Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. ir nuteistojo E. A. bei jo gynėjos advokatės Zitos Vizbarienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl R. M. ir V. M. plėšimo) – 4 metams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus – 14 metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl K. B. plėšimo) – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį (dėl K. B. plėšimo), 302 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 14 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 metų, bausmę nustatant atlikti: pirmus 5 metus kalėjime, kitus – pataisos namuose;

E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl R. M. ir V. M. plėšimo) – 3 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus – 13 metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl K. B. plėšimo) – 3 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, 180 straipsnio 2 dalį (dėl K. B. plėšimo), 302 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 13 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 metų, bausmę nustatant atlikti: pirmus 4 metus kalėjime, kitus – pataisos namuose.

Iš V. A. ir E. A. solidariai priteista: nukentėjusiajai R. M. 1 800 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 1 673,95 Lt už nukentėjusiosios R. M. gydymą, nukentėjusiajam J. B. 5 047,15 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam J. M. (J. M. ) 700 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, siekdami turtinės naudos ir veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. rugpjūčio 24 d. apie 5 val. automobiliu ,,BMW 318“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie R. M. sodybos Širvintų r., (duomenys neskelbtini), pasibeldė į langą ir, R. M. atidarius namo duris, V. A. tyčia sudavė iš anksto pasiruoštu daiktu R. M. vieną smūgį į veido dešinę pusę (padarydamas jai plėštinę žaizdą dešinės akies vokuose su ašarų kanalėlio nutrūkimu, dešinės akies obuolio sumušimą su ragenos erozija: vyzdžio sfinkterio plyšimą, akiduobės audinių kraujosruvą, nubrozdinimą nosies nugarėlėje su nosies kaulų lūžimu, dešinės akiduobės apatinio krašto bei prienosinio ančio priekinės sienelės lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą), spyrė į duris, ir abu (V. A. bei E. A. ) jėga pro duris įsibrovė į namą. Toliau V. A. kambaryje virve pririšo R. M. prie kėdės, tuo atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, ir grasindamas sumušti bei baugindamas reikalavo pinigų iš nukentėjusiųjų R. M. ir senyvo amžiaus V. M. , tačiau pastarosioms pasakius, kad pinigų neturi, V. A. kartu su E. A. apieškojo visus namus, kur surado ir pagrobė iš spintoje kabėjusio palto kišenės R. M. pinigus – 1 400 Lt, R. M. 390 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3110 classic“ su pakrovikliu, iš R. M. rankinėje buvusios piniginės pagrobė 10 Lt, iš V. M. piniginės – 140 Lt, iš nuotraukų albumo – 10 Lt, tokiu būdu padarydami iš viso 1 950 Lt žalą nukentėjusiosioms, t. y. V. A. ir E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, V. A. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, turėdami tikslą turėti turtinės naudos ir veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. spalio 9 d. apie 22 val. automobiliu ,,Ford Sierra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , atvyko prie K. B. namų. Automobilį paliko toliau nuo namų, esančių Širvintų r., (duomenys neskelbtini), ir, atėję į K. B. namus, jam pasiūlė pirkti akumuliatorių bei dyzelino, tačiau nurodė, kad šie daiktai yra automobilyje. K. B. einant keliuku link automobilio ,,Ford Sierra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , pievoje apie 500 m nuo nukentėjusiojo namo V. A. tyčia peiliu du kartus dūrė stovinčiam K. B. į kaklą, o E. A. tyčia pargriovė K. B. ant žemės, dėl to V. A. užgriuvo ant K. B. ir gulinčiam nukentėjusiajam peiliu itin žiauriai 30 kartų labai intensyviai, stipriai dūrė į kaklo sritį, padarydamas nukentėjusiajam durtines-pjautines kaklo žaizdas su kairės pusės viršutinės skydliaukės arterijos perdalijimu, gerklės kiauryminiais ir stemplės kiauriniu sužalojimais, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; durtines-pjautines kaklo žaizdas su kaklo minkštųjų audinių ir stuburo kaklinės dalies paviršiniais sužalojimais, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas; durtines-pjautines žaizdas veide, kairės ausies kaušelyje, pjautines žaizdas ir linijinius odos įbrėžimus veide, kairėje plaštakoje, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; juostos formos poodinę kraujosruvą kaklo dešinėje pusėje, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; E. A. tuo metu tyčia ne mažiau kaip 10 smūgių spyrė gulinčiam K. B. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veide, muštinę burnos gleivinės žaizdą, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl gautos kaklo kairės pusės durtinės-pjautinės žaizdos su viršutinės skydliaukės arterijos nupjovimu, įvykus ūminiam išoriniam nukraujavimui, K. B. patirdamas dideles kančias mirė. V. A. ir E. A., tęsdami nusikalstamus veiksmus, apieškojo K. B. drabužių kišenes, rado ir pagrobė 40 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3410“, grįžo prie K. B. namo, išėmė namo lango stiklą ir pro langą įsibrovė į namą, kambaryje striukės kišenėje rado ir pagrobė 3 Lt bei dokumentą – K. B. 2008 m. gegužės 27 d. išduotą transporto priemonės (automobilio ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), iš sodybos kieme esančio garažo pagrobė bevertį bakelį su 4 litrais benzino A95, kurio vertė 12 Lt, iš viso pagrobė turto už 55 Lt, tokiu būdu itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė K. B. bei pagrobė svetimą turtą ir dokumentą, t. y. V. A. ir E. A. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje.

