Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Daivos Pranytės – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

M. P. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neiš­vyk­ti ir dokumento (Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės) paėmimas – panaikintos.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių A. T. ir R. R. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. P. buvo kaltintas tuo, kad 2014-09-15, laikotarpyje tarp 9 val. – 19.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo al­ko­ho­lio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R.T. į veidą ir rankas, ne mažiau kaip vieną kartą traumavo krūtinę ir pilvą, tuo padarė po­o­di­nes kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, dešinėje plaštakoje, kairės rankos pirmame piršte, di­džiosios taukinės, plonųjų žarnų pasaito, kepenų plyšimus, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, nukraujavimu, šoku, dėl ko nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė, taip nužudė R. T..

2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį; pripažinti M. P. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir skirti jam 13 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime ir laikinajame sulaikyme išbūtą laiką; laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose; visiškai tenkinti civilinių ieškovių A. T., R. R. civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš M. P. proceso išlaidas.

2.1. Prokuroras nurodo, kad M. P. parodymai nagrinėjamoje byloje yra labai svarbūs, tačiau nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jie yra nuoseklūs ir patikimi. Anot prokuroro, išteisintojo nurodomą aplinkybę, kad jis R. T. mirties išvakarėse išėjo iš pastarojo kiemo ir daugiau nebegrįžo, paneigia liudytojo V. C. paaiškinimai, kuris viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad M. P. vėliau buvo sugrįžęs pas R. T..

2.2. Pasak prokuroro, M. P. kaltę patvirtina ir specialisto išvados. Byloje nustatyta, kad ant dviejų nuorūkų, paimtų iš R. T. namų, rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su M. P. genotipu. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad šios nuorūkos buvo rastos skirtingose namo patalpose. Jokių duomenų, patvirtinančių M. P. nurodomą aplinkybę, kad nuorūkos galėjo būti nešamos iš lauko į namo vidų, byloje nėra, kas, prokuroro teigimu, dar labiau eliminuoja atsitiktinio M. P. biologinių pėdsakų atsiradimo ant namo viduje rastų nuorūkų galimybę ir patvirtina išteisintojo neigiamą aplinkybę, kad jis buvo nukentėjusiojo name prieš pat R. T. mirtį.

2.3. Prokuroras pažymi, kad M. P. kaltę patvirtina ir 2015 m. kovo 13 d. specialisto išvados Nr. 11-2901(14), 11-456(15), 11-467(15), kuriose nurodyta, kad: 1) ant tirti pateiktų R. T. marškinių rastas pilkai rudos spalvos poliesterinis pluoštas, kuris yra vienodas su M. P. odinės striukės dirbtinio kailio pluoštais; 2) ant tirti pateiktų M. P. sportinių batų rastas žydros spalvos medvilnės pluoštas, kuris yra vienodas su R. T. marškinėlių be rankovių trikotažo atitinkamais pluoštais; 3) ant tirti pateiktų R. T. marškinių, trumpikių ir M. P. marškinėlių yra vienodų pašalinių mikrodalelių: tos pačios šeimos – ančių – baltos spalvos plunksnų pūkų šakelių. Prokuroro teigimu, apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiais įrodymais, patvirtinančiais M. P. kontaktą su nukentėjusiuoju nužudymo metu. Apeliaciniame skunde sutinkama, kad dalis tyrimo objektų buvo paimti ne iš karto po įvykio, o tik išsiaiškinus tyrimui reikšmingas aplinkybes ir įtariamąjį. Tačiau prokuroras akcentuoja, kad duomenų, patvirtinančių, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami pažeidžiant įstatymą, nei ikiteisminio tyrimo, nei įrodymų tyrimo metu nustatyta nebuvo, todėl apygardos teismas neturėjo atmesti pluoštinių medžiagų tyrimo išvadų kaip nepatikimų. Anot prokuroro, pastarosiomis išvadomis įrodinėjamas ne tik tas faktas, kad M. P. buvo R. T. namo viduje, bet ir tai, kad kojų apavu jis kontaktavo su R. T. drabužiais būtent tose kūno vietose, kur išsidėstę kūno organai, kurių trauminio pobūdžio pažeidimai ir tapo R. T. mirties priežastimi. Pasak prokuroro, M. P. kaltę pavirtina ir ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių, vykusių tarp pastarojo ir jo buvusios sutuoktinės, turinys. Taip pat liudytojų A. J., R. P. parodymai.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, darydamas išvadas dėl M. P. nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės, jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Anot prokuroro, šioje baudžiamojoje byloje teismas objektyviai neatliko visos įrodymų analizės, o nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąja prasme laikė išteisintojo M. P., jo buvusios sutuoktinės J. P. parodymus apie tai, kad M. P. jam inkriminuojamos veikos nepadarė.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusiosios prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir gynėja advokatė – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių M. P. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, spręsdamas M. P. kaltės klausimą, pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktika, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmiškas išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys 2K-110/2013, 2K-540/2013, 2K-232/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

7. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl M. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nesutikdamas su šia išvada ir teigdamas, kad byloje yra pakankamai M. P. kaltinančių įrodymų, prokuroras itin akcentuoja duomenis, gautus atlikus objektų – išteisintojo drabužių, cigarečių nuorūkų – tyrimą. Anot prokuroro, šių tyrimų rezultatai patvirtina ne tik tą faktą, kad išteisintasis buvo R. T. namo viduje prieš pat nukentėjusiojo mirtį, bet ir tai, kad jis kojų apavu kontaktavo su mirusiojo drabužiais būtent tose kūno vietose, kur išsidėstę kūno organai, kurių trauminio pobūdžio pažeidimai ir tapo R. T. mirties priežastimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien byloje esančių specialisto išvadų nepakanka pastariesiems teiginiams pagrįsti. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Specialisto išvados vertinamos kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais. Teismo sprendimuose kuri nors viena įrodymų rūšis nėra sureikšminama, ir teismas savo sprendimą grindžia įrodymų visuma.

7.1. Specialisto išvadomis Nr. 11-2901(14), 11-456(15), 11-467(15), 140-(6255)-IS1-6654 byloje nustatyta, kad: 1) ant tirti pateiktų R. T. marškinių rastas pilkai rudos spalvos poliesterinis pluoštas, kuris yra vienodas su M. P. odinės striukės dirbtinio kailio pluoštais; 2) ant tirti pateiktų M. P. sportinių batų rastas žydros spalvos medvilnės pluoštas, kuris yra vienodas su R. T. marškinėlių be rankovių trikotažo atitinkamais pluoštais; 3) ant tirti pateiktų R. T. marškinių, trumpikių ir M. P. marškinėlių yra vienodų pašalinių mikrodalelių: tos pačios šeimos – ančių – baltos spalvos plunksnų pūkų šakelių; 4) ant dviejų nuorūkų, paimtų iš R. T. namų, rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su M. P. genotipu (T3, b.l. 88-95, 115-116).

