- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-26
- Bylos Nr.
- 2A-2452-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08214-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- O. M.
- Trečiasis asmuo
- V. M., Vokietijos įmonė ,,Autohaus Busswoller“, Kolegija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Algirdo Auruškevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl 2012-03-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. M. ieškinį atsakovei V. R. dėl sandorio dalies pripažinimo apsimestiniu, tretieji asmenys V. M., Vokietijos įmonė ,,Autohaus Busswoller“,
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas prašė: 1) pripažinti 2006-08-14 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris WAUZZZ4F95N074119, pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažinti O. M.; 2) pripažinti 2009-11-04 įgaliojimą negaliojančiu; 3) pripažinti 2009-11-04 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris WAUZZZ4F95N074119, pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažinti O. M.; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Vokietijoje įsigijo automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Sandorio sudarymo metu ieškovas automobilio pirkėju nurodė savo uošvienę atsakovę V. R. dėl šių priežasčių: 1) ieškovas ketino pradėti nuosavą verslą, todėl siekdamas apsaugoti būsimą verslą nuo galimos rizikos automobilio pirkėju nurodė atsakovę V. R.; 2) ieškovas kartu su buvusia žmona A. M. 2002 m. gruodžio 5 d. įsigijo gyvenamąjį namą, kurio įsigijimui bankas suteikė 136 000 Lt dydžio kreditą. Turėdamas kreditorinių įsipareigojimų bankui, be to, ketindamas pradėti nuosavą verslą ir nuogąstaudamas dėl būsimo verslo sėkmės, ieškovas automobilį AUDI A6 įformino uošvienės atsakovės V. R. vardu. Ieškovo santykiai su atsakove ginčo automobilio įsigijimo metu buvo geri. Ieškovas vėliau, sumažėjus kreditoriniams įsipareigojimams bankui ir sustiprėjus nuosavam verslui, ketino automobilį įforminti savo vardu. Ieškovas turėjo užtektinai santaupų ginčo automobiliui įsigyti. Atsakovė yra pensininkė, 79 metų amžiaus, vienintelės pajamos yra jos gaunama senatvės pensija, kuri siekia apie 800 Lt, vairavimo teisių ji neturi, todėl savo poreikiams minėto automobilio pirkti negalėjo. Automobilio pirkimo - pardavimo sandoris dėl vienos iš sandorio šalių - pirkėjos V. R. yra apsimestinis, nes jis skirtas kitam sandoriui (kad O. M. realiai pirko automobilį) pridengti. Ieškovas asmeniškai naudojosi ginčo automobiliu, iš savo asmeninių pinigų mokėjo privalomą automobilio draudimą, prižiūrėjo automobilį ir jį remontavo. Ieškovas automobilį laikė savo asmenine nuosavybe, juo nepertraukiamai rūpinosi ir prižiūrėjo, tuo tarpu atsakovė dėl minėto automobilio niekada jokių pretenzijų nereiškė, realiai automobilio neperėmė bei juo niekada nesinaudojo ir nesirūpino kaip savo asmenine nuosavybe. Atsakovė niekada nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į patį ieškovą dėl ginčo automobilio, tačiau 2010 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai netikėtai pateikė nepagrįstą skundą neva O. M., suklastojęs įgaliojimą, savo motinos vardu perregistravo, o vėliau pardavė jai priklausantį automobilį AUDI A6, dėl ko jai neva padaryta 70 000 Lt. