Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Larisos Šimanskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. ir trečiojo asmens J. D. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui A. V. dėl nuosavybės teisės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo, įpareigojimo leisti atlikti kadastrinius matavimus ir naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo J. D., ir pagal atsakovo A. V. patikslintą priešieškinį ieškovei A. D. dėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. D. (buvusi (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, trečiojo asmens apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

26. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė šalims priklausančias pastato – gyvenamojo namo dalis ir naudojimosi jomis tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bendraturčių idealiųjų ginčo turto dalių pakeitimo

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės patikslintą ieškinį ir pakeitė pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės idealiąsias dalis taip: ieškovei tenka 18 270/70 313 dalių, atsakovei – 34 359/70 313 dalys, o trečiajam asmeniui – 17 684/70 313 dalys. Taip pat pagal ieškovės prašymą teismas nustatė naudojimosi pastatu – gyvenamuoju namu tvarką remdamasis (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo daikto kadastro duomenimis (kadastro bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistruotais VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, ieškovės prašoma nustatyti naudojimosi turtu tvarka iš esmės atitinka bendraturčių interesų pusiausvyrą, yra racionali ir tarnaus geresniam nuosavybės valdymui. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodamas, kad teismas nevisapusiškai ir nenuosekliai ištyrė byloje esančius duomenis, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir netinkamai atskleidė bylos esmę, nukrypo nuo teisminės praktikos ir neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Trečiasis asmuo, nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė trečiojo asmens teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo ir trečiojo asmens argumentais nesutinka.

28. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų.

29. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Kartu su dalimis bendrosios nuosavybės teisėje gali būti nustatomos ir dalys daikte, jei, pavyzdžiui, asmenys siekia ne tik pripažinti juos sukurto daikto bendraturčiais bei nustatyti kiekvienam iš jų priklausančią dalį nuosavybės teisėje, bet ir atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004) ar nustatyti naudojimosi tvarką.

30. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl bendraturčių idealiųjų ginčo turto dalių pakeitimo svarbu akcentuoti nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes. Kaip matyti iš bylos duomenų, (duomenys neskelbtini) notarine pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovas pardavė ieškovei 1/2 dalį nebaigto statyti plytų gyvenamojo namo su rūsiu, pažymėtu indeksu 1Az p., adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad atlikta 59 procentai gyvenamojo namo statybos darbų. Parduodama nebaigto statyti gyvenamojo namo su rūsiu dalis yra 600 kv. m dydžio žemės sklype. Nebaigto statyti gyvenamojo namo su rūsiu 1/2 dalis priklauso atsakovui privatinės nuosavybės teise pagal Klaipėdos TVIPP biuro (duomenys neskelbtini) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Palangos miesto valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini), ir Palangos miesto valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus (duomenys neskelbtini) pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos TVIPP biuro pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) pratęstas 1995 m. gegužės 27 d. Atsakovas už parduodamo namo dalį iš pirkėjos (ieškovės) gavo 70 000 Lt, o viso nebaigto statyti gyvenamojo namo su rūsiu kaina – 13 0638 Lt. Ieškovei nuol naudotis suteikiama 1/2 dalis nebaigto statyti plytų gyvenamojo namo su rūsiu. 1997 m. rugsėjo 7 d. individualaus statinio priėmimo naudoti aktu nustatyta, kad statytojai A. V. ir A. D. pateikė priimti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), statybos darbai atlikti ūkio būdu, faktiškai įrengto dviejų aukštų namo bendras plotas – 343,69 kv. m, iš to skaičiaus gyvenamasis – 207,03 kv. m.

