Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. ir jo gynėjo advokato J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-03 nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 6 d., ir nubaustas 6 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir 68 straipsniu, P. D. uždrausta trejus metus naudotis specialia teise - teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintini iš dalies, priteisiant 80 000 EUR nukentėjusiems E. S. ir A. S. bei 25 000 EUR nukentėjusiajai G. Š., jų patirtai neturtinei žalai atlyginti iš AB „Lietuvos draudimas“ ir nuteistojo P. D.. Nustatyta, kad 500 EUR, paskirsčius visiems nukentėjusiems lygiomis dalimis, išieškotina iš AB „Lietuvos draudimas“, likusios nukentėjusiems priteistos sumos išieškotinos iš P. D.. Priteistų sumų atlyginimo išieškojimas nukreiptas į P. D. nuosavybės teise priklausantį turtą, kuriam 2013-09-19 prokuroro nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteista už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Nusikalstama veika padaryta esant šioms teismo nustatytoms aplinkybėms: 2013 m. liepos 17 d., apie 15.55 val., Vilniuje, P. D., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 1,67 promilių etilo alkoholio) vairavo automobilį „VW POLO", valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Važiuodamas vienos eismo krypties nuvažiavimu nuo Oslo gatvės link Erfurto gatvės, kaltinamasis pažeidė taisyklių 133 punkto reikalavimus, numatančius, jog, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, 134 punkto reikalavimus, numatančius, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, 132 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Nusikalstamos veikos padarymo momentu P. D. neatsižvelgė į eismo intensyvumą, nepasirinko saugaus greičio, todėl priartėjęs prie ta pačia kryptimi važiuojamosios kelio dalies dešiniu kraštu dviračiu važiavusio Š. S. savalaikiai neapvažiavo jo palikdamas saugų tarpą iš šono, todėl į jį atsitrenkė. Eismo įvykio metu dviračiu važiavęs Š. S. patyrė sužalojimus, nuo kurių 2013 m. liepos 27 d., mirė VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.

Specialistas R. B. teisme parodė, kad paskutinį kartą teismo medicininę ekspertizę darė 2010 m., Lietuvoje. Šiuo metu dirba gydytoju patologu ir gyvena Lenkijoje. Nagrinėjamoje byloje esančią išvadą teikė, kadangi į jį kreipėsi advokatas. Specialisto teigimu, jam užteko duomenų duoti tokią išvadą. Jo išvados pakankamai kategoriškos. Įvertinęs nuketėjusiojo kūno sužalojimus, specialistas sprendė, kad tai buvo autoįvykis. Šiame autoįvykyje greičiausiai dalyvavo kitas lengvasis automobilis, kadangi ant automobilio VW Polo nėra didesnių apgadinimų. Kalbėdamas apie bortelį, specialistas nurodė, jog jo supratimu, bortelis yra atsikišęs daiktas. Tuo tarpu nuotraukose yra užfiksuota, jog tokio bortelio įvykio vietoje nėra.

Specialisto teigimu, dviračio apgadinimai yra susiję su nukentėjusiojo kūno sužalojimais. R. B. akcentavo balno užpakalinės dalies kairės pusės apgadinimą, nurodydamas, jog vertinant slankstelių lūžius, tokie lūžiai atsiranda kai vektorio jėga veikia išilgai stuburo ašiai. Anot jo, tuo atveju, jei dviratininkas važiuoja būdinga dviratininkui padėtimi, jei smūgis suduodamas į balną, vektorio jėga veikia panašiai. Dviratininkui krentant ant užpakalio, jis galėjo būti sulaužytas, bet ne krentant iš savo ūgio. Specialistas nurodė, jog paprastai tokie sužalojimai atsiranda krentant iš aukštumos. Minimalus aukštis - 3 ir daugiau metrų. Įvertinęs šias aplinkybes, R. B. priėjo išvados, jog dviratininkas patyrė smūgį iš nugaros. Tai buvo pirmas kontaktas. Antras kontaktas - iš šono, gana simetriškai. Anot specialisto, tai rodo juosmeninio slankstelio šoninių ataugų lūžiai, abiejų inkstų simetriniai plyšimai. Specialistas taip pat nurodė, jog tam, kad plyštų juosmeninis raumuo pilvo ertmės viduje, turi būti labai stiprus smūgis arba suspaudimas. Anot jo, ir kiti sužalojimai patvirtina, kad buvo pilvo organų suspaudimas. Pirmo juosmeninio slankstelio stuburo lūžiui reikia didelės jėgos. Savo versiją specialistas grindė sužalojimo padarymo mechanizmu. Jo teigimu, tyrimo metu jis aiškinosi variantus, prie kurių lūžta stuburo slanksteliai. Kaip vieną iš pavyzdžių, nurodė kritimą iš aukščio. Taip pat nurodė variantą, kad skersinių ataugų lūžiai galėjo atsirasti pervažiuojant automobilio ratais. Šiuo atveju žmogus nebuvo pervažiuotas ratais, kadangi yra kiti sužalojimai kūne, kurie rodo, kad žmogus nebuvo pervažiuotas. Pasak specialisto, šiuo atveju buvo smūgis iš užpakalio, o ne kritimas. Nesimatė jokių papildomų sužalojimų, kurie patvirtintų, kad buvo kritimas ant sėdmenų. Specialisto teigimu, krentant iš savo ūgio, slankstelio suspaustinio ar įspaustinio lūžio nepadarysi, nes paprastai nepakanka jėgos. R. B. pažymėjo, jog sužalojimų fazes sudėliojo pagal savo kompetenciją, vadovėlius. Anot jo, yra trys standartinės fazės. Kiekviena fazė turi būdingus sužalojimus. Specialisto nuomone, šiuo atveju, automobiliui priartėjus prie dviratininko, buvo suduotas pirmas smūgis maždaug į balną ir į sėdmenis iš kairės pusės. Papildomai lūžo kryžkaulis, kuris priskiriamas prie sėdmenų srities. Galbūt smūgis buvo priekiniu automobilio statramsčiu. Tai yra tokia vieta, kuri gali atsitrenkti į dviračio balną ir suduoti smūgį į sėdmenų kairės pusės užpakalinę dalį. Po to, pasak specialisto, dviratininkas turėjo būti užmestas ant automobilio. Jo nuomone, dviratininkas buvo kliudytas priekiu iš šono. Automobilis su dviratininku kontaktavo dešinės pusės šoniniu paviršiumi. Tai yra įmanoma jei automobilis pradeda slysti šonu. Specialistas konstatavo, kad balną veikė pakankamai didelė jėga iš šono ir iš kairės. Jo teigimu, jei automobilio galinis ratas kontaktavo su sparnu arba bamperio dešinės pusės kampu ir toliau buvo kontaktas, slystant automobiliui, balnas turi už kažko užsikabinti arba gauti kažkokį smūgį.

Specialistas pažymėjo pateikęs kategorišką išvadą, kad kūno slankstelio įspaustinis lūžis atsirado veikiant jėgai išilgai stuburo ašiai. Anot jo, yra ir papildomos informacijos, kad yra stiprus smūgis į balnelį. Jei dviratininkas sėdi būdingai jam padėtyje, sutampa vektoriaus jėga kuri veikia į balnelį ir slankstelį. Todėl daroma išvada, kad tai padaryta maždaug tuo pačiu trauminiu poveikiu.

