Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idlija“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idlija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Manvesta“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos už vežimo paslaugas priteisimo, trečiasis asmuo Sixt GmbH & Co. Autovermietung KG.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

23. Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.), todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

24. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo prievolės pasibaigimas priešpriešinių reikalavimų įskaitymu pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo, taip pat ginčui taikytinos teisės.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. 2021 m. balandžio 8 d. atsakovė iš trečiojo asmens SIXT gavo užsakymą dėl automobilių pervežimo įvairiais maršrutais Vokietijoje. 2021 m. gegužės 6 d. tarp ieškovės kaip vežėjo ir atsakovės kaip užsakovo buvo sudaryta Vienkartinė krovinio pervežimo sutartis Nr. A21-14-111 (C69015, C77672), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo pervežti automobilius atsakovės klientui - trečiajam asmeniui SIXT. Sutartimi automobiliai buvo vežami Vokietijoje įvairiais vietiniais maršrutais. Automobilis Audi A6 Avant 55TFSI e quattro sport, dėl kurio apgadinimo šioje byloje kilo ginčas, nurodyta sutartimi buvo vežamas maršrutu Miunchenas - Šionekas. Užsakyme šalys susitarė, kad užsakymas vykdomas laikantis atsakovės patvirtintų taisyklių ir sąlygų, su kuriomis vežėjas, priimdamas užsakymą, privalo susipažinti nurodomoje užsakovo interneto svetainėje. Krovinys, įskaitant ir ginčo automobilį, į paskirties vietą buvo pristatytas pagal CMR važtaraštį IDL 0051736 2021 m. balandžio 9 d. CMR važtaraštyje yra gavėjo įrašai apie automobilio Audi A6 defektus ir įrašas, kad ekspeditorius UAB „Idlija“ laikomas atsakingu už žalą.

26. 2021 m. gegužės 14 d. atsakovė gavo trečiojo asmens pranešimą dėl automobilio sugadinimo ir transportavimo metu automobiliui padarytos žalos atlyginimo. Atsakovė tą pačią dieną pateikė ieškovei pranešimą dėl žalos automobiliui Audi A6 ir pareikalavo per 3 darbo dienas pateikti paaiškinimą bei įrodymus, kad žala padaryta ne transportavimo metu.

27. Atsakovė iš savo užsakovo – trečiojo asmens SIXT 2021 m. liepos 21 d. gavo reikalavimą padengti automobiliui Audi A6 padarytą žalą – 7 990,49 Eur. Byloje pateiktas 2021 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė trečiajam asmeniui SIXT sumokėjo 7 990,49 Eur sumą.

28. 2021 m. liepos 29 d. pretenzija Nr. A/21-1641 atsakovė pareikalavo iš ieškovės kompensuoti 7 990,49 Eur nuostolių, susijusių su užsakymo Nr. C77672 transportavimo metu atsiradusiais krovinio automobilio Audi A6 pažeidimais. Pretenzijoje nurodyta, kad reikalaujama 7 990,49 Eur suma bus išskaityta iš atsakovės ieškovei mokėtinų sumų.

29. Gavusi pretenziją dėl 7 990,49 Eur nuostolių atlyginimo ieškovė pateikė atsakovei savo poziciją dėl ginčo krovinio, atsisakydama atlyginti nuostolius bei kartu atsiųsdama CMR važtaraščio IDL Nr. 0051736 egzempliorių, kuriame nebuvo išvardinti krovinio defektai, bet buvo Autokontor Bayern GmbH antspaudas (19 punkte, susijusiame su apmokėjimu), kuriame nurodoma, kad „Gavimo patvirtinimas tik pagal kiekius. Prieštaravimai dėl defektų galioja tol, kol nebus atlikta tinkama patikra“.

30. 7 990,49 Eur sumą dėl automobilio Audi A6 sugadinimo skolų suderinimo aktu atsakovė įskaitė pagal ieškovės atsakovei išrašytas 2021 m. liepos 16 d. sąskaitą Nr. 210793 ir 2021 m. lapkričio 15 d sąskaita Nr. 211419 (už kitus pervežimus pagal 2021 m. liepos 8 d. sudarytą Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A21-22-18 ir 2021 m. spalio 11 d. sudarytą Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A21-38-89).

