtinus Teismų įstatyme nustatytais būdais, atitinka šio Kodekso 111 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad procesinis dokumentas turi būti pasirašytas.

11. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. lR-332 patvirtintame Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtinta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – ir LITEKO VEP) posistemiu (Aprašo 3 punktas). Asmuo prie šio posistemio paskyros gali prisijungti interneto svetainėje www.e.teismas.lt (Aprašo 4 punktas). Jungdamasis prie minėto posistemio paskyros, asmuo privalo patvirtinti savo tapatybę vienu iš dviejų Aprašo 5 punkte nurodytų būdų: 1) naudodamasis valstybės informacinės sistemos, per kurią asmenims teisės aktų nustatyta tvarka teikiamos institucijų viešosios ir administracinės elektroninės paslaugos, teikiamomis priemonėmis (t. y. per elektroninius valdžios vartus jungiantis elektroninio banko prisijungimo priemonėmis ar su elektronine atpažinties priemone (pavyzdžiui, sertifikuotu elektroniniu parašu); arba 2) naudodamasis teismo suteiktais asmenį identifikuojančiais prisijungimo duomenimis. Aprašo 13 punkte taip pat paaiškinta, kad procesiniai dokumentai teismui gali būti pateikiami pildant LITEKO VEP posistemyje esančias procesinių dokumentų formas (šablonus) arba į jį gali būti įkeliami jau parengti procesiniai dokumentai tais formatais, kuriuos palaiko sistema, išskyrus Aprašo 18, 19, 20 punktuose nurodytus procesinius dokumentus. Procesiniai dokumentai pateikiami teismui, kai dokumentus teikiantis asmuo LITEKO VEP posistemyje patvirtina konkrečių dokumentų siuntimą (Aprašo 15 punktas). LITEKO VEP posistemyje teismui pateikti procesiniai dokumentai automatiškai gaunami teismo LITEKO paskyroje (Aprašo 17 punktas).

12. Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstyto teisinio reguliavimo, galimybė teikti teismui procesinius dokumentus elektroniniu paštu (net ir pasirašytus elektroniniu parašu) nėra nustatyta, todėl ieškovas, norėdamas įgyvendinti teisę kreiptis į teismą CPK 175¹ straipsnyje nustatyta tvarka – naudojantis informacinių ir elektroninių ryšių technologijomis, t. y. siekdamas realizuoti jam suteiktą teisę procesinius dokumentus teismui teikti elektronine forma, privalo tai daryti pagal įstatymo leidėjo ir Teisingumo ministro, kuriam buvo deleguotas šio klausimo kai kurių aspektų sureguliavimas, nustatytus reikalavimus, o ne siųsti dokumentus elektroniniu paštu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019).

13. Vien aplinkybė, kad ieškovas pats nesutinka su teismo išvada dėl elektroniniu paštu paduoto procesinio dokumento netinkamumo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundas trūkumų neturėjo. Priešingai, 2026 m. kovo 2 d. nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė konkretų procesinio dokumento pateikimo tvarkos pažeidimą ir dėl to pagrįstai taikė procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą. Dėl šios priežasties atskirojo skundo argumentas, jog ieškovo atskirasis skundas jokių trūkumų neturėjo, atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ir neįrodė atskirojo skundo trūkumų, taip pažeisdamas CPK 177, 178 ir 270 straipsnius.

15. Apeliacinės instancijos teismas tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis buvo priimta ne iš naujo sprendžiant klausimą dėl to, kokie atskirojo skundo trūkumai egzistuoja, bet sprendžiant klausimą dėl anksčiau 2026 m. kovo 2 d. nutartimi nustatytų trūkumų pašalinimo pasekmių. Iš pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 12 d. nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog 2026 m. kovo 2 d. nutartimi ieškovui buvo nustatytas 7 dienų terminas pašalinti nutartyje nurodytus atskirojo skundo trūkumus, ieškovui buvo išaiškintos tokių trūkumų nepašalinimo teisinės pasekmės, o per nustatytą terminą trūkumai nebuvo pašalinti. Tokiu būdu ginčijama pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis yra išvestinė iš 2026 m. kovo 2 d. nutarties ir jos motyvai tiesiogiai siejami su ankstesniu procesiniu sprendimu.

16. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 2 d. nutartyje išsamiai išdėstė tiek faktinį pagrindą, tiek teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis konstatavo skundo trūkumą. Teismas nurodė, jog ieškovas atskirąjį skundą pateikė elektroniniu paštu, o ne per LITEKO VEP posistemį, nors pagal teisinį reglamentavimą būtent toks pateikimo būdas yra nustatytas procesiniams dokumentams, teikiamiems elektroninių ryšių priemonėmis. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas yra EPP naudotojas ir turi prieigą bei galimybes teikti procesinius dokumentus nustatyta tvarka. Taigi trūkumų egzistavimas buvo pagrįstas ne prielaidomis, o konkrečiais duomenimis apie procesinio dokumento pateikimo būdą ir taikytinas teisės normas.

17. Be to, ieškovo nurodomos CPK 177 ir 178 straipsnių nuostatos reglamentuoja įrodymus ir įrodinėjimo pareigą, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl bylos faktinių aplinkybių įrodinėjimo iš esmės, o dėl procesinio dokumento atitikties įstatymo nustatytiems formos ir pateikimo reikalavimams. Tokiu atveju sprendžiamas ne materialiojo teisinio pobūdžio ginčas, o procesinio dokumento priimtinumo klausimas. Tuo tarpu CPK 270 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo turinio reglamentavimas negali būti aiškinamas kaip reikalaujantis pakartotinai toje pačioje proceso stadijoje iš naujo detaliai kartoti visas anksčiau priimtų procesinių sprendimų argumentacijas, kai vėlesnė nutartis grindžiama tuo, jog šie anksčiau nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ar neįrodė trūkumų, nėra pagrindo.

18. Apeliantas pažymi, kad ginčijamoje nutartyje nurodyta, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nutartis ieškovui pateikta elektroniniu paštu, tačiau ieškovas šios nutarties elektroniniame pašte negavo.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis argumentas grindžiamas vien subjektyviu ieškovo teiginiu apie negautą elektroninį laišką, tačiau savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl procesinio dokumento išsiuntimo. Iš ginčijamos 2026 m. kovo 12 d. nutarties turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2026 m. kovo 2 d. nutartis ieškovui buvo išsiųsta elektroniniu paštu tą pačią dieną, t. y. 2026 m. kovo 2 d., tokiu pačiu būdu, kokiu pats ieškovas teikė savo atskirąjį skundą. Be to, teismas aiškiai nutarė laikyti, kad nutarties įteikimo terminas yra nutarties išsiuntimo diena. Taigi procesine prasme pirmosios instancijos teismas aiškiai apibrėžė tiek įteikimo būdą, tiek įteikimo momentą.

20. Vien ieškovo teiginys, kad jis tokio dokumento neranda elektroniniame pašte, pats savaime nepatvirtina, kad dokumentas nebuvo išsiųstas ar kad teismas būtų pažeidęs procesinių dokumentų įteikimo taisykles. Priešingai, 2026 m. vasario 26 d. ieškovas pats pasirinko procesinį dokumentą teismui teikti elektroniniu paštu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vėlesnę nutartį įteikti tokiu pačiu būdu. Tuo labiau, kad ankstesniame ieškovo procesiniame paaiškinime (2026 m. vasario 26 d. pateiktame atskirajame skunde) pats ieškovas buvo nurodęs, jog 2026 m. vasario 4 d. nutartį rado elektroninio pašto šiukšlių dėžėje, todėl aplinkybė, kad elektroniniu paštu siunčiami teismo dokumentai gali patekti į nepageidaujamų laiškų aplanką, ieškovui jau buvo žinoma. Todėl ieškovo pasyvus elgesys, nepatikrinant visų elektroninio pašto katalogų, negali būti perkeltas teismui kaip jo procesinis pažeidimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas mano, kad vien ieškovo nurodymas apie elektroniniame pašte nerastą nutartį nepakankamas paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl nutarties išsiuntimo ir įteikimo, todėl šis atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Apeliantas pažymi, kad ginčijama nutartis ieškovui buvo pateikta registruotu laišku, o ne elektroniniu paštu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl įteikimo būdų lygiavertiškumo išaiškinimo, tuo pažeistos Konstitucijos 5, 6, 29 ir 30 straipsniuose įtvirtintos teisės, netinkamai taikyta CPK 115 straipsnio 3 dalis.

22. Apeliacinės instancijos teismas tokius atskirojo skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad procesinių dokumentų įteikimo tvarka yra reglamentuota civilinio proceso teisės normose, ir šios normos nedraudžia teismui naudoti skirtingų procesinių dokumentų įteikimo būdų, priklausomai nuo konkrečios procesinės situacijos. Svarbu tai, kad šaliai būtų sudaryta reali galimybė susipažinti su teismo priimtu procesiniu sprendimu, o ne tai, kad visais atvejais būtų taikomas tik vienas ir tas pats įteikimo būdas.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto argumentas dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenka į nagrinėjamo procesinio klausimo ribas. Remiantis konstitucine jurisprudencija, kreipimasis į Konstitucinį Teismą galimas tik tais atvejais, kai nagrinėjamoje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytinos teisės normos atitikties Konstitucijai ir šio klausimo neišsprendus negalima priimti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju tokių prielaidų nenustatyta. Pareiškėjas iš esmės ginčija ne taikytinų teisės normų konstitucingumą, o jų taikymą konkrečioje situacijoje, susijusioje su procesinių dokumentų įteikimo tvarka. Tokie argumentai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisės normų neatitikties Konstitucijai ir nelemia pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą.