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus dėl antros fazės, specialistas paaiškino, jog dviratininkas iš karto nenugriuvo, tikriausiai jis buvo išmestas ant automobilio stogo krašto ir stumiamas iki stulpo, o po to prispaustas. R. B. pažymėjo, jog yra būdingi sužalojimai juosmens kairėje ir dešinėje pusėje. Jie išsidėstę praktiškai simetriškai tiek kairėje, tiek dešinėje. Kairėje pusėje sužalojimų yra daugiau, jie yra masyvesni. Dešinėje pusėje sužalojimų yra mažiau. Anot specialisto, tokie sužalojimai atsiranda suspaudus kūną simetriškai. Pagal eiliškumą, kur sužalojimai masyvesni, ten buvo pirmas kontaktas. Tie sužalojimai kurie yra kairėje pusėje, jie yra nuo kontakto su automobiliu. Dešinėje pusėje sužalojimai yra nuo kontakto su stulpu. R, B. manymu, dviratininkas buvo stumiamas ne ant kapoto, o greičiausia kažkur ant stogo krašto tarp automobilio dešinės pusės šoninio paviršiaus ir stogo krašto. Ir buvo stumiamas iki pat stulpo. Tarp jų buvo dviratis. Automobilio šoninis paviršius turėjo kontaktuoti su dviračio šoniniu paviršiumi, tad ant automobilio turėjo likti pėdsakų. Ant dviračio kažkokie pėdsakai taip pat turėtų būti. Specialisto teigimu, paskutinė fazė – kai nukentėjusysis galėjo atsitrenkti galva į stulpą.

Įvertinęs visas aplinkybes, specialistas pateikė kategorišką išvadą, jog įvykyje dalyvavo ne WV Polo automobilis. Anot jo, WV Polo automobiliu tokie sužalojimai nukentėjusiajam negalėjo būti padaryti. Specialistas nurodė nesutinkantis su kompleksinėje išvadoje pateikiama eismo įvykio mechanizmo versija, kadangi ji prieštarauja visoms jo turimoms žinioms. R. B. teigimu, trečioje fazėje masyvesni kaulai nelūžta. Pagal tokį modelį jis pateikė savo išvadą. Anot jo, masyvesnis sužalojimas yra pirmo kontakto metu. Antras kontaktas yra kitas smūgis arba atsitrenkimas. Mažiausi sužalojimai patiriami trečios fazės metu. Tuo tarpu pagal eksperto S. L. pateiktą versiją gaunasi atvirkščiai. Apie kontakto stiprumą R. B. sprendė pagal kaulų lūžius, sužalojimų masyvumą, vidaus organų sužalojimą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusieji, jų atstovas advokatas ir prokuroras prašė P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, išklausiusi specialistų (ekspertų) paaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino P. D. kaltu, padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teismų praktikoje jau ne kartą buvo akcentuota, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Pripažindamas P. D. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje padarymo, pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, P. D. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, nurodė, jog jo vairuojamas automobilis nedalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo sužalotas, o vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė, Š. S.. Anot nuteistojo, jis tik sustojo įvykio vietoje, pamatęs, jog nuo stulpo krenta jau partrenktas nukentėjusysis. P. D. teigimu, įvykio vietoje prieš pat savo vairuojamą automobilį jis matė tamsios spalvos mašiną, kuri atlikusi „S“ formos manevrą, ir partrenkė Š. S., o po to nemažindama greičio pasišalino iš įvykio vietos. Apeliantas nurodo nesutinkantis su apylinkės teismo byloje surinktų įrodymų vertinimu, specialistų padarytomis išvadomis dėl eismo įvykio bei nukentėjusiojo patirtų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, akcentuoja jų neatitikimą kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, abejoja apylinkės teismo nešališkumu. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu P. D. pateikė ir prašė prijungti prie bylos specialisto R. B. išvadą, kurioje pastarasis kategoriškai teigia, jog P. D. vairuojamas automobilis „VW Polo“ autoįvykyje nedalyvavo.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvių iniciatyva gauti dokumentai, kurie buvo surašyti panaudojant specialiąsias žinias, laikomi konsultacinėmis išvadomis. Tokius dokumentus gali surašyti tiek privataus eksperto statusą turintys (pagal Teismo ekspertizės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį privatūs teismo ekspertai yra asmenys, turintys teismo eksperto kvalifikaciją, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, bet nedirbantys teismo ekspertizės įstaigoje), tiek kiti specialių žinių turintys asmenys. Abiem atvejais surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada (BPK 95-96 straipsniai). Kreipdamiesi su prašymu prijungti prie baudžiamosios bylos aptariamą išvadą, apeliantai taip pat buvo pateikę R. B. medicinos praktikos licenciją Nr. MPL-08032, kuri jam suteikia teisę verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją. Teismo turimais duomenimis, šiai dieniai minėta R. B. licencija yra galiojanti, 2011-08-04 Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus įsakymu yra patvirtinta, kad gydytojas R. B. laikosi medicininės veiklos sąlygų. Taigi P. D. ir jo gynėjo pateikta konsultacinė išvada atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, todėl kaip naujas įrodymas tirtinas ir vertintinas laikantis bendrų nustatytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.

Pažymėtina, kad be šios apeliacinės instancijos teisme apeliantų pateiktos konsultacinės išvados, byloje yra gautos kitos specialistų išvados bei kompleksinės ekspertizės aktas, kuriais, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi apylinkės teismas.

Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-465/2010, 2K-76/2006, 2K-2/2005) yra išaiškinta nagrinėjamoje byloje iškilusi situacija, kaip turi vykti įrodymų tyrimas teisme tais atvejais, kai kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ar kitas proceso dalyvis teikia prašymus tirti jų iniciatyva gautas išvadas, surašytas specialių žinių turinčio asmens. Pagal teismų praktikos išaiškinimus, jei proceso dalyvių pateikta teismui konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms, teismai turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto priežastims išaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr.2K-523/2005, 2K-436/2010, 2K-202/2009). Tam teismai: 1) į teismo posėdį kviečia specialistus ir (ar) ekspertus; 2) skiria naują ekspertizę. Specialistų ir (ar) ekspertų apklausa teismo posėdžio metu turi dvejopą reikšmę: 1) apklausiant ekspertus ir specialistus gali būti išsiaiškinta dėl išvadose esančių neaiškumų, pašalinti išvadų prieštaravimai; 2) apklausiant teismo posėdyje specialistus ir ekspertus, suteikiama galimybė tiek kaltinimo, tiek gynybos šalims užduoti klausimų ekspertams ir specialistams, taip įgyvendinant BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą.

Siekiant pašalinti nagrinėjamoje byloje iškilusius prieštaravimus tarp aukščiau aptartų specialias žinias turinčių asmenų pateiktų išvadų, į teismo posėdį buvo iškviesti ekspertas ir specialistai, kurie atsakė į proceso dalyvių klausimus.