Be to, V. A. bei E. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, turėdami tikslą turėti turtinės naudos ir veikdami bendrininkų grupe, padarė J. M. turto vagystę. Sužinoję, kad sandėlyje Širvintų r., (duomenys neskelbtini), yra elektros variklis, iš anksto pasiruošė įrankius, būtinus nupjauti metalines lango grotas, 2010 m. lapkričio 20 d. laikotarpiu nuo 22 val. iki 5 val. V. A. ir E. A. automobiliu ,,Mazda 323 F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko prie J. M. priklausančio sandėlio Širvintų r., (duomenys neskelbtini), bei nupjovę 100 Lt vertės lango grotas įsibrovė pro langą į sandėlį, kur nuo grūdų malūno nuardė 600 Lt kainuojantį elektros variklį ir jį pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam J. M. 700 Lt turtinę žalą, t. y. V. A. ir E. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. ir nuteistojo E. A. bei jo gynėjos apeliaciniai skundai atmetami.

Teismo posėdyje nuteistasis V. A. patikslino, jog neginčija savo kaltės dėl K. B. nužudymo bei kitų veikų ir apeliaciniu skundu skundžia tik paskirtą bausmę. Nuteistasis E. A. bei jo gynėja taip pat skundžia tik nuosprendžio dalį dėl K. B. nužudymo. Dėl to vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą, atsižvelgdama į V. A. teismo posėdyje patikslintą savo apeliacinio skundo apimtį ir E. A. bei jo gynėjos skundo ribas, tačiau pastarąsias, įvertinusi nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, priežastiniu ryšiu sieja su V. A. skundo teiginiais.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl K. B. nužudymo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistieji V. A. ir E. A. bendrais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose. Nuteistojo E. A. bei jo gynėjos apeliaciniame skunde keliama versija, kad apeliantas nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir paneigta byloje surinktais, teisme ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Jie išsamiai ir visapusiškai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų detaliai nekartoja, apsiriboja argumentais dėl konkrečių skundo teiginių.

Ginčydami nuteisimą už nukentėjusiojo K. B. nužudymą, E. A. ir jo gynėja nurodo, jog skundžiamas nuosprendis nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, apelianto kaltės neįrodo faktinė bylos medžiaga.

Tokie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantų bylos įrodymų interpretacija.

Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. R. patvirtino, kad sužalojimai viršugalvyje padaryti smūgiuojant koja į galvą, kai nukentėjusysis gulėjo. Be to, ekspertas paneigė, jog galvos sumušimai galėjo būti padaryti dviem trauminiais poveikiais, nes sužalojimai padaryti ne tik veide, bet ir viršugalvyje, galvos šoniniuose paviršiuose, t. y. skirtinguose galvos paviršiuose. Kadangi kraujosruvos yra izoliuoto pobūdžio, vienkartinio griuvimo metu minėti sužalojimai negalėjo būti padaryti. Šių sužalojimų nukentėjusysis negalėjo padaryti šliauždamas ar versdamasis. Sužalojimai galvoje padaryti smūginiais kontaktais, o ne dinaminiu kontaktu.

Taigi iš eksperto J. R. abiejų instancijų teismuose duotų paaiškinimų galima spręsti, kad nukentėjusiajam galvos muštiniai sužalojimai padaryti, daug kartų smūgiuojant koja į galvą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nuteistojo E. A. kaltė įrodyta, remiantis ne išimtinai minėta specialisto išvada ir abiejų instancijų teismuose duotais eksperto paaiškinimais, bet juos vertinant kompleksiškai su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Nors nuteistasis E. A. bei jo gynėja apeliaciniame skunde bandė įrodyti, kad visus sužalojimus, taip pat ir muštinius, nukentėjusiajam padarė nuteistasis V. A., ką jis pripažino apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kategoriškai paneigdamas savo ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įvykio versiją dėl E. A. dalyvavimo padarant nukentėjusiajam galvos muštinius sužalojimus, byloje nėra jokių neginčytinų duomenų, jog nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė nuteistasis V. A. . Vien ta aplinkybė, kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino kumščiu smūgiavęs nukentėjusiajam į galvą, negali būti pagrindas spręsti, jog būtent jis nukentėjusiajam sudavė į galvą ne mažiau kaip dešimt smūgių, nes objektyviai paneigta, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti, vien smūgiuojant kumščiu.

Pastebėtina ir tai, jog duodamas parodymus V. A. nebuvo nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė prieštaringus parodymus ne tik dėl savo vaidmens darant nusikaltimą bei veiksmų apimties, bet ir dėl E. A. vaidmens.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė savo parodymus dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus bei įvykio aplinkybių.

Ikiteisminio tyrimo metu dėl K. B. nužudymo aplinkybių V. A. apklaustas keliolika kartų.

Pirmuosius du kartus apklaustas 2010 m. lapkričio 25 d. V. A. parodė, jog kaltinime nurodytu laiku nukentėjusiojo nelankė, buvo išvykęs į užsienį (8 t., 9–10, 12–13 b. l.).

Apklaustas 2010 m. gruodžio 15 d. parodė, kad nukentėjusįjį nužudė apelianto sesers sugyventinis vardu Kolia, kuriam įvykio dieną davė pasinaudoti savo automobilį „Ford Sierra“. Iš pastarojo kalbų suprato, jog Kolia nori apiplėšti K. B. . Negalvojo, kad K. B. bus nužudytas.

Aptariamos apklausos metu nuteistasis V. A. išsamiai išdėstė savo versiją, jog susitiko Kolią, pastarojo prašymu davė pasinaudoti savo automobilį, šis persėdo į jo automobilį su dar dviem jam nepažįstamais asmenimis, apeliantas juos palydėjo iki K. B. namo (sustojo laukti ties posūkiu pagrindiniame kelyje), matė gulintį pievoje K. B. (8 t., 15–24 b. l.).

Analogiškos K. B. nužudymo versijos V. A. laikėsi ir 2010 m. gruodžio 16 d. apklaustas apylinkės teisme (8 t., 26–30 b. l.).

Apklaustas 2011 m. sausio 18 d. V. A. savo parodymus vėl pakeitė nurodęs, kad tik pirmosios apklausos metu jo duoti parodymai teisingi, o vėliau apie nukentėjusiojo nužudymo aplinkybes pamelavo, sesers sugyventinį apkalbėjo turėdamas tikslą, jog jį nuteistų. Pagal naują versiją K. B. akumuliatorių pardavė už 30 Lt 2009 m. vasarą, kai važiavo kartu su E. A.. Jo parodymų patikrinimo vietoje metu buvo nurodęs tikslią K. B. lavono suradimo vietą, taip pat parodęs apie pagrobtą dokumentą, nes tai jam papasakojo motina, kuriai šios aplinkybės tapo žinomos iš kalbų kaime (8 t., 36–38 b. l.).

2011 m. kovo 15 d. papildomos apklausos metu V. A. atsisakė būti patikrintas melo detektoriumi ir duoti parodymus, nes jam daromas psichologinis spaudimas (8 t., 42 b. l.).

2011 m. balandžio 29 d. V. A. surašė nuoširdų prisipažinimą, kad K. B. nužudė tarpusavio konflikto metu. Jis su E. A. nuvažiavo pas K. B. , gavo iš jo benzino, ir visi trys ėjo iki ties posūkiu į K. B. namus palikto automobilio. Einant K. B. negražiai kalbėjo apie apelianto motiną. Apeliantas norėjo jam suduoti, bet K. B. pirmas jam trenkė. V. A. nugriuvo ant žemės, atsikėlė ir puolė dar kartą, tačiau vėl gavo nuo K. B. į veidą ir nugriuvo. Tada kišenėje apčiuopė turįs peilį, jį išsitraukė ir atsistojęs dūrė K. B. , nežiūrėdamas kur. Kai dar kartą dūrė peiliu, K. B. nugriuvo, pradėjo daužytis rankomis. V. A. paprašė E. A. padėti, šis pribėgęs lyg daužė. Apeliantas patvirtino, jog gailisi, parodymus davė savanoriškai (8 t., 44–45 b. l.).

2011 m. gegužės 2 d. papildomos apklausos metu V. A. anksčiau pateiktą K. B. nužudymo versiją patvirtino išsamiai paaiškinęs, kodėl nuvažiavo pas K. B.. E. A. pasiūlė nuvažiuoti, nes nukentėjusiajam reikėjo akumuliatoriaus. Kelią rodė E. A. . Sustojo toliau nuo K. B. namo, su savimi pasiėmė akumuliatorių. K. B. sutiko jį nupirkti už 30 Lt. Apeliantas tikėjosi, kad K. B. nupirks ir 15 litrų dyzelino, tačiau bakelio su dyzelinu nesinešė, todėl visi kartu ėjo iki automobilio. K. B. už akumuliatorių nesumokėjo, nors jį paliko prie namo. Einant link automobilio, K. B. negražiai kalbėjo apie V. A. motiną, todėl jis supyko ir K. B. pastūmė. Šis atsisuko, kumščiu smogė į veidą. Nuo smūgio V. A. nugriuvo, o atsikėlęs vėl gavo kumščiu į veidą. Po smūgio nugriuvęs išsitraukė peiliuką ir atsistojęs juo dūrė K. B. į viršutinę kūno dalį, iš karto dūrė ir antrą kartą. Abiem nugriuvus, dūrė dar kartą. Galbūt dūrė labai daug kartų, nes nesuvokė, ką daro. Prašė E. A. padėti, tačiau negali pasakyti, ar šis nukentėjusįjį mušė. Patvirtino, jog M. M. (Kolia) nesusijęs su K. B. nužudymu, apeliantas jį apkalbėjo. Jis gailisi dėl savo veiksmų, parodymus davė niekieno neverčiamas (8 t., 52–59 b. l.).

