Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. M. patikslintą ieškinį atsakovei V. R. dėl sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu, tretieji asmenys V. M., Vokietijos įmonė ,,A. B.“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Vokietijoje įsigijo automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Sandorio sudarymo metu ieškovas automobilio pirkėju nurodė savo uošvienę atsakovę V. R. dėl šių priežasčių: 1) ieškovas ketino pradėti nuosavą verslą, todėl siekdamas apsaugoti būsimą verslą nuo galimos rizikos automobilio pirkėju nurodė atsakovę V. R.; 2) ieškovas kartu su buvusia žmona A. M. 2002 m. gruodžio 5 d. įsigijo gyvenamąjį namą, kurio įsigijimui bankas suteikė 136 000 Lt dydžio kreditą. Turėdamas kreditorinių įsipareigojimų bankui, be to, ketindamas pradėti nuosavą verslą ir nuogąstaudamas dėl būsimo verslo sėkmės, ieškovas automobilį AUDI A6 įformino uošvienės atsakovės V. R. vardu. Ieškovo santykiai su atsakove ginčo automobilio įsigijimo metu buvo geri. Ieškovas vėliau, sumažėjus kreditoriniams įsipareigojimams bankui ir sustiprėjus nuosavam verslui, ketino automobilį įforminti savo vardu. Ieškovas turėjo užtektinai santaupų ginčo automobiliui įsigyti. Atsakovė yra pensininkė, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, vienintelės pajamos yra jos gaunama senatvės pensija, kuri siekia apie 800 Lt, vairavimo teisių ji neturi, todėl savo poreikiams minėto automobilio pirkti negalėjo. Automobilio pirkimo - pardavimo sandoris dėl vienos iš sandorio šalių - pirkėjos V. R. yra apsimestinis, nes jis skirtas kitam sandoriui (kad O. M. realiai pirko automobilį) pridengti. Ieškovas asmeniškai naudojosi ginčo automobiliu, iš savo asmeninių pinigų mokėjo privalomą automobilio draudimą, prižiūrėjo automobilį ir jį remontavo. Be to, 2006 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas sudarė ir pasirašė Automobilio žymėjimo sutartį Nr. VA 02671. Ieškovas automobilį laikė savo asmenine nuosavybe, juo nepertraukiamai rūpinosi ir prižiūrėjo, tuo tarpu atsakovė dėl minėto automobilio niekada jokių pretenzijų nereiškė, realiai automobilio neperėmė bei juo niekada nesinaudojo ir nesirūpino kaip savo asmenine nuosavybe. Atsakovė niekada nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į patį ieškovą dėl ginčo automobilio, tačiau 2010 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai netikėtai pateikė nepagrįstą skundą neva O. M., suklastojęs įgaliojimą, savo motinos vardu perregistravo, o vėliau pardavė jai priklausantį automobilį AUDI A6, dėl ko jai neva padaryta 70 000 Lt. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nesant O. M. veiksmuose nusikalstamų veikų požymių, atsakovė 2011 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė nepagrįstą patikslintą ieškinį dėl minėto automobilio ir su juo susijusių sandorių pripažinimo galiojančiais, nurodydama neva ji paskolino pinigus ieškovui automobilio pirkimui. Nėra jokių rašytinės formos įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamą pinigų sumą V. R. kada nors būtų perdavusi ieškovui, nors sandoriai, kurių suma didesnė nei 5000 Lt turi būti privalomos rašytinės formos. Iš V. R. 2011 m. vasario 10 d. patikslinto ieškinio bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytų teiginių matyti, kad V. R. painiojasi ir skirtingai nurodo esmines faktines aplinkybes, t.y. kokio dydžio pinigų sumą ir kam konkrečiai perdavė. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai sandorio šaliai. Automobilio registracija V. R. vardu nesukuria nuosavybės teisės. Ginčijamame sandoryje išreikšta valia neatitinka tikrosios šalių valios, nes automobilį O. M. įsigijo savo, o ne atsakovės V. R. vardu. Nors atsakovė buvo įregistruota kaip automobilio savininkė, tačiau iš tikrųjų ji neketino įsigyti automobilio savo nuosavybėn ir suprato, jog automobilį iš tikrųjų perka ieškovas O. M. Nebūdama automobilio pirkėja ir savininke V. R. negalėjo įgalioti tvarkyti jai nepriklausančio automobilio dokumentus, todėl atitinkamai niekiniu ir negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento laikytinas 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimas, kuriuo atsakovė įgaliojo ieškovą tvarkyti visus dokumentus, susijusius su automobiliu AUDI A6.

