Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Departamento Sprendimas, pareiškėjo vertinimu, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jį priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nustatyti terminai.

Skunde teigiama, kad nuteistiesiems, esantiems už pataisos įstaigos ribų, nėra draudžiama turėti ir naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, taip pat kitais daiktas ir įrankiais, kurie nėra įtraukti į Pataisos įstaigų vidaus taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 18 priedo sąrašą, todėl šių priemonių naudojimas nėra ir negali būti vertinamas kaip bausmės atlikimo rėžimo tvarkos pažeidimas. Darbo vieta, pareiškėjo teigimu, turi būti prilyginta Taisyklėse numatytai nuteistojo gyvenamosios vietos už pataisos ribų sąvokai, nes šiuo atveju yra numatyta bendra nuteistojo buvimo vieta – už pataisos įstaigos teritorijos ribų, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali ir neturi būti taikoma atsakomybė. Pabrėžia, kad jis buvo nubaustas už turimą rankoje rastą mobilaus ryšio telefoną, kuris buvo rastas ne pataisos įstaigos teritorijoje, o kitos įstaigos teritorijoje esančioje patalpoje.

Dėl priimto Nutarimo ir Sprendimo pareiškėjui kilo ilgalaikės teisinės pasekmės, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas – 3 500 Eur.

BVK 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė išvykti be sargybos arba be palydos suteikia nuteistajam galimybę būti darbo, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo arba socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo laiku tam tikroje teritorijoje arba vykti tam tikru maršrutu. Su teritorijos, kurioje leidžiama būti šią teisę turintiems nuteistiesiems, ribomis arba maršrutu, kuriuo leidžiama vykti be sargybos arba be palydos, nuteistieji supažindinami pasirašytinai. Straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos, laikymo sąlygas ir elgesio taisykles nustato Taisyklės.

Taisyklių 76 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato Taisyklių 18 priedas. Apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų ir laikomiems atvirosiose kolonijose nuteistiems leidžiama įsigyti ir turėti ir kitų Taisyklių 18 priede nenurodytų daiktų, kurie sudarytų sąlygas vykdyti veiksmingą nuteistųjų resocializaciją, gerinti jų sveikatą ir gerovę. Taigi nuteistiesiems, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų laikymo sąlygas ir elgesio taisykles nustato Taisyklės visa apimti. Taisyklių 18 priedu patvirtintas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Mobilaus ryšio telefono įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems nenumatytas, disponavimas šiuo daiktu yra draudžiamas, traktuojamas kaip nustatyto režimo reikalavimų pažeidimas. Tačiau Taisyklėse numatyta vienintelė išlyga, kad apgyvendintiems už taisos įstaigos ribų ir laikomiems atvirosiose kolonijose nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ir kitų, Taisyklių 18 priede nenurodytų, daiktų. Tokiu būdu mobilaus ryšio telefonų įsigijimas ir turėjimas leidžiamas tik nuteistiesiems, apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų (pvz. Pusiaukelės namuose, kur nuteistieji intensyviai rengiami lygtiniam paleidimui) arba nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems atvirosiose kolonijose. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo apgyvendintas už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jis atliko laisvės atėmimo bausmę ir ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN, jam tik buvo suteikta teisė išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų konkrečiu nustatytu maršrutu iki darbo vietos Departamento Mokymo centre, kuris yra šalia Vilniaus PN. Todėl pareiškėjo interpretacijos, jog jam negalėjo būti taikomi Taisyklių nustatyti reikalavimai, yra nepagrįsti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas turėjo su savimi mobilaus ryšio telefoną, bandė jį slėpti nuo atvykusios pareigūnės, telefoną jungė (greičiausiai tikrindamas galimybę juo neteisėtai pasinaudoti), vėliau tai jį išmesdamas, tai vėl paimdamas ir perdėdamas į kitą vietą. Taigi pareiškėjas pažeidė jam nustatytą bausmės atlikimo režimą, už ką jam buvo paskirta adekvati padarytam pažeidimui nuobauda. Paskirtos nuobaudos pagrįstumą patvirtino ir Departamentas Sprendimu, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamus Nutarimą ir Sprendimą.

