Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

sekretoriaujant Vasarei Žilinskienei, vertėjaujant Eglei Smailienei, dalyvaujant ieškovui O. M., ieškovo atstovei advokato padėjėjai Oksanai Sigeikinai, atsakovės atstovui advokatui Jonui Korsakui, trečiajam asmeniui V. M., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo O. M. patikslintą ieškinį atsakovei V. R. dėl sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu, tretieji asmenys V. M., Vokietijos įmonė ,,Autohaus Busswoller“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Vokietijoje įsigijo automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį pamatęs už sąlyginai mažą kainą nusprendė jį įsigyti ir vėliau parduoti Lietuvoje. Sandorio sudarymo metu ieškovas automobilio pirkėju nurodė savo uošvienę atsakovę V. R.. Tai sąlygojo keletas aplinkybių: 1) ieškovas ketino pradėti nuosavą verslą, todėl siekdamas apsaugoti būsimą verslą nuo galimos rizikos automobilio pirkėju nurodė atsakovę V. R.; 2) ieškovas kartu su buvusia žmona A. M. 2002 m. gruodžio 5 d. įsigijo gyvenamąjį namą, kurio įsigijimui bankas suteikė 136 000 Lt dydžio kreditą. Turėdamas kreditorinių įsipareigojimų bankui, be to, ketindamas pradėti nuosavą verslą ir nuogąstaudamas dėl būsimo verslo sėkmės, ieškovas automobilį AUDI A6 įformino uošvienės atsakovės V. R. vardu. Ieškovo santykiai su atsakove ginčo automobilio įsigijimo metu buvo geri. Ieškovas net neabejojo, kad vėliau, sumažėjus kreditoriniams įsipareigojimams bankui ir sustiprėjus nuosavam verslui, automobilis bus įformintas ieškovo vardu. Ieškovas turėjo užtektinai santaupų ginčo automobiliui įsigyti. 2004 metais ieškovo draudžiamosios pajamos sudarė 79 688,54 Lt, o 2005 metais - 101 520,19 Lt. Tuo tarpu atsakovė yra pensininkė, 79 metų amžiaus, vienintelės pajamos yra jos gaunama senatvės pensija, kuri siekia apie 800 Lt, vairavimo teisių ji neturi, taigi akivaizdu, kad savo poreikiams minėto automobilio pirkti negalėjo. Darytina išvada, kad automobilį ieškovas pirko sau, todėl automobilio pirkimo - pardavimo sandoris dėl vienos iš sandorio šalių - pirkėjos V. R. yra apsimestinis, nes jis skirtas kitam sandoriui - kad O. M. realiai pirko automobilį -pridengti. Ieškovas su minėtu automobiliu visuomet elgėsi kaip su nuosavu - asmeniškai važinėdavo automobiliu, iš savo asmeninių pinigų mokėjo privalomą automobilio draudimą, prižiūrėjo automobilį ir jį remontavo. Nuo automobilio įsigijimo ieškovas automobilio remontui ir priežiūrai išleido 5288,14 Lt. Be to, 2006 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas sudarė ir pasirašė Automobilio žymėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi įsigytą automobilį laikė savo asmenine nuosavybe, juo nepertraukiamai rūpinosi ir prižiūrėjo, tuo tarpu atsakovė dėl minėto automobilio niekada jokių pretenzijų nereiškė, realiai automobilio neperėmė bei juo niekada nesinaudojo ir nesirūpino kaip savo asmenine nuosavybe. Atsakovė niekada nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į patį ieškovą dėl ginčo automobilio, tačiau 2010 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai netikėtai pateikė nepagrįstą skundą neva O. M., suklastojęs įgaliojimą, savo motinos vardu perregistravo, o vėliau pardavė jai priklausantį automobilį AUDI A6, dėl ko jai neva padaryta 70 000 Lt. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nesant O. M. veiksmuose nusikalstamų veikų požymių, atsakovė 2011 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė nepagrįstą patikslintą ieškinį dėl minėto automobilio ir su juo susijusių sandorių pripažinimo galiojančiais, nurodydama neva ji paskolino pinigus ieškovui automobilio pirkimui. Nėra jokių rašytinės formos įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamą pinigų sumą V. R. kada nors būtų perdavusi ieškovui, nors sandoriai, kurių suma didesnė nei 5000 Lt turi būti privalomos rašytinės formos. Iš V. R. 2011 m. vasario 10 d. patikslinto ieškinio bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytų teiginių matyti, kad V. R. painiojasi ir skirtingai nurodo esmines faktines aplinkybes, t.y. kokio dydžio pinigų sumą ir kam konkrečiai perdavė. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai sandorio šaliai. Ta aplinkybė, kad valstybės įmonėje „Regitra" duomenų bazėje automobilio valdytoja nurodyta V. R. nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, nes automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės, kadangi registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė. 2006 m. rugpjūčio 14 d. ginčo sandoryje išreikšta valia neatitinka tikrosios šalių valios, nes automobilį O. M. įsigijo savo, o ne uošvienės atsakovės V. R. vardu. Nors atsakovė buvo įregistruota kaip automobilio savininkė, tačiau iš tikrųjų ji neketino įsigyti automobilio savo nuosavybėn ir suprato, jog automobilį iš tikrųjų perka ieškovas O. M.. Nebūdama automobilio pirkėja ir savininke V. R. negalėjo įgalioti tvarkyti jai nepriklausančio automobilio dokumentus, todėl atitinkamai niekiniu ir negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento laikytinas 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimas, kuriuo atsakovė įgaliojo ieškovą tvarkyti visus dokumentus, susijusius su automobiliu AUDI A6.