7.2. Vertindamas aukščiau nurodytas specialisto išvadas, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tos aplinkybės, kad ant tirti pateiktų M. P. sportinių batų rastas žydros spalvos medvilnės pluoštas, kuris yra vienodas su R. T. apatinių marškinėlių be rankovių trikotažo atitinkamais pluoštais, nepakanka išvadai, kad M. P. sudavė pastarajam mirtinus smūgius. Pirmos instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, jog mirties metu R. T. ant apatinių berankovių žydros spalvos marškinėlių vilkėjo viršutinius marškinius. Pastarieji buvo susegami 7 sagomis, iš kurių tik dvi viršutinės sagos buvo prasegtos (T1, b. l. 10), tačiau ant išteisintojo sportinių batų nebuvo rasta viršutinių marškinių pluoštų (T3, b. l. 94). Esant šioms aplinkybėms, teismui pagrįstai kilo abejonės dėl išteisintojo galimybės traumuoti R. T. kojų apavu kontaktuojant su mirusiojo apatiniais marškinėliais, tuo pačiu išvengiant kontakto su pastarojo viršutiniais rūbais. Apygardos teismas taip pat teisingai akcentavo tą aplinkybę, kad išteisintojo batai iš M. P. buvo paimti tik 2014 m. lapkričio 21 d. (T2, b. l. 12), kai nusikalstama veika buvo įvykdyta 2014 m. rugsėjo 15 d. Pluoštai – tekstilės gaminių mikrodalelės, kurios yra labai labilios. Pluoštai gali būti labai lengvai prarandami, todėl tyrimo objektai turi būti itin kruopščiai supakuoti, kad ant jų liktų pluoštai, susiję su įvykiu, ir papildomai nepatektų pašaliniai pluoštai. Reikėtų pažymėti, kad atliekant šį tyrimą ir siekiant kuo objektyvesnių rezultatų, pirma taisyklė, kurios būtina laikytis – paimti tyrimo objektus kuo greičiau po įvykio ir kuo kruopščiau juos supakuoti (Lietuvos teismo ekspertizės centras. Metodinės rekomendacijos ekspertizių (tyrimų) užsakovams [interaktyvus]. <http://www.ltec.lt/pluostiniu-metodines >). Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjamoje byloje M. P. batai buvo paimti praėjus daugiau nei 2 mėnesiams po įvykio, todėl yra visiškai neaišku kokiu būdu rudens sezono metu batus naudojant pagal paskirtį tokį ilgą laiko tarpą, ant jų galėjo išlikti R. T. apatinių marškinėlių medžiagos pluoštas. Juo labiau, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad išteisintasis nuolat girtavo, vedė asocialų gyvenimo būdą, išėjęs iš Lapių miestelio gyveno lūšnoje (T1, b. l. 137-138, T5, b. l. 103), dirbo atsitiktinius darbus (vežiojo sulčių išspaudas, anglis ir pan.(T1, b. l. 130, T5, b. l. 29)). Šios specialisto išvados vertinimui svarbu yra ir tai, kad byloje nėra tiksliai nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. M. P. avėjo būtent šiuos, iš jo 2014 m. lapkričio 21 d. paimtus, batus.

7.3. Kiti aukščiau nurodyti išteisintojo drabužių tyrimo metu gauti duomenys taip pat neleidžia daryti neginčijamos išvados dėl M. P. kaltės. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymima, kad pluoštinių medžiagų tyrimas nenustato pluoštų atsiradimo ant vieno ar kito objekto laiko. Todėl žinant, kad objektai iki įvykio ar po jo kontaktavo, tokio pobūdžio tyrimai paprastai net nėra skiriami. Šioje byloje nustatyta, kad R. T. mirties išvakarėse išteisintasis buvo jo namo kieme, vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu lauke buvo ir R. T., kuris valydamas grybus, vartojo alkoholinius gėrimus kartu su kitais. Byloje apklausti liudytojai V. C., D. Š., M. G., R. P. ir kt. (T1, b. l. 86, 96, 106-107, 119-120, T5, b. l. 14-15, 28-29, 53-54, 103) patvirtino, kad 2014 m. rugsėjo 14-15 dienomis M. P. vilkėjo juodą odinę striukę. Šios aplinkybės neneigė ir pats išteisintasis, kartu nurodydamas, kad 2014 m. rugsėjo 14 d. buvo karšta, todėl jis nusivilko striukę ir padėjo ją ant taburetės, ant kurios paeiliui sėdėjo visi išgertuvių dalyviai (T4, b. l. 196, T5, b. l. 101-102). Ši išteisintojo nurodoma aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta. Taigi M. P. odinės striukės dirbtinio kailio pluoštai ant R. T. marškinių galėjo patekti būtent tuo metu. Liudytojų V. C., M. G. nurodomos aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai buvo vartojami visiems išgertuvių dalyviams būnant arti vienas kito, ir M. P. paaiškinimai, kad prieš padėdamas striukę ant taburetės, jis laikė ją rankoje, taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad išteisintasis ir mirusysis galėjo kontaktuoti išgertuvių metu.

