Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. O. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovui A. A. M. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 71 EUR turtinės žalos atlyginimą, 20 EUR bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 metų atsakovas lankydavosi ieškovo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2014 metų sausio 1 d. vieno apsilankymo metu girtaujant iš jo pasiskolino 71 EUR (245 Lt). Pinigai buvo paskolinti nesurašant paskolos raštelio. Ieškovas pinigus skolino atsakovui, nes jį gerai pažinojo, juo pasitikėjo. Atsakovas skolą žadėjo grąžinti po dviejų mėnesių, tai yra 2014-03-01. Tačiau skola iki šios dienos nėra grąžinta. Dėl minėtos skolos ieškovas 2016-08-05 kreipėsi į Tauragės apskrities VPK, tačiau jam buvo nurodyta, kad tarp jo ir atsakovo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos nagrinėja apylinkių teismai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės rajono apylinkė teismas 2017-01-19 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovo pateikti įrodymai dėl skolos atsiradimo bei paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, nėra nuoseklūs. Byloje nustatyta, kad ieškovas nurodo skirtingas aplinkybes dėl skolos atsiradimo laiko. Ieškinyje nurodyta, kad žala jam atsirado 2014-01-01, teisme paaiškino, kad atsakovas skolinosi 71 EUR per keturis kartus, tai galėjo būti apie 2014 metų sausio mėn. Tačiau iš 2016 m. rugpjūčio 9 d. Tauragės apskrities VPK nutarimo Nr. 85NT-68452546-16 nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti, jog policijos įstaigoje ieškovas nurodė, kad pinigus skolino A. M. 2013-11-05 ir skolą jis turėjo grąžinti po 4 mėn. Atsakovas teisme paaiškino, kad iš ieškovo jokių pinigų nesiskolino ir jo nepažįsta. Aplinkybė, kad ieškovas teikia skirtingas skolos atsiradimo versijas, atsakovui nė vienos iš jų nepatvirtinus ir ieškovui nepateikus daugiau įrodymų (nėra liudytojų parodymų ir pan.), leidžia teismui daryti išvadą, kad ieškovo nurodyto sandorio iš tikrųjų nebuvo, todėl ieškinys atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017-01-19 sprendimą, priteisti turtinės žalos atlyginimą ne iš atsakovo, o iš Tauragės rajono apylinkės teismo. Apeliacinį skundą grindžia šiuo argumentu: pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio byloje turėjo būti aktyvus, rinkti įrodymus, tačiau savo pareigos nevykdė, kadangi neapklausė atsakovo. Dėl šių priežasčių atsakomybė už ieškovui atsiradusią žalą pereina pirmosios instancijos teismui. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys priteisti turtinės žalos atlyginimą, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio byloje turėjo būti aktyvus, rinkti įrodymus, tačiau savo pareigos nevykdė, kadangi neapklausė atsakovo. Dėl šių priežasčių atsakomybė už ieškovui atsiradusią žalą ir pareiga ją atlyginti pereina pirmosios instancijos teismui.Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas ieškinyje reiškė reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo, tačiau apeliaciniame skunde reiškia naują reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą iš pirmosios instancijos teismo. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad įstatyme nepripažįstama galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme, nes ji iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013). Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. O apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas.Esant formuojamai teismų praktikai, jog apeliaciniame skunde draudžiama reikšti naujus reikalavimus, teisėjų kolegija nagrinėja ieškovo reikalavimą, kuris buvo suformuluotas ieškinyje, – priteisti turtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nevykdė pareigos rinki įrodymus, apklausti atsakovą, pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Civilinio proceso įstatymas numato teismui teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus ir neturi teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo neaktyvus rinkdamas įrodymus, nepagrįstas. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas atsakovas. Iš 2017-01-19 teismo posėdžio informacinės pažymos bei garso įrašo nustatyta, kad atsakovas teikė paaiškinimus teismui apie faktines aplinkybes, atsakė į teismo pateiktus papildomus klausimus, ieškovui taip pat buvo suteikta teisė užduoti klausimus atsakovui, tačiau ieškovas tokia teise pasinaudoti nepageidavo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodytų motyvų.Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas įrodinėdamas, jog atsakovui paskolino 71 EUR, ir prašydamas minėtą skolą priteisti ją įvertina kaip patirtą turtinę žalą. Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina įrodyti visas atsakomybės sąlygas: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir kaltės buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs ieškovas privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas teigia, jog šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jos subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Remiantis kasacinio teismo praktika, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo.CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Pirmosios instancijos teisme ieškovas, duodamas paaiškinimus teismui, teigė, kad atsakovas lankydavosi ieškovo namuose ir 2014 metais mėnesio laikotarpiu per 4–5 kartus pasiskolino iš ieškovo iš viso 71 EUR. Nors šalys nesusitarė dėl skolos grąžinimo termino, tačiau ieškovas tikėjosi, jog skola bus grąžinta per du mėnesius. Iš byloje pateikto 2016-08-09 nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nustatyta, kad 2016-08-05 ieškovas kreipėsi į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu, kuriame nurodė, jog 2013-11-05 atsakovas pasiskolino 71 EUR, skolą turėjo grąžinti iki 2014-03-01. Nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nustačius, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Tačiau jokių kitų įrodymų (skolos raštelio, paskolos sutarties), kurie patvirtintų, jog ieškovas davė atsakovui prašomą priteisti pinigų sumą, o atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Ieškovas taip pat neprašė apklausti liudytojų, kurie būtų dalyvavę pinigų perdavimo momentu ir kuriems būtų žinomos faktinės aplinkybės. Teismo posėdžio metu apklaustas atsakovas paaiškino, jog nežino, apie kokią skolą kalba ieškovas, ieškovo namuose niekada nesilankė, pinigų nesiskolino, ieškovo apskritai nepažįsta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog davė pinigus atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos teisinių santykių kilusiuose ginčuose, įvertinęs tai, jog byloje nėra įrodymų, jog ieškovas perdavė atsakovui 71 EUR, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, todėl darytina išvada, kad ieškovas neįrodė būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti sąlygų (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad teisinio pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą nėra, dėl to yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei įrodinėjimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, dėl to priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą.