- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-1330-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00691-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų tiekimas“
- Suinteresuotas asmuo
- Širvintų rajono savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Magvesta“, uždaroji akcinė bendrovė „LKREC auto“, uždaroji akcinė bendrovė „Rematrade“, A. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų tiekimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų tiekimas“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys Širvintų rajono savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Magvesta“, uždaroji akcinė bendrovė „LKREC auto“, uždaroji akcinė bendrovė „Rematrade“, A. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Širvintų tiekimas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal matininko V. B. parengtas kadastrines bylas: 1) aikštelė, žymėjimas plane b1, b2, b3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) tvora, vartai, žymėjimas plane t1, t3, t5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) tvora, varteliai, žymėjimas plane t6, t7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) tvora, žymėjimas plane t8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėja nurodė, kad dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo pastatytas ir ilgus metus veikė didelis gamybinis ūkinis kompleksas (duomenys neskelbtini). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę prasidėjo turto privatizacija, kuri buvo vykdoma ir Širvintose. 1992 m. sausio 14 d. Širvintų rajono valdybos sprendimu Nr. 19 buvo nuspręsta reorganizuoti rajono valstybinę remonto ir techninio aptarnavimo įmonę į smulkesnes savarankiškas valstybines įmones. Tokiu būdu, be kita ko, veiklą pradėjo Širvintų valstybinė tiekimo įmonė. 1995 m. Širvintų valstybinė tiekimo įmonė buvo reorganizuota į UAB „Širvintų tiekimas“, nuo tada pareiškėja veiklą vykdo kaip uždaroji akcinė bendrovė. 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 53 Širvintų rajono valdyba nusprendė pripažinti pareiškėjai nuosavybės teisę į penkis pastatus (administracinį pastatą ir 4 sandėlius), esančius (duomenys neskelbtini). Šie pastatai yra išsidėstę savarankiškoje teritorijoje, apribotoje tvora. Kitaip tariant, pareiškėjai buvo priskirti tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje esantys statiniai kaip viena ūkinė bazė. Tačiau dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių, kurių dabar nustatyti nebeįmanoma dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, į minėtą sprendimą Nr. 53 nebuvo įtraukta asfalto danga, tvora ir kiti teritorijoje buvę statiniai, kurių niekas kitas neeksploatavo ir neketino eksploatuoti. Labiausiai tikėtina, kad tokia situacija susidarė per klaidą, kai valstybė ir teisinė sistema buvo kūrimosi stadijoje, o rengiami dokumentai nebuvo tikslūs šiuolaikinės daiktinės teisės prasme. Atitinkamo turto neįtraukimą per klaidą papildomai pagrindžia ir tai, kad 1992 m. balandžio 29 d. protokole reorganizavimo komisija konstatavo, jog Širvintų valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė padalinta į atskiras įmones, o jai priklauso, be kita ko, ir asfalto danga: Valstybinė tiekimo įmonė: bendras žemės plotas 20250 kv. m asfalto danga 11481 kv. m. Pareiškėja nuo pat savo veiklos pradžios pradėjo valdyti ir šį nekilnojamąjį turtą, tačiau nuosavybės teisė viešame registre nėra įregistruota pareiškėjos vardu: a) aikštelė, žymėjimas plane b1, b2, b3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) tvora, vartai, žymėjimas plane t1, t3, t5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) tvora, varteliai, žymėjimas plane t6, t7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) tvora, žymėjimas plane t8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad aukščiau paminėtas turtas egzistavo ilgą laiką, patvirtina ir pareiškėjos turimas senas teritorijos planas bei archyvinė kadastrinė byla. Pareiškėja siekė įregistruoti turto nuosavybės teisę savo vardu, tuo tikslu buvo parengtos kadastrinių matavimų bylos, tačiau valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras atsisakė tai daryti nepateikus nuosavybės teisės įgijimą pagrindžiančių dokumentų. Dėl turto pareiškėja niekada nebuvo gavusi pretenzijų, niekada niekas nereikalavo turtą nugriauti, perstatyti ar perduoti valdyti kitam asmeniui. Šiuo pareiškimu pareiškėja siekia nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisės į turtą atsiradimą įgyjamosios senaties pagrindu, kad pareiškėjos nuosavybės teisė galėtų būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatyme apibrėžtas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tuo atveju, jei visapusiškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka minėtas įstatymo nustatytas sąlygas bei nesant duomenų, jog minėtą nekilnojamąjį turtą būtų perėmęs koks nors kitas asmuo, suinteresuotas asmuo neprieštaraus pareiškėjos pareiškimo patenkinimui. Pareiškime nurodytas nekilnojamas turtas nėra ir nebuvo Širvintų rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į savivaldybės turto apskaitą, taip pat suinteresuotas asmuo neturi duomenų apie tai, jog šis turtas buvo perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas. Suinteresuotas asmuo neginčija valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo ir jam nėra žinomos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą.
4. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad įgyjamosios senaties būdu gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės objektais. Šiuo metu į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad pareiškėjos pareiškime nurodyt statiniai buvo pastatyti 1972–1975 metais. Pagal į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenis yra akivaizdu, kad minėti statiniai nebuvo anksčiau inventorizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl to lieka neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjos pareiškime nurodyti statiniai, į kuriuos ji prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, buvo suformuoti. Taigi iš vietos savivaldos institucijų turėtų būti išreikalauti papildomi dokumentai apie pareiškime nurodytus statinius ir jų archyviniai duomenys. Be to, pareiškėja savo pareiškimo aplinkybes dėl šių statinių valdymo laikotarpio turėtų pagrįsti papildomais rašytiniais įrodymais, tik tada galima bus nuspręsti apie jos prašymo, pareikšto šioje civilinėje byloje, pagrįstumą. VĮ Turto bankas nuomone, pagal šiuo metu byloje esančius dokumentus nėra teisinio pagrindo nustatyti nuosavybės teisės į pareiškėjos pareiškime nurodytus statinius pagal įgyjamąją senatį.
5. Suinteresuotas asmuo UAB „Magvesta“ atsiliepime į pareiškimą prašė netenkinti pareiškėjos pareiškimo. Nurodė, kad 2016 metais suinteresuotas asmuo UAB „Magvesta“ iš pareiškėjos įsigijo mūrinį sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Už sandėlį buvo atsiskaityta mokėjimais banko pavedimu tais pačiais metais, kaip ir turtas buvo perimtas. Su pareiškėja dar tais pačiais 2016 metais sutarta ir suderinta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo tvarka, kurioje yra ir pareiškėjos prašoma jai pripažinti nuosavybės teise asfalto danga, vartai bei tvora. Pagal susitarimą ir suderinimą, sklypas padalintas į „A“ ir „B“ dalis, kur „B“ dalis, 5664 kv. m ploto yra naudojama ir valdoma UAB „Magvesta“. Planas patvirtintas ir registruotas VĮ Registrų centras. UAB „Magvesta“ kasmet moka sklypo dalies nuomos mokestį valstybei. Taip pat su pareiškėja sandėlio pirkimo sandorio metu bei vėliau derinant naudojimosi sklypu tvarką, buvo sutarta, kad UAB „Magvesta“ naudosis bendru įvažiavimo į teritoriją keliu bei vartais. Remiantis gera tuo metu abiejų pusių valia, susitarimas buvo tik žodinis, sklypu naudojimosi tvarkoje, kaip bendro naudojimo sklypo dalis tai nebuvo numatyta. Pareiškėjos teiginys, kad žemės sklypą, kaip ir jame esančią asfalto dangą, valdo viena pareiškėja, neatitinka tikrovės, nes ženklią dalį sklypo su asfalto danga valdo, tvarko ir prižiūri UAB „Magvesta“, taip pat nuomininkė UAB „Rematrade“. Vėliau, sklypo teritorijoje veiklą pradėjus UAB „LKREC auto“, pareiškėja ir UAB „LKREC auto“ atstovai 2021 metais pareiškė, kad nebebus galima naudotis bendru įvažiavimu bei važiuoti per pareiškėjos valdomą sklypo „A“ dalį. Nesutikus, kuomet trukdoma naudoti sandėlį pagal paskirtį, vykdyti jame ūkinę komercinę veiklą, kada yra trukdomas ne tik transporto priemonių, bet ir darbuotojų patekimas į darbo vietą, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo UAB „LKREC auto“ pakeitė vartų spyną, užstatė įvairiomis priemonėmis patekimą į UAB „Magvesta“ priklausantį sandėlį bei naudojamą sklypo dalį taip ją blokuodamos. Tuomet UAB „Magvesta“ atstovas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybos Širvintų žemėtvarkos skyrių su prašymu išspręsti šią konfliktinę situaciją. 2021 m. lapkričio 4 d. buvo gautas Nacionalinė žemės tarnybos Širvintų žemėtvarkos skyriaus raštas, kuriame išdėstyta, kad naudojimosi tvarka turi nepažeisti savininko interesų savarankiškai funkcionuojančiam statiniui eksploatuoti. Taip pat rekomenduota kreiptis į matininkus, sudaryti naują naudojimosi tvarkos planą, kuris tenkintų visas puses. Tačiau pareiškėja ir UAB „LKREC auto“ kategoriškai atsisako ieškoti kompromiso bei toliau trukdo patekti prie UAB „Magvesta“ valdomos sklypo dalies ir sandėlio per įvažiavimo vartus į sklypo teritoriją.