Tokius parodymus nuteistasis V. A. patvirtino 2011 m. gegužės 3 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (8 t., 61–63 b. l.).

Apklaustas 2011 m. gegužės 24 d. V. A. davė iš esmės analogiškus parodymus apie K. B. nužudymą, tačiau paaiškino, kad pas nukentėjusįjį atvažiavo neplanuotai, tiesiog važiuojant baigėsi benzinas, ir E. A. pasiūlė nuvažiuoti pas jo tėvo draugą. Pas K. B. V. A. jau buvo lankęsis. Važiuojant pas K. B. apeliantas pasakė E. A., jog turi akumuliatorių ir nukentėjusiajam gali jį pasiūlyti pirkti. E. A. pamelavo, nes akumuliatoriaus su savimi neturėjo. Prieš tai apklaustas pamelavo, kad pasiūlė nukentėjusiajam pirkti dyzelinį kurą, nes jo neturėjo. V. A. taip pat parodė ankstesnėje apklausoje klaidingai nurodęs konflikto su K. B. priežastį, nes jo motinos šis neįžeidė, pokalbio apie kaime vagiančią čigonę visai nebuvo. Paaiškino, jog buvo suplanavęs K. B. suduoti ir pabėgti (8 t., 65–68 b. l.).

Dar kartą apklaustas 2011 m. rugsėjo 21 d. V. A. vėl pakeitė parodymus nurodęs, kad ištraukė peilį ir staigiu judesiu du kartus dūrė K. B. į kaklą. Kai abu nugriuvo, dar kartą dūrė peiliu į viršutinę kūno dalį. Ranka nesmūgiavo nė karto. Kai nugriuvo su nukentėjusiuoju, prašė E. A. padėti. Šis priėjęs prie nukentėjusiojo ėmė spardyti į galvą, bet apeliantas negali pasakyti, kiek kartų E. A. spyrė (8 t., 98–101 b. l.).

Tokius parodymus V. A. patvirtino, tą pačią dieną juos tikrinant vietoje (8 t., 138–139 b. l.). Šio procesinio veiksmo metu apeliantas detaliai parodė, kaip jis ir E. A. smurtavo prieš nukentėjusįjį K. B. .

Duodamas parodymus 2011 m. gruodžio 8 d., V. A. dar kartą trumpai pakartojo abiejų nuteistųjų atliktus veiksmus (8 t., 107–108 b. l.).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. A. parodė trenkęs K. B. kumščiu į veidą. Galvojo, jog jam trenks ir pabėgs, tačiau nuo smūgio nukentėjusysis nenugriuvo. Dėl to apeliantas čiupo peilį ir nesitaikydamas du kartus dūrė. Tada suriko E. A. „padėk“ ir kartu su K. B. nugriuvo. Jiems nugriuvus, atsidūrė nukentėjusiajam po pažastimi ir pradėjo jį daužyti. Kiek smūgių sudavė, negali pasakyti. Tuo metu nematė, ką darė E. A. . Jo nuomone, šis nukentėjusiojo nespardė, kadangi būtų tai pajutęs. V. A. nustojo mušti K. B., nes pastarasis nejudėjo. Iš to suprato, kad nukentėjusysis negyvas. Kai atsikėlė, E. A. stovėjo už trijų metrų. Eidami pas K. B. , neturėjo tikslo jo apiplėšti, ėjo tik benzino. Sugalvojo, jog reikia imituoti plėšimą. Apeliantas vienas ar jie abu apieškojo nukentėjusįjį, tada pasakė E. A. bėgti prie namo. Name apeliantas buvo vienas. Tyrimo metu pareigūnai liepė pasakyti, kad E. A. kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į galvą. Duodamas pirminius parodymus, jis sakė netiesą, nes norėjo išvengti atsakomybės. Vėliau suprato, jog reikia sakyti tiesą.