7.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad tiek ant R. T. marškinių, trumpikių, tiek ant M. P. marškinėlių buvo rasta vienodų pašalinių mikrodalelių – ančių plunksnų pūkų šakelių, neturi didesnės įrodomosios reikšmės. Ančių plunksnos yra plačiai naudojamos tekstilės pramonėje (pagalvių, antklodžių užpildai, striukių šiltinimas ir pan.), tad ančių plunksnų pūkų šakeliai ant išteisintojo ir R. T. drabužių galėjo atsirasti iš skirtingų šaltinių visiškai skirtingu laiku.

7.5. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad ant dviejų nuorūkų, paimtų iš R. T. namų, rasta biologinių pėdsakų, kurių genotipas sutampa su M. P. genotipu. Prokuroras pažymi, kad jokių duomenų, patvirtinančių M. P. nurodomą aplinkybę, kad nuorūkos galėjo būti nešamos iš lauko į namo vidų, byloje nėra, kas, prokuroro teigimu, dar labiau eliminuoja atsitiktinio M. P. biologinių pėdsakų atsiradimo ant namo viduje rastų nuorūkų galimybę ir patvirtina išteisintojo neigiamą aplinkybę, kad jis buvo nukentėjusiojo name prieš pat R. T. mirtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais. Prokuroras pagrįstai nurodo, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad cigaretės galėjo būti nešamos iš lauko į namo vidų, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra ir tiesioginių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Atvirkščiai, liudytojas G. G. neatmetė tikimybės, kad lauke ir namuose R. T. galėjo naudotis ta pačia pelenine (T5, b. l. 12). Svarbia aplinkybe laikoma ir tai, kad ant vienos iš cigarečių nuorūkų rasta susimaišiusių dviejų vyrų biologinių pėdsakų, kur vieno vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. T., o antro vyro – su M. P. (T3, b. l. 132-133). Tai netiesiogiai patvirtina išteisintojo paaiškinimus, kad rūkant lauke, buvo dalintasi turimomis cigaretėmis, nes jų buvo per mažai. Bet kuriuo atveju, priešingai nei teigia prokuroras, nuorūkų buvimas R. T. namuose nepatvirtina, kad išteisintasis buvo ten prieš pat nukentėjusiojo mirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. P. bendravo su R. T. ar buvo šalia jo namų nukentėjusiojo mirties dieną. Byloje apklausti liudytojai galėjo tik patvirtinti, kad išteisintasis buvo nukentėjusiojo namo kieme jo mirties išvakarėse, tačiau vėliau išėjo. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimas liudytojas V. C. nurodė analogiškas faktines aplinkybes. Liudytojas iš tikrųjų buvo paaiškinęs, kad M. P., išėjęs padėti pjauti malkas, vėliau buvo grįžęs į R. T. kiemą, tačiau tuo pačiu paaiškino, kad po to išteisintasis išėjo. Pasak liudytojo, V. C. išėjus, R. T. uždarė duris. Tuo metu visi jau buvo išsiskirstę (T1, b. l. 93, T5, b. l. 14). Kita vertus šio liudytojo parodymai neturi didesnės įrodomosios reikšmės, nes, kaip jau buvo minėta, V. C. kalbėjo tik apie 2014 m. rugsėjo 14 d. įvykius, o R. T. mirė 2014 m. rugsėjo 15 d., laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 19.30 val. Liudytojų M. G., A. E. parodymais byloje neginčijamai nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 15 d., ryte, 9-10 val., R. T. apsipirkinėjo parduotuvėje, pirko loterijos bilietus ir alų (T1, b. l. 106-107, 179, T5, b. l. 23-24, 103). Tą pačią dieną, tik vėliau, apie 11-12 val., liudytojas M. G. prie parduotuvės matė ir M. P.. Pasak liudytojo, G. G. nupirko jam butelį degtinės ir jis, pasikvietęs išteisintąjį, nuėjo prie senosios mokyklos. Ten jie kartu su M. P. vartojo alkoholinius gėrimus. Paskui prie jų prisijungė K. V. ir V. R.. Praėjus kažkuriam laikui, galbūt apie 13 val., M. P. pasakė, kad eina miegoti į krūmus. Daugiau liudytojas išteisintojo nematė (T1, b. l. 106-107, 115, T5, b. l. 23-24, 103). Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 15 d., apie 9-10 val., R. T. buvo gyvas, o tos pačios dienos 11-12 val. išteisintasis vartojo alkoholinius gėrimus kartu su kitais asmenimis. Vėliau, pastarųjų teigimu, jis nuėjo miegoti į krūmus. Reikėtų pažymėti, kad daugiau išteisintojo Lapių miestelyje - nei prie R. T. namo, nei kitose vietose - niekas nematė. Nukentėjusiojo kaimynystėje gyvenantis liudytojas R. C. patvirtino matęs įvykio dieną prie R. T. namo G. G. ir A. B. (T5, b. l. 16-17), tačiau jokių kitų asmenų nurodė nematęs. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad paties M. P. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau nesant kitų objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, vien šio fakto nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Be to, vertinant išteisintojo parodymus atsižvelgiama ir į tai, kad byloje yra nustatyta, jog tuo laikotarpiu išteisintasis beveik nuolat būdavo neblaivus, todėl negalima atmesti tikimybės, kad M. P. tiesiog gali neprisiminti atskirų įvykio detalių.