31. Civilinėje byloje yra pateikta Valstybinės statybos inspekcijos Palangos miesto skyriaus vyriausiojo inspektoriaus išvada, kad išvardintieji statiniai ir jų priklausiniai atitinka numatytus reikalavimus ir jie priimami naudoti. (duomenys neskelbtini) A. D. išduotas Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimas, patvirtinantis, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), priėmimo aktas tvirtinamas ir pastatas registruojamas A. V. ir A. D. nuosavybės teise (teisinio registravimo knygoje Nr. 187a, inventorizavimo bylos Nr. 1931). (duomenys neskelbtini) notarine sutartimi A. V. ir A. D. susitarė, kad gyvenamasis namas su rūsiu, žymėjimo indeksas (duomenys neskelbtini), kurio naudingasis plotas 343,69 kv. m, esantis (duomenys neskelbtini), jiems priklauso lygiomis dalimis. A. V. ir A. D., valdydami gyvenamąjį namą lygiomis dalimis, susitarė dėl patalpų naudojimosi tvarkos, t. y.: a) A. V. nuosavybės teise atitenka 50/100 dalių gyvenamojo namo ir teisė nuolat naudotis gyvenamo namo patalpomis, žymimomis indeksais: 1/2 – 1-1 – 11,55 kv. m; 1-2 – 29,13 kv. m; 1-3 – 2,73 kv. m; 1-4 – 5,96 kv. m; 1-5 – 17,34 kv. m; 1-6 – 13,80 kv. m; 1-7 – 15,41 kv. m; 1-8 – 17,72 kv. m; 1-9 – 17,80 kv. m; 1-10 – 17,73 kv. m; 1-11 – 29, 64 kv. m; iš viso 171,04 kv. m naudingo gyvenamojo namo ploto; b) A. D. nuosavybėn atitenka 50/100 dalių gyvenamojo namo ir teisė nuolat naudotis gyvenamojo namo patalpomis, žymimomis indeksais: 1/2 – 1-1-11,55 kv. m; 2-1 – 22,30 kv. m; 2-2 – 29,43 kv. m; 2-3 – 17,04 kv. m; 2-4 – 11,01 kv. m; 2-5 –2,6 kv. m, 2-6 – 4,16 kv. m; 2-7 – 17,43 kv. m; 2-8 – 17,24 kv. m; 2-9 – 16,25 kv. m; 2-10 – 29,36 kv. m, iš viso 172,65 kv. m naudingo gyvenamojo namo ploto. Buvo numatyta, kad A. V. leidžia A. D. naudotis patalpa, pažymėta plane indeksu R-12, 13,29 kv. m, katiline.

32. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Valstybinės statybos inspekcijos Palangos miesto skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), adresuota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Klaipėdos filialui, patvirtina, kad, kaip ir pažymėjo Valstybinės statybos inspekcijos Palangos miesto skyrius, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), A. D. priklausančio dalyje – pastogėje įrengtos patalpos pagal su Palangos miesto vyr. architektu (duomenys neskelbtini) suderintą projektą. Papildomai įrengtų patalpų plotas sudaro 185,9 kv. m. Įrengtos patalpos tinkamos eksploatuoti. Vadovaujantis STR 01.07.01 1997 A priedo 3.4 punktu, įrengti patalpas individualių namų pastogėje statybos leidimas nereikalingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. B. projektavimo darbų studijos projektą, kurio objektas – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), projekto korektūra; mansardos įrengimo projektas, teritorijos atkūrimas, sutvarkymas, užsakė A. D.. Šio projekto pagrindu buvo įrengta mansarda gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

33. (duomenys neskelbtini) ieškovė, jos sutuoktinis (toliau – pardavėjai) ir T. C. (toliau – pirkėjas) sudarė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. P1-14972), pagal kurią pardavėjai pardavė pirkėjui, o pirkėjas nusipirko iš pardavėjų jiems priklausančias 50/100 dalis, t. y. 360,36 kv. m ploto dalį gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 720,72 kv. m, paskirtis: gyvenamojo (vieno buto pastatai), plane pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 50/100 dalių gyvenamojo namo priklausinių – inžinerinių statinių – įrenginių – kiemo statinių (kiemo aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), 16 977/72 072 dalis, t. y. nusipirko 169,77 kv. m namo ir pirmiau nurodytą namo priklausinio dalį.

34. (duomenys neskelbtini) antstolio A. S. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad antstolis (duomenys neskelbtini) įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė: 16 977/72 072 dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 720 kv. m, 16 977/72 072 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių skolininkui T. C., pirkėjai J. M. (dabar – D.) už 228 000 Lt.

35. 2013 m. rugsėjo 7 d. buvo atlikti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje buvo patikslinti duomenys, kad mansardos bendras plotas yra 185,92 kv. m, antresolių plotas – 14,30 kv. m, rūsio patalpų plotas – 175,79 kv. m, o viso pastato bendras plotas – 720,72 kv. m.

36. 2015 m. vasario 19 d. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pastato dalių apskaičiavimo projektu pagal A. D. (duomenys neskelbtini) užsakymą buvo atliktas pastato (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalių apskaičiavimas pagal (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų duomenis, suskaičiavus namo dalis, nustatyta, kad A. V. tenka 0,479, t. y. 344,90 kv. m; J. D. – 0,237 dalys, t. y. 170,73 kv. m; A. D. – 0,284 dalys, t. y. 205,09 kv. m.