Pareiškėjas skunde nepagrindė ir nedetalizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti jo prašomo neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. 28-8 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ bei Departamento 2019 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 2S-1178 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 31 d. Vilniaus PN APS jaunesnioji specialistė surašė ir pateikė Vilniaus PN direktoriui tarnybinį pranešimą „Dėl nuteistojo A. N. drausmės pažeidimo“ (b. l. 96). Pranešime paaiškinta, jog 2018 m. gruodžio 31 d., 14.05 val., tikrinimo metu Departamento Mokymo centre, lauke prie šiluminio mazgo patalpų, buvo pastebėtas pareiškėjas, kuriam suteikta teisė išvykti dirbti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Tuo metu pareiškėjas stovėjo atsukęs nugarą ir rankoje kažką laikė. Išgirdęs, kad kažkas ateina, pareiškėjas turimą rankoje daiktą įsidėjo į kelnių kišenę. Pareigūnei priėjus arčiau prie pareiškėjo ir paklausus, ką jis įsidėjo į kišenę, pastarasis iš kišenės ištraukė juodos spalvos odinį dėklą. Kilus įtarimui, kad pareiškėjas gali su savimi turėti draudžiamų daiktų, buvo paklausta, ką jis turi kitoje kelnių kišenėje. Pareiškėjas atsakė, kad nieko neturi, ir nuėjo į šiluminio mazgo patalpą. Pareigūnė nuėjo paskui pareiškėją ir matė, kaip jis iš kelnių kišenės išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną, jį įdėjo į dėklą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Paprašius pareiškėjo išimti telefoną iš šiukšlių dėžės, pareiškėjas telefoną išėmė ir, išėjęs į lauką, jį išmetė į konteinerį. 14.10 val., pareigūnei paskambinus Vilniaus PN direktoriaus budinčiajam padėjėjui ir pranešus apie rastą mobiliojo ryšio telefoną, pareiškėjas telefoną išėmė iš konteinerio, nunešė į šiluminio mazgo patalpas ir padėjo ant stalo. Pareigūnė telefoną paėmė ir laukė, kol ateis APS pareigūnai. Šiems atvykus, telefonas buvo parneštas į Vilniaus PN ir perduotas APS. Pranešime nurodoma, jog tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Taisyklių 18 priedo reikalavimus.

2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą dėl įvykio (b. l. 97–98). Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. gruodžio 31 d., tvarkydamas patalpas šiluminiame mazge, rado juodos spalvos dėklą, kuriame buvo mobilusis telefonas. Kadangi šiluminiame mazge seniai (pradėjus pareiškėjui dirbti) buvo kroviklis, pareiškėjas paliko rastą telefoną krautis. Apie 14 val., grįžus į šiluminį mazgą, pareiškėjas paėmė telefoną ir išėjo į lauką, kadangi tuo metu patikrinimui turėjo ateiti pareigūnė. Pareiškėjui įjungus telefoną, ekrane pasirodė įrašas, kad galimi tik pagalbos skambučiai, reikia įdėti SIM kortelę. Tuo metu pareiškėjas pamatė nuo sporto salės pusės ateinančią pareigūnę, kuriai ir norėjo pranešti apie rastą telefoną, tačiau ši pareiškėją ėmė kaltinti, kad jis naudojasi telefonu, pareiškė, kad pareiškėjas jau turi nuobaudą 15 parų. Pareiškėjas bandė pareigūnei paaiškinti, jog jis rado telefoną, tačiau ši jo neklausė ir iškvietė kitus pareigūnus. Paaiškinti aplinkybių pareiškėjas neturėjo galimybės, todėl telefoną išmetė, nes be jokio nagrinėjimo buvo kaltinamas padarius teisės pažeidimą. Siekiant išvengti konflikto su pareigūne, vėliau telefoną padėjo ant stalo. Atvykę pareigūnai nuėjo į šiluminį mazgą, iš kur paėmė pakrovėją kurio neparodė pareiškėjui, vėliau pareiškėjas, kartu su pareigūnais, grįžo į Vilniaus PN.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes Vilniaus PN direktorius 2019 m. sausio 3 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalį bei Taisyklių 18 priedo reikalavimus ir kaip nuobaudą skyrė jam 10 parų kamerų tipo patalpose. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Nutarimo, 2019 m. kovo 18 d. Sprendimu (b. l. 9–10) konstatavo, jog jis yra priimtas surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių padaryto pažeidimo faktą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti ar pripažinti neteisėtu nebuvo teisinio pagrindo.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnio nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. BVK 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis - drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).

BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Taip pat nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pataisos įstaigų režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 straipsnio 1 dalis). Pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 112 straipsnio 2 dalis). Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog nuteistieji turi imperatyvią prievolę laikytis pataisos įstaigų tvarkos ir nepažeidinėti pataisos įstaigos režimo. Viena iš pataisos įstaigų režimo reikalavimų sudedamųjų dalių yra nuolatinė nuteistųjų priežiūra.

Pareiškėjas skunde teigia, jog darbo vieta už pataisos įstaigos ribų turi būti prilyginta Taisyklėse numatytai nuteistojo gyvenamosios vietos už pataisos įstaigos ribų sąvokai, kadangi bendra nuteistojo buvimo vieta – už pataisos įstaigos ribų.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų į darbą Mokymo centre. BVK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ši galimybė – nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones. BVK 156 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisė išvykti be sargybos arba be palydos suteikia nuteistajam galimybę būti darbo, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo arba socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo laiku tam tikroje teritorijoje arba vykti tam tikru maršrutu. Su teritorijos, kurioje leidžiama būti šią teisę turintiems nuteistiesiems, ribomis arba maršrutu, kuriuo leidžiama vykti be sargybos arba be palydos, nuteistieji supažindinami pasirašytinai. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos, laikymo sąlygas ir elgesio taisykles nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjui, kaip asmeniui, kuriam suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų, taikytinos Taisyklės ir nesant pataisos įstaigos teritorijoje, šiuo atveju dirbant Departamento mokymo centre.

Taisyklių 76 punkte nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Apgyvendintiems už pataisos įstaigos ribų ir laikomiems atvirosiose kolonijose nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ir kitų šių taisyklių 18 priede nenurodytų daiktų, kurie sudarytų sąlygas vykdyti veiksmingą nuteistųjų resocializaciją, gerinti jų sveikatą ir gerovę.

Taisyklių XLVI skyrius nustato nuteistųjų, kuriems suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos, elgesio taisykles ir laikymo sąlygas. 285 punkte nurodyta, jog Nuteistojo išėjimo už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų ir sugrįžimo laikas nustatomas išvykimo į darbą, dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, užsiimti individualia darbine, kūrybine ir kitokia veikla, į bendrojo ugdymo ar į profesinę mokyklą tabelyje, kurį rengia pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas. 287.3 punkte nustatyta, jog nuteistasis, kuriam suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos, privalo po darbo, socialinės reabilitacijos, užsiėmimo individualia darbine, kūrybine ir kitokia veikla ar mokymosi grįžti į pataisos įstaigos gyvenamąją zoną ar kardomojo kalinimo vietos režiminę teritoriją arba šioms įstaigoms priklausančias patalpas, kuriose gyvena nuteistieji, turintys teisę išvykti be sargybos arba be palydos, esančias šalia pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos. Atsižvelgus į nurodytą punktą, pareiškėjas privalo po darbo grįžti į Vilniaus PN. Todėl teismas atmeta pareiškėjo neteisingas interpretacijas dėl darbo vietos tapatinimo su gyvenamąją vieta ir pažymi, jog pareiškėjui galėjo ir turėjo būti taikomos Taisyklių nuostatos.