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, nesant O. M. veiksmuose nusikalstamų veikų požymių, atsakovė 2011 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikė nepagrįstą patikslintą ieškinį dėl minėto automobilio ir su juo susijusių sandorių pripažinimo negaliojančiais, nurodydama neva ji paskolino pinigus ieškovui automobilio pirkimui.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad iš Vokietijos įmonės ,,Autohaus Busswoller“ 2006-08-14 išrašytos sąskaitos Nr. 5364/08/06/289 matyti, kad automobilio pirkėja yra atsakovė, o ją kaip pirkėją šiame sandoryje pats ieškovas ir nurodė, kas neginčijamai ir įrodo, jog pats ieškovas jau yra ir pripažinęs, kad šio sandorio šalis – pirkėja - yra būtent atsakovė. Ieškovas 2006-08-14 sandorio neginčijo, o vėliau pats ieškovas veikdamas pagal atsakovės 2009-11-04 įgaliojimą ir atsakovės vardu, visas teises ir pareigas į automobilį jau yra perleidęs kitiems asmenims. Iš atsakovės pusės jokio apsimetimo nebuvo, o būtent ji pati ir už savo pinigus pagal 2006-08-14 sutartį ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise automobilį AUDI A6 ir įregistravo suteikiant jam v/n (duomenys neskelbtini) VĮ Regitra būtent savo vardu, kadangi jis buvo pirktas už jos pinigus. Ieškovas sandorius pradėjo ginčyti tik po to, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl jai padarytos žalos priteisimo.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino 2006-08-14 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pirkėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pirkėju) pripažino O. M.. Pripažino 2009-11-04 įgaliojimą negaliojančiu. Pripažino 2009-11-05 automobilio AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažino O. M..
Teismas nurodė, kad viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra tai, kad asmuo, nurodomas kaip faktinis pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų (16000 eurų) ginčo turtui įsigyti. Iš ieškovo pateiktos pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą teismas darė išvadą, kad ieškovas 2004-2005 metais turėjo pakankamai draudžiamųjų pajamų. Ieškovas nurodė, kad buvo problemų su verslu, pinigus ginčo automobiliui pirkti pasiskolino iš M. E., kuris ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju nurodė, kad ieškovui paskolino pinigus automobiliui. Atsakovės pajamos yra menkos, atsakovės gaunamas pajamas nuo 1994 m. sudaro senatvės pensija ir našlių (arba našlaičių) pensija. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pinigus automobiliui pirkti buvo susitaupiusi, įskaitant ir gautą palikimą po sesers Č. M. mirties, tačiau šią aplinkybę teismas laikė neįrodyta, nes atsakovės sesuo Č. M. mirė 2007 m., t.y. jau po to, kai buvo nupirktas ginčo automobilis. Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad jos sesuo Č. M. gyveno pasiturimai, todėl materialiai rėmė atsakovę, atsiųsdama jai pinigų, kuriuos atsakovė taupė. LR Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p. numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003-12-31 turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (4 str. 2 d.). Tokios deklaracijos atsakovė nepateikė. Teismas nustatė, kad ieškovas sandorio sudarymo dieną galėjo turėti lėšų ginčo automobiliui pirkti, tuo tarpu atsakovė neturėjo lėšų ginčo automobiliui įsigyti.
Teismas nustatė, kad su pardavėju Vokietijos įmone „Autohaus Busswoller“ dėl sutarties sąlygų faktiškai derėjosi, pirkėjo teises bei pareigas įgijo ir vykdė (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo) ieškovas.