Ieškovas prašo: 1) pripažinti 2006-08-14 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti O. M.; 2) pripažinti 2009-11-04 įgaliojimą negaliojančiu; 3) pripažinti 2009-11-04 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažinti O. M.; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Iš Vokietijos įmonės ,,A. B.“ 2006-08-14 išrašytos sąskaitos Nr. 5364/08/06/289 matyti, kad automobilio pirkėja yra atsakovė, o ją kaip pirkėją šiame sandoryje pats ieškovas ir nurodė, kas neginčijamai ir įrodo, jog pats ieškovas jau yra ir pripažinęs, kad šio sandorio šalis - pirkėja ir yra būtent atsakovė. Ieškovas 2006-08-14 sandorio neginčijo, o vėliau pats ieškovas veikdamas pagal atsakovės 2009-11-04 įgaliojimą ir atsakovės vardu, visas teises ir pareigas į automobilį jau yra perleidęs kitiems asmenims, todėl pagrįstai teigtina, kad vien šiuo įstatymo imperatyviu pagrindu O. M. jau yra apskritai netekęs teisės šiuos sandorius ginčyti. Iš atsakovės pusės jokio apsimetimo nebuvo, o būtent ji pati ir už savo pinigus pagal 2006-08-14 sutartį ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise automobilį AUDI A6 ir įregistravo suteikiant jam v/n (duomenys neskelbtini) VĮ Regitra būtent savo vardu, kadangi jis buvo pirktas už jos pinigus. Atsakovė, dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji tuos 35 000 Eurų buvo taupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po savo sesers Č. M. mirties. Visi mokėjimai, įskaitant ir Automobilio žymėjimo sutartį, buvo atlikti būtent atsakovės V. R. vardu, o tai, kad ieškovas naudojosi jam uošvienės panaudos sutartimi suteiktu automobiliu ir mokėjo už jo eksploataciją, ir dar kaip matyti atsakovės vardu, tai visiškai atitinka tokių santykių teisinį reglamentavimą. Atsakovė į ieškovą prašydama grąžinti automobilį kreipėsi būtent po ieškovo skyrybų su jos dukra A. R. 2009 metų pabaigoje, pamačiusi, kad jie kartu nebegyvens, todėl ir nutarė savo automobilį padovanoti dukrai, todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad atsakovė tik praėjus 5 metams ėmėsi aktyvių veiksmų. Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandoriu nei su pačiu savimi, nei su savo tėvais, tačiau kaip matyti, ieškovas atsakovei nuosavybės teise priklausantį automobilį pagal atsakovės pasirašytą įgaliojimą 2009-11-05 pardavė savo motinai V. M., o 2009-11-30 ir savo draugui L. Ž., t.y. sąžiningam įgijėjui, kad atsakovė automobilio iš jo negalėtų net per teismą išreikalauti. Ieškovas sandorius pradėjo ginčyti tik po to, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl jai padarytos žalos priteisimo.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino 2006-08-14 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažino O. M.. Pripažino 2009-11-04 įgaliojimą negaliojančiu. Pripažino 2009-11-05 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažino O. M..