Iš išdėstytų nuteistojo V. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jie dėl E. A. dalyvavimo K. B. nužudyme iš esmės skiriasi. Vienu metu nuteistasis neneigė E. A. galėjus smurtauti prieš nukentėjusįjį (tačiau net neužsiminė, jog prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama kitokiu būdu, nei smogiant peiliu); vėliau ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė matęs, kaip E. A. daug kartų smūgiavo koja nukentėjusiajam į galvą; apklaustas pirmosios instancijos teisme, jis jau teigė, kad E. A. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį.

Toks nuteistojo V. A. parodymų prieštaringumas bei nenuoseklumas neleidžia jų vertinti kaip patikimų, todėl pirmosios instancijos teisme nuteistojo duotus parodymus dėl E. A. veikos (tariamo neveikimo) ir vaidmens darant nagrinėjamą nusikaltimą teisėjų kolegija vertino kaip siekį padėti E. A. išvengti atsakomybės ar sušvelninti teisinę padėtį ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl jais nesirėmė.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistasis logiškai ir įtikinamai nepaaiškino parodymų keitimo priežasties, todėl pagrįstai vadovavosi tais jo parodymais, kurie atitiko įrodymų visetą, t. y. jau minėtais 2011 m. rugsėjo 21 d. įtariamojo papildomos apklausos metu bei tą dieną ir anksčiau, 2011 m. gegužės 4 d., parodymų patikrinimo vietoje duotais parodymais apie K. B. nužudymo aplinkybes. Juo labiau kad aplinkybę E. A. smurtavus prieš nukentėjusįjį K. B. įrodo ne tik dalis ikiteisminio tyrimo metu duotų V. A. parodymų, bet ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos G. M. parodymai (kuriuos ji patvirtino apeliacinės instancijos teisme) bei eksperto J. R. paaiškinimai, kurie vieni kitus papildo ir detalizuoja.

Nuteistasis E. A. ir jo gynėja neteisingai supranta BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigdami, kad teismas E. A. kaltę galėjo pagrįsti tik V. A. teisme duotais parodymais, tačiau vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Aptariama nuostata turi tiesioginį ryšį su BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta teismo teise perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tokie parodymai patys savaime nėra įrodymų šaltinis, tačiau jais patikrinami byloje esantys kiti įrodymai. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas ankstesnius apeliantų parodymus ir nurodė nuosprendyje, tiesa, teisiamajame posėdyje juos ištyręs ne visai tinkamai. Šią klaidą, kuri nelaikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, ištaisė apeliacinės instancijos teismas, iš naujo ištyręs ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistųjų parodymus.

Kaip nepagrįstas ir deklaratyvus atmetamas skundo argumentas dėl nuteistajam V. A. ikiteisminio tyrimo metu daryto spaudimo, dėl ko jo nuoširdus prisipažinimas išgautas neteisėtu būdu. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys.

Kita vertus, nuoširdus prisipažinimas nėra Baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesinis dokumentas ir skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje minimas, tik parodant apelianto versijų apie įvykį kaitą.

V. A. apeliaciniame skunde teigė, jog jo parodymams turėjo įtakos dažnas gynėjų pasikeitimas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai manipuliavo juo ir ne kartą supainiojo, dėl to apeliantas buvo priverstas raštu atsisakyti gynėjo, taip pažeista jo teisė į gynybą.

Toks apeliacinio skundo argumentas prieštarauja bylos medžiagai.

Iš šioje nutartyje jau aptartų nuteistojo V. A. apklausos protokolų matyti, kad nuo pirmos apklausos 2010 m. lapkričio 25 d. jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikė advokatas Z. B. (8 t., 6, 7 b. l.), dėl kurio darbo apeliantas neturėjo pretenzijų.

Vėliau paskirta advokatė I. Kizina (8 t., 32 b. l.). Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantą privertė atsisakyti šios gynėjos paslaugų. Bylos duomenys įrodo, kad atsisakymą sąlygojo aplinkybė, jog V. A. ėmė ginti samdytas advokatas V. P. (8 t., 39 b. l.), nes valstybės garantuojama teisinė pagalba nustojama teikti, įtariamajam savo ar artimųjų nuožiūra pasirinkus advokatą, su kuriuo sudaromas susitarimas.

Sprendžiant iš bylos duomenų, advokatas V. P. neaktyviai teikė teisinę pagalbą, jis dalyvavo tik vienoje apelianto apklausoje, kurioje šis nedavė parodymų, tačiau tai niekuo nesusiję su pažeista teise į gynybą, nes šis gynėjas pasirinktas savarankiškai, o ne pareigūnų iniciatyva.

Esant tokiai situacijai ir būtinybei užtikrinti įtariamojo teisę į gynybą, V. A. vėl paskirtas gynėjas, teikiantis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šį kartą ją gana ilgai (septyniose apklausose) teikė advokatas S. K. (8 t., 49, 50, 74, 75, 87, 88 b. l.).