Ieškovą ir atsakovę siejo artimi giminystės ryšiai. Aplinkybės, kad ginčo automobilio įsigijimo metu ieškovo santykiai su atsakove buvo geri, šalys neneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pripažino tikėtina, kad ieškovas galėjo įforminti sandorį atsakovės vardu, nors realiai automobilį siekė įsigyti sau, kad buvo realių priežasčių apsimestiniam sandoriui sudaryti – ieškovas, įformindamas sandorį ne savo vardu siekė išvengti rizikos dėl prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų ir verslo rizikos. Tokį ieškovo elgesį teismas vertintino kaip nesąžiningą, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia galimybės pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu. Aplinkybė, kad esant geriems santykiams, atsakovė prašė ieškovą nupirkti jai automobilį ir juo leido naudotis taip pat, teismo vertinimu, tikėtina, tačiau nustačius, kad atsakovė negalėjo turėti pinigų ginčo automobiliui įsigyti, teismas ją atmetė kaip neįrodyta. Atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ji automobilį naudoti ieškovui suteikė panaudos pagrindu, teismas taip pat atmetė kaip neįrodyta, nes atsakovė, įrodinėdama tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius, nepateikė rašytinės panaudos sutarties. Teismas atkreipė dėmesį, kad pačios atsakovės paaiškinimai apie pinigų ieškovui davimo faktą ir tikslą yra prieštaringi – atsakovė, iš pradžių nurodžiusi, kad ieškovui davė pinigus, kad jai nupirktų automobilį AUDI A6, vėliau paaiškino, kad pinigus ieškovui davė ir prašė, kad, kai turės, juos grąžintų. Paskolos tarp šalių buvimo fakto teismas taip pat pripažino neįrodytu, kadangi fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2000 Lt (CK 6.871 str. 1 d.). Automobiliu faktiškai naudojosi ieškovas, valdė automobilį kaip savo, mokėjo jo eksploatacines išlaidas. Teismas darė išvadą, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, kad visi mokėjimai buvo atlikti ir Automobilio žymėjimo sutartis buvo sudaryta atsakovės V. R. vardu, savaime nepatvirtina atsakovės nuosavybės teisės ginčo automobilį, kadangi minėti duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį. 2006 m. rugpjūčio 6 d. automobilio AUDI A6 pirkimo pardavimo sandorį su pardavėju Vokietijos įmone „Autohaus Busswoller“ pasirašė ieškovas. Iš šio sandorio matyti, kad ieškovas pasirašė ne kaip atsakovės V. R. įgaliotas asmuo, o pasirašė už atsakovę jos vardu. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pardavėjas Vokietijos įmonė „Autohaus Busswoller“ sandorio sudarymo metu žinojo, kad sandoryje nurodyta pirkėja V. R. yra tik O. M. statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sandorį sudaryti su pirkėju O. M.. Buvo abiejų šalių valia siekiant sudaryti apsimestinį sandorį.
Teismas nustatė, kad atsakovė nepagrįstai remiasi CK 1.79 str., 2 d., 4 d. įtvirtintomis nuostatomis, kad sandorį patvirtinusi šalis, netenka teisės jo ginčyti. CK 1.79 str. reglamentuoja nuginčijamo sandorio patvirtinamą, tuo tarpu apsimestinis sandoris yra niekinis, kurio šalys patvirtinti negali (CK 1.78 str. 1 d.). Byloje pateikti įrodymai (šalių pajamos, aplinkybės, kad ieškovas ginčo automobilį valdė ir naudojo kaip savo, atsakovė nesiekė valdyti automobilio, juo naudotis) leidžia labiau tikėti, kad sandoris buvo apsimestinis ir tikruoju automobilio pirkėju buvo ieškovas O. M., o ne V. R..
2009-11-04 įgaliojimu atsakovė V. R. įgaliojo ieškovą O. M. tvarkyti visus dokumentus, susijusius su ginčo automobiliu. Šio įgaliojimo pagrindu 2009-11-05 ieškovas, atstovaujamosios V. R. vardu sudarė sutartį, kuria ginčo automobilį pardavė trečiajam asmeniui V. M.. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 str.). Pripažinus, kad atsakovė nėra automobilio AUDI A6 savininkė, teismas pripažino, kad ji neturėjo teisės įgalioti tvarkyti jai nuosavybės teise nepriklausančio automobilio dokumentus, tame tarpe ir parduoti minėtą automobilį, todėl 2009-11-04 įgaliojimas teismo pripažintas negaliojančiu ab initio kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Ieškovas, atstovaudamas atsakovę, negalėjo parduoti ginčo automobilio savo motinai V. M., nes įstatymas neleidžia sudarinėti tokio pobūdžio sandorių (CK 2.134 str. 1 d.). Teismui pripažinus, kad automobilio AUDI A6 savininkas yra ieškovas O. M., ir pripažinus negaliojančiu 2009-11-04 įgaliojimą, atitinkamai pripažintas negaliojančia ir 2009-11-05 ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties dalis, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažintinas ieškovas O. M. (CK 1.80 str.).