Taip paaiškindamas savo padarytas išvadas ir palaikydamas jas, eismo įvykių ir transporto trasologijos ekspertas V. M. pažymėjo, jog ant automobilio VW Polo priekinio bamperio plastikinės apdailos yra įbrėžimai ir juodos spalvos pašalinės medžiagos antsluoksnis. Atlikus medžiagų ir gaminių ekspertizę, buvo nustatyta, kad ant dviračio užpakalinio rato buvo rasta dalelių, vienodų su automobilio VW Polo viršutiniu lako sluoksniu. Ekspertas akcentavo, kad ties minėtais pėdsakais ant VW Polo priekinio bamperio plastikinės apdailos taip pat buvo gilesni įbrėžimai. Anot V. M., pagal pėdsakų pobūdį, išsidėstymą tikėtina kad tie pėdsakai susidarė būtent dėl kontakto su besisukančiu dviračio užpakaliniu ratu. Šio kontakto eigoje dviratis prarado judesio stabilumą, dviratininkas nuvažiavo nuo kelio į dešinę ir kūno dešine puse atsitrenkė į stulpą, paskui nugriuvo ant paviršiaus. Automobilis po partrenkimo nuvažiavo nuo kelio į dešinę, buvo intensyviai stabdomas ir sustojo priekinės dalies kaire puse įsirėmęs į stulpą. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, ekspertas nurodė, jog galinis dviračio ratas buvo persikreipęs, tačiau nebuvo stipriai deformuotas. Anot jo, tai reiškia, kad tarp transporto priemonių nebuvo didelio greičio skirtumo. Dėl to neatsirado ir žymesnių apgadinimų ant automobilio VW Polo priekinio bamperio plastikinės apdailos. V. M. akcentavo, kad pėdsakų, paliktų ant P. D. vairuojamo automobilio bamperio forma ir pobūdis visiškai atitinka dviračio rato formą. Taip pat, pasak eksperto, skirtingai nei teigia specialistas R. B., tam, kad dviračio balnelis iškristų iš laikiklio nereikia didelės jėgos, nes detalės yra nestandžios. Anot V. M., balnelis galėjo išsinerti dviračiui nukritus ant žemės, kadangi būtent ant kairės dviračio rankenos, t. y. tos pusės iš kurios ir yra apgadintas balnelis, buvo rasti grunto/žemės pėdsakai. Tamsios dėmės iš kairės pusės yra ir ant dviračio balnelio. V. M. nurodė, jog ant automobilio galėjo nelikti jokių žymių po jo kontakto su balneliu. Juo labiau, kad iki tol, kol buvo paskirtas tyrimas automobilio techninė būklė buvo iš dalies pakeista, dalis pėdsakų buvo pašalinti. Ekspertas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje galėjo būti kitas automobilis.

Atkreiptinas dėmesys, kad su specialisto R. B. pateikta išvada nesutiko ir teismo medicinos išvadą bei kompleksinės ekspertizės aktą byloje pateikęs specialistas S. L.. Pastarasis nurodė, kad specialisto R. B. akcentuojamos trys traumavimo fazės yra nustatomos tuo atveju, kai automobilis partrenkia pėstįjį. Tuo tarpu kai įvykyje dalyvavo dviratininkas, kaip kad yra šiuo atveju, apie jas jau šnekėti negalima. Specialistas taip pat nurodė, kad juosmeninės dalies stuburo slankstelių kompresinis lūžis galėjo įvykti dviratininkui atsitrenkus galvos viršugalviu į stulpą. S. L. pažymėjo, jog tuo atveju, jei klubikaulio kairės pusės lūžis yra tiesioginio kontakto pasekmė, neaišku kaip įvyko juosmeninių slankstelių kompresinis lūžis, kadangi plokštumos yra visai kitokios. Inkstai, anot specialisto, galėjo plyšti dėl kompresinio lūžio, kadangi tokiam lūžiui padaryti reikia didelės jėgos. Tuo metu iki plyšimo galėjo susikrėsti ir inkstai. Pasak specialisto, R. B. išsakyta versija dėl nukentėjusiojo kūno užmetimo, suspaudimo yra nepagrįsta, kadangi tuomet neaišku, kur nusileido kūnas. Jis turėjo nukristi, tačiau nenustatyta ant kurios pusės. Įvertinęs šias aplinkybes, S. L. vienareikšmiškai pareiškė palaikantis savo anksčiau pateiktą išvadą. Specialistas taip pat nurodė, jog teikdamas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo specialistas R. B. viršijo savo kompetencijos ribas. S. L. nurodė, jog medikai gali įvertinti tik žmogaus patirtus kūno sužalojimus. Dėl pastarosios priežasties byloje buvo paskirta kompleksinė ekspertizė, kurią jis atliko dirbdamas kartu su trasologu V. M..

Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas R. B. palaikė savo pateiktą išvadą, nurodydamas, kad nukentėjusiojo patirti simetriški sunkūs kūno sužalojimai galėjo atsirasti tik stipraus suspaudimo metu, kas, pasak specialisto, patvirtina, jog eismo įvykyje dalyvavo kita transporto priemonė. R. B. teigimu, P. D. vairuojamas automobilis negalėjo partrenkti ir iki stulpo stumti nukentėjusiojo, kadangi jo automobilis nėra tiek apgadintas. Anot specialisto, skirtingai nei teigia V. M. ir S. L., pirmas didelės jėgos smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas į balnelį bei galinį ratą, dėl ko nukentėjusysis patyrė sunkius kūno sužalojimus, o dviračio ratas ir balnelis buvo stipriai deformuoti. Specialistas nesutiko su byloje esančiomis specialistų išvadomis dėl eismo įvykio ir nukentėjusiojo kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmo, kadangi, anot jo, tai prieštarauja visoms jo turimoms žinioms.

Vertindama konsultacinę išvadą, teisėjų kolegija vadovaujasi tiek aukščiau aptartais specialistų paaiškinimais, tiek kitais byloje surinktais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su specialisto S. L. bei nukentėjusiųjų bylos nagrinėjimo metu išsakytu teiginiu dėl specialisto R. B. kompetencijos ribų viršijimo teikiant išvadą dėl eismo įvykio mechanizmo. Kaip teisingai pastebėjo proceso dalyviai bei teismo posėdžio metu pripažino pats R. B., jis neturi specialių žinių, susijusių su trasologiniais tyrimais, tad teismas tiria jo pateiktą konsultacinę išvadą tik tiek, kiek ji yra susijusi su nukentėjusiojo patirtų kūno sužalojimų mechanizmo vertinimu. Esminė specialisto R. B. šioje srityje padaryta išvada yra tai, jog nukentėjusiojo patirti sunkūs kūno sužalojimai, o būtent kompresinis stuburo slankstelių lūžis, inkstų plyšimai ir t. t., jo manymu, galėjo būti padaryti tik Š. S. suspaudimo metu, nežinomam automobiliui atsitrenkus į dviračio galinį ratą bei balnelį ir šonu stumiant jį kartu su dviračiu iki stulpo. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas S. L. su tokia išvada nesutiko, nurodydamas, jog skirtingai nei teigia R. B., kompresinis Š. S. stuburo slankstelių lūžis bei inkstų plyšimas galėjo įvykti ne tik jo mechaninio suspaudimo metu, bet ir jam galvos viršugalviu atsitrenkus į apšvietimo stulpą, kaip kad ir yra nustatyta byloje. Pasak S. L., važiuojant trekiniu dviračiu, dviratininko kūnas būna beveik lygiagrečiai kelio dangai. Taigi važiuojant tokioje padėtyje ir atsitrenkus galva į stulpą, gaunasi panašaus stiprumo smūgis, kaip ir žmogui krentant iš aukščio ant galvos. Pasak specialisto, esant tokioms sąlygoms, įvyksta tas pats kompresinis stuburo slankstelių lūžis. S. L. taip pat nurodė, kad to smūgio metu galėjo susitrenkti ir plyšti inkstai, nes dviračiui įgijus pagreitį ir Š. S. praradus jo valdymą, smūgis buvo pakankamai stiprus.

