- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-22
- Bylos Nr.
- e2-1499-798/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00001-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- T. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (apeliantės) T. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimas atsakovės T. N. individualios įmonės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-309-278/2019).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) finansinio reikalavimo (16 096,88 Eur) bankrutuojančiai T. N. individualiai įmonei pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi T. N. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Verslo valdymo centras“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. gegužės 24 d.
3. 2019 m. rugpjūčio 9 d. gautas bankroto administratorės prašymas patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorinius reikalavimus pagal pateiktą sąrašą, t. y. patvirtinti antros eilės kreditoriaus VMI prie LR FM kreditorinį 16 096,88 Eur reikalavimą ir trečios eilės kreditorės antstolės S. K. 280,19 Eur kreditorinį reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi patenkino bankroto administratorės prašymą visa apimtimi. Nustatė, kad bankroto administratorė kreditorinių reikalavimų neginčija.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
1. Apeliantė T. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo spręsti Panevėžio apygardos teismui, išreikalavus iš VMI prie LR FM delspinigių skaičiuoklę ir 2019 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-44015 bei 2019 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-61529 su visais priedais; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi VMI prie LR FM dokumentuose pateikiami duomenys yra prieštaringi, delspinigių skaičiuoklės kreditorius neteikia, nepaaiškina atsakovei kaip yra priskaičiuoti delspinigiai. Nurodo, kad neginčija nutarties dalies, kuria buvo patvirtintas antstolės S. K. kreditorinis reikalavimas. Apeliantė nesutinka su VMI prie LR FM kreditoriniu reikalavimu, kadangi, jos nuomone, kreditorius netinkamai skaičiuoja delspinigius. Apeliantės teigimu, VMI prie LR FM 2019 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-44015 jai priskaičiuota bendra su delspinigiais kreditorinio reikalavimo suma sudarė 15 421,01 Eur, o VMI prie LR FM 2019 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-61529 bendra individualios įmonės skola sudarė 14 781,01 Eur. Apeliantė į bylą yra pateikusi savo banko sąskaitos išrašą, kuriame matoma, kad nuo 2013 m. gruodžio 3 d. ji nuosekliai mažino įsiskolinimą biudžetui. Taip pat neaišku, kokiai datai yra paskaičiuota 16 096,88 Eur įsiskolinimo suma.
Atsiliepimas
2. VMI prie LR FM atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantei yra priskaičiuotas 5 277,30 Eur nesumokėto pelno mokestis, 1 808,39 Eur bauda ir 9 011,19 Eur delspinigiai. Delspinigių sumą sudaro 3 312,39 Eur delspinigiai apskaičiuoti patikrinimo metu (t. y. 2012 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus sprendimą Nr. (36.9-17)-SA-10 dėl patikrinimo akto tvirtinimo) ir 5 698,80 Eur delspinigių apskaičiuotų už laikotarpį kol vyko mokestinis ginčas. Mokesčių administratorius įgijo teisę mokestinę nepriemoką išieškoti 2014 m. sausio 1 d. Taigi, delspinigiai buvo skaičiuojami už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. 1043 dienos + 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Taikyta delspinigių norma – 0,03 procentai. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad įmonės delspinigių suma gali būti tik tokia, kokia yra nurodyta sprendime išieškoti nepriemoką iš turto. Taip pat pažymi ir tai, kad 16 096,88 Eur įsiskolinimo suma yra susidariusi iki nutarties dėl bankroto bylos T. N. individualiai įmonei iškėlimo įsiteisėjimo dienos.
3. Bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliantei buvo paaiškinta, jog VMI prie LR FM reikalavimas buvo pavirtintas kreditorių susirinkime. Bankroto administratorius kreditorinį reikalavimą patikrino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Vėliau, kreditorinį reikalavimą dar kartą tikrino teismas. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumą. Bankroto administratorės teigimu, nei bendrosios kompetencijos teismas, nei pati bankroto administratorė nevertina mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų. Šiuo metu byloje nėra duomenų, kad dėl apskaičiuotų sumų būtų inicijuotas ikiteisminis arba teisminis ginčas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorės VMI prie LR FM finansinis reikalavimas T. N. individualios įmonės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
2. Apeliantė prašė teismo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi VMI prie LR FM pateikiami įsiskolinimo apskaičiavimo duomenys yra prieštaringi, skolos skaičiuoklės į bylą nepateiktos.
3. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).
4. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą nagrinėjęs teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien atsakovės pateiktas deklaratyvus prašymas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, negali būti pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
5. Apeliantė T. N. kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą: apeliantei priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Swedbank“, AB, išrašą už 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. rugsėjo 11 d. laikotarpį.
6. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą VMI prie LR FM apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą: Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. gegužės 29 d. išrašą.
7. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorė UAB „Verslo valdymo centras“ apeliacinės instancijos teismui pateikė šiuos naujus įrodymus: Mokestinių ir/ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių likučių suderinamumo aktus, sudarytus pagal 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir 2019 m. rugsėjo 12 d. apskaitos duomenis.
8. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo dalyką (nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą bankroto byloje), šalių naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad jokių prieštaravimų dėl naujų dokumentų priėmimo nėra gauta.
Dėl atskirojo skundo (ne)tenkinimo
9. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
10. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo jų netvirtinti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013).
11. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nustatė, kad VMI prie LR FM reikalavimas yra pagrįstas, bankroto administratorė jo neginčija.
12. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantė neginčija VMI prie LR FM nustatyto pelno mokesčio dydžio ir baudos už nesumokėtą pelno mokestį dydžio, tačiau ginčija priskaičiuotų delspinigių dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė atskirojo skundo argumentus grindžia dviem VMI prie LR FM sprendimais: 2019 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-44015 ir 2019 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-61529. Jokių kitų mokesčių administratoriaus sprendimų į bylą nėra pateikta. Apeliantė nurodo, kad 2019 m. kovo 26 d. sprendimu VMI prie LR FM nustatytas bendras skolos dydis buvo 15 421,01 Eur, todėl teismas negalėjo patvirtinti 16 096,88 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės nurodomais argumentais nesutinka, dėl žemiau nurodytų motyvų.
14. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013 nustatė, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (36.9-17)-SA-10 patvirtino 2012 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą Nr. PAR-5, kuriuo T. N. individualiai įmonei apskaičiuota 21 860,81 Eur (75 481 Lt) pelno mokesčio, 22 031,11 Eur (76 069,03 Lt) pelno mokesčio delspinigių ir paskirta 6 558,16 Eur (22 644 Lt) dydžio pelno mokesčio bauda. VMI prie LR FM 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 69-87 pakeitė Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 20 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-17)-SA-10 nurodymus, vietoj jų nurodė sumokėti 18 082,43 Eur (62 435 Lt) pelno mokesčio, 3 312,38 Eur (11 437 Lt) pelno mokesčio delspinigių ir 1 808,39 Eur (6 244 Lt) pelno mokesčio baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. S-148(7-131/2012) patvirtino VMI prie LR FM 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 69-87. Teismas išnagrinėjęs T. N. individualios įmonės skundą dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų konstatavo, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas aukščiau nurodytus dydžius laikėsi Mokesčių administravimo įstatyme nustatytų taisyklių ir nepažeidė mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų; VMI prie LR FM skyrė bendrovei minimalią 10 procentų dydžio pelno mokesčio baudą; teismas taip pat sutiko su mokesčių administratoriaus paskaičiuotu delspinigių dydžiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs T. N. individualios įmonės apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
15. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalis). Delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis).
16. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po šio įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalis).
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 96–98 straipsnių nuostatas delspinigių skaičiavimas yra suskirstytas į du laikotarpius. Pirmuoju atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (neribojant jų trukmės). Antruoju atveju delspinigiai skaičiuojami nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos iki 180 dienų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-438/2018). Kitoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinė byla Nr. A-483-438/2015) pažymėjo, kad delspinigiai, skaičiuojami už laiku nesumokėtus mokesčius, nėra sankcija, kuri gali būti skiriama už padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, o tai yra biudžetui padarytos žalos kompensavimo priemonė už laiku nesumokėtus mokesčius ir negalėjimą jais biudžete disponuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str.).
18. VMI prie LR FM 2018 m. spalio 11 d. pranešimu Nr. (23.31-08)RNA-29070 dėl ketinimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, informavo T. N. individualią įmonę, kad ji valstybės biudžetui yra skolinga 7 467,30 Eur pelno mokesčio, 1 808,39 Eur pelno mokesčio baudos ir 9 011,19 Eur delspinigių už laiku nesumokėtą pelno mokestį.
19. Apeliantė nurodo, kad jai yra visiškai neaišku kaip VMI prie LR FM skaičiuoja delspinigius, ir kad skirtinguose VMI dokumentuose jie nurodomi skirtingomis sumomis.
20. Iš LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2013 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013, kurioje apeliantė skundė mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus ir taip pat ginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius, nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pelno mokestis ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktu Nr. 7.28-18, kuris patvirtintas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-2. Nesutikdama su minėtu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėja inicijavo mokestinį ginčą. Atsižvelgiant į tai bei, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas. Administracinėje byloje teismo nustatyti įrodymai, patvirtinta mokesčių administratoriaus argumentus, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, pelno mokesčio delspinigiai buvo skaičiuojami visą mokestinio ginčo laikotarpį iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą skundo dėl mokesčių administratoriaus veiksmų padavimo teismui atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis). Taikyta delspinigių skaičiavimo norma – 0,03 procentai.