Ginčo automobilis yra perleistas trečiajam asmeniui, t.y. 2009-11-05 ginčo automobilis pirkimo pardavimo sutartimi perleistas V. M., pagal 2009-11-30 transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį ginčo automobilį V. M. pardavė L. Ž.. CK 6.153 str. 1 d. nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Trečiojo asmens sąžiningumas preziumuojamas ir ši prezumpcija nėra paneigta, todėl teismas restitucijos netaikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai:
Apeliantė (atsakovė) prašė 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Teismas neteisingai įvertino įrodymus apie ieškovo pajamas: neįvertino ieškovo nuo 2002-11-18 iki 2006-08-14 ginčijamo sandorio sudarymo prisiimtų įsipareigojimų bankui. Valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamas pajamas ieškovas turėjo tik 2004-2005 metų laikotarpiu, nuo kurių buvo sumokėti 30 procentų ir kiti mokesčiai. Teismas nevertino visų ieškovo turėtų išlaidų šeimos išlaikymui. 2004 ir 2005 metais uždirbti pinigai buvo išleisti. Liudytojo M. E. parodymai paneigia aplinkybę, kad ieškovas automobilį pirko iš savos santaupų. Teismas atidėjo ieškovui ir 1957 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą dėl sunkios ieškovo materialinės padėties. Atsakovė nuo 1994 m. gaudama senatvės ir našlių pensiją galėjo sutaupyti 49118 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 14 metų gyvendamas kartu su atsakove mokėjo visus mokesčius ir visus išlaikė, atsakovė per visą savo gyvenimą galėjo sutaupyti automobiliui. Teismas nevertino atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji ir jos sutuoktinis dirbdami gaudavo gerus atlyginimus, ją rėmė užsienyje gyvenusi sesuo. Atsakovė nurodė pirkusi automobilį, kad nenuvertėtų pinigai. Atsakovės sesuo mirė vėliau nei buvo nupirktas automobilis, tačiau atsakovė turėjo sesers testamentą ir buvo įsitikinusi, kad ateityje neliks be pinigų ir jų turės, todėl tuos pinigus ir panaudojo duodama ieškovui automobilio pirkimui. Teismas buvo šališkas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo pinigų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismo sprendimo argumentacija prieštaringa ir teismas buvo šališkas. Teismas vertino atsakovės parodymus kaip prieštaringus. Ieškovas nupirkto automobilio niekada nevaldė, o tik naudojosi su žmona A. M.. Pirmosios instancijos teismo vertinimu nesąžiningas ieškovo elgesys ir jo nenuoseklūs paaiškinimai, kaip ir jo sudaryta įstatymų draudžiama sutartis, pačiam ieškovui ginčijant, sudaro pagrindą jam pagrįsti kitą jau sąžiningą ir dar apsimestinį sandorį, daro teismo išvadas nelogiškomis ir šališkomis. Nelogiška teismo išvada, kad šalių santykiams esant geriems ir šalims kartu gyvenant, atsakovė duodama dukros šeimai važinėtis savo automobilį privalo su žentu sudaryti rašytinę panaudos sutartį. Teismas nevertino atsakovės parodymų teisme, kad ji pinigus davė, o ne skolino ieškovui. Atsakovė žinojo, kad pirks automobilį jos vardus, kad nenuvertėtų pinigai.
3. Teismo vertinimu ieškovas su automobilio pardavėju Vokietijos įmonė ,,Autohaus Busswoller“ 2006-08-14 automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ne kaip atsakovės įgaliotas asmuo, o pasirašė už atsakovę jos vardu, nors pats ieškovas tokios versijos net nenurodė, todėl padarė išvadą, kad pardavėjas sandorio metu žinojo, jog sandoryje nurodyta pirkėja V. R. yra tik O. M. statytinė, o iš tikrųjų turėjo tikslą sandorį sudaryti su pirkėju O. M.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad abi sandorio šalys turėjo tikslą sudaryti apsimestinį sandorį, nes Vokietijos įmonė ,,Autohaus Busswoller“ nepateikė net atsiliepimo.