37. Byloje esančių nekilnojamojo daikto – ginčo pastato kadastrinių matavimų duomenys patvirtina, kad ginčo pastato trečiajame aukšte yra mansardos (pastogės) patalpos, vidaus plotų eksplikacijose taip pat nurodytos konkrečios patalpos, esančios mansardoje. (duomenys neskelbtini) pagal A. D. užsakymą buvo atlikta mansardos atliktų statybos darbų ir panaudotų medžiagų vertės nustatymo ekspertizė. Parengtame UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės akte esanti lokalinė sąmata, sudaryta pagal 2013 m. spalio mėn. kainas, patvirtina, kad gyvenamojo namo mansardos įrengimo darbų kaina yra 318 591 Lt (su PVM), o joje esančios įrengtos mansardos fotofiksacijos atspindi atliktų darbų mansardoje mastą bei joje panaudotas statybines medžiagas. Galiausiai pažyma apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą, išduota (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad A. D. pateikė Šiaulių miesto valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją apie turėtas pajamas, už kurias (duomenys neskelbtini) įsigytas brangus turtas – pastatyta mansarda, esanti (duomenys neskelbtini), kurios deklaruota įsigijimo kaina – 134 540 Lt.

38. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, ieškovė nuosekliai dėstė gyvenamojo namo statybos eigą, statybos darbų finansavimo šaltinius, taip pat nurodė, kad paskutinius darbus mansardoje pagal E. B. projekto korektūrą antrame aukšte ir mansardoje atliko jos dėdės Ą. C. samdyti darbininkai, su kuriais ieškovė pati asmeniškai ne kartą bendravo, mansardos patalpos buvo įrengtos jos dėdės Amerikoje įsigyta įranga (nupirkta sukūrinė vonia, transformatorius ir kt.). Civilinėje byloje yra pateiktos išlikusios darbų suvestinės, algalapiai ir išlaidos už įvairius darbus ir medžiagas. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos rašytinius įrodymus, ieškovės paaiškinimus, pagrįstai nurodė, kad A. D. namo plotą padidino savo šeimos (dėdės ir mamos) duotomis lėšomis, ir atskleidė, kad tai yra ieškovės nuosavybės dalis. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas ieškovei būtų išreiškęs kokius nors prieštaravimus ar pretenzijas dėl padidėjusios namo dalies. Pastebėtina, kad atsakovas nereiškė jokių prieštaravimų ir dėl VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (duomenys neskelbtini) išrašo 11 punkto pastabos, jog ieškovė padidino savo namo dalį.

39. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė su savo sutuoktiniu jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią namo dalį, t. y. namo antrąjį aukštą, be mansardos patalpų pardavė T. C.. Svarbu pažymėti tai, kad po namo antrojo aukšto pardavimo (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše A. D. nuosavybės dalis buvo nurodyta (duomenys neskelbtini), t. y. iš esmės pagal mansardos patalpų ir patalpos, pažymėtos indeksu 1-1, plotą. Ir nors šis faktas yra išviešintas viešajame registre, atsakovas A. V. jokių prieštaravimų nepateikė.

40. Ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad tiek visas gyvenamasis namas, taip ir mansardos patalpos buvo pastatyti ir įrengti jos dėdės Ą. C. ir jos mamos L. N. piniginėmis lėšomis, būtent ji mansardos patalpas įteisino teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ir buvo perskaičiuotas bendras namo plotas, antras gyvenamojo namo aukštas jų šeimai buvo nereikalingas, todėl pardavė T. C., o mansardą pasiliko sau. Liudytojas T. C. taip pat teismo posėdžio metu patvirtino, kad jie su A. D. susitarė tik dėl gyvenamojo namo antro aukšto pardavimo, ir visiems, įskaitant ir A. V., buvo žinoma, kad mansarda su antresolėmis priklauso būtent A. D., kuri mansardos neketina parduoti. Taip pat nurodė, kad A. V. gal vieną, o gal du kartus buvo atėjęs į mansardos patalpas, tačiau tik svečio teisėmis, ir patvirtino, kad trečiasis gyvenamojo namo aukštas priklausė Ą. C. ir jo šeimai, o pirmas aukštas ir rūsio patalpos priklausė A. V., ir tai visiems buvo akivaizdu.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių minėtų faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, remdamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklėmis, padarė pagrįstą išvadą, kad gyvenamasis namas buvo padidintas ieškovės pastangomis, jai jos dėdės Ą. C. ir jos mamos L. N. duotomis piniginėmis lėšomis namui statyti, taip pat ir mansardos patalpoms įrengti. Svarbu akcentuoti tai, kad, bylos duomenimis, atsakovas daug metų nereiškė ieškovei jokių prieštaravimų dėl mansardos patalpų.

42. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

43. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

44. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą).