Teismas nurodė, kad viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra tai, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų (16000 eurų) ginčo turtui įsigyti. Iš ieškovo pateiktos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą darytina išvada, kad ieškovas 2004-2005 metais turėjo pakankamai draudžiamųjų pajamų. Ieškovas nurodė, kad buvo problemų su verslu, pinigus ginčo automobiliui pirkti pasiskolino iš M. E., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju nurodė, kad ieškovui paskolino pinigus automobiliui. Atsakovės pajamos yra menkos, atsakovės gaunamas pajamas nuo 1994 m. sudaro senatvės pensija ir našlių (arba našlaičių) pensija. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigus automobiliui pirkti buvo susitaupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po sesers Č. M. mirties, tačiau ši aplinkybė neįrodyta. Atsakovės sesuo Č. M. mirė 2007 m., t.y. jau po to, kai buvo nupirktas ginčo automobilis. Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad jos sesuo Č. M. gyveno pasiturimai, todėl materialiai rėmė atsakovę, atsiųsdama jai pinigų, kuriuos atsakovė taupė. LR Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p. numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003-12-31 turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (4 str. 2 d.). Tokios deklaracijos atsakovė nepateikė. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas sandorio sudarymo dieną galėjo turėti lėšų ginčo automobiliui pirkti. Tuo tarpu įvertinus byloje surinktus įrodymus konstatuotina, kad atsakovė neturėjo lėšų ginčo automobiliui įsigyti. Būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Su pardavėju Vokietijos įmone „A. B.“ dėl sutarties sąlygų faktiškai derėjosi, pirkėjo teises bei pareigas įgijo ir vykdė (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo) ieškovas. Ieškovą ir atsakovę siejo artimi giminystės ryšiai. Aplinkybės, kad ginčo automobilio įsigijimo metu ieškovo santykiai su atsakove buvo geri, šalys neneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms tikėtina, kad ieškovas galėjo įforminti sandorį atsakovės vardu, nors realiai automobilį siekė įsigyti sau. Bylos medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad buvo realių priežasčių apsimestiniam sandoriui sudaryti – ieškovas, įformindamas sandorį ne savo vardu siekė išvengti rizikos dėl prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų ir verslo rizikos. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau nepaneigia galimybės pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu. Aplinkybė, kad esant geriems santykiams, atsakovė prašė ieškovą nupirkti jai automobilį ir juo leido naudotis taip pat tikėtina, tačiau nustačius, kad atsakovė negalėjo turėti pinigų ginčo automobiliui įsigyti, atmestina kaip neįrodyta. Be to, atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ji automobilį naudoti ieškovui suteikė panaudos pagrindu atmestina kaip teisiškai neįrodyta, nes atsakovė, įrodinėdama tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius, nepateikė rašytinės panaudos sutarties, todėl atsakovės aplinkybės apie tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius atmestinos kaip neįrodytos. Pačios atsakovės paaiškinimai apie pinigų ieškovui davimo faktą ir tikslą yra prieštaringi – atsakovė, iš pradžių nurodžiusi, kad ieškovui davė pinigus, kad jai nupirktų automobilį AUDI A6, vėliau paaiškino, kad pinigus ieškovui davė ir prašė, kad, kai turės, juos grąžintų. Neaišku, ar pagal atsakovės poziciją, ji davė pinigus ieškovui kaip įgaliotiniui, kad šis nupirktų jai automobilį, ar paskolino pinigus. Paskolos tarp šalių buvimo faktas taip pat neįrodytas, kadangi fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2000 Lt (CK 6.871 str. 1 d.). Automobiliu faktiškai naudojosi ieškovas, valdė automobilį kaip savo, mokėjo jo eksploatacines išlaidas. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad visi mokėjimai buvo atlikti ir Automobilio žymėjimo sutartis buvo sudaryta atsakovės V. R. vardu, savaime nepatvirtina atsakovės nuosavybės teisės ginčo automobilį, kadangi minėti duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį. 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio AUDI A6 pirkimo pardavimo sandorį su pardavėju Vokietijos įmone „A. B.“ pasirašė ieškovas. Iš šio sandorio matyti, kad ieškovas pasirašė ne kaip atsakovės V. R. įgaliotas asmuo, o pasirašė už atsakovę jos vardu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pardavėjas Vokietijos įmonė „A. B.“ sandorio sudarymo metu žinojo, kad sandoryje nurodyta pirkėja V. R. yra tik O. M. statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sandorį sudaryti su pirkėju O. M.. Buvo abiejų šalių valia siekiant sudaryti apsimestinį sandorį.

Atsakovė nepagrįstai remiasi CK 1.79 str., 2 d., 4 d. įtvirtintomis nuostatomis, kad sandorį patvirtinusi šalis, netenka teisės jo ginčyti. CK 1.79 str. reglamentuoja nuginčijamo sandorio patvirtinamą, tuo tarpu apsimestinis sandoris yra niekinis, kurio šalys patvirtinti negali (CK 1.78 str. 1 d.). Byloje pateikti įrodymai (šalių pajamos, aplinkybės, kad ieškovas ginčo automobilį valdė ir naudojo kaip savo, atsakovė nesiekė valdyti automobilio, juo naudotis) leidžia labiau tikėti, kad sandoris buvo apsimestinis ir tikruoju automobilio pirkėju buvo ieškovas O. M., o ne V. R.. 2006-08-06 automobilio AUDI A6 pirkimo pardavimo sandoris dalyje, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., pripažįstamas negaliojančiu ir nurodyto sandorio šalimi (pirkėju) pripažįstamas ieškovas O. M. (CK 1.87 str.).