Pažymėtina, kad darydamas aukščiau nurodytą išvadą R. B. akcentuoja ne tik Š. S. sužalojimų pobūdį ( jų simetriškumą, sunkumą ir t. t.), bet ir dviračio apgadinimus. Teismo jau buvo minėta, kad pagal savo kompetenciją R. B. negali vertinti dviračio apgadinimų, tačiau reikėtų pažymėti, jog konsultacinėje išvadoje nurodomos aplinkybės dėl stiprios dviračio galinio rato deformacijos, didelės jėgos, reikalingos dviračio balneliui išmušti iš jo laikiklių, taip pat kitų žymių, turinčių pasak specialisto likti ant dviračio nuo jo stūmimo iki stulpo, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tiek eksperto V. M., tiek byloje esančiomis apgadinto dviračio nuotraukomis neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiojo dviratis nebuvo stipriai apgadintas. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, ekspertas V. M. nurodė, jog dviračio galinis ratas buvo sulenktas, tačiau, skirtingai nei teigia R. B., nebuvo stipriai deformuotas. Taip pat ant dviračio nebuvo nustatyta jokių kitų žymesnių apgadinimų, tame tarpe ir jo galimo stūmimo žymių. Ekspertas nesutiko su R. B. pateikta išvada dėl didelės jėgos smūgio būtinumo tam, kad būtų deformuotas ir išstumtas iš laikiklių dviračio balnelis. Pasak V. M., jokios didelės jėgos tokiam balnelio apgadinimui padaryti nereikia. Jis gali būti išstumtas iš laikiklių net pajudinus jį ranka, kadangi detalės toje vietoje yra nestandžios. Eksperto teigimu, balnelis galėjo išsinerti ir būti apgadintas dviračio kontakto su žeme metu. Juo labiau, kad būtent ant kairės dviračio pusės buvo rasti grunto/žemės pėdsakai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nedidelė galinio dviračio deformacija, anot eksperto, leidžia teigti, kad iki eismo įvykio tarp automobilio ir dviračio nebuvo didelio greičių skirtumo, kas iš esmės atitinka P. D. paaiškinimus, jog jis važiavo apie 40 km/val. greičiu, kai dviratis tikėtinai važiavo apie 25 km/val. greičiu, ir paneigia R. B. išvadą dėl itin stipraus pirminio smūgio buvimo. Šie duomenys patvirtina eksperto V. M. pateiktą išvadą, kurioje konstatuota, jog esant tokiam nedideliam transporto priemonių greičių skirtumui, dviratininkas tiesiog buvo pastūmėtas į priekį, įgijo pagreitį ir, praradęs dviračio valdymą, pralėkė likusį atstumą iki stulpo, kurį kliudė dešine dviračio rankena bei dešine savo kūno puse. Ekspertas taip pat nurodė, jog tam, kad dviratis būtų išstumtas iš po dviratininko, o pastarasis būtų užkritęs ant automobilio, reikia kur kas stipresnio smūgio. Tačiau, teismo jau buvo minėta, jog nestipri dviračio galinio rato deformacija bei kitų didesnių apgadinimų nebuvimas, leidžia pagrįstai teigti, jog greičio skirtumas tarp automobilio ir dviratininko buvo nedidelis. Pažymėtina, kad tokios eksperto V. M. pateiktos išvados pagrįstumą patvirtina ir P. D. automobilio VW Polo apgadinimų pobūdis, o būtent įbrėžimai ir juodos spalvos pašalinės medžiagos antsluoksnis ant priekinio automobilio bamperio plastikinės apdailos. Atlikus rastų medžiagų ir gaminių ekspertizę, nustatyta, kad ant dviračio galinio rato padangos ir galinio rato kairiojo šono yra įsitrynusių kontakto (smūgio, braukimo) metu pašalinių bespalvio lako pėdsakų, kurių cheminė sudėtis yra vienoda su tirti pateiktų automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio dažų dangos pavyzdžių bespalvio lako spalviniais požymiais ir sudėtimi. 2013-12-19 specialisto išvadoje Nr. 11-2456(13) konstatuota, jog nustatytų vienodų požymių visuma leidžia teigti, kad ant dviračio Alpina galinio rato padangos „Zaffiro“ ir galinio rato kairiojo šono rastas pašalinis bespalvis lakas ir tirti pateiktų automobilio VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio bamperio dažų dangos pavyzdžių perdažytos dangos viršutinis bespalvis lakas yra vienodi (b. t. 2, b.l. 9-17). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme metu ekspertas V. M. taip pat nurodė, jog pagal pėdsakų, išlikusių ant VW Polo priekinio bamperio, pobūdį, išdėstymą tikėtina, jog jie susidarė būtent dėl kontakto su besisukančiu dviračio užpakaliniu ratu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji išvada bei eksperto paaiškinimai neginčytinai patvirtina V. M. nurodomo kontakto tarp automobilio VW Polo ir dviračio Alpina buvimą bei tuo pačiu paneigia tiek P. D. gynybinę versiją, tiek specialisto R. B. išvados teiginius apie tai, jog minėtas automobilis su dviračiu apskritai nekontaktavo.

R. B. konsultacinėje išvadoje ir apeliaciniame skunde taip pat yra itin akcentuojami kito automobilio, pasak apeliantų ir R. B., sukėlusio eismo įvykį, kurio metu žuvo Š. S., palikti „pėdsakai“. Tiek specialistas, tiek P. D. nurodo, kad šių „pėdsakų“ buvimas patvirtina nuteistojo duotus parodymus apie kito tamsios spalvos automobilio dalyvavimą eismo įvykyje. Atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, teismas pažymi, jog apeliantų ir R. B. taip vadinamieji kito automobilio vėžių „pėdsakai“, iš tikrųjų tėra tik žemė, sukritusi ant asfalto, kuri jokiam pėdsakų identifikavimui netinka. Šią teismo išvadą patvirtina ne tik baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos (b. t. 2, b. l. 116, 119), kuriose yra labai aiškiai užfiksuota, jog ant važiuojamosios kelio dalies būta prikritusios žemės, bet ir į įvykio vietą atvažiavusios tyrėjos I. G. parodymai, kuri bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu vienareikšmiškai nurodė, jog jokių vėžių ant kelio važiuojamosios dalies nebuvo, o buvo tik sukritusios žemės. Tyrėja taip pat akcentavo, jog įvykio vietoje prie stulpo buvo išrausta žemė, kuri ir galėjo pabyrėti ant asfalto, o apie jokį kitą automobilį P. D. nekalbėjo (b. t. 3, b. l. 172).

