- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-08
- Bylos Nr.
- e2-35130-820/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaidas Pajeda
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „GELVORA“
- Atsakovas
- R. Č.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „GELVORA“ ieškinį atsakovui R. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2 636,63 EUR skolą, 2 691,39 EUR sutartines palūkanas, 420,01 EUR delspinigius, 484,45 EUR palūkanų delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. liepos 10 d. „Swedbank“, AB su atsakovu R. Č. ir E. Š. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-075249-VA, pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui ir kitai bendraskolei sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o skolininkai įsipareigojo grąžintą suteiktą kreditą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Pradinis kreditorius 2009 m. gegužės 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09-20-54 ir šios sutarties priedais visas savo reikalavimo teises į skolininkus, iš kurių vienas yra atsakovas, perleido UAB „GELVORA“. Atsakovas savo įsipareigojimų nei pradiniam kreditoriui, nei ieškovui tinkamai neįvykdė. Esant šioms aplinkybėms ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo 6 232,48 EUR sumą, 11,90 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos (2 636,63 EUR) sumos nuo bylos išlėkimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Remdamasis nurodytais pagrindais ieškovas prašo patenkinti ieškinį.
Atsakovui adresuoti ieškinio, jo priedų patvirtintos kopijos ir teismo pranešimas įteikti 2017 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Per teismo nustatytą terminą atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas dalyje.
Ieškovas prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Atsakovui adresuoti ieškinio, jo priedų patvirtintos kopijos ir teismo pranešimai įteikti 2017 m. rugpjūčio 22 d. per darbovietę (CPK 123 str. 3 d.). Per teismo nustatytą 14 dienų laikotarpį atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Esant šioms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą (CPK 142 str. 4 d., 153 str. 2 d., 285 str. ir 286 str.).
Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.
Leistini rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2008 m. liepos 10 d. su atsakovu R. Č. ir E. Š. sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. 08-075249-VA (toliau – sutartis) pagrindu pradinis kreditorius suteikė skolininkams 2 896,20 EUR (10 000 Lt) dydžio kreditą (e. b. l. 8 - 9). Skolininkai savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir liko skolingi pradiniam kreditoriui. Kadangi pagal sutartį paskolos gavėjai yra atsakovas bei E. Š., konstatuotina, jog abu skolininkai yra atsakingi kreditoriui solidariai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad E. Š. (dabartinė pavardė – F.) 2016 m. kovo 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2FB-1636-833/2016) iškelta bankroto byla. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, atsakovu nurodydamas tik vieną iš solidarių skolininkų. Pagal 2009 m. gegužės 21 d. tarp pirminio kreditoriaus „Swedbank“, AB ir UAB „GELVORA“ sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54 ir šios sutarties priedus visas savo reikalavimo teises pradinis kreditorius į skolininkus, iš kurių vienas yra atsakovas, perleido ieškovui (e. b. l. 7, 17 - 28). Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 2 dalimi reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės.
Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Duomenų, kad atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus pradiniam kreditoriui ar ieškovui įvykdė tinkamai byloje nėra (CPK 178 str.), todėl ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovo priteistina 2 636,63 EUR negrąžinto kredito suma (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.870 str., 6.873 str.).
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 2 691,39 EUR palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 19 d., taikant 11,90 proc. metinę palūkanų normą. Nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje pradinis kreditorius „Swedbank“ AB su atsakovu susitarė, kad bendra (t. y. kartu su palūkanomis) kredito suma, kurią atsakovai turi grąžinti iki 2013 m. liepos 3 d. yra 3 892,61 EUR (13 440,39 LT). Taigi, darytina išvada, kad atsakovas įsipareigojo pradiniam kreditoriui iki 2013 m. liepos 3 d. sumokėti 996,41 EUR (3 892,61 EUR – 2 896,20 EUR) mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Kadangi nustatyta, kad atsakovas sutarties nevykdė, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 996,41 EUR mokėjimo palūkanų (CK 6.870 str. 1 d.).