4. Teismas buvo šališkas, nes savo iniciatyva nurodė argumentus, kurių ieškovas neteikė. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad mokėjimai už automobilio eksploataciją atlikti ir sutartis pasirašyta ieškovės vardu, nurodė, kad tai savaime nepatvirtina atsakovės nuosavybės į ginčo automobilį, nes minėti duomenys apie automobilio savininką buvo įrašomi pagal ginčijamą sandorį. Aplinkybė, kad visi mokėjimai ieškovo buvo atliekami atsakovės vardu patvirtina, kad buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai.
5. Teismas nepagrįstai ir klaidingai nustatęs, kad atsakovė nėra automobilio savininkė, visiškai formaliai panaikino ir įgaliojimą. Po atsakovės dukros A. M. santuokos su O. M. nutraukimo 2009-10-05, atsakovė nusprendė automobilį padovanoti dukrai ir ieškovui liepė grąžinti automobilį, ieškovas vengė kalbėtis, atsakovė kreipėsi į VĮ Regitrą, kur sužinojo, kad automobilio nebeturi. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė visą laiką pripažino savo nuosavybės teisę į ginčo automobilį. Atsakovė paaiškino, kad įgaliojimo O. M. 2009-11-04 neišdavė, o ieškovas namuose radęs popierių su atsakovės originaliu parašu, ant jo pasirašė sau įgaliojimą, nes ikiteisminis tyrimas ištyrė tik jos parašo tikrumą. VĮ Regitra perregistruodamas automobilį melagingai nurodė, kad atsakovė guli ligoninėje, todėl nėra galimybės įgaliojimo patvirtinti notariškai. Ieškovas privertė savo dukrą G. M. duoti melagingus parodymus, kad močiutė V. M. savo namuose pati asmeniškai pasirašė O. M. surašytą įgaliojimą. Ieškovas buvo nesąžiningas, nes VĮ Regitra, perregistruodamas automobilį, tvirtino, kad atsakovė buvo ligoninėje, todėl negalėjo išduoti įgaliojimo. Ieškovas, 2009-11-30 perrašydamas automobilį savo motinai V. M., o po mėnesio savo draugui L. Ž., savo veiksmais siekė pasisavinti atsakovei priklausantį automobilį. Jei 2006-08-14 sandorį būtų laikęs apsimestiniu, tai būtų iš karto kreipęsis į teismą, o ne laukęs 5 metus, ir tik po to kreipęsis į teismą, kai jau atsakovė kreipėsi į teismą dėl padarytos žalos priteisimo, kas vertintina kaip ieškovo siekis išvengti civilinės atsakomybės. Atliekant ikiteisminį tyrimą ieškovas teigė, kad 2009-11-04 įgaliojimas yra galiojantis, o vėliau pradėjo jį ginčyti.
6. Teismas pripažinęs negaliojančiu 2009-11-04 įgaliojimą, atitinkamai pripažino 2009-11-05 automobilio AUDI A6 pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje nurodyta, kad pardavėja yra V. R., negaliojančia ir nurodytos sutarties šalimi (pardavėju) pripažino O. M.. Teismas netaikė restitucijos. V. M. patvirtino, kad automobilio nepirko (pinigų nemokėjo, pasirašė kur parodė sūnus), o ieškovas perrašė automobilį V. M. vardu, o vėliau savo draugui L. Ž., kas ir patvirtina, kad nurodyti sandoriai buvo apsimestiniai, todėl teismas nepagrįstai pasisakė apie V. M. sąžiningumą. Kaip matyti iš 2009-11-05 sutarties už pardavėją ir pirkėją V. M. yra pasirašęs pats ieškovas O. M.. Ieškovas buvo ypatingai nesąžiningas, nes nepateikė ginčijamos 2009-11-05 sutarties originalo, nors ieškovo atstovas patvirtino sutarties kopiją, kas patvirtina, kad advokatui buvo pateiktas originalas. Sprendžiant ekspertizės paskyrimo klausimą, ieškovas originalo nepateikė ir nurodė, kad dingo. Ieškovas išsigando galimos baudžiamosios atsakomybės. Atsakovės atstovas prašė ieškinį dalyje dėl 2009-11-05 sutarties pripažinimo negaliojančiu palikti nenagrinėtą, nes nėra sutarties originalo. Teismas nepasisakė dėl šio vertinimo, ir pažeidė CPK 265 str. 2 d.
