Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyti terminai.

10. Įvertinęs A. N. paaiškinimą, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai patvirtino, jog 2018 m. gruodžio 31 d. 14.05 val. jis turėjo mobilaus ryšio telefoną, bandė jį įjungti ir įjungęs pamatė, kad telefone nėra SIM kortelės, todėl neturėjo galimybės juo pasinaudoti. Kai A. N. su telefonu rankose pamatė pareigūnė, jis telefoną išmetė, vėliau jį paėmė, nunešė į šiluminio mazgo patalpas ir padėjo ant stalo. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui Nutarimu buvo paskirta pagrįsta nuobauda – perkėlimas 10 parų į kamerų tipo patalpas. Kalėjimų departamentas A. N. skundą dėl Nutarimo panaikinimo pripažino nepagrįstu.

11. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 3 dalies, 112 straipsnio 1 dalies, 113 ir 142 straipsnių, 154 straipsnio 1 dalies, 156 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto nuostatas, atsakovas padarė išvadą, kad nuteistiesiems, kuriems yra suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, laikymo sąlygas ir elgesio taisykles nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės visa apimtimi. Šių taisyklių 18 priede yra patvirtintas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Atsakovai akcentavo, kad mobilaus ryšio telefono įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems nėra numatytas, disponavimas šiuo daiktu yra draudžiamas ir traktuojamas kaip nustatyto režimo reikalavimų pažeidimas. Nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse yra nustatyta vienintelė išlyga, kad apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų ir laikomiems atvirosiose kolonijose nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ir kitų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodytų, daiktų. Mobilaus ryšio telefonų įsigijimas ir turėjimas leidžiamas tik nuteistiesiems, apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų (pvz., Pusiaukelės namuose, kur nuteistieji yra intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui) arba nuteistiesiems, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems atvirosiose kolonijose. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad A. N. nebuvo apgyvendintas už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jis atliko laisvės atėmimo bausmę ir ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN, pareiškėjui tik buvo suteikta teisė išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų konkrečiu nustatytu maršrutu iki darbo vietos Kalėjimų departamento Mokymo centre, esančiame šalia Vilniaus PN. Atsižvelgiant į tai, A. N. interpretacijos, jog jam negalėjo būti taikomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyti reikalavimai, yra nepagrįstos.

II.

15. Išsamiai aptaręs su atliktu tyrimu ir paskirta nuobauda susijusias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Nutarime buvo konstatuota, jog A. N. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalį bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo reikalavimus ir jam skyrė nuobaudą – 10 parų kamerų tipo patalpose. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Nutarimo pagrįstumo, 2019 m. kovo 18 d. sprendime konstatavo, jog Nutarimas buvo priimtas surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių padaryto pažeidimo faktą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo teisinio pagrindo jo panaikinti ar pripažinti neteisėtu.

16. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio bei 12 straipsnio 1 dalies nuostatas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas yra užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę bei sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų yra garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 112 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas nurodė, kad nuteistieji turi imperatyvią prievolę laikytis pataisos įstaigų tvarkos ir nepažeidinėti pataisos įstaigos režimo. Viena iš pataisos įstaigų režimo reikalavimų sudedamųjų dalių yra nuolatinė nuteistųjų priežiūra.

18. Remdamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76, 285 ir 287.3 punktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad A. N. privalo po darbo grįžti į Vilniaus PN. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo interpretacijas dėl darbo vietos tapatinimo su gyvenamąją vieta atmetė ir pažymėjo, kad A. N. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos galėjo ir turėjo būti taikomos.

20. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 4 dalies nuostatą, teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas imperatyvus nurodymas dėl kiekvieno pažeidimo atlikti tarnybinį tyrimą. Tarnybinis tyrimas atliekamas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo faktines aplinkybes, todėl esant aiškioms pažeidimo aplinkybėms, Vilniaus PN direktorius, atsižvelgęs į pareigūnės tarnybinį pranešimą bei pareiškėjo paaiškinimą, turėdamas diskrecijos teisę, pagrįstai 2019 m. sausio 3 d. A. N. skyrė nuobaudą.

21. Teismo nuomone, Vilniaus PN pareigūnės paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, yra nuoseklūs, logiški ir atitinka rašytinę bylos medžiagą. Nebuvo nustatyta, kad Vilniaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnė dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuota kitaip nurodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Teismas taip pat nenustatė pagrindo abejoti pareigūnės ir atsakovo paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu. Teismas pažymėjo, kad A. N. rėmėsi tik abstrakčiais argumentais, kad pažeidimas jam buvo inkriminuotas nepagrįstai, tačiau nepateikė įtikinamų argumentų, leidžiančių abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, dėl reikšmingų bylos aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo telefoną ir juo disponavo, ginčo nėra.

22. Išanalizavęs administracinėje byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis, būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog A. N. buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nustatyti draudimai nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose turėti atitinkamus daiktus ir reikmenis, yra proporcinga teisinė priemonė, užtikrinant galimų režimo pažeidimų prevenciją ir sukuriant teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Teismas sprendė, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus PN direktorius, priimdamas Nutarimą, nei materialinės, nei proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo jo naikinti. Konstatavęs, kad Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas sprendė, jog nėra pagrindo naikinti ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusio Kalėjimų departamento priimto Sprendimo.

23. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad nustačius, jog Vilniaus PN direktorius, priimdamas Nutarimą, nei materialinių, nei proceso teisės normų nepažeidė, t. y. nesant neteisėtiems veiksmams, kaip vienam iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, nėra pagrindo A. N. priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tinkamai nenurodė ir neįrodė patirtos žalos, o jo skunde nurodyti teiginiai buvo vertinami kaip itin nekonkretūs.