2009-11-04 įgaliojimu atsakovė V. R. įgaliojo ieškovą O. M. tvarkyti visus dokumentus, susijusius su ginčo automobiliu. Šio įgaliojimo pagrindu 2009-11-05 ieškovas, atstovaujamosios V. R. vardu sudarė sutartį, kuria ginčo automobilį pardavė trečiajam asmeniui V. M.. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 str.). Pripažinus, kad atsakovė nėra automobilio AUDI A6 savininkė, pripažintina, kad ji neturėjo teisės įgalioti tvarkyti jai nuosavybės teise nepriklausančio automobilio dokumentus, tame tarpe ir parduoti minėtą automobilį, todėl 2009-11-04 įgaliojimas pripažįstamas negaliojančiu ab initio kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Ieškovas, atstovaudamas atsakovę, negalėjo parduoti ginčo automobilio savo motinai V. M., nes įstatymas neleidžia sudarinėti tokio pobūdžio sandorių (CK 2.134 str. 1 d.). Pripažinus, kad automobilio AUDI A6 savininkas yra ieškovas O. M., ir pripažinus negaliojančiu 2009-11-04 įgaliojimą, atitinkamai pripažintina negaliojančia ir 2009-11-05 ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažintinas ieškovas O. M. (CK 1.80 str.).

Ginčo automobilis yra perleistas trečiajam asmeniui, t.y. 2009-11-05 ginčo automobilis pirkimo pardavimo sutartimi perleistas V. M., pagal 2009-11-30 transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį ginčo automobilį V. M. pardavė L. Ž.. CK 6.153 str. 1 d. nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Trečiojo asmens sąžiningumas preziumuojamas ir ši prezumpcija nėra paneigta, todėl restitucija netaikytina.

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas neteisingai įvertino įrodymus apie ieškovo pajamas: neįvertino ieškovo nuo 2002-11-18 iki 2006-08-14 ginčijamo sandorio sudarymo prisiimtų įsipareigojimų bankui. Valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamas pajamas ieškovas turėjo tik 2004-2005 metų laikotarpiu, nuo kurių buvo sumokėti 30 procentų ir kiti mokesčiai. Teismas nevertino visų ieškovo turėtų išlaidų šeimos išlaikymui. 2004 ir 2005 metais uždirbti pinigai buvo išleisti. Liudytojo M. E. parodymai paneigia aplinkybę, kad ieškovas automobilį pirko iš savos santaupų. Teismas atidėjo ieškovui ir 1957 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą dėl sunkios ieškovo materialinės padėties. Atsakovė nuo 1994 m. gaudama senatvės ir našlių pensiją galėjo sutaupyti 49118 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 14 metų gyvendamas kartu su atsakove mokėjo visus mokesčius ir visus išlaikė, atsakovė per visą savo gyvenimą galėjo sutaupyti automobiliui. Teismas nevertino atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji ir jos sutuoktinis dirbdami gaudavo gerus atlyginimus, ją rėmė užsienyje gyvenusi sesuo. Atsakovė nurodė pirkusi automobilį, kad nenuvertėtų pinigai. Atsakovės sesuo mirė vėliau nei buvo nupirktas automobilis, tačiau atsakovė turėjo sesers testamentą ir buvo rami įsitikinusi, kad ateityje neliks be pinigų ir jų turės, todėl tuos pinigus ir panaudojo duodama ieškovui automobilio pirkimui. Teismas buvo šališkas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo pinigų.

2. Teismo sprendimo argumentacija prieštaringa ir teismas buvo šališkas. Teismas vertino atsakovės parodymus kaip prieštaringus. Ieškovas nupirkto automobilio niekada nevaldė, o tik naudojosi su žmona A. M.. Pirmosios instancijos teismo vertinimu nesąžiningas ieškovo elgesys ir jo nenuoseklūs paaiškinimai, kaip ir jos sudaryta įstatymų draudžiama sutartis, pačiam ieškovui ginčijant, sudaro pagrindą jam pagrįsti kitą jau sąžiningą ir dar apsimestinį sandorį, daro teismo išvadas nelogiškomis ir šališkomis. Nelogiška teismo išvada, kad šalių santykiams esant geriems ir šalims kartu gyvenant, atsakovė duodama dukros šeimai važinėtis savo automobilį privalo su žentu sudaryti rašytinę panaudos sutartį. Teismas nevertino atsakovės parodymų teisme, kad ji pinigus davė, o ne skolino ieškovui. Atsakovė žinojo, kad pirks automobilį jos vardus, kad nenuvertėtų pingai.