6. Suinteresuotas asmuo UAB „Magvesta“ pateikė atsiliepimo papildymą, kuriame nurodė, kad sudarant sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį tarp pareiškėjos ir UAB „Magvesta“, pareiškėja įsipareigojo ir vėliau perleido žemės sklypo dalį – (5664/18282).
7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad NŽT nuomone, pareiškėjos pareiškimas negali būti tenkinamas. Nurodė, kad statiniai yra suformuotame 1,8282 ha ploto valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas), kurio 1,2618 ha dalis išnuomota pareiškėjai, 0,5664 ha žemės sklypo išnuomota UAB „Magvesta“. Aikštelės dalis patenka į kitam nuomininkui išnuomotą žemės sklypo dalį. Žemės sklypas nuo 2024 m. sausio 24 d. patikėjimo teise valdomas Širvintų rajono savivaldybės. NŽT manymu, pareiškėjos pareiškimas neturėtų būti tenkinamas, nes aikštelė gali būti vertinama kaip kiemo danga tarp pastatų ir gali būti pastatų (sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arkinis sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinys, būtent tokios aikštelės užtikrina pastatų eksploatavimą, patekimą į pastatus, jų aptarnavimą. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 2020 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3676 pagrindu 6750/14303 dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype, pareiškėja perleido UAB „LKREC auto“, todėl yra svarbi ir šio juridinio asmens nuomonė. Tikėtina, kad pareiškėjai perleidžiant statinius faktiškai ir naujasis šios pastato dalies savininkas naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis kiemo danga, kaip kad ir naudojasi pareiškėja. Taip pat būtinas įvertinimas, kokia kiemo dalis tenka šio statinio eksploatavimui. Pažymėtina, kad UAB „LKREC auto“ nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutarties. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėja pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. AK-634 perleido UAB „Magvesta“, todėl tikėtina, kad perleido ir naujasis savininkas įgijo teisę naudotis atitinkama dalimi neregistruotos asfaltuotos kiemo dangos dalimi, kuri (kaip teigia pareiškėja) buvo žemės sklype.
8. Suinteresuotas asmuo UAB „LKREC auto“ atsiliepime į pareiškimą su pareiškėjos pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjos pateikti įrodymai daugiau nei tikėtinai pagrindžia, jog turtas buvo sukurtas statant ir plečiant rajono valstybinę remonto ir techninio aptarnavimo įmonę. Be to, pareiškėja dokumentais pagrindė, kad po įmonės reorganizavimo ir privatizavimo perėmė atitinkamus statinius, ties kuriais ir yra turtas. Suinteresuotas asmuo patvirtino pareiškėjos pateiktus faktus, kad aikštelėje yra tvora ir vartais aptvertoje vientisoje teritorijoje, kuri visa patenka į valstybinės žemės sklypą 1,8282 ha ploto (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo 2020 metais įsigijo iš pareiškėjos 6750/14303 dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, suinteresuotas asmuo iš pareiškėjos nuomojasi pastatą–sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Suinteresuoto asmens veikla apima eksploatuoti netinkamų transporto priemonių supirkimą ir utilizavimą, juodojo ir spalvotojo metalo laužo supirkimą, prekybą naudotomis automobilių detalėmis. Suinteresuotas asmuo veiklą vykdo pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą Taršos leidimą Nr. TL-V.3-8/2017 ir pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 001104. Suinteresuotas asmuo yra įregistruotas atliekų tvarkytojų valstybiniame registre. Suinteresuoto asmens vykdoma veikla neišvengiamai lemia ir tai, kad didelė dalis daiktų (pavyzdžiui, ardymui skirti nebeeksploatuojami automobiliai, metalo supirkimui reikalingi konteineriai) yra laikomi lauke ant pareiškėjos kietos dangos aikštelės, kuri nurodyta pareiškėjos pareiškime. Šiuo metu suinteresuotas asmuo aikštelės dalimi naudojasi žodinio susitarimo su pareiškėja pagrindu, kadangi pareiškėjai neturint nuosavybės teisės dokumentų suinteresuotas asmuo ir pareiškėja negali sudaryti rašytinio sandorio. Suinteresuotas asmuo niekada nekvestionavo, kad pareiškėja yra turto savininkė ir valdytoja. Turto sutvarkymas atitiktų ne tik ūkinę veiklą vykdančių asmenų interesus, tačiau ir viešąjį interesą – ženkliai pagerėtų teritorijos, esančios prie pat daugiabučių gyvenamųjų namų, estetinis vaizdas, taip pat padidėtų ir saugumas sutvarkius seną tvorą.