Dar kartą pasikeitė gynėjas 2011 m. rugsėjo 21 d. (8 t., 97 b. l.), V. A. (jo artimiesiems) sudarius susitarimą su anksčiau įtariamajam teikusia valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gynėja, advokate I. Kizina.

Visa tai rodo, kad gynėjų kaita vyko arba paties įtariamojo V. A. (jo artimųjų) iniciatyva, sudarant sutartis su pasirinktais gynėjais, arba, priešingai, pasirinktam gynėjui nepakankamai aktyviai teikiant teisines paslaugas, įtariamajam buvo paskiriamas gynėjas, teikiantis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Taigi ne pareigūnai kalti, jog ikiteisminio tyrimo metu V. A. gynė keturi skirtingi advokatai. Atkreipiamas dėmesys, kad tik vienam gynėjui (beje, sprendžiant iš advokato orderio, artimųjų samdytam – 8 t., 39 b. l.) apeliantas turėjo pretenzijų dėl teisinių paslaugų kokybės.

Nuteistojo E. A. kaltę padarius aptariamą nusikalstamą veiką įrodo apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos G. M. parodymai. Apeliantas teisus, jog šios liudytojos nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme, tačiau tai padarė apeliacinės instancijos teismas.

Liudytoja G. M. apeliacinės instancijos teisme parodė jau neprisimenanti įvykio, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą duodama parodymus 2009 m. lapkričio 6 d. (1 t., 165–166 b. l.) sakė netiesą iš baimės, o antrą kartą apklausta 2011 m. rugsėjo 29 d. (1 t., 167–169 b. l.) davė teisingus parodymus ir papasakojo tai, ką sužinojo iš paties E. A. .

Atsižvelgiant į liudytojos G. M. ir nuteistojo E. A. 2009 m. pabaigoje duotus parodymus, kur jie abu teigė, jog kaltinime nurodytu laiku E. A. nakvojo Vilniuje, akivaizdu, jog pirmos apklausos metu liudytoja gyveno kartu su nuteistuoju E. A. ir, siekdama padėti jam išvengti atsakomybės, davė draugui palankius parodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojos G. M. vėlesniais parodymais, juo labiau kad jos parodymai sutapo su nuteistojo V. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais net dėl tokių detalių kaip suplėšyti batai ir dėl to, jog nuteistasis grįžo namo, apsiavęs V. A. batus.

Liudytoja G. M. , ikiteisminio tyrimo metu apklausta 2011 m. rugsėjo 29 d., parodė, kad jos sugyventinis E. A. 2009 m. spalio 9 d. po darbo namo negrįžo. Jis grįžo kitos dienos vakare, apie 18 val., jį automobiliu parvežė V. A. pravarde Žamanas. E. A. striukės rankogaliai buvo nestipriai ištepti krauju. Jis mūvėjo ne tas kelnes ir avėjo ne tuos batus, kokiais išėjo į darbą. E. A. sakė, jog tai V. A. kelnės ir batai. E. A. namo grįžo susinervinęs ir išsigandęs. Paklaustas, kas atsitiko, jis papasakojo, kad kartu su V. A. buvo nuvažiavę pas kažkokį vyriškį, V. A. tą vyriškį sumušė ar sužalojo pistoletu, jis irgi mušė ir ištepė savo kelnes to vyriškio krauju, todėl apsimovė V. A. kelnes. E. A. batų, kuriuos jis atsinešė sus savimi, priekinė dalis buvo suplyšusi. E. A. paaiškino, jog mušant tą vyriškį suplyšo jo sportiniai bateliai.

Nuteistasis E. A. ir jo gynėja apeliaciniame skunde teigė, kad nėra pagrindo nuosprendžio grįsti liudytojos G. M. parodymais, kadangi jai tyrėjai darė psichologinį spaudimą, buvo nurodyta, kokius parodymus duoti, be to, ji psichologiškai nestabili, ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėje, todėl jos parodymai apie šaudymą, ginklą yra kliedesiai. Kadangi E. A. santykiai su liudytoja blogi, ji apeliantą apkalbėjo, nes kerštavo dėl išsiskyrimo.

Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Pirmiausia pastebėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad liudytojai G. M. tyrėjai darė neteisėtą spaudimą ar vertė ją duoti tyrimui palankius neteisingus parodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausos pradžioje jos paprašė papasakoti, ką prisimena, o po to ėmė uždavinėti klausimus. Tokia liudytojos apklausos tvarka visiškai atitinka BPK 183 straipsnio 2 dalyje jai keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teisme apklausti ikiteisminio tyrimo metu apklausas vykdę pareigūnai A. M. ir P. B. paneigė, kad liudytojai buvo užduodami atsakymą menantys klausimai. Priešingų duomenų byloje nėra.