3. Teismo vertinimu ieškovas su automobilio pardavėju Vokietijos įmonė ,,A. B.“ 2006-08-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ne kaip atsakovės įgaliotas asmuo, o pasirašė už atsakovę jos vardu, nors pats ieškovas tokios versijos net nenurodė, todėl padarė išvadą, kad pardavėjas sandorio metu žinojo, jog sandoryje nurodyta pirkėja V. R. yra tik O. M. statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sandorį sudaryti su pirkėju O. M.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad abi sandorio šalys turėjo tikslą sudaryti apsimestinį sandorį, nes Vokietijos įmonė ,,A. B.“ nepateikė net atsiliepimo.

4. Teismas buvo šališkas, nes savo iniciatyva nurodė argumentus, kurių ieškovas neteikė. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad mokėjimai už automobilio eksploataciją atlikti ir žymėjimo sutartis pasirašyta ieškovės vardu, nurodė, kad tai savaime nepatvirtina atsakovės nuosavybės į ginčo automobilį, nes minėti duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį. Aplinkybė, kad visi mokėjimai ieškovo buvo atliekami atsakovės vardu patvirtina, kad buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai.

5. Teismas nepagrįstai ir klaidingai nustatęs, kad atsakovė nėra automobilio savininkė, visiškai formaliai panaikino ir įgaliojimą. Po atsakovės dukros A. M. santuokos su O. M. nutraukimo 2009-10-05, atsakovė nusprendė automobilį padovanoti dukrai ir ieškovui liepė grąžinti automobilį, ieškovas vengė kalbėtis, atsakovė kreipėsi į VĮ Regitrą, kur sužinojo, kad automobilio nebeturi. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė visą laiką pripažino savo nuosavybės teisę į ginčo automobilį. Atsakovė paaiškino, kad įgaliojimo O. M. 2009-11-04 neišdavė, o ieškovas namuose radęs popierių su atsakovės originaliu parašu, ant jo pasirašė sau įgaliojimą, nes ikiteisminis tyrimas ištyrė tik jos parašo tikrumą. VĮ Regitra perregistruodamas automobilį melagingai nurodė, kad atsakovė guli ligoninėje, todėl nėra galimybės įgaliojimo patvirtinti notariškai. Ieškovas privertė savo dukrą G. M. duoti melagingus parodymus, kad močiutė V. M. savo namuose pati asmeniškai pasirašė O. M. surašytą įgaliojimą. Ieškovas buvo nesąžiningas, nes VĮ Regitra, perregistruodamas automobilį, tvirtino, kad atsakovė buvo ligoninėje, todėl negalėjo išduoti įgaliojimo. Ieškovas, 2009-11-30 perrašydamas automobilį savo motinai V. M., o po mėnesio savo draugui L. Ž., savo veiksmais siekė pasisavinti atsakovei priklausantį automobilį. Jei 2006-08-14 sandorį būtų laikęs apsimestiniu, tai būtų iš karto kreipęsis į teismą, o ne laukęs 5 metus, ir tik po to kreipęsis į teismą, kai jau atsakovė kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos priteisimo, kas vertintina kaip ieškovo siekis išvengti civilinės atsakomybės. Atliekant ikiteisminį tyrimą ieškovas teigė, kad 2009-11-04 įgaliojimas yra galiojantis, o vėliau pradėjo jį ginčyti.

6. Teismas pripažinęs negaliojančiu 2009-11-04 įgaliojimą, atitinkamai pripažino 2009-11-05 automobilio AUDI A6 pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažino O. M.. Teismas netaikė restitucijos. V. M. patvirtino, kad automobilio nepirko (pinigų nemokėjo, pasirašė kur parodė sūnus), o ieškovas perrašė automobilį V. M. vardu, o vėliau savo draugui L. Ž., kas ir patvirtina, kad nurodyti sandoriai buvo apsimestiniai, todėl teismas nepagrįstai pasisakė apie V. M. sąžiningumą. Kaip matyti iš 2009-11-05 sutarties už pardavėją ir pirkėją V. M. yra pasirašęs pats ieškovas O. M.. Ieškovas buvo ypatingai nesąžiningas, nes nepateikė ginčijamos 2009-11-05 sutarties originalo, nors ieškovo atstovas patvirtino sutarties kopiją, kas patvirtina, kad advokatui buvo pateiktas originalas. Sprendžiant ekspertizės paskyrimo klausimą, ieškovas originalo nepateikė ir nurodė, kad dingo. Ieškovas išsigando galimos baudžiamosios atsakomybės. Atsakovės atstovas prašė ieškinį dalyje dėl 2009-11-05 sutarties pripažinimo negaliojančiu palikti nenagrinėtą, nes nėra sutarties originalo. Teismas nepasisakė dėl šio vertinimo, ir pažeidė CPK 265 str. 2 d.