Dėl ginčui taikytinos teisės

32. Su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

34. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai).

35. Taigi, šalis siejo vežimo teisiniai santykiai.

36. Kaip matyti iš ginčo vienkartinio krovinio pervežimo sutarties, krovinio gavėjas ir siuntėjas, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra ne skirtingų šalių teritorijose, bet tos pačios valstybės - Vokietijos teritorijoje. Vadinasi, krovinio vežimas pagal šią vienkartinę krovinio pervežimo sutartį neatitinka vienos iš būtinųjų sąlygų CMR konvencijos taikymui (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

37. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, analizavo vežimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas, CMR konvencijos nuostatas, susijusias su šios konvencijos taikymu ir nustatęs, kad šioje byloje krovinio pervežimo sutartis buvo vykdoma toje pačioje šalyje, sprendė, jog pagal CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto apibrėžtį joms CMR konvencijos nuostatos negali būti taikomos. Taigi nors kroviniui pervežti buvo užpildytas Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis, tačiau vežimui esant vietiniam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams netaikė CMR konvencijos. Ir nors sprendime tiesiogiai nenurodyta, jog netaikius CMR konvencijos, yra taikoma Lietuvos teisė, tačiau tai akivaizdu išanalizavus visą sprendimo turinį, kuriame nėra nei vienos nuorodos apie užsienio teisės taikymą.

38. Apeliantė teigia, kad iš teismui pateikto užsakymo prekių pervežimui matyti, kad ieškovė su atsakove sutarė, jog gabenamų prekių paėmimo ir pristatymo vieta yra Vokietija, todėl pagal Reglamento „Roma I“ 5 straipsnio 1 dalį prekių vežimo sutarčiai, nesant kitokio šalių susitarimo, būtų taikytina Vokietijos teisė.

39. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

40. Pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) II skyriaus 5 straipsnio, reglamentuojančio vežimo sutartis, 1 punktą, ši sutartis taikytina tuomet, kai prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė nėra pasirinkta.

41. 2021 m. gegužės 6 d. ieškovės kaip vežėjo ir atsakovės kaip užsakovo sudarytoje Vienkartinėje krovinio pervežimo sutartyje Nr. A21-14-111 (C69015, C77672), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo pervežti automobilius, šalys susitarė, kad užsakymas vykdomas laikantis atsakovės patvirtintų taisyklių ir sąlygų, su kuriomis vežėjas, priimdamas užsakymą, privalo susipažinti nurodomoje užsakovo interneto svetainėje, kurios nuoroda yra pateikiama iš karto. Po šiuo sutarties punktu šalia apmokėjimo terminų yra ieškovės atspaudas ir parašas, iš kurio galima spręsti, jog su šiomis sąlygomis ieškovė susipažino ir jas akceptavo. Taigi pasirašant Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį šalys susitarė, kad kartu bus taikomos ir atsakovės 2020 m. gruodžio 30 d. patvirtintos Bendrosios pervežimo sąlygos. Dėl to atmestini kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių apeliantės teiginiai apie tai, jog nėra aišku, kas yra pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos Bendrosios taisyklės ir kaip šis dokumentas susijęs su pervežimu.