7. Apeliantė prašė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes siekia duoti išsamesnius paaiškinimus.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
Atsakovė neįrodė, kad sutaupė 35000 eurų lėšų ginčo automobilio įsigijimui ir ją galėjo finansiškai remti Lenkijoje gyvenusi sesuo C. M.. Atsakovė neįrodė, kad paveldėjo vertingą mirusios sesers turtą. Atsakovė Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo 2003-12-31 turimų piniginių lėšų, kurios viršija 50000 Lt, todėl šiuo turtu neturi teisės grįsti kito turto įsigijimo. Atsakovė yra pensininkė, kurios vienintelis pragyvenimo šaltinis gaunama senatvės pensija. Ieškovo vien 2004 metais draudžiamosios pajamos sudarė 79688,54 Lt, o 2005 metais 101520,19 Lt.Atsakovė savo ieškinyje, kurio nuorašas prijungtas iš kitos bylos, ir ikiteisminio tyrimo metu painiojasi nurodydama ieškovui duotų pinigų sumą, nurodo skirtingas pinigų sumas. Sesers palikimo atsiradimo data yra vėlesnė negu automobilių pirkimo data.Atsakovė nepagrįstai teigia, kad automobilį suteikė ieškovui panaudos pagrindais, nes nepateikė rašytinės panaudos sutarties (panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė). Tai, kad mokėjimo už automobilio priežiūrą dokumentuose ir automobilio žymėjimo sutartyje mokėtoja nurodyta atsakovė, reikšmės neturi, nes šie duomenys įrašyti atsižvelgiant į formalų savininką Ieškovas daugiau kaip penkerius metus automobilį laikė ir naudojo kaip savo nuosavybę ir tik praėjus daugiau nei 5 metams po automobilio pirkimo atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų dėl jai tariamai priklausančio automobilio. Pagal CK 4.49 str. 1 d. daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Nuosavybės registracija registre nuosavybės nesukuria.Teismų praktikoje išaiškinta, kad apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, todėl teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo – tikroji sandorio šalis. Svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis. Įrodinėtina yra aplinkybė, ar sutartyje nurodytas asmuo kaip pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už įsigytą turtą.
2012-10-10 Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
2013-04-26 Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutartimi 2012-10-10 Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino ir perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai išaiškino ne visas bylai reikšmingas sandorio sudarymo aplinkybes. Ieškovas ieškinio pareiškime ir teikdamas paaiškinimus teismui nurodė, kad sandorį kito asmens (statytinio) vardu sudarė siekdamas išvengti tiek esamo kreditoriaus (banko), tiek būsimų kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į jo asmeninį turtą – automobilį. Taigi byloje yra duomenų, kad ieškovas, sudarydamas apsimestinį sandorį, siekė neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimą skolų išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti savo prievolių vykdymo. Bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės netyrė ir nesiaiškino jos įtakos tikrojo sandorio galiojimui, nesvarstė, ar, šiai aplinkybei pasitvirtinus, sandoris nevertintinas ir kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei, taikant iš to kylančius teisinius padarinius. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje toks elgesys analogiškoje situacijoje laikytas neatitinkančiu į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Tokiu atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra. Vien atsakovės nesutikimas su teismo padarytu bylos aplinkybių vertinimu negali būti pagrindas konstatuoti teismą buvus šališku.
Nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas vyksta dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine dėl sutarties šalies – pirkėju sutartyje nurodyto asmens atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Šioje byloje svarbu nustatyti ar ieškovo teisės šiuo atveju turi būti ginamos.
Sandoriu suprantami sąmoningi laisva valia atliekami asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas.
Šiuo konkrečiu atveju ieškovas nurodė, kad sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, jis pats sąmoningai savo laisva valia pasirinko sutarties šalį, t.y. automobilio pirkėju nurodė atsakovę. Iš bylos matyti, kad šiuo metu automobilis yra parduotas trečiajam asmeniui, kurio sąžiningumo ieškovas neginčija. Šioje byloje ieškovas nesiekia apginti savo daiktinių teisių, sandorio sukeltos pasekmės jį ilgą laiką tenkino, kol santykiai su atsakove buvo geri. Šioje byloje ieškovo tikslas - apsiginti nuo ieškinio, kurį pareiškė jam atsakovė kitoje byloje, tuo tarpu iki tol ieškovas laikė, kad ginčo sandoriai nepažeidė jo teisių.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovo nurodyti 2006-08-14 pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo motyvai yra nesąžiningi. Tą aplinkybę patvirtina ieškovo ieškinyje nurodyti ir teismo posėdyje duoti ieškovo paaiškinimai, kad sandorį kito asmens (statytinio) vardu jis sudarė siekdamas išvengti tiek esamo kreditoriaus (banko), tiek būsimų kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į jo asmeninį turtą – automobilį. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad toks ieškovo nesąžiningas elgesys nepaneigia galimybės pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu.
Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir sąžiningumo principų. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu aukščiu aptartas ieškovo elgesys neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą pasikreipusio asmens elgesio, įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises, nes minėti ieškovo teismui nurodyti sandorio sudarymo argumentai gali būti įvertinti tik kaip piktnaudžiavimas subjektine teise. Dėl išdėstyto darytina išvada, kad ieškovo teisės šioje byloje neturėjo būti ginamos. Be to, pagal CPK 5 str., 6 str. teismas, vykdydamas teisingumą, gina tik teisėtus asmenų interesus. Įvertinus ieškovo nurodytą sandorio sudarymo tikslą, akivaizdu, kad toks sandoris prieštarautų 1.81 str., todėl jis negalėtų galioti, taikant sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, t.y. CK 1.87 str. numatytas taisykles.
Nustačius, kad ieškovo teisės šioje byloje negali būti ginamos dėl aukščiu nurodytų motyvų, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai tampa teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naudas sprendimas – ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad kiti ieškovo reikalavimai priklauso nuo pirmojo reikalavimo išsprendimo. Konstatavus ieškovo nesąžiningumą sudarant 2006-08-14 pirkimo-pardavimo sutartį, jam siekiant neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimą skolų išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti savo prievolių vykdymo – negali būti tenkinami visi ieškovo reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo.
Priėmus naują teismo sprendimą, vadovaujantis CPK 93 str. 5 d. iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos - iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos šios bylinėjimosi išlaidos: 1000 Lt žyminio mokesčio suma už bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokesčio sumokėjimas šalims buvo atidėtas iki sprendimo byloje priėmimo), 159,09 Lt pašto išlaidos (2 t. b.l.132, 3 t. b.l. 70), viso valstybės naudai – 1159 Lt; taip pat iš ieškovo atsakovės naudai priteisiamas jos sumokėtas 500 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą (3 t. b.l. 14), 497 Lt vertimo išlaidos (2 t. b.l. 4-5, 3 t. b.l. 19-20), 4200 Lt atstovavimo išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (2 t. b.l. 2-3, 1 t. b.l. 194-196), iš viso atsakovės naudai – 5197 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendė
2012 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo O. M. atsakovės V. R. naudai 5197 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš ieškovo O. M. valstybės naudai 1159 Lt išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.