7. Apeliantė prašė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes siekia duoti išsamesnius paaiškinimus.

Ieškovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Atsakovė neįrodė, kad sutaupė 35000 eurų lėšų ginčo automobilio įsigijimui ir ją galėjo finansiškai remti Lenkijoje gyvenusi sesuo C. M.. Atsakovė neįrodė, kad paveldėjo vertingą mirusios sesers turtą. Atsakovė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo 2003-12-31 turimų piniginių lėšų, kurios viršija 50000 Lt, todėl šiuo turtu neturi teisės grįsti kito turto įsigijimo. Atsakovė yra pensininkė, kurios vienintelis pragyvenimo šaltinis gaunama senatvės pensija. Ieškovo vien 2004 metais draudžiamosios pajamos sudarė 79688,54 Lt, o 2005 metais 101520,19 Lt.Atsakovė savo ieškinyje, kurio nuorašas prijungtas iš kitos bylos, ir ikiteisminio tyrimo metu painiojasi nurodydama ieškovui duotų pinigų sumą, nurodo skirtingas pinigų sumas. Sesers palikimo atsiradimo data yra vėlesnė negu automobilių pirkimo data.Atsakovė nepagrįstai teigia, kad automobilį suteikė ieškovui panaudos pagrindais, nes nepateikė rašytinės panaudos sutarties (panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė). Tai, kad mokėjimo už automobilio priežiūrą dokumentuose ir automobilio žymėjimo sutartyje mokėtoja nurodyta atsakovė, reikšmės neturi, nes šie duomenys įrašyti atsižvelgiant į formalų savininką Ieškovas daugiau kaip penkerius metus automobilį laikė ir naudojo kaip savo nuosavybę ir tik praėjus daugiau nei 5 metams po automobilio pirkimo atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų dėl jai tariamai priklausančio automobilio. Pagal CK 4.49 str. 1 d. daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Nuosavybės registracija registre nuosavybės nesukuria.Teismų praktikoje išaiškinta, kad apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, todėl teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo – tikroji sandorio šalis. Svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis. Įrodinėtina yra aplinkybė, ar sutartyje nurodytas asmuo kaip pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už įsigytą turtą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas, nes šalys ir jų atstovai teismo posėdžiuose išdėstė bylos aplinkybes. Abi šalys buvo atstovaujamos advokatų, todėl teismo posėdžiuose ir procesiniuose dokumentuose turėjo galimybę išsamiai atskleisti reikšmingas aplinkybes ir teisnius argumentus. Apeliantė, prašydama bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes ir argumentus ji turi galimybę išdėstyti žodinio nagrinėjimo metu.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje neginčijama nei transporto priemonių registro tvarkytojo atlikta ginčo turto nuosavybės teisių teisinė registracija ieškovo vardu, nei su nuosavybės teisėmis susijusių duomenų įregistravimas. Byloje ginčo ir įrodinėjimo dalykas yra teisinis pagrindas, kuriuo ieškovas pretenduoja į nuosavybės teisių įgijimą. Pagal CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktus nuosavybės teisė, be kitų įstatyme įvardytų pagrindų, įgyjama pagal sandorius. Sandoris, kuriuo pripažįstamas daiktinių teisių į registruojamą daiktą atsiradimas, yra savarankiškas teisinis pagrindas įregistruoti tas daiktines teises registre (CK 4.254 str. 1 p.). Įrodinėdamas nuosavybės teisių įgijimo pagrindą ieškovas ne ginčija kelių transporto priemonių registre atliktą nuosavybės teisių registraciją ir duomenis apie ją, o siekia teismine tvarka įrodyti nuosavybės teisių įgijimo teisinį pagrindą, kuris gali būti nustatomas remiantis visomis įstatyme leistinomis (CPK 177 straipsnis) įrodinėjimo priemonėmis.