Likusi ieškovo prašomų palūkanų dalis – 1 694,98 EUR (2 691,39 EUR – 996,41 EUR) paskaičiuota po kredito grąžinimo termino 2013 m. liepos 3 d. iki 2017 m. liepos 19, laikytina ne mokėjimo, tačiau kompensuojamąją funkciją už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą atliekančiomis palūkanomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Nagrinėjamu atveju kreditorius prašo priteisti iš atsakovo 2 636,63 EUR negrąžinto kredito ir 2 691,39 EUR kompensuojamųjų palūkanų už praleistą piniginės prievolės (grąžinti kreditą su mokėjimo palūkanomis) įvykdymo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino sudaro beveik 64 proc. negrąžinto kredito sumos, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino laikytinos aiškiai per didelėmis (CK 1.5 str.). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų po kredito grąžinimo dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-492/2010, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85-280/2012). Vartojimo kredito sutarties sąlygų 5.1. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nors vartojimo kredito įstatymas negaliojo vartojimo kredito sutarties sudarymo metu, tačiau, teismo vertinimu, į šio įstatymo nuostatas atsižvelgtina, vertinant, ar vartojimo kredito sutartyje nustatytos piniginės prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės nepažeidžia vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, teisėtų interesų. Aplinkybės, kad Vartojimo kredito įstatymas nebuvo įsigaliojęs šalių sutarties sudarymo metu neužkerta kelio teismui remiantis minėto įstatymo leidėjo nuostatomis kaip kriterijumi vadovautis vertinant palūkanas nustatančią sutarties sąlygą sąžiningumo, teisingumo ir protingumo aspektais (CK 6.188 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis). Be to, Vartojimo kredito įstatymo taikymui svarbu ne tiek tai, kada kredito sutartis buvo sudaryta, o tai, kada palūkanos buvo apskaičiuotos, t. y. jau minėto įstatymo galiojimo metu (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-734-513/2012). Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos po kredito grąžinimo termino yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos (CK 6.258 str. 3 d.). Remiantis išdėstytu, kompensuojamą funkciją atliekančios palūkanos mažintinos iki 847,49 EUR. Esant šioms aplinkybėms ieškovui iš atsakovo priteistina 847,49 EUR palūkanų, o likusi ieškovo reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų po kredito grąžinimo termino priteisimo atmestina.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartimi atsakovas įsipareigojo praleidęs mokėjimo terminus mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, todėl ieškovo teigimu privalo sumokėti jam 904,46 EUR dydžio delspinigius, kuriuos sudaro 420,01 EUR delspinigiai ir 484,45EUR palūkanų delspinigiai. Pagal CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. teismas gali sumažinti netesybas, jeigu jos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Vadinasi, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, skolininkas, neįvykdęs prievolės negali ginčyti ir netesybų. Tokia nuostata išplaukia iš aukščiau pateiktos netesybų sampratos ir paskirties, nustatytos įstatyme. Tačiau įstatymo leidėjas, suformulavęs tam tikrus draudimus ginčyti netesybų dydį, kartu nustatė tam tikras išlygas, kai sutarties šalis gali ginčyti netesybų dydį, kai netesybos yra neprotingos, akivaizdžiai per didelės atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-401/2008; 3K-7-409/2010). Tokiems atvejams įstatymo leidėjas įtvirtino teisę mažinti netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Tačiau, pagal aukščiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teisminę praktiką, teismas, nustatydamas ar pagal nurodytas aukščiau teisės normas yra pagrindo šalių nustatytas netesybas pripažinti neprotingai didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos duomenis, nustatytas aplinkybes dėl šalių sutarties, jos dydžio, neįvykdymo (pažeidimo) laipsnio, dėl to kreditoriaus patirtų nuostolių ir jų dydžio, ir tai atliekant vadovautis teisingumo, sąžiningumo protingumo principais ir siekti šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis. Pažymėtina, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovo prašomos netesybos (0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną) yra aiškiai per didelės. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovo paskaičiuoti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir neprotingi. Kaip jau minėta LR Vartojimo kredito įstatyme yra įtvirtinta netesybų norma – 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną. Nors nurodyta įstatymo nuostata negaliojo vartojimo paskolos sutarties sudarymo metu, tačiau tai nesuteikia teisės kreditoriui piktnaudžiauti savo teise ir praturtėti atsakovo sąskaita. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti tačiau ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Dėl to darytina išvada, kad prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, lemia ieškovo lupikavimą, todėl mažintini (CK 6.73 str. 2 d.). Esant šioms aplinkybėms, ieškovui iš atsakovo priteistina 248,52 EUR ((2 636,63 EUR + 124,67 EUR) X 0,05 procento X 180 dienų) delspinigių (CK 6.71, 6.73 str.). Likusioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas.
Atsakovui pažeidus susitarimą ir praleidus terminą sumokėti įsiskolinimą, ieškovas iš atsakovo prašo priteisti jam sutartimi numatytas 11,90 proc. dydžio metines procesines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą (2 636,63 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiškos teismo sprendimo įvykdymo dienos (CK 6.37 str. 2 d., 210 str. 1 d.).
Taip pat ieškovui iš atsakovo priteistinos įstatyme numatytos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą – 4 729,05 EUR nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas už ieškinį sumokėjo 140 EUR dydžio žyminį mokestį. Patenkinus ieškinį iš dalies, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingos patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos iš atsakovo. Šiuo atveju teismas patenkino 76 % ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 106,40 EUR bylinėjimosi išlaidų (140 EUR x 76 %) (CPK 93 str. 2 d.).
Valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija įstatymų nustatytos minimalios sumos, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 92, 93, 142, 153, 279, 285, 286, 287 straipsniais, teismas
nusprendžia:
patenkinti ieškinį dalyje.
Priteisti iš atsakovo R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „GELVORA“ (į. k. 125164834) naudai 2 636,63 EUR (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt šešis eurus ir 63euro centus) negrąžinto kredito, 1 843,90 EUR (vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 90 euro centų) palūkanų, 248,52 EUR (du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 52 euro centus) delspinigius, 11,90 % (vienuolikos ir devyniasdešimt šimtųjų procento) dydžio metines procesines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą – 2 636,63 EUR (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt šešis eurus ir 63 euro centus) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 25 d.) iki visiškos teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 % (penkių procentų) dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 4 729,05 EUR (keturių tūkstančių septynių šimtų dvidešimt devynių eurų ir 5 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2017 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 106,40 EUR (vieną šimtą šešis eurus ir 40 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Išaiškinti atsakovui, jog jis negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.