Ieškovas prašo: 1) pripažinti 2006 m. rugpjūčio 14 d. automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti O. M.; 2) pripažinti 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą negaliojančiu; 3) pripažinti 2009 m. lapkričio 5 d. automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažinti O. M.; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš 2006 m. rugpjūčio 14 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilio pirkėja yra atsakovė, o ją kaip pirkėją šiame sandoryje pats ieškovas ir nurodė, kas neginčijamai ir įrodo, jog pats ieškovas jau yra ir pripažinęs, kad šio sandorio šalis - pirkėja ir yra būtent atsakovė. Ieškovas 2006 m. rugpjūčio 14 d. sandorio neginčijo, o vėliau pats ieškovas veikdamas pagal atsakovės 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą ir atsakovės vardu, visas teises ir pareigas į automobilį jau yra perleidęs kitiems asmenims, todėl pagrįstai teigtina, kad vien šiuo įstatymo imperatyviu pagrindu O. M. jau yra apskritai netekęs teisės šiuos sandorius ginčyti. Iš atsakovės pusės jokio apsimetimo nebuvo, o būtent ji pati ir už savo pinigus pagal 2006 m. rugpjūčio 14 d. sutartį ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise automobilį AUDI A6, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ir įregistravo suteikiant jam v/n (duomenys neskelbtini) VĮ Regitra būtent savo vardu, kadangi jis buvo pirktas už jos pinigus. Atsakovė, dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji tuos 35 000 Eurų buvo taupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po savo sesers Č. M. mirties. Visi mokėjimai, įskaitant ir Automobilio žymėjimo sutartį, buvo atlikti būtent atsakovės V. R. vardu, o tai, kad ieškovas naudojosi jam uošvienės panaudos sutartimi liktu automobiliu ir mokėjo už jo eksploataciją, ir dar kaip matyti atsakovės vardu, tai visiškai atitinka tokių santykių teisinį reglamentavimą. Atsakovė į ieškovą prašydama grąžinti automobilį kreipėsi būtent po ieškovo skyrybų su jos dukra 2009 metų pabaigoje, pamačiusi, kad jie nebegyvens, todėl ir nutarė savo automobilį padovanoti dukrai, todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad atsakovė tik praėjus 5 metams ėmėsi aktyvių veiksmų. Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandoriu nei su pačiu savimi, nei su savo tėvais, tačiau kaip matyti, ieškovas atsakovei nuosavybės teise priklausantį automobilį pagal 2009 m. lapkričio 4 d. atsakovės įgaliojimą 2009-11-05 pardavė savo motinai V. M., o nepraėjus nei mėnesiui 2009 m. lapkričio 30 d. ir savo draugui L. Ž., t.y. sąžiningam įgijėjui, kad atsakovė automobilio iš jo negalėtų net per teismą išreikalauti. Ieškovas 2006 m. rugpjūčio 14 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. sandorius pradėjo ginčyti tik po to, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl jai padarytos žalos priteisimo.

