Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. e2A-1508-524/2014

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Irmos Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės UAB ,,Transnora“ ieškinį atsakovui T. B. dėl žalos atlyginimo, ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-10 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Palangos miesto apylinkės teisme 2014 m. gruodžio 15 d. gauti atsakovo prieštaravimai dėl priimto preliminaraus sprendimo, kuriais atsakovas prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad yra praėjusi privalomą ikiteisminį procesą, todėl ieškinio nagrinėjimas teisme, neįvykdžius įstatymo imperatyvo – privalomo ikiteisminio proceso, sukuria absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, o preliminaraus sprendimo priėmimui nebuvo teisinio pagrindo, kadangi su ieškiniu nepateikti įrodymai, leidžiantys teikti CPK 424 str. numatytų sąlygų buvimą. Ieškovė reikalavimus reiškia regreso tvarka, tačiau nepateikia įrodymų, kad ieškovė yra patyrusi realius nuostolius ir turėjusi realias reikalaujamos ieškinio sumos išlaidas, t. y. kad ieškovė žalą už atsakovo kaltus veiksmus yra atlyginusi ir kad žala yra atsiradusi dėl atsakovo kaltės, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovė savo civilinę atsakomybę kaip didesnio šaltinio valdytoja privalėjo būti apdraudusi, o atsitikus draudžiamajam įvykiui, jos atsakomybę turėjo perimti draudimo kompanija. Taigi ieškovė neturėjo patirti jokių nuostolių. Ieškovė kitą ieškinio reikalavimo dalį dėl 1 518,52 Eur žalos atlyginimo grindžia atsakovui perduotų materialinių vertybių apsaugos neužtikrinimu. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės turėtų būti pagrįstos įrodymais, kas kokias materialines vertybes ir kada atsakovui perdavė bei koks buvo materialinių vertybių sužalojimas, kiek ir su kokiais konkrečiai atsakovo kaltais veiksmais tai susiję. Tokių įrodymų su ieškiniu nepateikta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, nurodydama bendrą padarytos žalos sumą – 5 842, 53 Eur (20 173, 09 Lt), tačiau bylos įrodymai įrodo, jog šios žalos atlyginimą ieškovė prašo priteisti dėl dviejų atsakovo įvykdytų pervežimų: 2013-04-13 krovinio, vežto pagal CMR važtaraštį, iškrovimo metu buvo apgadintos 5 durys ir iš ieškovės pareikalauta sumokėti 1 518,53 Eur; 4 324 Eur (14 929, 91 Lt) dėl 2013-04-29 Belgijoje sukelto autoįvykio, dėl kurio Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2014-01-13 pateikė ieškovei pretenziją dėl 4 324 Eur (14 929,91 Lt).

Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją nuostatą asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, t. y. teisę reikalauti nukentėjusiajam išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens. Ieškovės sumokėta draudimo bendrovei žalos atlyginimo suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jos darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius). Darbdavys turi įrodyti, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis), taip pat pagrįsti jam padarytos žalos dydį. Pagal ieškovės, kaip darbdavio, regresinio reikalavimo įgyvendinimui taikytiną DK 257 straipsnio 4 dalį (CK 1.1 straipsnio 3 dalis) atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Kolegija pažymi, kad darbuotojo materialinės atsakomybės specifika yra ta, kad pagal darbdavio regresinius reikalavimus kaltas darbuotojas materialiai atsako vadovaujantis bendrosiomis materialinės atsakomybės taisyklėmis, t. y. paprastai jis atsako ribotai (DK 254 straipsnis) ir tik specialiai įstatyme nustatytais atvejais (DK 255 straipsnis) – visiškai. Tai reiškia, kad tik specialiais įstatyme nustatytais atvejais darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo visiško žalos atlyginimo, neribojant jo iš anksto nustatytais dydžiais, ir, įrodęs reikalavimo pagrįstumą, tokį atlyginimą gauti.

Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečioje byloje materialinei atsakomybei kilti yra būtinos nustatyti visos DK 246 straipsnyje numatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala, padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; kt.), tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesusiejo ieškovės prašomos priteisti žalos dydžio priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais, visiškai neanalizavo atsakovo veiksmų, dėl kurių ieškovė nurodo jai padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl 1518,53 Eur žalos atlyginimo