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal atsakovės Bendrųjų sąlygų 2.2 punktą šalys buvo susitarusios, kad krovinių vežimai pagal užsakymus turi būti vykdomi vadovaujantis užsakymo ir Bendrųjų sąlygų nuostatomis, konkrečiam pervežimui taikomais nacionaliniais (pagal tai, kokioje šalyje vykdomas pervežimas) ir tarptautiniais teisės aktais, kiek jie numato imperatyvius reikalavimus pervežimui, įskaitant, bet neapsiribojant CMR konvencijos (jei ji taikoma), Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR konvencijos), bei pagal kitus ES šalyse galiojančius teisės aktus. Kai vykdomas vietinis pervežimas, vežėjas privalo laikytis valstybės, kurios teritorijoje vykdomas vietinis pervežimas privalomai taikomų imperatyvių teisės normų, kiek tai susiję su kelių eismo taisyklėmis, reikalavimams vežėjams ir pan. Paaiškinta, kad šis punktas nereglamentuoja šalių tarpusavio teisiniams santykiams ir ginčams taikytinos teisės ir jurisdikcijos. Bendrųjų sąlygų 10.8 punkte nurodyta, kad visi ginčai, kylantys iš užsakymo, Bendrųjų sąlygų ar susiję su jomis, sprendžiami derybų būdu, o nepavykus susitarti yra galutinai išsprendžiami kompetentinguose Lietuvos Respublikos teismuose pagal užsakovo registracijos vietą. Šalys susitarė, kad užsakovas visais atvejais dėl savo reikalavimų vežėjui turi teisę kreiptis į kompetentingą Lietuvos Respublikos teismą pagal užsakovo registracijos vietą, tačiau tai neapriboja užsakovo teisės savo nuožiūra reikalavimus vežėjui pareikšti ir kituose kompetentinguose teismuose pagal CMR konvencijos 31 straipsnio nuostatas (jei CMR konvencija taikoma).

43. Vadinasi, priešingai nei įrodinėja apeliantė, šalys Bendrosiose sąlygose, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, susitarė dėl ginčui taikytinos teisės, o būtent – Lietuvos teisės.

Dėl nuostolių atlyginimo

44. Tarp šalių kilo ginčas - ar ieškovė yra atsakinga už krovinio dalies, t. y. automobilio Audi A6 sugadinimą. Apeliantės vertinimu, ji nėra atsakinga už nuostolius, padarytus vykdant Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A21-14-111, kadangi pristačius krovinį, važtaraštyje nebuvo pažymėti krovinio defektai, krovinys buvo priimtas be pastabų, o teismo išvada, kad krovinio pristatymo dieną krovinį priėmęs darbuotojas patvirtino tik faktą apie krovinio pristatymą, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

45. Tokie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti.

46. Iš ieškovės į bylą pateikto CMR važtaraščio matyti, kad 19 punkte uždėtas krovinio gavėjo spaudas, patvirtinantis apie krovinio gavimą pagal kiekius bei informavimas, jog patikra bus atliekama vėliau. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vežėjas gavo tik patvirtinimą dėl krovinio kiekio bei įspėjimą, kad vėliau bus atliekama krovinio kokybės patikra. Tai reiškia, jog nebuvo gautas krovinio gavėjo patvirtinimas dėl tinkamos krovinio kokybės ir būklės, dėl to vežėjas, pristatęs krovinį į iškrovimo vietą, vadovaudamasis Bendrųjų sąlygų 5.1.23 punktu, privalėjo dalyvauti iškrovimo procese bei tikrinti iškraunamo krovinio kiekį bei krovinio ir jo pakuotės išorinę būklę, o paaiškėjus bet kokiems faktams, susijusiems su galimu krovinio ir / ar jo pakuotės apgadinimu ir / ar trūkumu, privalėjo nedelsiant raštiškai informuoti atsakovę ir gauti jos instrukcijas. Bendrųjų sąlygų 5.1.22 punkte numatyta, kad vežėjas privalo informuoti užsakovą apie bet kokias pervežimo metu iškilusius ar galinčias iškilti aplinkybes ar situacijas. Duomenų, kad vežėjas būtų vykdęs šias sąlygas, byloje nėra.

47. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė, gavusi informaciją iš savo užsakovo trečiojo asmens apie sugadintą krovinį, iš karto pateikė ieškovei pranešimą dėl žalos automobiliui Audi A6, išsiųsdama ir visus tai patvirtinančius dokumentus, reikalaudama per 3 darbo dienas pateikti paaiškinimą ir įrodymus, jei turima duomenų, kad žala padaryta ne transportavimo metu. Tačiau ieškovė į šį pranešimą nesureagavo.