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai . Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011kt.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ne dėl teisinio rezultato – automobilio įsigijimo pirkimo-pardavimo sutartimi. Šalys pripažįsta pirkimo–pardavimo teisinius santykius, tačiau esminis ginčas yra dėl sutarties šalies, pirkėju sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Dėl to teismas turėjo nustatyti, kas faktiškai derėjosi dėl automobilio pirkimo sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Pagal pirmos instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus nustatyta, kad ginčo automobilio pirkimą inicijavo ieškovas, jis susirado pardavėją, vedė derybas su pardavėju ir faktiškai sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, mokėjo už automobilį, priėmė automobilį naudojimui, juo naudojosi, rūpinosi eksploatacija, apmokėjo eksploatacines išlaidas. Šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai apmokėjimo už ginčo automobilio prižiūrą PVM sąskaitos-faktūros, automobilio žymėjimo sutartis, kurias pasirašė ir apmokėjo ieškovas. Atsakovė šių aplinkybių neneigia, tačiau nuosavybės teisės atsiradimą sieja su automobilio pirkėjo, nurodyto 2006-08-14 pirkimo-pardavimo sutartyje (Vokietijos įmonė ,,A. B.“ sąskaitoje Nr.5364/08/06/289), duomenimis bei duomenų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre registravimu. Kitų rašytinių nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė. Nors 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pirkėja nurodyta atsakovė, tačiau sutarties atsakovė faktiškai nepasirašė. Atsakovės taip pat neįrodinėjo, kad ji įgaliojo ieškovą ar kitą asmenį atsakovės vardu sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. 2006-08-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, duomenų, kad buvo nustatoma pirkėjo asmens tapatybė nėra, todėl sutartis pati savaime negali būti laikoma patikimu įrodymu, kad automobilio pirkėja yra konkrečiai atsakovė.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, ar sutartyje nurodytas asmuo kaip pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už įgytą turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad atsakovė nevykdė įstatyme (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnyje) nustatytos pareigos ir nepateikė mokesčių inspekcijai vienkartinės turto deklaracijos, neužkerta kelio atsakovei disponavimo piniginėmis santaupomis fakto įrodinėti kitais leistinais įrodymais, nes Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka 2003-12-31 piniginės lėšos ir kitas turtas buvo deklaruojami tik mokestiniais tikslais. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė leistinais įrodymais neįrodė turėjusi pinigų apmokėti už įsigyjamą automobilį ne mažiau kaip 16000 eurų. Atsakovės paaiškinimai apie galimus pinigų šaltinius (sutaupytą darbo užmokestį ir paveldėjimą) nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Pačios ieškovės ir jos dukters A. M. paaiškinimai negali būti vertinami kaip patikimas įrodymas. Ieškovas savo pajamas įrodinėjo rašytiniais įrodymais. Vien ieškovo 2004-2005 gautų pajamų, kurios buvo apmokestintos valstybinio socialinio draudimo mokesčiu, užteko automobilio kainos apmokėjimui.

Apeliantė pagrįstai nurodė, kad ieškovas panaudodamas 2009-11-04 įgaliojimą ir sudarydamas 2009-11-05 automobilio AUDI A6 pirkimo-pardavimo sutartį buvo nesąžiningas. 2009-11-05 automobilio pirkimo-pardavimo sutarties originalo nepateikimas nesudarė teisinio pagrindo ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtais, tačiau reikšmingas įrodymu pakankamumo aspektu. Teismas pripažino, kad ieškovas ginčo automobilį nuosavybės teise įsigijo 2006-08-14 pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl ieškovo nesąžiningumas vėlesniuose disponavimo automobiliu etapuose jau neįtakojo ginčo automobilio nuosavybės santykių.

Apeliacinis skundas grindžiamas taip pat ir argumentais dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų, pirmos instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, pažeidimo (CPK 178, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis). Apeliantės atstovas apeliaciniame skunde išdėstytuose deklaratyvaus pobūdžio samprotavimuose savo nesutikimą su teismo padarytų atskirų įrodymų vertinimu pateikia kaip teismo šališkumo įrodymą, tačiau konkrečių faktinių aplinkybių, patvirtinančių teismo šališkumą, nenurodo. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2008). Pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas, nėra. Vien proceso šalies nesutikimas su teismo padarytu bylos aplinkybių vertinimu negali būti pagrindas konstatuoti teismą buvus šališku.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.