Pažymėtina, kad byloje apskritai nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kažkokio kito, P. D. nurodomo, automobilio dalyvavimą eismo įvykyje. Eismo įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasta jokių kito automobilio detalių ar pėdsakų (stiklo šūkių, dažų pėdsakų ar pan.), kurių neišvengiamai turėjo likti vadovaujantis R. B. pateikta konsultacine išvada. Tuo tarpu 2014-06-06 kompleksinės ekspertizės išvados (b. t. 2, b. l. 55-65) atitinka tiek VW Polo automobilio bei dviračio Alpina apgadinimus, tiek kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Dėl pastarosios priežasties, nagrinėdama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija vadovaujasi kompleksinės ekspertizės atlikimo metu padarytomis išvadomis.

Neigdamas savo kaltę ir nesutikdamas su byloje esančiu ekspertizės aktu, be aukščiau teisėjų kolegijos jau aptartų argumentų, apeliantas taip pat nurodo, jog: 1) neaišku kaip P. D. automobilis galėjo išjudinti stulpą, kai ant automobilio nėra jokių didesnių apgadinimų; 2) P. D. automobilio kontaktas su dviračiu grindžiamas tik prielaidomis; 3) ant P. D. automobilio rastas kraujas priklauso ne nukentėjusiajam; 4) ant dviračio Alpino rastas lakas bei P. D. automobilio lakas skiriasi savo chemine sudėtimi; 5) įvykio vietoje nėra jokio kelio bordiūro, apie kurį kalba specialistai; 6) įvykio vietoje nebuvo atgalinio važiavimo, manevravimo pėdsakų. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad byloje yra nustatyta, jog įvykio vietoje esantis apšvietimo stulpas buvo išjudintas iki aptariamo eismo įvykio. Šią aplinkybę apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir ekspertas V. M., nurodęs, jog ant jau pakrypusio stulpo, jo pusėje nuo kelio važiuojamosios dalies ir nuo transporto priemonių judėjimo pusės buvo rasta pašalinės juodos spalvos medžiagos, kuri tikėtina susidarė tuo momentu, kai dviratininkas savo kūno dešine puse atsitrenkė į stulpą. Dėl pastarosios priežasties buvo konstatuota, jog stulpas jau buvo pasviręs iki tiriamo eismo įvykio momento, tad ant P. D. vairuojamo automobilio ir neturėjo likti jokių žymesnių apgadinimų nuo susidūrimo su juo.

Apeliaciniame skunde taip pat yra nepagrįstai teigiama, jog P. D. automobilio kontaktas su dviračiu grindžiamas tik prielaidomis. Teisėjų kolegijos jau buvo išsamiai pasisakyta šiuo klausimu, nurodant, kad kontakto tarp aptariamų transporto priemonių buvimą pagrindžia ne tik eksperto paaiškinimai, bet ir byloje esančios specialisto išvados, ekspertizės aktas (b. t. 2, b. l. 9-17, 55-65), nuotraukos, kuriose yra užfiksuoti automobilio VW Polo apgadinimai (b. t. 1, b. l. 16-17). Teigdamas, kad jo automobilis nekontaktavo su nukentėjusiojo dviračiu, P. D. akcentuoja ir tai, jog ant jo automobilio variklio dangčio rastas kraujas priklauso ne nukentėjusiajam, tačiau reikėtų pažymėti, jog atlikto tyrimo metu buvo prieita kitokios išvados, o būtent buvo konstatuota, jog ant automobilio VW Polo variklio dangčio rasti žmogaus kraujo pėdsakai, bet atlikus DNR tyrimą, nebuvo gauta DNR profilio, tinkančio tolimesniam asmens identifikavimui (b. t. 2, b. l. 6). Taigi ant VW Polo variklio dangčio rastas žmogaus kraujas apskritai nebuvo identifikuotas, tačiau svarbu pažymėti, jog pirmos instancijos teismas, konstatuodamas kontakto tarp P. D. vairuojamo automobilio ir nukentėjusiojo dviračio buvimą, aptariama specialisto išvada apskritai nesivadovavo. Ant automobilio VW Polo variklio dangčio rastus kraujo pėdsakus apylinkės teismas mini tik tiek, kiek aptaria P. D. baudžiamojo proceso metu duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą (b. t. 4, b. l. 17).

Apeliantai nurodo nesutinkantys su skundžiamu teismo nuosprendžiu dar ir dėl to, jog pasak jų, pirmos instancijos teismas sąmoningai neakcentavo tos aplinkybės, kad 2013-12-19 specialisto išvadoje Nr. 11-2456(13), atlikus FT-IR mikrospektroskopijos tyrimą, buvo nustatyta, jog automobilio VW Polo ir dviračio Alpino lakai yra panašūs, tačiau skiriasi savo chemine sudėtimi. Anot apeliantų, tai patvirtina FT-IR mikrospektroskopijos tyrimo rezultatų lentelėje nurodyti duomenys, kuriuose užfiksuota, jog ant dviračio galinio rato rastas lakas, kuriame yra poliuretano ir sireno dervos, o nuo automobilio bamperio paimtame mėginyje i-ftalio alkido, poliuretano ir sireno dervos. Pažymėtina, kad priimdamas nuosprendį ir vertindamas byloje esančias specialisto išvadas, teismas paprastai vadovaujasi galutinėmis tyrimo metu specialisto padarytomis išvadomis. Tuo tarpu aptariamoje 2013-12-19 specialisto išvadose yra vienareikšmiškai nurodyta, jog ant dviračio Alpina galinio rato padangos „Zaffiro“ ir galinio rato kairiojo šono rastas pašalinis bespalvis lakas ir tirti pateiktų automobilio VW Polo priekinio bamperio dažų dangos pavyzdžių perdažytos dangos viršutinis bespalvis lakas yra vienodi. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, jog ant dviračio Alpina balnelio rastas pašalinis bespalvis lakas ir tirti pateikto automobilio VW Polo variklio dangčio dažų dangos pavyzdžio perdažytos dangos viršutinis bespalvis lakas yra vienodi (b. t. 2, b. l. 18). Būtent šiomis specialistės padarytomis galutinėmis išvadomis ir vadovavosi apylinkės teismas priimdamas pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog specialistei tirti buvo pateikti trys vokai su automobilio VW Polo lako ir dažų pavyzdžiais. Tyrimo metu specialistė suteikė gautoms dalelėms, ištirtoms ir paimtoms iš skirtingų vokų, skirtingą numeraciją. Priklausomai nuo to iš kokio voko buvo paimtos dalelės ir kokiam sluoksniui jos priskirtinos – plastikui, dažų dangai ar perdažymo sluoksniams, aptariamos dalelės buvo sunumeruotos nuo 1.1. iki 3.2. (b. t. 2, b. l. 14). Taigi apeliantai visiškai nepagrįstai teigia, jog ant automobilio VW Polo ir dviračio Alpino rasti lakai skiriasi savo chemine sudėtimi, kadangi tiek specialistės tirtos 1.7 pažymėtos dalelės, tiek 1.4, 2.5, 2.2 pažymėtos dalelės buvo paimtos nuo automobilio VW Polo. Atsižvelgiant į tai, kad aptariamas automobilis buvo perdažytas, FT-IR mikrospektroskopijos tyrimo rezultatų lentelėje buvo išskirtos kelios skiltys, akcentuojant, jog automobilio VW Polo dažų dangos lakas, būdingas automobilio gamyklinei plastiko detalės dangai, susideda iš i-ftalio alkido, poliuretano ir sireno dervos (1.4 ir 2.2.). Tuo tarpu perdažymo sluoksnio bespalvio lako pagrindiniai komponentai - poliuretanas ir sireno dervos (b. t. 2, b. l. 17). Būtent šių cheminių medžiagų pėdsakai ir buvo rasti ant dviračio Alpino, dėl ko specialistės buvo prieita pagrįstos išvados, jog ant dviračio Alpina galinio rato ir balnelio rastas pašalinis bespalvis lakas ir automobilio VW Polo dažų dangos pavyzdžio perdažytos dangos viršutinis bespalvis lakas yra vienodi.