7.6. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgdamas į kitais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, apygardos teismas ne abejojo atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų – objektų tyrimų - teisėtumu, tačiau vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, vertino specialisto išvadas kitų įrodymų kontekste.

7.7. Įvertinusi aukščiau aptartų byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo padarytai išvadai, kad kaltinimas M. P. yra grindžiamas prielaidomis, nes byloje nėra surinkta pakankamai duomenų neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Tokiais duomenimis nelaikomi ir prokuroro nurodomi ikiteisminio tyrimo metu vykę telefoniniai pokalbiai tarp M. P. ir jo buvusios sutuoktinės bei liudytojų A. J. ir R. P. paaiškinimai. Duodama parodymus teisme, liudytoja J. P. nurodė, kad telefoninio pokalbio metu savo buvusiam vyrui grasino iš pykčio. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojos parodymais. Juo labiau, kad analogiškas aplinkybes J. P., nežinodama apie atliekamą jos telefoninių pokalbių kontrolę, buvo nurodžiusi ir savo sūnui jų telefoninio pakalbio metu, t.y. pasakė, kad M. P. ji apkalbėjo iš pykčio (T2, b. l. 140, T3, b. l. 10, T5, b. l. 29-31). Liudytojų A. J. ir R. P. parodymais prokuroras vadovaujasi apibūdindamas M. P. kaip agresyvų asmenį, tačiau šis faktas pats savaime nepatvirtina išteisintojo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje esančios specialisto išvados patvirtina kontakto tarp M. P. ir R. T. buvimą, tačiau byloje nesant kitų įrodymų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad kaltinime nurodytu laiku M. P. buvo R. T. namuose, traumavo pastarojo pilvą ir krūtinę, dėl ko šis mirė, galima tik manyti, kad išteisintasis galėjo įvykdyti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Vadovaujantis šiais duomenimis negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio ir pašalinti kilusių abejonių dėl M. P. kaltės. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. apeliacinį skundą atmesti.