Ieškinys tenkinamas.

Byloje pateikta 2006 m. rugpjūčio 6 d. panaudoto automobilio sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina automobilio AUDI A6, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės perėjimą iš pardavėjo Vokietijos įmonės Autohaus Busswoller pirkėjai atsakovei V. R. (T1, b.l.10-13). Ieškovas savo reikalavimą pripažinti 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio pirkimo sandorį negaliojančiu grindžia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsniu, nurodydamas, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis dėl subjekto, t.y. tikroji sandorio šalis – pirkėjas - yra ne atsakovė V. R., o ieškovas O. M..

Byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis 2006 m. rugpjūčio 6 d. įsigyto ginčo automobilio pirkėjas. Įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį.

Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Ginčijant pirkimo–pardavimo sandorį kaip apsimestinį ir teigiant, kad iš tikrųjų sandorį kaip pirkėjas sudarė kitas asmuo, reikia įrodyti, kad šis asmuo (o ne tas, kuris sandoryje įvardytas kaip pirkėjas) faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas, iš kurių svarbiausia – atsiskaityti už perkamą daiktą, ir jas vykdė. Taigi viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra tai, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti. Byloje nekilo ginčo, kad automobilio AUDI A6 kaina – 16000 eurų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad turėjo pakankamai santaupų automobiliui įsigyti. Iš ieškovo pateiktos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą darytina išvada, kad ieškovas laikotarpiu 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. turėjo pakankamai draudžiamųjų pajamų (T1 b.l.30-31). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad buvo problemų su verslu, pinigus ginčo automobiliui pirkti pasiskolino iš M. E. (T2, b.l.95-98); šią aplinkybę patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas – 2010 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokolas (T2, b.l.34-34), kuriame ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. E. nurodė, kad ieškovui paskolino pinigus automobiliui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės pajamos yra menkos, atsakovės gaunamas pajamas nuo 1994 m. sudaro senatvės pensija ir našlių (arba našlaičių) pensija (T1 b.l.173-182; T2 b.l.6-9). Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigus automobiliui pirkti buvo susitaupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po sesers Č. M. mirties. Atsakovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovė pinigus automobiliui pirkti gavo priėmus mirusios sesers Č. M. palikimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje esančiais rašytiniais įrodymais (T2 b.l.10-20) nustatyta, kad atsakovės sesuo Č. M. mirė 2007 m., t.y. jau po to, kai buvo nupirktas ginčo automobilis. Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad jos sesuo Č. M. gyveno pasiturimai, todėl materialiai rėmė atsakovę, atsiųsdama jai pinigų, kuriuos atsakovė taupė. Lietuvos Respublikos Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p. numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (4 str. 2 d.). Tokios deklaracijos atsakovė nepateikė (CPK 178 str.).

Nors ieškovo paaiškinimai apie turėtų lėšų šaltinį automobiliui pirkti nėra nuoseklūs, tačiau byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas sandorio sudarymo dieną galėjo turėti lėšų ginčo automobiliui pirkti. Tuo tarpu įvertinus byloje surinktus įrodymus konstatuotina, kad atsakovė neturėjo lėšų ginčo automobiliui įsigyti.

Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Šalys neginčijo, kad su pardavėju Vokietijos įmone Autohaus Busswoller dėl sutarties sąlygų faktiškai derėjosi, pirkėjo teises bei pareigas įgijo ir vykdė (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo) ieškovas. Byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovę siejo artimi giminystės ryšiai. Aplinkybės, kad ginčo automobilio įsigijimo metu ieškovo santykiai su atsakove buvo geri, šalys neneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms tikėtina, kad ieškovas galėjo įforminti sandorį atsakovės vardu, nors realiai automobilį siekė įsigyti sau. Bylos medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad buvo realių priežasčių apsimestiniam sandoriui sudaryti – ieškovas, įformindamas sandorį ne savo vardu siekė išvengti rizikos dėl prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų ir verslo rizikos. Tai patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai (T1, b.l.14-29). Toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, tačiau nepaneigia galimybės pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu.

Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad esant geriems santykiams, atsakovė prašė ieškovą nupirkti jai automobilį ir juo leido naudotis taip pat tikėtina, tačiau nustačius, kad atsakovė negalėjo turėti pinigų ginčo automobiliui įsigyti, atmestina kaip neįrodyta. Be to, atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ji automobilį naudoti ieškovui suteikė panaudos pagrindu atmestina kaip teisiškai neįrodyta. CK 6.629 straipsnio 1 dalis nustato, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduota kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos. CK 6.478 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Atsakovė, įrodinėdama tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius, nepateikė rašytinės panaudos sutarties, todėl atsakovės aplinkybės apie tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius atmestinos kaip neįrodytos (CPK 178 str.).

Be to, pačios atsakovės paaiškinimai apie pinigų ieškovui davimo faktą ir tikslą yra prieštaringi – atsakovė, iš pradžių nurodžiusi, kad ieškovui davė pinigus, kad jai nupirktų automobilį AUDI A6, vėliau paaiškino, kad pinigus ieškovui davė ir prašė, kad, kai turės, juos grąžintų (T2 b.l.97). Tokiu atveju neaišku, ar pagal atsakovės poziciją, ji davė pinigus ieškovui kaip įgaliotiniui, kad šis nupirktų jai automobilį, ar paskolino pinigus. Paskolos tarp šalių buvimo faktas taip pat neįrodytas, kadangi fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2000 Lt (CK 6.871 str. 1 d.).

Tarp šalių nekilo ginčo, kad minėtu automobiliu faktiškai naudojosi ieškovas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas valdė automobilį kaip savo, mokėjo jo eksploatacines išlaidas (T1 b.l.62-73). Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad visi mokėjimai buvo atlikti ir Automobilio žymėjimo sutartis buvo sudaryta atsakovės V. R. vardu, savaime nepatvirtina atsakovės nuosavybės teisės ginčo automobilį, kadangi minėti duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį.

Byloje nekilo ginčo, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio AUDI A6 pirkimo pardavimo sandorį su pardavėju Vokietijos įmone Autohaus Busswoller pasirašė ieškovas. Iš šio sandorio matyti, kad ieškovas pasirašė ne kaip atsakovės V. R. įgaliotas asmuo, o pasirašė už atsakovę jos vardu (T1 b.l.10). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pardavėjas Vokietijos įmonė Autohaus Busswoller sandorio sudarymo metu žinojo, kad sandoryje nurodyta pirkėja V. R. yra tik O. M. statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sandorį sudaryti su pirkėju O. M.. Tai leidžia daryti išvadą, kad buvo abiejų šalių valia siekiant sudaryti apsimestinį sandorį.

Atsakovė nepagrįstai remiasi CK 1.79 str., 2 d., 4 d. įtvirtintomis nuostatomis, kad sandorį patvirtinusi šalis, netenka teisės jo ginčyti. CK 1.79 str. reglamentuoja nuginčijamo sandorio patvirtinamą, tuo tarpu apsimestinis sandoris yra niekinis, kurio šalys patvirtinti negali (CK 1.78 str. 1 d.).

Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo. Byloje pateikti įrodymai (šalių pajamos, aplinkybės, kad ieškovas ginčo automobilį valdė ir naudojo kaip savo, atsakovė nesiekė valdyti automobilio, juo naudotis) leidžia labiau tikėti, kad sandoris buvo apsimestinis ir tikruoju automobilio pirkėju buvo ieškovas O. M., o ne V. R.. Atsižvelgiant į tai, 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio AUDI A6 pirkimo pardavimo sandoris dalyje, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., pripažįstamas negaliojančiu ir nurodyto sandorio šalimi (pirkėju) pripažįstamas ieškovas O. M. (CK 1.87 str.).