45. Byloje pateiktų įrodymų visuma suteikia pagrindą teigti, kad yra labiau tikėtina, kad ieškovė turėjo A. V. sutikimą įrengti mansardą ir ją įsirengė savo, savo šeimos pastangomis bei lėšomis. Nors atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde įrodinėja, kad palėpė / mansarda nėra įrengta tik ieškovės lėšomis, tačiau tokie apelianto teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą daryti priešingas išvadas. Teismas atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo teiginius, kad nors ieškovė pateikė raštelius ir pakvitavimus apie tai, kad jų turinys neva atskleidžia, kur ir kiek išleista piniginių lėšų gyvenamojo namo statyboms, tačiau, apelianto nuomone, šie duomenys nepaneigia, kad atsakovas negalėjo turėti piniginių lėšų namo statybai. Svarbu pažymėti tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo piniginį indėlį į gyvenamojo namo statybą, taip pat ir į mansardos patalpų įrengimą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai – ieškovės paaiškinimai, liudytojo T. C., taip pat iš dalies ir pačios G. V. parodymai – patvirtina, kad atsakovas statant gyvenamąjį namą dalyvavo jo projektavimo procese, organizavo ir prižiūrėjo statybos darbus, pasirūpindavo kai kuriomis statybinėmis medžiagomis, už kurias mokėdavo ieškovės dėdė Ą. C.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje pateiktą (duomenys neskelbtini) pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad atsakovo motina G. V. gavo iš ieškovės dėdės Ą. C. pinigus, laikotarpiu nuo 1990 m. iki 1995 m. (gyvenamojo namo statybos metu) ranka rašyti skolos rašteliai patvirtina, kad būtent Ą. C., L. N. tiek atsakovui, tiek jo motinai G. V. skolino įvairias pinigų sumas, kai kuriais atvejais ir pakankamai dideles, ginčo namo statybai. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek atsakovas, tiek liudytoja G. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šios piniginės sumos buvo skolintos gyvenamojo namo statybai, tačiau nesugebėjo nurodyti, kur ir kokiems konkrečiai statybos darbams vykdyti buvo panaudotos ieškovės artimųjų skolintos piniginės lėšos, kokia pinigų dalimi jų šeima prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, taip pat ir mansardos patalpų įrengimo.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde kritikuoja (duomenys neskelbtini) pažymą, kurioje nurodyta, kad A. D. pateikė Šiaulių miesto valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją apie turėtas pajamas, už kurias (duomenys neskelbtini) įsigytas brangus turtas – pastatyta mansarda, esanti (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato šio dokumento turinio ir esmės ir minėta pažyma negali būti vertinama tuo aspektu, jog gyvenamasis namas ar jo dalis (palėpė / mansarda) buvo pastatyti tik iš vieno bendraturčio piniginių lėšų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Visų pirma, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti valstybinei institucijai pateiktos informacijos duomenimis, antra, teismas, spręsdamas, ar ieškovė turėjo pajamų pastatyti mansardą, minėtą dokumentą vertino visų bylos duomenų kontekste.

47. Apeliantas nurodo, kad byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktas „Dėl mansardos atliktų statybos darbų ir panaudotų statybinių medžiagų vertės nustatymo“ negali būti vertinamas kaip išsamus, nepriklausomas, objektyvus ir turintis sąsają su šia byla. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neįrodė, kodėl teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vadovautis minėtu ekspertizės aktu, apeliantas nepaneigė eksperto išvadų ir neprašė skirti pakartotinės ekspertizės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, atliktas išsamus tyrimas, pateikta detali lokalinė sąmata, pateiktos įrengtos mansardos fotofiksacijos atspindi atliktų darbų mansardoje mastą bei joje panaudotas statybines medžiagas. Ekspertizės aktas neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Kritikuodamas ekspertizės aktą, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis yra neobjektyvus, neišsamus ar turi kitų trūkumų.

48. Dėl nuosavybės teisės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo teismų praktikoje yra nustatyta, kad pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: i) turint kitų bendraturčių sutikimą; ii) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; iii) bendraturčio lėšomis. Kaip nurodė apeliantas apeliaciniame skunde, dėl dviejų pirmųjų sąlygų jis sutinka ir nagrinėjamu atveju neginčija minėtų sąlygų egzistavimo. Trečiasis kriterijus, su kuo nagrinėjamoje byloje atsakovas nesutiko, t. y. nuosavybės teisės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas turi būti atliktas išimtinai vieno bendraturčio piniginėmis lėšomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra įrodytas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra išpildytos visos CK 4.77 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, su kuriomis yra siejamas idealiųjų dalių perskaičiavimas. Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl ginčo pastate esančių mansardos patalpų įrengimo ir dėl to iš esmės pasikeitusios jo padėties (padidėjimo), kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotos bendraturčių turto dalys neatitinka po mansardos patalpų įrengimo naujai sukurtos turto dalies, suteikė teismui pagrindą tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą ir pakeisti bendraturčių gyvenamojo namo idealiąsias dalis.