Viso teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantai taip pat teigę nesutinkantys su specialistų padaryta išvada, jog nukentėjusysis susižalojo į dešinį kelio bordiūrą, kadangi jo, pasak jų, įvykio vietoje apskritai nėra. Lietuvių kalboje žodis „bordiūras“ apibūdinamas kaip siauras akmeninis arba betoninis kelkraštis, apvadas (www.žodynas.lt). Baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad, skirtingai nei nurodo apeliantai, toks betoninis kelkraštis įvykio vietoje yra (2014-06-06 ekspertizės akto 12 pav. (b. t. 2, b. l. 63), b. t. 2, b. l. 114, 116-119 ir kt.). Pažymėtina, kad dešinio kelio bordiūro buvimą įvykio vietoje teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pripažino ir konsultacinę išvadą teikęs specialistas R. B.. Grįsdamas savo pateiktą gynybinę versiją dėl kito automobilio dalyvavimo eismo įvykyje, P. D. taip pat itin akcentavo VW Polo atgalinio važiavimo, manevravimo pėdsakų įvykio vietoje nebuvimą. Be to, anot jo, prie apšvietimo stulpo policijos pareigūnai užfiksavo ne jo automobiliui priklausančius pėdsakus. Įvertinusi surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde yra nepagrįstai teigiama, jog ant žolės (vejos) dėl tokio žemės paviršiaus savybių negalėjo likti ratų pėdsakų. Baudžiamosios bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, jog tokie padangų pėdsakai įvykio vietoje buvo užfiksuoti. Taip 2013-07-17 Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, jog kairės pusės rato pėdsakai prasideda ant dešinės pusės ženklinimo linijos (ant linijos matomi padangos protektoriaus rašto atsispaudimas), toliau neryški žymė žolėje tęsiasi link gatvės apšvietimo žibinto Nr. 132, tęsiasi 5,8 m. Dešinės pusės rato pėdsakas (matomi protektoriaus pėdsakai) prasideda už dešiniojo kelkraščio vejoje, tęsiasi 7,4 m. link stulpo Nr. 132, abu pėdsakai baigiasi žolėje 0,6 m. atstumu iki stulpo Nr. 132 (b. t. 1, b. l. 10-11). Automobilio ratų pėdsakai yra užfiksuoti ir eismo įvykio vietos plane. Pažymėtina, kad šių pėdsakų buvimą įvykio vietoje taip pat patvirtina byloje esančios nuotraukos, kuriose yra aiškiai užfiksuoti žalioje vejoje likę automobilio ratų pėdsakai, atitinkantys įvykio vietos apžiūros protokole nurodytus požymius (b. t. 1, b. l. 18, 22, 112, 117-119). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuotraukose yra aiškiai užfiksuota šių pėdsakų pradžia, automobiliui nuvažiavus nuo važiuojamosios kelio dalies, bei pabaiga, likus 0,6 m. atstumui iki apšvietimo stulpo. Reikėtų sutikti su tuo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams tinkamai neužfiksavus šių pėdsakų, t. y. tinkamai ir detaliai jų nenufotografavus, šiuo metu nėra galimybės atlikti trasologinio tyrimo ir išspręsti jų identifikavimo klausimą. Tačiau kompleksinės ekspertizės metu kompiuterine programa „PC-Crash 8.0“ nubraižius eismo įvykio matelinį planą, o automobilio VW Polo mastelinį brėžinį pavaizdavus ant padangų pėdsakų pabaigos, automobilio priekinio paviršiaus kairė pusė, ties priekinio bamperio pažeidimo vieta atsiduria ties stulpu. Įvertinęs pastarąsias aplinkybes bei atsižvelgęs į įvykio vietoje užfiksuotų pėdsakų išsidėstymą gatvės apšvietimo stulpo atžvilgiu, automobilio VW Polo išorinių sugadinimų pobūdį ir apimtį, ekspertas padarė tikėtiną išvadą, kad įvykio vietoje užfiksuotus pėdsakus paliko būtent automobilis VW Polo. Pasak eksperto, tikėtina, kad iš karto po eismo įvykio jis buvo sustojęs priekinės dalies kairiąja puse įsirėmęs į stulpą, į jo pamatinę dalį. Taip pat ekspertas nurodė, jog sprendžiant iš nuotraukose užfiksuoto pėdsakų pobūdžio (išjudintas viršutinis grunto sluoksnis, pažeista augmenija), automobilis buvo intensyviai stabdomas. Pažymėtina, kad pasitelkęs standartinio tyrimo procedūrą LTEC-STPA-R-81 ekspertas pagal paliktus pėdsakus apskaičiavo tikėtiną automobilio VW Polo greitį prieš eismo įvykį (b. t. 2, b. l. 55-65). Pasak jo, automobilio greitis buvo apie 37 km/val., kas atitinka P. D. parodymus apie jo automobilio važiavimo greitį įvykio metu ir tuo pačiu paneigia apeliacinio skundo argumentą, kuriame teigiama, jog automobiliui važiuojant taip lėtai (kai greitis yra apie 40 km/val.) neįmanoma intensyviai stabdyti. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vien ta aplinkybė, jog aptariamame ekspertizės akte yra minimas žodis „tikėtina“ , negali sudaryti pagrindo abejoti jo įrodomąja galia. Tai yra įprasta praktika, teikiant tokio pobūdžio specialisto išvadas bei surašant ekspertizės aktus. Įvertinęs jam pateiktą medžiagą, specialistas (ekspertas) nurodo tikėtiną eismo įvykio mechanizmą. Šiuo atveju pateikiamų išvadų tikėtinumą lėmė ir tai, jog P. D. neigė savo kaltę. Jokių liudytojų, betarpiškiai mačiusių eismo įvykį, byloje nenustatyta, tad savaime suprantame, jog, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, ekspertas pateikė tikėtiną, labiausiai surinktus duomenis atitinkantį, eismo įvykio mechanizmo versiją.

Akcentuotina, kad savo padarytas išvadas ekspertas palaikė ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, išsamiai atsakydamas į visus proceso dalyvių klausimus bei paaiškindamas atlikto tyrimo eigą. V. M. nurodė, jog išvadą dėl įvykio vietoje paliktų pėdsakų priklausimo automobiliui VW Polo jis padarė įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumą.

Apeliaciniame skunde yra pagrįstai nurodoma, jog P. D. automobilio pasitraukimo atgal pėdsakai nėra užfiksuoti eismo įvykio schemoje. Tai laikytina ikiteisminio tyrimo trūkumu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju reikėtų vadovautis liudytojų parodymais, kurie vienareikšmiškai nurodė matę įvykio vietoje automobilio VW Polo pavažiavimo atgal pėdsakus. Pastarąją aplinkybę bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu patvirtino liudytojai R. S. (b. t. 3, b. l. 109), A. S. (b. t. 3, b. l. 125), G. Č. (b. t. 3, b. l. 127), B. J. (b. t. 3, b. l. 135). Be to, liudytojai A. S. bei G. Č. nurodė, jog į jų klausimą kodėl buvo patrauktas atgal automobilis, P. D. atsakė, jog negalėjo ištraukti žmogaus. Liudytojos I. G. teigimu, jai atvažiavus į įvykio vietą, patruliai pasakė, kad vairuotojas jiems patvirtino patraukęs mašiną atgal (b. t. 3, b. l. 173). Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, teismas neturi pagrindo abejoti jų parodymų teisingumu, todėl automobilio VW Polo pavažiavimo atgal faktas byloje laikytinas įrodytu. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tiek aukščiau nurodytų, tiek kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys kitas baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei papildantys vieni kitus. Jokio apeliantų akcentuojamo liudytojų parodymų prieštaringumo bei neatitikimo kitų byloje surinktų įrodymų, teisėjų kolegija nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų teiginiais, kad nukentėjusysis važiavo su techniškai netvarkingu dviračiu, kas galėjo įtakoti kilusias pasekmes. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklės įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienam kitą, nekelti pavojaus. Dažnai įvykus eismo įvykiui galima manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli tame eismo įvykyje dalyvavę asmenis, tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Nagrinėjamoje byloje ši priežastis nustatyta tinkamai. Net ir darant prielaidą, kad nukentėjusysis nebuvo pakankamai rūpestingas, važiuodamas miesto gatvėmis trekiniu dviračiu, negalėtų būti daroma išvada, jog nuteistasis nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, sukėlusių byloje nustatytus padarinius. Byloje surinktais ir teisėjų kolegijos aukščiau išnagrinėtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl P. D. veiksmų, o būtent dėl to, jog jo vairuojamas automobilis pastūmė nukentėjusiojo dviračio galinį ratą, tokiu būdu suteikiant minėtam dviračiui pagreitį, dėl ko jis tapo nevaldomas ir kliudė įvykio vietoje buvusį apšvietimo stulpą.

Reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje dėl tam tikrų klaidų, padarytų pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, yra sunku nustatyti tikslų nukentėjusiojo patirtų kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Tačiau dėl eismo įvykio mechanizmo nustatymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai jokių abejonių nekyla. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog eismo įvykis kilo 2014-06-06 ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, P. D. pažeidus Kelių eismo taisykles. Darydama šią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į aukščiau aptartus įrodymus, paneigiančius P. D. versiją dėl kito automobilio dalyvavimo eismo įvykyje, bet ir į tai, jog baudžiamojo proceso metu nuteistasis ne kartą keitė parodymus, nurodydamas vis kitokias eismo įvykio aplinkybes. Priimdamas skundžiamą nuosprendį bei atlikęs išsamią šių parodymų analizę, apylinkės teismas visiškai pagrįstai akcentavo jų prieštaringumą, nenuoseklumą ir neatitikimą kitų byloje nustatytų aplinkybių (liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų etc.).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog ta aplinkybė, kad prieš atliekant P. D. kraujo tyrimą buvo rastas mažesnis kraujo kiekis, negu nurodyta jį lydinčiuose dokumentuose, neturėjo jokios įtakos P. D. neblaivumo laipsnio nustatymui. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, nuteistojo neblaivumas buvo nustatytas atlikus tyrimus pagal patvirtintas ir aprobuotas metodikas bei atsižvelgiant į surinktus įrodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuodamas P. D. neblaivumo faktą eismo įvykio metu, pirmos instancijos teismas vadovavosi ne prielaidomis, bet išsamia byloje surinktų įrodymų (specialisto išvados, liudytojų (tame tarpe ir gydytojų) parodymų) analize bei padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, jog eismo įvykio metu alkoholio koncentracija P. D. kraujyje viršijo leistiną normą. Teisėjų kolegija pritaria šiems teismo argumentams, todėl papildomai jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas buvo šališkas. Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kurio reikalavimais būtina vadovautis viso baudžiamojo proceso metu, nesvarbu, kokia šio proceso stadija. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai.

Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Nelaikytina šališkumu ir nuteistojo į teisingą teismą pažeidimu pirmos instancijos teismo sprendimai atmesti tam tikrus apeliantų prašymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktų prašymų tenkinimas arba atmetimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Būtent bylą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su visa bylos medžiaga, sprendžia, ar tam tikras pareikštas prašymas yra pagrįstas, ar patenkinus tokį prašymą gauti duomenys bus naudingi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Akcentuotina, kad teismo vienokio ar kitokio sprendimo priėmimas dėl reiškiamų prašymų nesudaro pagrindo teigti, jog teismas yra šališkas. Be to, reikėtų pažymėti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantų prašymai dėl specialistų, eksperto iškvietimo buvo patenkinti. Taip pat teismo buvo priimta ir įvertinta apeliantų pateikta specialisto R. B. konsultacinė išvada, išsamiau pasisakyta dėl eismo įvykio mechanizmo. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad P. D. apeliacinio skundo argumentas dėl jo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo šališko teismo, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog P. D. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, yra įrodyta visiškai. Naikinti 2015-03-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su P. D. nekaltumu padarius jam įkaltinamą veiką, neturi esminės reikšmės sprendžiamai bylai, todėl teismas jų atskirai nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bausmės

Įstatymų leidėjas už BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos padarymą numatė vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą, tačiau, nustatydamas jos dydį iki dešimties metų, suteikė teismui plačią diskreciją, nustatant konkretų bausmės dydį už padarytą veiką. Teismai šią diskreciją įgyvendina vadovaudamiesi BK 54 straipsnio nuostatomis ir teismų praktika šios kategorijos bylose. Taigi, šios kategorijos bylose, skiriant bausmę, teismai turi laikytis ne tik bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų reikalavimų, bet taip pat įvertinti teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, didelį dėmesį skiriant kaltininko asmenybei, jo charakteringai elgsenai kelių eismo saugumo ir transporto veiklos srityje iki veikos padarymo, taip pat ir po veikos padarymo, kaltininko santykį su nukentėjusiaisiais teismo proceso metu, pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą žalą, nukentėjusiųjų poziciją dėl bausmės dydžio bei kitas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę P. D., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, išsamiai aptarė visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai ją individualizavo, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos neatsargų pobūdį ir pasekmes, taip pat į nuteistąjį tiek teigiamai, tiek neigiamai apibūdinančias aplinkybes, ir pagrįstai jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios vidurkis yra mažesnis nei BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijos vidurkis. Be to, atsižvelgdamas į nuteistojo amžių, sveikatos būklę bei vadovaudamasis teisingumo principu, apylinkės teismas P. D. skirtiną bausmę nustatė atlikti atvirojoje kolonijoje – pataisos įstaigoje, kurioje yra mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad švelninti P. D. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl 75 straipsnio taikymo

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007,2K-181/2012).