21. Taigi byloje nustatyta, kad delspinigiai apeliantei buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 13 d. iki 2014 m. sausio 1 d. neribojant jų trukmės, o už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. jie paskaičiuoti neviršijant 180 dienų trukmės.
22. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokesčių administratoriaus paaiškinimais įmonei priskaičiuotų delspinigių sumą (9 011,19 Eur) sudaro 3 312,39 Eur delspinigių suma, apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu ir 5 698,80 Eur delspinigių suma apskaičiuota kol vyko mokestinis ginčas. Pastebėtina ir tai, kad 3 312,39 Eur delspinigių suma, apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, buvo patvirtinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1123-484/2013, kurioje teismas nenustatė mokesčių administratoriaus veiksmų, neatitinkančių mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Detalią delspinigių skaičiavimo tvarką ir trukmę reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, kuriame, be kita ko, yra nurodyta, kad mokestinius ginčus nagrinėja mokestinių ginčų komisija (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė būtų teikusi skundą dėl jai priskaičiuotos 5 698,80 Eur delspinigių sumos ir dėl jos vyktų ginčas ikiteismine, - ar teismine tvarka.
23. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi dėl bankroto iškėlimo T. N. individualiai įmonei nustatė, kad įmonės mokestinė nepriemoka 2018 m. gruodžio 21 d. sudarė 17 496,88 Eur, o 2019 m. vasario 13 d. sudarė 17 246,88 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs T. N. individualios įmonės ir T. N. atskirąjį skundą dėl aukščiau nurodytos nutarties, 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal į bylą pateiktą naujausią, t. y. 2019 m. kovo 26 d., prievolių ataskaitą, atsakovės T. N. individualios įmonės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudaro 15 421,01 Eur (5 827,30 Eur pelno mokestis, 1 808,39 Eur bauda, 7 785,32 Eur delspinigiai), tokia suma išieškoma ir VMI prie LR FM 2019 m. kovo 26 d. sprendimu.
24. Apeliacinės instancijos teismas šioje nagrinėjamoje byloje nustatė, kad į bylą yra pateikti Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. spalio 10 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. vasario 13 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. išrašai, iš kurių matoma, kad tiek baudos (1 808,39 Eur) dydis, tiek ir priskaičiuotų delspinigių (9 011,19 Eur) dydis nekinta. Pagal paskutinį į bylą pateiktą Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. gegužės 29 d. išrašą, apeliantės pelno mokesčio įsiskolinimo suma sudarė 5 277,30 Eur (bendra įsiskolinimo valstybės biudžetui suma – 16 096,88 Eur). Sutiktina su apeliantės argumentais, kad ji periodinėmis išmokomis dengia pelno mokesčio įsiskolinimą valstybei, todėl priskaičiuotas pelno mokestis periodiškai mažėja jos sumokėtų įmokų suma. Tą patvirtina ir pačios apeliantės į bylą pateikti 2019 m. kovo 18 d., 2019 m. rugsėjo 11 d. jai priklausančios banko sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB, išrašai.
25. VMI prie LR FM nurodo, kad apeliantės argumentas, jog įmonei priskaičiuota delspinigių suma gali būti tik tokia, kokia yra nurodyta sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
28. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnį išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu paskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016).
29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kartu su VMI prie LR FM 2019 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-44015 „Pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, kuriuo buvo pakeistas 2014 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-61529, į bylą pateikta detalizuota prievolių ataskaita, kurioje delspinigiai yra nurodomi ne už visą laikotarpį, o tik nuo 2012 m. sausio 16 d. Kaip jau anksčiau minėta, pirmą kartą delspinigiai apeliantei buvo apskaičiuoti už mokestinės prievolės neįvykdymą, t. y. 3 312,39 Eur (delspinigių suma apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu ir patvirtinta išnagrinėjus mokestinį ginčą). Antrą kartą delspinigiai apeliantei buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 13 d. t. y. nuo tos datos, kai apeliantė apskundė mokesčių administratoriaus priskaičiuotas sumas, iki 2014 m. sausio 1 d. neribojant jų trukmės, o už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. jie paskaičiuoti neviršijant 180 dienų trukmės. Ir jų bendra suma sudaro 5 698,80 Eur. Atsižvelgiant į visa, kas aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad teismas, patvirtindamas VMI prie LR FM kreditorinį reikalavimą T. N. individualios įmonės bankroto byloje, priėmė nepagrįstą ir/arba neteisėtą nutartį, kuri galėtų būti panaikinta apeliantės nurodomais motyvais.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.