Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. A. R. ir atsakovo D. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A.-R. patikslintą ieškinį atsakovui D. R. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir santuokos nutraukimo pasekmių bei atsakovo D. R. priešieškinį ieškovei A. A.-R. dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir tėvystės nuginčijimo, tretieji asmenys „Swedbank“, AB, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas D. R. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad apeliaciniame skunde nurodomas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl netinkamo faktinių aplinkybių traktavimo, kurias tinkamai galima išnagrinėti tik paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis šalių apeliacinių skundų nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.), todėl toks prašymas atmestinas kaip neįrodytas.

Apeliantė A. A. R. nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kuria konstatuota abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos nutraukimo, prašo šioje dalyje panaikinti teismo sprendimą ir pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl sutuoktinio D. R. kaltės. Pirmosios instancijos teismas sprendimu konstatavo esant abiejų šalių kaltę dėl santuokos nutraukimo. Teismo sprendimo motyvuose yra nurodoma, jog teismas laiko nustatytu, kad ginčo šalių šeimoje nebuvo santarvės, abipusis psichologinis diskomfortas privertė sutuoktinius negyventi santuokinio gyvenimo, todėl teismo vertinimu, abiem sutuoktiniams gyvenant santuokoje trūko tolerancijos, pakantumo bei pagarbos kitam (CK 3.27 str.), abu nesistengė gera valia išspręsti kilusių tarpusavio nesutarimų, dėl ko tolimesnis bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė svarbių argumentų, dėl ko santuoka turi būti nutraukta dėl sutuoktinio kaltės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių smurto vartojimo faktus, konkrečių veiksmų, dėl įžeidimo ar smurto nebuvo inicijuotas nei vienas ikiteisminis tyrimas, o liudytojų parodymus teismas vertino kaip suinteresuotus bylos baigtimi. Teismo nuomone, dėl santykių atšalimo kalti abu sutuoktiniai, todėl laikė įrodytu, kad abi šalys pažeidė bendro gyvenimo taisykles, nebuvo lojalūs vienas kitam, nerėmė vienas kito moraliai, dėl ko sutriko tarpusavio bendravimas. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodytą teismo išvadą pripažįsta pagrįsta, atitinkančia faktines bylos aplinkybes bei teisės normų taikymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinių pareigos nustatytos CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių, CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyviais aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Apeliantės tvirtinimu, santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo ji įrodinėjo paaiškinimais, liudytojų parodymais, kad bendro gyvenimo metu atsakovas elgėsi agresyviai, nuolatos smurtavo, įžeidinėjo ieškovę, nepadėjo prižiūrėti mažamečio vaiko bei atlikti buities darbų. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai nesirėmė kompetetingų specialistų pažymomis, kur vaikas nurodo, kad nenori grįžti „ten“, kur tėtis mušė mamą. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantė neįrodė faktų, su kuriais ji siejo sutuoktinio kaltės prezumpciją, jos paaiškinimai dėl atsakovo vartoto smurto nėra įrodyti leistinais įrodymais (pvz. ikiteisminio tyrimo nutarimai, med. pažymomis), o liudytojų parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi asmenų. Pažymėtina, kad atsakovas prieštaravo dėl savo kaltės, nurodė faktus, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad abu sutuoktiniai nedėjo pastangų išsaugoti šeimą, nebuvo lojalūs vienas kitam, negerbė vienas kito, nerėmė moraliai, nederino tarpusavio interesų, todėl vertintina, kad jų abiejų elgesys nulėmė santuokos iširimą, o tuo pačiu yra abiejų kaltė dėl santuokos nutraukimo.