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ir dėl to žūsta žmonių, paprastai skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, nes priešingu atveju būtų ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos įstatymų ginamos vertybės. Paprastai tokie atvejai vertinami ir kaip paneigiantys galimybę taikyti asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo, nes, atidėjus bausmės vykdymą, ji iš esmės yra nevykdoma. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir kitiems bausmės tikslams, įtvirtintiems BK 41 straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-434/2010, 2K-158/2011, 2K-243-648/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog P. D. BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. neabejotinai šiurkščiai pažeisdamas KET. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas išsamiai motyvavo, kodėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Darydamas tokias išvadas atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį ir aplinkybes, veikos padarinius, P. D. elgesį po veikos padarymo bei baudžiamojo proceso metu, jo požiūrį į įvykdytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmos instancijos teismo argumentais, savo ruožtu pažymėdama, jog nagrinėjamu atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina ir tai, jog nuteistasis eismo įvykio metu šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus (nusikaltimą padarė būdamas neblaivus), nuteistojo padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkius negrįžtamus padarinius (žuvo jaunas žmogus, tėvai neteko vienintelio sūnaus, ketinusio artimiausiu metu sukurti šeimą), nuteistasis nukentėjusiųjų neatsiprašė, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, žalos nė vienam iš nukentėjusiųjų neatlygino, nėra nustatyta nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistojo gynybinių versijų teikimo maniera buvo pakankamai arogantiška, neatsižvelgiant į kitos pusės patirtus išgyvenimus. Konstatuotina, kad toks nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje jis nedarys naujų pavojingų veikų, nei kad jis suvokia savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Minėtos aplinkybės paneigia galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2014).

Dėl civilinių ieškinių priteisimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad pripažinęs jį kaltu, apylinkės teismas netinkamai nustatė kaltės dėl eismo įvykio žalos dydžio dalį, nukrypdamas nuo susiklosčiusios teismų praktikos šios kategorijos bylose už analogiškas veikas. Pasak apeliantų, teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog įprastiniu atveju už žmogaus žūtį neturtinės žalos dydis vidutiniškai yra nuo 23.174,97 Eur (80.000 Lt) iki 28.968,71 Eur (100 000 Lt).

Be to apeliantų nuomone, nukentėjusios G. Š. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Jų teigimu, pastarosios su nukentėjusiuoju nesiejo artimi giminystės ryšiai bei pastovaus pobūdžio emocinis, dvasinis artumas, todėl, vadovaujantis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, ji neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtine žala pakenkiama teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d.. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali užtikrinti nukentėjusiojo asmens visiško grąžinimo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tokia kompensacija siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyvias pasekmes. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje.

Akivaizdu, kad nuteistasis, nors ir neatsargiais veiksmais, tačiau pažeidė aukščiausią teisinį gėrį – žmogaus gyvybę. Neabejotina, kad žuvusiojo, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvybė, yra aukščiausia vertybė, kurios įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti nukentėjusiųjų dėl netekties patirto dvasinio skausmo bei kančių. Patirta dvasinė skriauda tik dalinai gali būti įvertinta ir kompensuota materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, tarp jų ir materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos.

Išanalizavus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį matyti, kad nustatydamas nukentėjusiųjų patirtos žalos dydį teismas atsižvelgė į P. D. padarytos žalos sukeltas pasekmes, o būtent į tai, kad nukentėjusieji Eglė ir A. S. neteko vienintelio sūnaus, o G. Š. - gyvenimo draugo, su kuriuo jie netrukus turėjo susituokti. Šita netektis

neabejotinai sukėlė jiems itin skaudžius ir ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, neigiamai paveikė gyvenimą. Nustatant nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydį, buvo įvertinta ir tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, P. D. būnant neblaiviam, šiurkščiai pažeidus Kelių eismo taisykles. Tačiau pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus, siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Apylinkės teismo teisingai nurodoma, kad nuteistasis turi jo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išsakytu teiginiu, jog tai, kad P. D. turi sveikatos problemų ir yra senyvo amžiaus, neturi reikšmės sprendžiamam klausimui. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo. Tuo tarpu už neatsargiai padarytas veikas priteistinos neturinės žalos dydis paprastai yra mažesnis nei už tyčinius nusikaltimus. Esant šioms aplinkybėms ir vertinant realios piniginės kompensacijos už neturtinę žalą gavimą, jos išieškojimą iš kalto asmens, taip pat į teismų formuojamą praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, kuriose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 4344 Eur (15 000 Lt) iki 43443 Eur (150 000 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-416/2010, 2K-593/2011, 2K-90/2012, 2K-431/2013, 2K-287-507/2015), teisėjų kolegija priėjo išvados, kad nukentėjusiesiems Eglei ir A. S. priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas iki 50 000 Eur, o G. Š. – iki 15 000 Eur . 2015-03-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl G. Š. neturtinės žalos priteisimo nepagrįstumo, nurodant, jog ji nėra Š. S. sutuoktinė, jų nesiejo artimi emociniai ryšiai, todėl ji neturi teisės į šios žalos atlyginimą, teismo atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 1.138 str. 6 p., 6.250 str., 6.284 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusioji G. Š. daugiau nei metus gyveno kartu su Š. S., jie vienas kitą pažinojo daugiau nei 10 metų, byloje esantys dokumentai patvirtina, jog 2013-08-10 G. Š. ir Š. S. turėjo susituokti (b. t. 1, b. l.152-154 ), įvykio metu Š. S. turėjo su savimi vestuvinius žiedus, kuriuos vežė parodyti nukentėjusiajai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad Š. S. ir nukentėjusiąją siejo artimi ryšiai, dėl Š. S. netekties G. Š. patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl nagrinėjamoje byloje ji yra pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja, turinčia teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas turi priimti sprendimą dėl kardomosios priemonės paskirtos nuteistajam. Nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą nuosprendį šis klausimas išspręstas nebuvo, todėl šis netikslumas tikslintinas, nurodant, jog P. D. paskirtos kardomosios priemonės – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintinos, jam faktiškai pradėjus atlikti paskirtąją bausmę.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo P. D. ir jo gynėjo advokato J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti 2015-03-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Priteistos nukentėjusiesiems E. S. ir A. S. neturtinės žalos dydį sumažinti iki 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių), o priteistos nukentėjusiajai G. Š. neturtinės žalos dydį sumažinti iki 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių).

P. D. faktiškai pradėjus atlikti paskirtąją bausmę panaikinti paskirtas kardomąsias priemones – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Likusioje dalyje 2015-03-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.