Kaip minėta, Taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Mobilaus ryšio telefono įsigijimas ir turėjimas nuteistiesiems nenumatytas, disponavimas telefonu yra draudžiamas. Pagal 18 priedo 4.1 papunktį nuteistiesiems leidžiama turėti taksofono korteles. Ginčo dėl to, jog pareiškėjas turėjo su savimi telefoną, nėra. Iš Vilniaus PN APS pareigūnės tarnybinio pranešimo (b. l. 96) aišku, jog pareiškėjas, pamatęs pareigūnę, siekė telefoną nuslėpti. Teismas neturi pagrindo netikėti pareigūnės, atliekančios tarnybą, teiginiais. Iš pareiškėjo pateikto paaiškinimo (b. l. 97–98) matyti, jog jis, suradęs telefoną, iš karto jį paliko krautis šiluminio mazgo patalpoje buvusiu įkrovikliu. Įjungęs suprato, jog telefonu pasinaudoti negalės, kadangi jis yra be SIM kortelės. Teismui šiuo atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjas, radęs telefoną, siekė juo pasinaudoti, juo disponavo, o pamatęs pareigūnę, bandė jį paslėpti kelnių kišenėje. Pačiame pareiškėjo paaiškinime teigiama, jog jis bandė telefonu atsikratyti, kadangi, jo teigimu, buvo iš karto kaltinamas padaręs teisės pažeidimą. Pažeidimo padarymą patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjas, radęs telefoną, iš karto nesikreipė į pareigūnus, arba, nepaliko jo ten, kur rado, o vėliau tiesiog nepranešė pareigūnams. Šioje situacijoje aišku, jog pareiškėjas, radęs telefoną, bandė juo pasinaudoti.

BVK 143 straipsnio 4 dalyje, kurioje reglamentuota nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka, nurodyta, jog nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Pažymėtina, jog teisės aktais nėra numatytas imperatyvus nurodymas dėl kiekvieno pažeidimo atlikti tarnybinį tyrimą. Tarnybinis tyrimas atliekamas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo faktines aplinkybes. Todėl esant aiškioms pažeidimo aplinkybėms, įstaigos, šiuo atveju Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į pareigūnės tarnybinį pranešimą bei pareiškėjo paaiškinimą, pagrįstai, turėdamas diskrecijos teisę, 2019 m. sausio 3 d. (įvykis, dėl kurio surašytas Nutarimas, įvyko 2018 m. gruodžio 31 d.) skyrė pareiškėjui nuobaudą. BVK 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: papeikimas; pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Teismo vertinimu, pareigūnės paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytinę bylos medžiagą. Nenustatyta, kad Vilniaus APS pareigūnė dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuota kitaip nurodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, nėra pagrįsto pagrindo abejoti pareigūnės ir atsakovės paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu, todėl jie vertinami kaip objektyvūs. Šiuo atveju pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais argumentais, kad pažeidimas nepagrįstai jam buvo inkriminuotas, tačiau nebuvo pateikta įtikinamų argumentų, leidžiančių abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, dėl reikšmingų bylos aplinkybių, jog pareiškėjas turėjo telefoną ir juo disponavo, ginčo nėra. Teismas, išanalizavęs administracinėje byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už draudžiamo daikto laikymą laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje. Teismas pažymi ir tai, kad įstatymu nustatyti draudimai nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose turėti atitinkamus daiktus ir reikmenis yra adekvati teisinė priemonė užtikrinant galimų režimo pažeidimų prevenciją, sukuriant teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Nustatytos faktinės aplinkybės ir anksčiau nurodytų teisės normų analizė leidžia teismui pagrįstai teigti, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus PN direktorius, priimdamas Nutarimą, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl Nutarimą naikinti skunde nurodytais ir kitais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Konstatavus, kad Nutarimas skirti nuobaudą yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo naikinti ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusio Departamento Sprendimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismui nustačius, jog Vilniaus PN, priimdama Nutarimą, nepažeidė nei materialiųjų nei procesinių teisės aktų, t. y. nesant neteisėtiems veiksmams kaip vienam iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, nėra pagrindo ir priteisti pareiškėjo neturtinę žalą. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat tinkamai nenurodė ir neįrodė patirtos žalos, o jo skunde nurodyti teiginiai vertintini kaip itin nekonkretūs. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo prašymas atlyginti galimai patirtą neturtinę žalą – 3 500 Eur atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.