24. Iš pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 2 d. ir 2026 m. kovo 12 d. nutarčių turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas CPK 115 straipsnio 3 dalį taikė nuosekliai ir pagal jos paskirtį. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai procesinį dokumentą pateikęs asmuo per teismo nustatytą terminą nepašalina dokumento trūkumų. Būtent tokia situacija ir susiklostė nagrinėjamu atveju: 2026 m. kovo 2 d. nutartimi buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, ieškovui buvo išaiškintos nepašalinimo pasekmės, tačiau iki 2026 m. kovo 9 d. trūkumai nebuvo pašalinti, todėl 2026 m. kovo 12 d. nutartimi atskirasis skundas pagrįstai pripažintas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti nei CPK 115 straipsnio 3 dalies netinkamą taikymą, nei iš to kildinti Konstitucijos 5, 6, 29 ar 30 straipsnių pažeidimą.

25. Apeliantas taip pat mano, kad trečiųjų asmenų pašalinimas iš bylos ir atsisakymas priimti atskirąjį skundą nustatant tariamus trūkumus pažeidžia esminę ieškovo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, į teisingą teismą, juo Šiaulių apylinkės teismas įgyvendina Lietuvos bolševizaciją, sovietinimą, protinio lietuvių tautos vystymosi trikdymą. Šiaulių apylinkės teismas pažeidė Konvencijos 6 str., 13 str., 14 str. įtvirtintas ieškovo teises.

26. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pažymėtina, kad ginčijama 2026 m. kovo 12 d. nutartis buvo priimta sprendžiant siaurą procesinį klausimą dėl atskirojo skundo atitikties įstatymo reikalavimams ir trūkumų nepašalinimo teisinių pasekmių. Šioje nutartyje nebuvo sprendžiamas bylos nagrinėjimas iš esmės, nebuvo vertinami šalių materialieji reikalavimai ir nebuvo sprendžiami savarankiški klausimai dėl trečiųjų asmenų teisinės padėties. Todėl apelianto nuoroda į trečiųjų asmenų pašalinimą iš bylos nėra tiesiogiai susijusi su skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumu ir negali paneigti išvados, kad atskirasis skundas buvo paduotas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką.

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teisė į teisingą teismą ir veiksmingą teisinę gynybą nėra absoliuti ta prasme, kad proceso dalyvis būtų atleidžiamas nuo pareigos laikytis procesinių dokumentų formai ir pateikimo tvarkai keliamų reikalavimų. Priešingai, šių reikalavimų laikymasis yra būtina tinkamo ir tvarkingo proceso sąlyga. Nagrinėjamu atveju apeliantui buvo sudaryta reali galimybė pašalinti nustatytus trūkumus, jam buvo aiškiai nurodyta, koks trūkumas nustatytas, kokiu būdu jis gali būti pašalintas ir kokios pasekmės kils to nepadarius. Taigi ieškovui nebuvo užkirstas kelias naudotis teise į teismą, priešingai, jam buvo suteikta procesinė galimybė savo teise tinkamai pasinaudoti, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo. Vien tai, kad teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl nepašalintų procesinių trūkumų, savaime nereiškia nei Konvencijos 6 straipsnio, nei 13 straipsnio, nei 14 straipsnio pažeidimo. Iš ginčijamos nutarties nematyti, kad ieškovui būtų taikyti diskriminaciniai kriterijai, kad jo procesinės teisės būtų ribotos kitaip nei įstatyme numatyta, ar kad jam nebūtų buvusi suteikta veiksminga galimybė ištaisyti procesinį trūkumą. Todėl daryti išvadą apie teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2026 m. kovo 2 d. ir 2026 m. kovo 12 d. nutartis, tinkamai taikė CPK 111, 115 straipsnio 3 dalies, bei 175¹ straipsnio nuostatas, reglamentuojančias procesinių dokumentų pateikimo tvarką ir jų trūkumų šalinimo pasekmes, pagrįstai nustatė atskirojo skundo trūkumus ir teisėtai pripažino jį nepaduotu, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.