Kita vertus, nors liudytojai G. M. nustatyta tam tikra psichikos liga, nėra pagrindo abejoti ta jos parodymų dalimi, kuri sutampa su kitais byloje išsamiai ištirtais įrodymais. Pvz. liudytojos parodymai apie E. A. kelnes ir batus, su kuriais jis grįžo namo, visiškai sutampa su nuteistojo V. A. parodymais, duotais jį apklausiant 2011 m. rugsėjo 21 d. (8 t., 98–101 b. l.).

Tiesa, liudytojos G. M. parodymuose yra ir tikrovės neatitinkančių duomenų (pvz. nuteistuosius turėjus ginklą), bet toks parodymų, kurie neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių, netikslumas paaiškinamas ilgu laiko tarpu nuo įvykio iki apklausos ir tam tikrais liudytojos atminties ypatumais bei spragomis dėl susirgimo. Tačiau tai nereiškia, jog visais liudytojos parodymais negalima remtis.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad liudytoja G. M. davė neteisingus parodymus kerštaudama. Tokių duomenų teisėjų kolegija nenustatė, juo labiau kad ir paties E. A. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai patvirtina, jog santykiai su liudytoja buvo ir yra geri.

Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais, V. A. bei E. A. pagrįstai pripažino kaltais bendrais veiksmais atėmus gyvybę K. B. . Abiejų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, nustatančius kvalifikuojamuosius požymius – nužudymą itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų.

Minėti veiką kvalifikuojantys požymiai tinkamai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Nuteistasis E. A. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad E. A. negali būti nuteistas už nužudymą, kadangi nebuvo susitarimo padaryti nusikaltimą. Jų manymu, už K. B. nužudymą atsakingas tik V. A. , nes apeliantas neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį ir neturėjo tyčios jo nužudyti, todėl teismas neteisingai įvertino E. A. veiksmus.

Visi su tuo susiję nuteistojo bei jo gynėjos skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Teismo išvada, jog nuteistieji V. A. ir E. A. nužudė K. B. veikdami bendrininkų grupe, yra pagrįsta. Šią išvadą patvirtina jau aptarti įrodymai.

BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Pagal suformuotą teismų praktiką nužudymas padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų, o susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, kol bus pasiektas norimas rezultatas.

Iš aptartų nuteistojo V. A. parodymų matosi, jog jie kartu su E. A. buvo susitarę užvaldyti nukentėjusiojo K. B. turtą. Tai patvirtina jų veiksmai: išviliojo K. B. iš namų, po to panaudodami fizinį smurtą užvaldė jo turtą. Tai reiškia, kad šią nusikalstamą veiką jie padarė, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe.

Kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Šiuo atveju nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2011 ir kt.).

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt.

Nors nuteistasis E. A. neigia dalyvavęs nužudant, tačiau jo susitarimas aktyviai prisidėti prie bendrininko pradėto daryti nusikaltimo buvo išreikštas būtent konkliudentiniais veiksmais. E. A. ne tik matė, jog prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą naudojo kitas nuteistasis V. A. , ir nestabdė jo veiksmų, bet sureagavo į pastarojo prašymą padėti bei pats jam savo aktyviais veiksmais pritarė, sudavė K. B. kojomis į galvą ne mažiau kaip dešimt smūgių. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apelianto veiksmuose nebuvo tyčios, jam nebuvo laiko suvokti daromos veikos pavojingumo.

Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo E. A. nusikalstamą veiką.

Tiesa, ginčydamas savo veiksmus, apeliantas skunde teigė, jei būtų spardęs, kai K. B. nugriuvo kartu su V. A. , būtų kliuvę ir pastarajam. Be to, apelianto nuomone, ekspertas kategoriškai nepaneigė, jog sužalojimai K. B. galėjo atsirasti ir dėl jo paties savarankiškų veiksmų šliaužiant, pasiverčiant ant šono ar pan.

Tokie apeliacinio skundo argumentai niekuo nepagrįsti.

Pagal nuteistojo V. A. parodymus, kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu juos fiksuojant techninėmis priemonėmis ir kuriais rėmėsi teismas, jis su K. B. nugriuvo ne tiesiogiai vienas ant kito, bet šalia vienas kito, V. A. gulėjo žemiau aukos ištiestos į šoną rankos (8 t., 130, 140 b. l.), todėl tokia jų tarpusavio padėtis nekliudė E. A., stovinčiam K. B. galvūgalyje, smūgiuoti nukentėjusiajam į galvą, nesužalojant bendrininko.

Nuteistasis V. A. teigė nesudavęs nukentėjusiajam nė vieno smūgio ranka ar koja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais parodymais, nes sužalojimai bukais daiktais padaryti aukos galvoje, todėl nuteistasis negalėjo spardyti. Kaire ranka jis laikė prispaudęs prie žemės aukos dešinę ranką, o dešine ranka smūgiavo peiliu, taigi jis negalėjo suduoti smūgių ir kumščiu.

Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ekspertas J. R. paaiškino, kad nukentėjusiojo sužalojimų daugybiškumas, jų aplinkoje pastebimi odos nubrozdinimai būdingi kontaktui su apavu, o ne su kumščiu. Sužalojimai viršugalvyje taip pat labiau būdingi smūgio sudavimui koja. Galvos sužalojimų visumos negalima paaiškinti grumtynėmis.

Visa tai, be jau aptartų įrodymų, teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog būtent E. A. spardė K. B..

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ekspertas J. R. paaiškino, kad sužalojimai galvoje nebūdingi griuvimui. Jie pagal savo lokalizaciją būdingi smūgių sudavimui kietais bukais daiktais, bet ne atsitrenkimui ar griuvinėjimui, ir padaryti smūginiais kontaktais, o ne dinaminiu kontaktu. Sužalojimų lokalizacija taip pat parodo, jog sužalojimai negalėjo būti padaryti griuvinėjant arba nuo konvulsijų. Šių sužalojimų nukentėjusysis negalėjo padaryti šliauždamas ar versdamasis. Tempimas – taip pat ne tas mechanizmas, kuris atitiktų padarytų sužalojimų pobūdį.

Taigi teismo ekspertas atmetė galimybę, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats.

Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog E. A. ne smurtavo prieš K. B. , bet jį ir V. A. bandė išskirti.

Tokią įvykio versiją pateikė tik pats E. A. , tačiau pagal skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytus bylos duomenis nustatyta, kad jis prisijungė prie V. A. pradėto smurto prieš K. B. po to, kai bendrininkas paprašė padėti, sudavęs pirmuosius mūgius peiliu. Aplinkybės, kuriomis apeliantas naudojo fizinį smurtą, teismų procesiniuose dokumentuose aptartos.

Nuteistasis E. A. ir jo gynėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo su paskirta bausme motyvų, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo plačiau dėl jos pasisakyti, tik konstatuoja, jog E. A. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), yra motyvuota ir teisinga.

Dėl V. A. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmių skyrimą V. A. , vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis) ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Teismas atsižvelgė, kad V. A. tyčia padarė penkias nusikalstamas veikas: du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis), du sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, jog jis neteistas (9 t., 73 b. l.), tačiau daug kartų baustas administracine tvarka (9 t., 79–88 b. l.), niekur legaliai nedirbo.

Teismas įvertino, kad V. A. nuo pirmos apklausos prisipažino padaręs vagystę iš J. M. sandėlio ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl šią aplinkybę pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Kita vertus, teismas pagrįstai pripažino V. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog visus jam inkriminuotus nusikaltimus padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas pagrįstai nustatė kitą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad V. M. turto plėšimas padarytas, nukentėjusiajai dėl senatvės (nusikaltimo padarymo metu ji buvo 90 metų amžiaus – 6 t., 18 b. l.) buvus bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios neviršija už nusikalstamas veikas numatytų bausmių vidurkio (BK 178 straipsnio 2 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai, 302 straipsnio 1 dalis) ar bausmė artima vidurkiui (BK 180 straipsnio 2 dalis), nėra aiškiai per griežtos. Vienos bausmės subendrintos jas apimant, o kitos – parinkus ne griežčiausią – visiško sudėjimo – būdą, bet bausmes sudėjus tik iš dalies, t. y. palankesniu apeliantui būdu. Už atskiras veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, jos atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jų švelninti.

Apeliantas skunde nurodo, kad už nusikaltimus prieš R. M. ir V. M. bei K. B. jam nepagrįstai paskirtos griežtesnės bausmės, nes pirmo plėšimo metu E. A. veiksmai buvo žymiai aktyvesni, nei jo, o apiplėšiant K. B. abiejų veiksmai buvo lygiaverčiai.

Tokie V. A. teiginiai prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Bylos duomenys patvirtina, jog būtent V. A. veiksmai darant minėtus nusikaltimus buvo aktyvesni: R. M. ir V. M. apiplėšimo metu apeliantas, o ne E. A. prieš R. M. naudojo smurtą (sudavė jai į veidą, pririšo prie kėdės); nužudant ir apiplėšiant K. B., V. A. pirmas užpuolė nukentėjusįjį, sudavė jam mirtinus smūgius, jį apieškojo, po to apeliantas, o ne E. A. įsibrovė į garažą ir pan. Pagal bylos aplinkybes, būtent apeliantas buvo šio nusikaltimo iniciatorius.

Visa tai įvertinęs, už plėšimus iš R. M. ir V. M. bei K. B., jo dokumento pagrobimą ir nužudymą esant kvalifikuojamiesiems požymiams pirmosios instancijos teismas V. A. paskyrė bausmes, kurios, lyginat su E. A. už analogiškus nusikaltimus paskirtomis bausmėmis, yra nedaug griežtesnės.

Apeliacinių skundų argumentais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. A. ir nuteistojo E. A. bei jo gynėjos apeliacinius skundus atmesti.