Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Z. D. ir Š. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys – skolininkas Š. D., antstolė Daiva Prunskienė ir skolininko sutuoktinė Z. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų argumentai ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl skolininko turto dalies nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui 2024 m. liepos 24 d. pateikė naujus įrodymus – paveldėjimo teisės liudijimų kopijas ir suinteresuoto asmens Z. D. eNotaras paskyros ekrano kopiją.

15. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

16. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teikiami įrodymai yra susiję su šios apeliacine instancija nagrinėjamos civilinės bylos dalyku (CPK 180 straipsnis), neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, kad įrodymai gauti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei siekdamas ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas naujus įrodymus priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo argumentų

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuoti asmenys sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Iš 2024 m. balandžio 25 d. suinteresuotų asmenų povedybinės sutarties turinio matyti, kad sutuoktiniai šia sutartimi sutarė, jog turtas, gautas po povedybinės sutarties sudarymo, yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė (sutarties 2 punktas).

18. Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normomis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CK 4.92 straipsnio 1 dalis).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CPK 667 straipsnio paskirtis yra ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 667 straipsnyje apibrėžtą paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).

20. Pagal CK 3.87 straipsnį, 3.88 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad turtas ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta kitaip. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos. Tačiau įstatyme įtvirtinta sutuoktinių po santuokos sudarymo įgyto turto lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta, sutuoktiniams įrodžius, kad jų nuosavybės dalys yra kitokios (CPK 178 straipsnis).

21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad antstolė Daiva Prunskienė vykdomojoje byloje Nr. 0068/22/00666 vykdo 102 580,22 Eur dydžio išieškojimą iš skolininko Š. D. išieškotojos VMI prie FM naudai. Atliekant vykdymo veiksmus, antstolė areštavo skolininkui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Antstolė siūlymu Nr. S-24-68-6299 išieškotojai VMI prie FM pasiūlė per 30 dienų nuo šio siūlymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko Š. D. turto dalies, esančios bendra su kitais asmeninis nuosavybe su sutuoktine Z. D. nustatymo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad antstolės areštuotas turtas yra bendra suinteresuotų asmenų jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnis), o suinteresuotam asmeniui Š. D. priklauso ½ dalis ginčo turto, esančio bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine Z. D., įgyto iki 2024 m. balandžio 25 d. Apeliantė Z. D. atskirajame skunde nurodo, kad jos sąskaitose esančios piniginės lėšos yra paveldėjimo būdu gautos, sūnaus padovanotos lėšos ir gaunama pensija, t. y. šios lėšos yra asmeninė suinteresuoto asmens Z. D. nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

23. Visų pirma pažymėtina, kad vieno iš sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis ar pensija yra pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tikslinės paskirties išmokos, kurios skirtos konkretiems vieno iš sutuoktinio poreikiams tenkinti, pavyzdžiui, žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimas, tikslinė materialinė parama, nėra laikomos bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018). Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens argumentas, kad jos sukaupta pensija yra asmeninė suinteresuoto asmens nuosavybė laikytinas teisiškai nepagrįstu. Antra, teismo vertinimu, apeliantė deklaratyviai teigia, kad jos sūnaus nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. apeliantei pervestos lėšos buvo dovanotos ir priklauso apeliantei asmeninės nuosavybės teise. Kaip teisingai pastebi pareiškėja atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą, iš apeliantės su atsiliepimu į pareiškimą pateiktų banko išrašų matyti, kad pavedimų paskirtyje nurodoma: „Pinigų pervedimas“, „Sanatorija“, „Labas:)“ „Pinigėliai“. Taigi lėšų pervedimo paskirtis nepatvirtina, kad lėšos, pervestos, siekiant jas padovanoti apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė daugiau įrodymų, kuriais siektų pagrįsti dovanojimo faktą, nėra pateikusi ir tai neleidžia pagrįstai įsitikinti dėl lėšų dovanojimo fakto (CPK 178, 185 straipsniai).

24. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės Z. D. argumentas, kad dalis apeliantės sąskaitose esančių piniginių lėšų yra asmeninė apeliantės nuosavybė, kadangi buvo paveldėtos. Byloje esantys grynųjų pinigų kvitai patvirtina, kad 2002 m. rugpjūčio 19 d. Z. D. buvo išmokėta 5 838 Lt suma ir 2004 m. spalio 15 d. – 6 154,73 Lt ir 370 Eur sumos. Iš grynųjų pinigų kvitų matyti, kad Z. D. 2002 m. rugpjūčio 19 d. į turimą banko sąskaitą įnešė 5 838 Lt ir 2004 m. spalio 15 d. - nurodymas pervesti įneštus grynuosius pinigus – 6 242,97 Lt. Apeliacinės instancijos teismui pateiktos paveldėjimo teisės liudijimų kopijos patvirtina, kad minėtas lėšas apeliantė gavo paveldėjimo būdu. Tačiau byloje nėra duomenų apie naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, teismo vertinimu, apeliantė nepagrindė, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų paveldėtos bei į banko sąskaitą įneštos pinigų sumos nebuvo realizuotos, kad areštuotose banko sąskaitose yra laikomos būtent paveldėjimo būdu gautos lėšos, dėl ko nebūtų galima nukreipti išieškojimo bei pripažinti jas esant asmenine apeliantės nuosavybe.

25. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog turtas, įgytas iki suinteresuotų asmenų povedybinės sutarties sudarymo, laikomas suinteresuotų asmenų bendrąja jungtine nuosavybe.

26. Apeliantas Š. D., nesutikdamas su sutuoktinių nuosavybės teisės dalių į antstolės areštuotą turtą nustatymu, teigia, kad antstolė kitoje vykdomojoje byloje iš skolininko pensijos išieškotos sumos nedetalizavo, taigi sutuoktinė prisidėjo prie skolininko asmeninių vykdymo, o tai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiai apelianto pozicijai.

27. Pagal CK 3.117 straipsnio 2 dalį nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais. Nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo reglamentuoja CK 3.123 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas; reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017). Taigi nukrypti nuo lygių sutuoktinių bendro turto dalių principo galima tik išimtiniais atvejais.

28. Pažymėtina, kad pagal CPK 667 straipsnį išieškotojo paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis sutuoktinių bendrojoje nuosavybėje, iš kurios vėliau bus vykdomas išieškojimas. Tuo tarpu sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimas nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus. Apeliantas, nurodydamas, kad antstolė nedetalizavo išieškotos iš skolininko pensijos sumos, iš esmės ginčija antstolės vykdymo procese atliktus veiksmus. Papildomai pastebėtina, kad apeliantas nurodo, jog išieškojimas iš jo pensijos, kuri vykdymo procese nebuvo ir nėra detalizuota, vyksta kelerius metus. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų ginčijęs antstolės vykdymo procese atliktus veiksmus, kaip tai numato CPK 510 straipsnis. Kadangi antstolės veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, dėl to apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė ir nepagrindė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių turto prezumpcijos (CPK 178, 185 straipsnis). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis).

Dėl teismo nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo

29. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas pažeidė CPK 266 straipsnyje įtvirtintą draudimą nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas. Apelianto teigimu, šioje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas turės tiesioginę įtaką – kito skolininko išieškotojo G. D., teisių apimčiai vykdymo procese. Be to, jeigu būtų iškelta kita byla dėl skolininko dalies nustatymo pagal kito išieškotojo pareiškimą, tokia byla turėtų būti nutraukta. Įvertinęs bylos medžiagą ir skundžiamos nutarties turinį, apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.

30. Pažymėtina, kad draudimas teismui byloje spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų įtvirtintas CPK 266 straipsnyje, o šio draudimo pažeidimo teisinės pasekmės nurodytos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, pagal kurį atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

31. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra nurodęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).

32. Bylos duomenimis, G. D. byloje teikė prašymą būti įtrauktam trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi prašymo netenkino, nurodė, kad nutartis neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė, jog nutartis neskundžiama. Tačiau pažymėtina, kad teismo nutartį, kuria atsisakyta įtraukti asmenį į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, teisę skųsti turi tik tie asmenys, kuriems tokia nutartis neleidžia įstoti į bylą, bet ne kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020). Šiuo atveju G. D. minėtos nutarties neskundė.

33. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat nesprendė dėl kitų skolininko kreditorių materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. jų nenustatė, nepripažino, nepakeitė ar nepanaikino. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl skolininko dalies nustatymo pagal pareiškėjos teismui pateiktą pareiškimą, kai nustatoma areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas. Apeliantas teisingai pažymi, jog ši procedūra yra atliekama vieną kartą ir antstolė turės teisę nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą ir kitose vykdomosiose bylose. Su pareiškėjos pareiškimu teismui pateiktų duomenų matyti, kad antstolė 2024 m. vasario 29 d. pasiūlymu Nr. S-24-68-6299 tiek skolininkės kreditorei VMI prie FM, tiek G. D. pasiūlė per 30 dienų nuo siūlymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo, tačiau G. D. šia teise nepasinaudojo. Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tiesioginės įtakos kito skolininko išieškotojo materialinėms teisėms ir pareigoms skundžiama nutartis neturi, t. y. nesukuria padarinių, tiesiogiai lemiančių kito skolininko išieškotojo teisinės padėties pasikeitimą.

34. Nurodytų argumentų pagrindu teismas konstatuoja, kad nėra prielaidų teigti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – G. D. teisių ar pareigų, todėl neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas kitų CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė sąlygų, dėl kurių reikėtų peržengti atskiruosiuose skunduose apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

35. Nutarties motyvuojamojoje dalyje atsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

36. Apibendrinant tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė skolininko turtom esančio bendrąja jungtine nuosavybe, dalies nustatymą reglamentuojančias teisės normas. Atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti arba pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Apeliantai ir pareiškėja iki bylos nagrinėjimo pabaigos nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suinteresuotų asmenų Z. D. ir Š. D. atskirųjų skundų netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.