III.

27. A. N. atkreipia dėmesį, kad nesant jokių įrodymų apie jo naudojimąsi nurodytu mobiliuoju telefonu ir nesiaiškinant šio telefono radimo bei atsiradimo pas pareiškėją aplinkybių, su telefonu rankoje laukiant į patikrinimą atvykstančio pareigūno, siekiant jį informuoti apie rastą telefono aparatą ir jį teisėtai perduoti pareigūnui, A. N. buvo apkaltintas draudžiamų daiktų turėjimu ir naudojimusi; neatlikus jokio tyrimo, jam buvo pažadėta nuobauda. Pažymi, kad būtent dėl šių aplinkybių ir kilo ginčas dėl disponavimo mobiliuoju telefonu.

31. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad neturtinės žalos priteisimo klausimas sprendžiamas tik konstatavus valstybės institucijų pareigūnų padarytą teisės pažeidimą ir jo pobūdį. Neturtinė žala nėra įrodinėjama ir nukentėjęs neturi pareigos jos įrodinėti. Pažymi, kad būtinybė atlyginti asmeniui padaryta turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant, siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ir moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta. Neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, kad pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu.

32. A. N. nuomone, objektyviai vertinant bylos aplinkybes ir pareigūnų surinktus duomenis, turėtų būti konstatuojama, jog Vilniaus PN pareigūnai, žinodami, kad yra objektyvus ir neginčijamas įrodymas – vaizdo medžiaga, galbūt būdami suinteresuoti bylos baigtimi, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų surinkti objektyvūs ir neginčijami įrodymai, ir juos pridėti prie tyrimo medžiagos. Pažymi, kad Vilniaus PN direktorius, priimdamas Nutarimą, objektyviai nevertino abiejų pusių paaiškinimų apie įvykį, o sprendimą priėmė išskirtinai vadovaudamasis pavaldinio pateiktu tarnybiniu pranešimu apie įvykį ir Nutarime nenurodė pareiškėjo pateikto paaiškinimo atmetimo argumentų. A. N. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas į nurodytas aplinkybes neįsigilino, neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų ir nepateikė objektyvių skundo atmetimo argumentų. Teigia, kad tiek Vilniaus PN administracija, tiek teismas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą šių taisyklių taikymo vietos atžvilgiu aiškino plečiamai, peržengė įstatymo taikymo ribas ir viršijo įstatymo institucijoms suteiktus įgaliojimus.

34. Vilniaus PN paaiškina, kad teismas tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

35. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus bei visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti.

38. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

40. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė skundžiamą sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

41. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2019 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 28-8 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 2S-1178 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

42. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 1 d. sprendimu A. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o nenustačius Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), todėl valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 10, 12, 110, 112, 154, 156 straipsnių ir Taisyklių 76, 285, 287 ir 18 priedo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime jas išsamiai aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų šiame baigiamajame teismo dokumente nebekartoja.

46. Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. N. pažeidimo padarymo metu nebuvo apgyvendintas už Vilniaus pataisos namų teritorijos ribų, o jam buvo suteikta tik teisė išvykti be sargybos ar palydos už minėtos įstaigos ribų. Naudojant loginį ir sisteminį teisės normų aiškinimo metodus, vertintina, kad Taisyklėse nustatyti apribojimai dėl leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų (Taisyklių 18 priedas) taikomi ir tuo atveju, kai nuteistiesiems leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui, kaip asmeniui, kuriam suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų, taikytinos Taisyklės ir nesant pataisos įstaigos teritorijoje, šiuo atveju dirbant Departamento mokymo centre.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neobjektyvaus skundo aplinkybių ištyrimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aiškindamasis pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pažeidimo padarymo faktą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pakankamai detaliai aptarė bylos įrodymus ir juos įvertino. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

49. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl įrodymų vertinimo. Kaip matyti iš pareiškėjo 2018 m. gruodžio 31 d. paaiškinimo ir Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnės 2018 m. gruodžio 31 d. tarnybinio pranešimo „Dėl nuteistojo A. N. drausmės pažeidimo“ kai kurios pažeidimo padarymo aplinkybės sutampa (pažeidimo padarymo vieta (stovėjo kieme prie šiluminio mazgo), kažką laikė rankose, taip pat dėl telefono išmetimo ir padėjimo ant stalo šiluminio mazgo patalpoje), todėl nėra jokio pagrindo abejoti jos parodymais. Be to, nenustatyta, jog minėta pareigūnė būtų suinteresuota kitaip nurodyti bylai reikšmingas aplinkybes. Priešingai, pareiškėjo veiksmai patvirtina, jog jis telefonu disponavo (iš kart apie rastą telefoną nepranešė, jį įkrovė, išėjęs į kiemą įjungė ir pan.). Šių aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo nutarimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti remiantis nepatikimais ir/ar nepakankamais įrodymais.

50. A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo ištirti kiti objektyvūs įrodymai, t. y. prie pažeidimo bylos nebuvo pridėta Kalėjimų departamento Mokymo centro vidaus teritorijos stebėjimo vaizdo fiksavimo priemonėmis įrašo kopija. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi ginčo dėl to, jog pareiškėjas stovėjo kieme ir laikė rankose telefoną nėra, todėl vertinant šį įrodymą sąsajumo su byla kontekste, jis nėra reikšmingas ir negalėtų pasitarnauti bylos esmės atskleidimui.

51. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti neturtinę žalą. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

52. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

53. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus pataisos namai atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.

55. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.