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo

49. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.

50. Pagal CK 4.81 straipsnį, bendraturtis turi teisę reikalauti nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šio bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo – naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, yra konstatavęs, kad ginčas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas.

51. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, kuria gyvenamojo namo naudojimosi tvarka nustatyta pagal ieškovės ieškinį, apeliaciniame skunde išdėstė poziciją, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir iš esmės pažeidė atsakovo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtą lūkestį naudotis gyvenamojo namo dalimi patalpų (mansardos / palėpės apimtimi) ir be pagrindo nukrypo nuo kompensacinio mechanizmo tuo atveju, kai yra priskiriamos patalpos, kurių funkcinė, turtinė vertė yra nelygiavertės. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

52. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009 ir kt.)

53. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išsamiai suformuluoti naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo kriterijai, taikytini nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymui: 1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas bus pažeistas ir tada, kai šalys nusistatys tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Tai reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis daikto dalys nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą; 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Šalių (bendraturčių) teismui pateikiamuose naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti; 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus; 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Tai reiškia, kad nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tarką, būtina atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (2009 m. gruodžio 9 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga).

54. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas, išanalizavęs bendraturčių teikiamus naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pasiūlymus, atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę bylos situaciją, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuluotais naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo kriterijais, tinkamai įvertino nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką pagal ieškovės pateiktą pasiūlymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent ieškovės siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka labiausiai užtikrina visų bendraturčių teises ir interesus, atitinka aptartus principus ir kriterijus.

55. Visų pirma, svarbu pažymėti tai, kad ieškovės pateikta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka labiausiai atitinka nusistovėjusią istorinę ir šalių (ieškovės ir atsakovo) sutartimi aptartą naudojimo ginčo pastatu tvarką. Kaip teisingai nustatyta byloje, mansardos patalpos įrengtos ieškovės bei jos šeimos lėšomis, įregistruotos jos vardu VĮ Registrų centre, ieškovei įregistravus mansardą (duomenys neskelbtini) ir dar keliolika metų atsakovas A. V. nereiškė ieškovei jokių pretenzijų nei žodžiu, nei raštu, taip pat negynė galbūt savo pažeistų teisių teisme. Be to, tiek iki mansardos įrengimo virš antrojo namo aukšto, tiek ir po jos įrengimo ieškovė naudojosi antruoju aukštu ir savo įsirengta mansarda su antresolėmis, o atsakovas naudojosi pirmuoju aukštu ir rūsio patalpomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad rūsio patalpomis nesinaudoja, tačiau byloje nustatyti duomenys patvirtina priešingas aplinkybes. Tiek byloje pateiktas atsakovo ir liudytojo T. C. rašytinis susitarimas dėl vamzdynų įrengimo, tiek liudytojo T. C. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, tiek antstolės užfiksuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad rūsio patalpomis išimtinai disponavo atsakovas, jomis naudojosi ir valdė vienas pats, jis neleido naudotis šia namo dalimi kitiems bendraturčiams, taigi naudojosi rūsio patalpomis kaip savo asmenine nuosavybe. Pažymėtina, kad būtent ieškovės pateiktoje naudojimosi ginčo pastatu tvarkoje siūloma nuspręsti dėl naudojimosi rūsio ir mansardos, kuri nebuvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) šalių susitarimą, patalpomis.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka bendraturčių teisių nepažeidžia, ji atitinka esamą padėtį (ieškovė ir toliau naudojasi savo įsirengta mansarda, antresolėmis bei pirmo aukšto patalpos, pažymėtos 1-1, dalimi, atsakovas ir toliau naudojasi pirmo aukšto patalpomis, visomis rūsio patalpomis, pirmo aukšto patalpos, pažymėtos indeksu 1-1, dalimi, o trečiasis asmuo – jo įsigytomis antro aukšto patalpomis ir pirmo aukšto patalpos, pažymėtos indeksu 1-1, dalimi). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokia tvarka yra patogi visiems bendraturčiams, užtikrina jiems galimybę naudojant gyvenamąjį namą gauti maksimalią naudą, sudaro mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms kilti, gyvenamasis namas ir toliau bus naudojamas racionaliai bei efektyviai, proporcija su nuosavybės teise turimomis idealiosiomis dalimis iš esmės išlaikyta, todėl ieškovės siūloma naudojimosi tvarka yra tinkama.

57. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų, paskirstė patalpas taip, kad ieškovei ir atsakovui tenkančios dalys yra nelygiavertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad lygiavertiškumo aspektą pastebėjo ir tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo ir jo atstovo argumentu, kad gyvenamajame name esančios mansardos patalpos, tikėtina, yra vertingesnės nei rūsio patalpos, pagrįstai akcentavo tai, kad šiuo atveju egzistuoja specifinės aplinkybės, kadangi bendraturčiai savo buvusiu susitarimu jau sukūrė tokią faktinę situaciją – pasidalino gyvenamąjį namą horizontaliai, palikdami atsakovui pirmąjį aukštą bei rūsio patalpas, o ieškovei – antrąjį aukštą bei mansardos patalpas. Kaip jau minėta, su tokiu gyvenamojo namo faktiniu padalijimu abu bendraturčiai sutiko ir vienas kitam daug metų jokių pretenzijų nereiškė. Be to, kaip nustatyta, mansardą įsirengė ieškovės šeima savo darbu bei lėšomis, todėl atsakovas, organizavęs statybos darbus, juos prižiūrėjęs ir investavęs tik labai mažą dalį arba iš viso neinvestavęs savo piniginių lėšų į statybos darbus (objektyvių įrodymų, kokia pinigine suma atsakovas prisidėjo prie namo statybų, nepateikta), nei statant gyvenamąjį namą, nei įrengiant mansardą, neturi jokių galimybių pretenduoti į bendraturtės ir jos šeimos sukurtą nuosavybės dalį. Be to, rūsio patalpos, kuriomis iki šiol naudojasi atsakovas, yra pakankamai didelės, o bendra namo inžinerinė įranga neužima visų rūsio patalpų, todėl jų priskyrimas išimtinai atsakovui atitinka tiek šalių susitarimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, tiek faktinį šių patalpų naudojimą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus apelianto argumentus dėl kompensacijos atsakovui priteisimo.

58. Apeliaciniame skunde atsakovas kelia ir ieškovės naudojimosi visa mansarda ir antresolėmis teisėtumo klausimą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė, žinodama, kad dalimi patalpų priklauso naudotis ir atsakovui (kalbama apie mansardą ir antresoles), nepagrįstai naudojosi jomis visa apimtimi. Pažymėtina, kad šių deklaratyvių teiginių atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde jokiais įrodymais nepagrindė. Apelianto teigimu, analizuojant faktines nuosavybės teisių naudojimosi patalpomis aplinkybes, turi būti atskleidžiamos aplinkybės, kaip šalys kūrė ir suvokė savo nuosavybę bei naudojimąsi ja. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo minimas aplinkybes išsamiai ir detaliai įvertino ir dėl jų argumentuotai pasisakė skundžiamame sprendime. Tai, kad apeliantas kitaip vertina faktines aplinkybes, nekeičia sprendimo teisingumo, nedaro jo neteisėto ar nepagrįsto.

59. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms, kad po gyvenamojo namo statybos tiek bendraturčių bendrais susitarimais, tiek žodiniu, tiek ir notariniu susitarimu buvo nuspręsta, kad gyvenamasis namas yra dalijamas per pusę horizontaliai, antrąjį aukštą, mansardą su rūsio patalpą paskiriant ieškovei, o atsakovui paskiriant pirmąjį aukštą ir rūsio patalpas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybes, kaip šalys kūrė ir suvokė savo nuosavybę, kaip faktiškai ja naudojosi jau daug metų, atsakovo A. V. pasiūlytas naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo variantas vertinamas kaip ydingas, prieštaraujantis buvusiam rašytiniam šalių susitarimui ir įvykusiam faktui dėl mansardos patalpų įrengimo bei jų priskyrimo vienam iš bendraturčių. Pažymėtina, kad pagal atsakovo siūlomą variantą ieškovės įrengtos ir naudojamos mansardos patalpų dalis atitektų atsakovui, mansardos patalpų kompleksas būtų išskaidytas. Be to, siūloma naudojimosi tvarka reikalautų papildomų statybos remonto darbų, įrengiant pertvarą mansardoje, papildomai atsirastų viena bendro naudojimo patalpa – AB-2-1, o tai suteiktų prielaidas kilti konfliktinėms situacijoms.

60. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo siūlomas variantas, kai gyvenamasis namas dalijamas vertikaliai, o ne horizontaliai, kaip nuo pat gyvenamojo namo pastatymo ir jo įvertinimo buvo susitarusios šalys, neatitinka teisingumo, racionalumo, proporcingumo, adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pagal ieškovės ieškinį yra pripažįstamas prioritetiniu, atitinkančiu tiek bendraturčių lūkesčius dėl pastato naudojimosi, tiek šalių susitarimą, tiek faktinį gyvenamojo namo patalpų naudojimą.

61. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo tenkino pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti priešingai.

Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų

62. Teikiamu apeliaciniu skundu trečiasis asmuo J. D. iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdama, kad teismas pažeidė jos teisę į nuosavybę, kadangi nepagrįstai gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias bendrojo naudojimo patalpas padalijo tik dviems iš trijų bendraturčių, t. y. gyvenamojo namo rūsio patalpas padalijo bendraturčiams A. D. ir A. V.. Apeliacinės instancijos teismas tokius trečiojo asmens argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

63. Trečiasis asmuo akcentuoja, kad ji nepagrįstai liko be bendrojo naudojimo patalpų (rūsio), nors bendrojo naudojimo patalpas ji nuosavybės teise įgijo teisėtų, nenuginčytų sandorių pagrindu.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad J. D. iš varžytynių ((duomenys neskelbtini) Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) nupirko tą gyvenamojo namo dalį, kurią turėjo T. C.. Taigi, J. D. perėmė visas T. C. teises, aptartas (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartyje. Šiame kontekste svarbu išsiaiškinti, koks buvo minėtos pirkimo–pardavimo sutarties objektas, t. y. ką viena šalis pardavė, o kita nupirko.

65. Kaip matyti iš byloje pateiktos (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties 1 straipsnio 1 punkto, jame nurodyta: „<...> Pardavėjas parduoda, o Pirkėjas perka <...> 169,77 (<...>) kv. m. namo ir aukščiau nurodytą dalį namo priklausinio, perduoda Pirkėjui valdyti ir naudotis žemiau nurodytas Name esančias patalpas (patalpų dalis): visas patalpas, esančias Namo antrajame aukšle, t. y. 166,88 (<...>) kv. m. bendro ploto patalpas, kurios Namo antrojo aukšto plano iš namų valdos techninis apskaitos bylos kopijoje (Priedas Nr. 1) yra pažymėtos indeksais nuo 2-1 iki 2-10 (imtinai), ir dalį, 2,89 (<...>) kv. m., patalpų, kurių bendras plotas 11,55 (<...>) kv. m., esančių Namo pirmajame aukšle bei Namo pirmojo aukšto plane, kuri namų valdos techninės apskaitos bylos kopijoje (Priedas Nr. 2) yra pažymėta indeksu 1-1.“

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas notarinės sutarties turinys atskleidžia faktą, kad trečiasis asmuo J. D. įsigijo (perėmė valdyti ir naudoti) aiškiai ir tiksliai aptartas patalpas, kurių idealioji dalis yra 16 977/72 072 arba 169,77 kv. m (pagal tuo metu buvusius kadastrinius matavimus).

67. Kaip matyti iš gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registro išrašo ir (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, po kapitalinio remonto atlikimo pastato plotas pasikeitė iš 720,72 kv. m į 703,13 kv. m, o antro aukšto bendras plotas pakito iš 166,88 kv. m į 174,05 kv. m, tačiau, nepaisant šio pokyčio, trečiojo asmens J. D. idealioji dalis iš esmės nekinta.

68. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal apeliaciniame skunde dėstomą trečiojo asmens J. D. poziciją, ji siekia išplėsti savo valdomą realiąją dalį rūsio patalpų plotu. Tokio pozicija akivaizdžiai prieštarauja ne tik anksčiau aptartų rašytinių duomenų turiniui, bet ir teismų praktikai, kurioje aiškiai suformuluota, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Be to, (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi T. C. įsigijo labai aiškiai apibrėžtą nuosavybės dalį gyvenamajame name, todėl esamu atveju trečiasis asmuo J. D. negali įgyti daugiau, nei buvo įgyta T. C..

69. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde trečiasis asmuo atlieka išvestinius vertinimus, aprašydama, kas, jos manymu, yra naudingasis plotas, kas yra bendrojo naudojimo patalpos ir pan. Teisėjų kolegija nurodo, kad trečiojo asmens atlikti išvestiniai vertinimai yra teisiškai nepagrįsti, nes jie atlikti taikant Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą, kuris nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. Šiuo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 3D-96 redakcija) patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės.

70. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovei priskirtinos naudotis visos mansardos patalpos ir koridoriaus dalis, atsakovui – pirmojo aukšto ir rūsio patalpos ir koridoriaus dalis, o trečiajam asmeniui – antrojo aukšto patalpos ir koridoriaus dalis. Trečiojo asmens apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

71. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, t. y. šiuo atveju iš atsakovo ieškovei priteisė 6 588 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė į bylą pateikė įrodymus – detalizuotą ataskaitą, kurioje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidų suma šioje byloje sudaro 7 600 Eur. Teismas pastebėjo, kad ieškovės pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai: 2022 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 19, kurio suma 1 370 Eur, 2023 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 27, kurio suma 4 676 Eur, 2024 m. vasario 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 35, kurio suma 450 Eur, patvirtina, kad realiai ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra 6 496 Eur. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė sumokėjo 92 Eur žyminį mokestį ir realiai patyrė 6 496 Eur bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (už advokatės konsultacijas, susipažinimą su procesiniais dokumentais, ieškinio, atsiliepimo į priešieškinį parengimą, įrodymų rinkimą ir jų pateikimą teismui, pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą teisme), t. y. iš viso ieškovė patyrė 6 588 Eur bylinėjimosi išlaidas.

72. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovei priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė savo bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė 2022 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 19, kurio suma 1 370 Eur, tačiau šios išlaidos jau buvo pateiktos kitoje byloje ir procesiniu teismo sprendimu priteistos iš atsakovo. Atsakovas nurodo, kad prieš tai vykusio teisminio ginčo tarp tų pačių šalių (civilinės bylos Nr. e2-34-995/2022) metu ieškovė (byloje procesinis statusas buvo trečiasis asmuo) kartu su 2022 m. kovo 24 d. prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė tą patį 2022 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 19, kurio suma 1 370 Eur.

73. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad iš atsakovo ši suma jau yra priteista (sprendimas įsiteisėjęs ir jau įvykdytas), daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas mokėjimo nurodymas negali būti vertinamas kaip bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantis dokumentas, todėl 1 370 Eur suma sumažintina pirmosios instancijos teisme ieškovei iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma.

74. Atsakovas nesutinka ir su 4 676,00 Eur iš jo ieškovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma, pažymėdamas, kad ieškovės pateikta pažyma ir pateiktas 4 676 Eur sumos mokėjimas kelia labai daug abejonių, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus ir pagrįstas. Apeliantas nurodo, kad pateikiamoje pažymoje už kai kurias teisines paslaugas yra nurodoma bendra suma, todėl nėra įmanoma įvertinti, ar prašoma priteisti pinigų suma už konkrečią paslaugą atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus užmokesčio dydžius. Be to, pažymima, kad teisinės paslaugos ieškovei pradedamos teikti nuo 2017 m. sausio 23 d., tačiau 4 676 Eur suma pervedama tik 2023 m. rugpjūčio 22 d. Pastebi, kad pavedimo paskirtyje nurodoma „už teisines paslaugas“, bet nėra pateikta nė viena išrašyta sąskaita, kuri būtų detalizuota.

75. Apeliacinės instancijos teismas apelianto nesutikimo motyvus dėl 4 676 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės atstovės atliktas teisines paslaugas ir jų mastą, atstovės paruoštų procesinių dokumentų apimtis, įvykusių teismo posėdžio skaičių, trukmę, atstovės darbo laiko sąnaudas, šalių procesinį elgesį, konstatuoja, kad ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose numatytų priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatų. Nors ne visa ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirtis tiksliai nedetalizuota, tačiau teisėjų kolegija jas vertina kaip pagrįstas, remdamasi byloje esančių įrodymų visumos analize, konkrečių procesinių veiksmų atlikimo faktu ir laiku (CPK 185 straipsnis). Be to, apelianto nurodytos abejonės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumu dėl to, kad mokėjimas už teisines paslaugas atliktas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo paslaugų suteikimo, vertinamos tik kaip deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais, kad išlaidos realiai nebuvo patirtos. Šalis su savo atstovu gali laisva valia susitarti, kada bus atsiskaitoma už suteiktas teisines paslaugas.

76. Nurodytų motyvų pagrindu apelianto pozicija dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš jo, pripažįstama pagrįsta tik iš dalies, t. y. tik dėl nepagrįstai priteistos 1 370 Eur sumos, o 4 676 Eur sumos apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo sumažinti ar nepriteisti.

Dėl procesinės bylos baigties

77. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisingai ir pagrįstai nustatė šalims tenkančias gyvenamojo namo nuosavybės dalis ir naudojimosi jomis tvarką, iš esmės tenkinti atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus remiantis juose nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

78. Atsižvelgusi į tai, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymu.

79. Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

80. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

81. Kadangi atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmesti, jų apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

82. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

83. Atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcinga bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

84. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas ir iš atsakovo A. V. ieškovei A. D. priteisiamos 2 000 Eur ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią sprendimo dalį išdėstyti ją taip:

„Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovei A. D. 4 676 Eur Eur (keturi tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt šeši eurai) bylinėjimosi išlaidas.“

Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovei A. D. 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.