Apeliantė kvestionuoja teismo sprendimą dėl atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku toje dalyje, kurioje teismas nustatė, kad „Švenčių dienas tėvai D. R. ir A. A. – R. praleis su sūnumi rotacijos principu: Kalėdas (nuo gruodžio 25 d. 10 val. iki gruodžio 27 d. 15 val.), 2016 m. su mama, 2017 m. su tėvu ir t.t., Velykas (išvakarėse nuo 17 val. iki šventinės dienos pabaigos 20 val.)“ motyvuodama tuo, kad atsakovas yra stačiatikis, todėl prašo nustatyti Švenčių dienomis tokią bendravimo tvarką: per Stačiatikių Kalėdas (sausio 7 d.) ir Stačiatikių Velykas atsakovas bendrauja su sūnumi iš anksto suderinęs tvarką su ieškove; Katalikų šventes nepilnametis praleidžia su mama. Nurodo, jog nustatydamas minėtų Švenčių šventimą rotacijos būdu teismas iš vaiko atėmė pasirinkimo galimybę, turint mintyje tai, kad vaikas auga ir pats galės spręsti su kuo nori praleisti šventes. Teismas nenurodė motyvų ir nepaaiškino, kodėl šventinių švenčių šventimas rotacijos būdu labiausiai atitinka vaiko interesus, taip pat pabrėžė, jog apeliantei tik teismo proceso metu tapo staigmena aplinkybė, kad atsakovas ir jo šeima tapo katalikais, nors prieš tai buvo Stačiatikiai. Teisėjų kolegija šioje dalyje apeliantės skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra svarbus, todėl valstybės institucijos, inter alia, teismas, turi pareigą užtikrinti jo palaikymą ir vystymąsi. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys prašė nustatyti tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką metinių švenčių dienomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas nurodė, kad jis yra katalikas ir švenčia katalikų metines šventes, atmetė ieškovės prašymą nustatyti, kad sūnus bendrauja per Katalikų šventes tik su motina ir šių Švenčių šventimui taikė rotacijos principą. Kolegijos vertinimu, tėvams yra aktualu, kad pagrindinių švenčių metu jie šventes švęstų kartu su vaikais artimoje aplinkoje, dalintųsi švenčių džiaugsmais ir rūpesčiais, švenčių šventimas šeimas vienija. Šiuo atveju iš atsakovo paaiškinimų nustatęs aplinkybę, kad atsakovas yra katalikas ir švenčia katalikų metines šventes, teismas pagrįstai bendravimo tvarkai švenčių metu taikė rotacijos principą, kuris labiau užtikrins šalių nepilnamečio vaiko interesus, padės išlaikyti sistemingą ir nuolatinį ryšį su tėvu ir jo aplinka (seneliai, giminės). Todėl šioje dalyje skundas atmestinas.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Nors ieškovė prašė priteisti iš atsakovo išlaikymą po 247 Eur per mėnesį, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 220 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui 2015 m. balandžio 1 d. iki sūnaus pilnametystės. Apelianto D. R. teigimu, teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nėra įrodyti vaiko poreikiai, įvertinus jo gaunamas pajamas atsakovas nėra pajėgus teikti tokio dydžio išlaikymą. Apelianto argumentų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais. CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Šie kriterijai yra nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016 ir joje nurodytą praktiką); protingi vaiko gabumų, jo polinkių nulemti poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu. Tuo atveju, jei ateityje, t. y. po teismo sprendimo, pasikeičia vaiko poreikiai arba iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai įvertino šalių turtinę padėtį, deklaratyviai nurodė, kad ji yra panaši. Jo tvirtinimu, šalių padėtis turimo turto atžvilgiu yra vienoda – abu neturi nekilnojamojo turto, ieškovė nuomojasi butą, kurio nuoma yra akivaizdžiai perteklinė – dviejų kambarių butas, didelė nuomos kaina, tuo tarpu apeliantas gyvena seneliui priklausančiame bute, senelis nesenai mirė ir butas bus parduodamas, todėl jis patirs nuomos išlaidas. Tvirtina, kad atsakovo, kaip valstybės tarnautojo pajamos sudaro 500 Eur/mėn., kai tuo tarpu ieškovė gauna trečdaliu didesnį atlyginimą. Pažymėtina, kad vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011). Kolegija konstatuoja, kad nors ieškovės darbo užmokestis yra didesnis nei atsakovo, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovė, su kuria nustatyta šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, patiria būsto nuomos išlaidas – 347,54 Eur, kurių atsakovas neturi, nes gyvena senelio bute. Pažymėtina, kad atsakovo būsimos nuomos išlaidos yra tik tikėtinos, bet neįrodytos. Ir nors apeliantas teigia, kas būsto nuoma perteklinė – dviejų kambarių butas, kolegijos vertinimu, toks tvirtinimas nepagrįstas, nuomojamo būsto plotas sudaro 50 kv.m., o dviejų kambarių poreikį sąlygoja tai, kad bute gyvena nepilnametis vaikas, kurio ugdymui ir poilsiui yra sudarytos tinkamos sąlygos (2015-05-22 Vaiko teisių apsaugos skyriaus Buities tyrimo aktas Nr. A715-23884/15 (2.13.2.10-AD-15). Ieškovė, su kuria šalių nepilnametis sūnus, patiria taip pat didesnes komunalinių mokesčių išlaidas, ji turi skolinių įsipareigojimų „Swedbank“, AB. Todėl, įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas šalių turtinę padėtį pagrįstai laikė panašia. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai taikė vieną CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. netinkamai įvertino vaiko poreikius. Teisėjų kolegija nepripažįsta šio argumento pagrįstu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalių sūnus neturi specialių poreikių, nustatydamas vaiko poreikių dydį rėmėsi iš esmės teismų praktikoje suformuluotu aiškinimu, jog nustatant priteistino išlaikymo dydį, taikoma CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (šiuo metu 190 Eur). Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė nurodytą teisinį reglamentavimą ir, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, priteisė šalių sūnui neženkliai didesnį nei minimalius poreikius atitinkantį išlaikymą (30 Eur didesnį). Teismas šiuo atveju vertino tai, kad šalių sūnus pradės lankyti mokyklą, todėl turi būti sudaromos galimybės ir sąlygos gabumams lavinti ir saviraiškos bei bendravimo poreikiams tenkinti, o sąžiningo ir rūpestingo asmens standartai reikalauja imtis visų priemonių, kad būtų gautas pakankamos pajamos vaiko išlaikymui. Teismas vertino šalių turtinę padėtį, tai, kad atsakovas neturi kitų išlaikytinių, turi teisinį išsilavinimą. Kolegijos nuomone, atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl darbo užmokesčio, šalių turtinės padėties teismo buvo įvertinti pakankamai ir teisingai.Atsakovo tvirtinimu, pirmosios teismas nesigilino į atsakovo svarius argumentus, liudytojų pateikiamus paaiškinimus, nurodomas faktines aplinkybes, o priėmė formalų, nepagrįstą nemotyvuotą sprendimą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Nurodė, kad 2014-03-30 ieškovė išsikraustydama iš bendrai gyvenamo būsto paėmė visas turėtas šeimos pinigines santaupas, kurios sudarė 4930 Eur, o atsakovas liko be lėšų. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teisėjų kolegija apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais. Pažymėtina, kad tėvams nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, įstatyme nustatyta galimybė teismui priteisti iš jų (vieno jų) išlaikymą, kurį jie (jis) turės pareigą teikti ateityje (nuo teismo sprendime nurodytos datos), taip pat priteisti išlaikymo skolą. Nors teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada, kai vaiko tėvas (motina) jo nebeteikia, tačiau įstatyme nustatytas ribojimas išlaikymo skolai priteisti, t. y. išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šiuo atveju apeliantas neneigia, kad jis neteikė išlaikymo nepilnamečiui vaikui nuo 2014-03-03, tačiau jo vertinimu, ieškovė, išsikraustydama iš buto, išsinešė 17 000 Lt vertės santaupas, taip palikdama jį be pajamų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymų visuma konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes (CPK 178 str.) Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, nes ji padaryta tinkamai vadovaujantis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Apeliantas nepateikė leistinų įrodymų nei dėl lėšų buvimo fakto, nei jų pasisavinimo fakto, taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų teikęs išlaikymą šalių nepilnamečiui sūnui nuo 2014-03-03 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą 2 640 Eur sumoje. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o šalių apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.