48. Į bylą pateiktas 2021 m. balandžio 29 d. atliktos žalos ekspertizės aktas su fotonuotraukomis patvirtina, kad žala dėl sugadinto krovinio sudaro 7 990,49 Eur. Byloje pateiktas 2021 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovė trečiajam asmeniui SIXT sumokėjo 7 990,49 Eur.

49. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nuostolių dydžiu bei ieškovės, kaip vežėjos, kalte. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka bylos medžiagą. Apeliantė nenurodė, kokioms konkrečiai įstatymo nuostatoms šios išvados prieštarauja, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Dėl įskaitymo

50. Bendrųjų sąlygų 3.2.6 punktu šalys susitarė, kad užsakovas turi teisę vienašališkai įskaityti užsakovo finansinių reikalavimų užsakymo vykdytojui sumas į pagal šią ir pagal bet kurią kitą tarp užsakovo ir užsakymo vykdytojo sudarytą sutartį užsakovo mokėtinas sumas, įskaitant ir tuos atvejus, kai užsakymo vykdytojas savo finansinį reikalavimą pagal tokias sutartis yra perleidęs trečiajam asmeniui faktoringo ar kitos užsakymo vykdytojo piniginio reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu.

51. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Taigi, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje nustatytos įskaitymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

52. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius, yra išskyręs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018).

53. Įvertinus ieškovės procesinių dokumentų turinį, matyti, kad ginčo dėl prievolių nekyla ir šalys viena kitai turėjo reikalavimus, o reikalavimai buvo vienarūšiai. Šalių reikalavimai taip pat buvo galiojantys ir apibrėžti. Iš ieškovės ieškinio matyti, jog ieškovė su atliktu įskaitymu nesutiko, kadangi atsakovės pareikšta pretenzija buvo be faktinio ir teisinio pagrindo bei praleidus teisės aktuose nustatytus terminus. Apeliaciniame skunde nėra remiamasi nurodytomis aplinkybėmis, vadinasi tai nėra apeliacijos dalykas ir apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako. Apeliaciniame skunde yra teigiama, jog apie įskaitymą ieškovei nebuvo pranešta.

54. Šie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti, juos paneigia bylos medžiaga.

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai. Pažymėtina, jog CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai, todėl šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010 ir kt.) Vadinasi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.

56. Priešingai nei teigia apeliantė, apie įskaitymą jai buvo tinkamai pranešta raštu. Tai patvirtina pačios ieškovės su ieškiniu pateiktas atsakovės ieškovei išsiųstas 2021 m. liepos 29 d. pranešimas Nr. A/21-1641, kuriuo prašoma atlyginti 7 990,49 Eur nuostolius dėl Audi A6 sugadinimo pagal užsakymą Nr. C77672 bei yra pranešta, jog reikalaujama suma bus išskaityta iš ieškovei mokėtinų sumų, t. y. kad bus atliktas įskaitymas. Pats įskaitymas atliktas 2011 m. lapkričio 8 d. skolų suderinimo aktu, kuriuo atsakovė įskaitė 7 990,49 Eur sumą pagal ieškovės atsakovei išrašytas 2021 m. liepos 16 d. sąskaitą Nr. 210793 ir 2021 m. lapkričio 15 d sąskaita Nr. 211419 už pervežimus pagal 2021 m. liepos 8 d. sudarytą Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A21-22-18 ir 2021 m. spalio 11 d. sudarytą Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A21-38-89.

57. Vadinasi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, apie įskaitymą ieškovei buvo pranešta, dėl ko atmestini kaip prieštaraujantys bylos medžiagai apeliantės teiginiai, jog ieškovė nežinojo apie įskaitymą.

Dėl procesinės baigties

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos teise, teisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias vežimo teisinius santykius, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Dėl nurodyto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

61. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantei neatlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

62. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

63. Atsakovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų maksimalių dydžių. Remiantis išdėstytu, atsakovei iš apeliantės (ieškovės) priteistinos jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „Idlija“ apeliacinio skundo netenkinti.

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Manvesta“ iš ieškovės UAB „Idlija“ 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.