2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimu atsakovė V. R. įgaliojo ieškovą O. M. tvarkyti visus dokumentus, susijusius su ginčo automobiliu (T1, b.l.168). Šio įgaliojimo pagrindu 2009 m. lapkričio 5 d. ieškovas, atstovaujamosios V. R. vardu sudarė sutartį, kuria ginčo automobilį pardavė trečiajam asmeniui V. M. (T1, b.l.47).

Pagal įstatyme pateiktą įgaliojimo sąvoką įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str.). Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). Pagal pirkimo pardavimo sutarties sampratą, pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą (CK 6.317 str.). Tai reiškia, kad tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 str.). Pripažinus, kad atsakovė nėra automobilio AUDI A6 savininkė, pripažintina, kad ji neturėjo teisės įgalioti tvarkyti jai nuosavybės teise nepriklausančio automobilio dokumentus, tame tarpe ir parduoti minėtą automobilį, todėl 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimas pripažįstamas negaliojančiu ab initio kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Juolab, kad kaip nurodo pati atsakovė, pagal CK 2.134 str. 1 d. atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tai reiškia, kad ieškovas, atstovaudamas atsakovę, negalėjo parduoti ginčo automobilio savo motinai V. M., nes įstatymas neleidžia sudarinėti tokio pobūdžio sandorių.

Pripažinus, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio AUDI A6 savininkas yra ieškovas O. M., ir pripažinus negaliojančiu 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą, atitinkamai pripažintina negaliojančia ir 2009 m. lapkričio 5 d. ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažintinas ieškovas O. M. (CK 1.80 str.).

Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio (CK 6.145 str. 1 d.), nepriklausomai ar reiškiamas toks reikalavimas šalių procesiniuose dokumentuose. Ginčo automobilis yra perleistas trečiajam asmeniui, t.y. 2009 m. lapkričio 5 d. ginčo automobilis pirkimo pardavimo sutartimi perleistas V. M., pagal 2009 m. lapkričio 30 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį ginčo automobilį V. M. pardavė L. Ž. (T1 b.l.48). CK 6.153 str. 1 d. nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Trečiojo asmens sąžiningumas preziumuojamas, tačiau kreditorius gali įrodyti aplinkybes, paneigiančias šią prezumpciją. Nagrinėjamu atveju ši prezumpcija nėra paneigta, todėl restitucija netaikytina.

2011 m. liepos 8 d. teismo nutartimi ieškovo prašymu buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Tenkinus ieškinį, žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės valstybės naudai (CPK 96 str. 1 d.). Iš atsakovės priteistino žyminio mokesčio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusia žyminio mokesčio dydį reglamentuojančio CPK 80 str. nauja redakcija. Ieškovo pareikštas reikalavimas dėl 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu laikytinas savarankišku (pagrindiniu) reikalavimu dėl sutarčių modifikavimo, kuris apmokestinamas 500 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 3 p.). Kiti du ieškinio reikalavimai dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu ir 2009 m. lapkričio 5 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažinus negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 14 d. sutartį, yra išvestiniai ir neatskiriamai su pagrindiniu reikalavimu susiję reikalavimai, todėl šie ieškovo reikalavimai nelaikytini atskirais savarankiškais reikalavimais ir atskirai neapmokestinami.

Iš atsakovės priteisiamos 66,76 Lt pašto išlaidos valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str.).

Tenkinus ieškinį ieškovui iš atsakovės priteistinos jo pateiktos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 429,20 Lt už dokumentų trečiajam asmeniui įteikimą viešo paskelbimo spaudoje būdu (T1, b.l.157-161).

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 str., 268 str., 270 str., 284 str., 307 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2006 m. rugpjūčio 4 d. automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti O. M., a.k. (duomenys neskelbtini)

Pripažinti 2009 m. lapkričio 4 d. įgaliojimą negaliojančiu.

Pripažinti 2009 m. lapkričio 5 d. automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažinti O. M., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovės V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 429,20 Lt (keturis šimtus dvidešimt devynis Lt 20 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo O. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovės V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 566,76 Lt (penki šimtai šešiasdešimt šeši Lt 76 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, bylinėjimosi išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660 (sumokėti iki sprendimo įsiteisėjimo ir pateikti teismui sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.