Ieškovė nurodo, jog 2013-04-13 krovinio, vežto pagal CMR važtaraštį, iškrovimo metu buvo apgadintos 5 durys ir iš ieškovės pareikalauta sumokėti 1 518,53 Eur. Nagrinėjamoje byloje ieškovė – didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir darbdavė – geranoriškai atlygino jos darbuotojo, vykdžiusio darbo funkcijas, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu trečiajam asmeniui žalą, sumokėdama 1518,53 Eur. Ieškovė turėjo pareigą atlyginti trečiajam asmeniui žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – valdytoja: nors ją vairavo atsakovas, tačiau jis vykdė darbo funkcijas, taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo ne atsakovas, bet ieškovė (CK 6.270 straipsnis). Lietuvos kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai yra regresinė prievolė, turi būti atlyginama žalai padengti sumokėta suma ir priteistino žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal tai, kiek žalos atlyginimo yra sumokėjęs asmuo ir kiek tokio dydžio priteisimo neriboja įstatymas. DK 257 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 257 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos nereiškia, jog regreso tvarka reikalaujama žalos atlyginimo suma negali būti ginčijama ar peržiūrima tais atvejais, kai atlygintinos žalos dydį regredentas ir nukentėjęs trečiasis asmuo nustatė tarpusavio susitarimu, nes dalis žalos gali būti atsiradusi ne dėl to asmens, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, o dėl kitų asmenų kaltės, be to, dėl žalos atsiradimo gali būti visa ar dalinė paties regredento kaltė. Taigi tokiu atveju asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomo priteisti iš jo žalos atlyginimo dydį, be to, jis turi teisę įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis gali būti teismo mažinamas (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis; DK 257 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas neanalizavo nurodytos žalos dydžio, jo apskaičiavimo, nors atsakovas jį ginčijo, nesusiejo priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais. CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio (Konvencijos 25 straipsnio 2 punktas). Taigi krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. Pirmosios instancijos teismas netyrė žalos dydžio pagal paminėtas nuostatas, tik vadovavosi ieškovei išrašytomis sąskaitomis, nesiaiškino ieškovės – vežėjos atsakomybės, kai krovinys sugadinamas pagal CMR konvencijos 17–18 str. Atkreiptinas dėmesys, jog padarytos žalos dydžiui svarbi aplinkybė yra krovinio draudimas pagal CMR konvenciją, todėl nagrinėjant bylą iš naujo būtina aiškintis aplinkybę, ar sugadintas krovinys buvo apdraustas, ar ieškovei buvo išmokėta draudimo išmoka, kur užfiksuotas krovinio (5 durų, kaip nurodo ieškovas) apgadinimas. Iš ieškovės pateikto 2013-07-08 elektroninio laiško, gauto iš ieškovės kliento, nustatyta, jog CMR važtaraštyje buvo padarytas įrašas dėl krovinio pažeidimo ir šių durų remonto suma buvo išskaičiuota iš 2013 m. gegužės mėnesio mokėjimo už suteiktas paslaugas, todėl šios aplinkybės byloje turi būti tiksliai nustatytos.

Dėl 4 324 Eur (14 929, 91 Lt) žalos atlyginimo

2014-01-08 Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pretenzijoje nurodė, kad šia ginčo suma jis atlygino žalą nukentėjusiajam asmeniui dėl 2013-04-29 Belgijoje sukelto autoįvykio, kurio metu ieškovės darbuotojo – atsakovo vairuojamas automobilis važiuodamas atbuline eiga kliudė kitą automobilį. Šias aplinkybes įrodo eismo įvykio deklaracija, kurioje nurodyta, jog ieškovės automobilis buvo draustas ADB „ERGO Lietuva“, nors šios bylos kiti įrodymai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pozicija pretenzijoje įrodo, jog šią išmoką nukentėjusiajam padarė todėl, kad ieškovės automobilis buvo neapdraustas. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojas, vairavęs transporto priemonę avarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008, 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006, 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-210/2007) ir neturi pareigos apdrausti ieškovės automobilį. Tačiau tai nereiškia, kad į darbuotoją, kaltą dėl autoavarijoje padarytos žalos, atgręžtinio reikalavimo neturi darbdavys, kuris draudikui atgręžtinio reikalavimo tvarka sumokėjo draudimo išmoką. Iš darbdavio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir gali būti priteisiama, esant darbuotojo kaltei, o jeigu yra darbdavio kaltės, tai atsižvelgiant į mišrią darbdavio ir darbuotojo kaltę, darbuotojo materialinės atsakomybės ribas, visiškos ar dalinės atsakomybės taikymo pagrindus (DK 254–255 straipsniai), atlygintinos žalos dydžio nustatymo taisykles (DK 257 straipsnis).

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013). Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 str. 1 d.) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.). Todėl byloje turi būti tiksliai nustatyta, ar ieškovė šią pareigą įvykdė, kokie atsakovo veiksmai, o gal ir ieškovės veiksmai dėl paminėtos pareigos nevykdymo yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės įrodinėjamais nuostoliais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovei iškėlus bankroto bylą 2015-03-17 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 31 647, 98 Eur kreditinis reikalavimas. Iš „Liteko“ sistemos duomenų nustatyta, jog šia nutartimi buvo baigta civilinė byla, kurią buvo iškėlęs Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškovei. Ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, jog žalos atlyginimo suma iš ieškovės buvo priteista, tačiau nagrinėjant regresinį reikalavimą būtina ginčo sumą susieti priežastiniu ryšiu tiek su ieškovės neteisėtais veiksmais, jeigu bus nustatyta, jog atsakovui perduota transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tiek ir su atsakovo kaltais dėl autoįvykio veiksmais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai nustatė ir ištyrė bylos faktus, reikšmingus tam, kad galima būtų teisingai pritaikyti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę, ir nuspręsti dėl ieškovės pareikšto regresinio reikalavimo dydžio pagrįstumo, t. y. prašomo priteisti atgręžtinio reikalavimo tvarka žalos dydžio. Dėl įvardytų esminių pažeidimų yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes tam, kad būtų atskleista bylos esmė, būtina rinkti naujus įrodymus (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-10 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.