9. Suinteresuotas asmuo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Statybos inspekcijos nuomone, byloje esančių rašytinių įrodymų nepakanka įvertinti statinių statybos teisėtumo, todėl pareiškėja savo pareiškimo aplinkybes dėl šių statinių statybos ir teisėto valdymo turėtų pagrįsti papildomais rašytiniais įrodymais ir tik tada būtų galima nuspręsti apie jos pareikšto pareiškimo šioje civilinėje byloje, pagrįstumą, t. y. galėtų būti vertinama, ar yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69–4.71 straipsniuose nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Statybų inspekcijos manymu, šioje civilinėje byloje nepakanka įrodymų bei turėtų būti pateikti papildomi duomenys, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo. Pareiškėjai nepateikus į bylą papildomų įrodymų, Statybų inspekcija prašo pareiškimą atmesti. Pareiškėja siekė įregistruoti minėtą turtą savo vardu, tuo tikslu buvo parengtos kadastrinių matavimų bylos, tačiau VĮ Registrų centras atsisakė tai daryti nepateikus nuosavybės teisės įgijimą pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėja teigia, kad Širvintų rajono valdybos 1996 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 53 per klaidą nebuvo įtraukti asfalto danga, tvora ir kiti teritorijoje buvę statiniai. Pareiškėjos vertinimu, tokią išvadą patvirtina reorganizavimo komisijos 1992 m. balandžio 29 d. protokole užfiksuota aplinkybė: „kad Širvintų valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė padalinta į atskiras įmones, o jai priklauso, be kita ko, ir asfalto danga <...> 11481 kv. m“. Pažymėtina, kad minėtas protokolas vienareikšmiškai nepatvirtina, kad minėta asfalto danga perduota pareiškėjai. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad 1992 m. kovo 10 d. namų valdos techninės apskaitos byloje užfiksuotos tvoros, aikštelės, vartai pareiškėjai buvo perleisti Širvintų rajono valdybos 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 53. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2014 m. buvo kaip vienas sklypas ir tik po atliktų kadastrinių matavimų buvo padalintas į du atskirus valstybinius žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2020 m. lapkričio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3676 6750/14303 pagrindu perdavus dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „LKREC auto“, tikėtina, kad faktiškai ir naujasis šios pastato dalies savininkas naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis kiemo danga, kaip ir naudojasi pareiškėja. Statybų inspekcijos nuomone, šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad ne tik pareiškėja yra vienintelė ir teisėta aikštelių naudotoja ir valdytoja, tačiau šiomis aikštelėmis naudojasi ir kiti valstybinės žemės sklypo nuomininkai ar naudotojai. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame randasi statiniai nuosavybės teise priklauso valstybei, patikėjimo teise valdomas Širvintų rajono savivaldybės, todėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti sprendžiama, ar šie statiniai gali būti pareiškėjos įgyjami įgyjamosios senaties pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ pareiškimo netenkino.
3. Teismas nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog nuosavybės teisę į vartus, tvorą, aikštelę pareiškėja būtų įgijusi vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Nors pareiškėja nurodė, kad 1992 m. balandžio 29 d. protokole reorganizavimo komisija konstatavo, jog Širvintų valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė padalinta į atskiras įmones, o jai priklauso, be kita ko, ir asfalto danga: Valstybinė tiekimo įmonė: bendras žemės plotas 20250 kv. m asfalto danga 11481 kv. m, tačiau minėtas protokolas vienareikšmiškai nepatvirtina, kad minėta asfalto danga perduota pareiškėjai. Teismas darė išvadą, kad nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog 1992 m. kovo 10 d. namų valdos techninės apskaitos byloje užfiksuotos tvoros, aikštelės, vartai pareiškėjai buvo perleisti Širvintų rajono valdybos 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 53.
4. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentą, kad turtas į turto perdavimo dokumentus buvo neįtrauktas per klaidą – dėl rengiamų dokumentų netikslumo šiuolaikinės daiktinės teisės prasme, paneigia pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės – faktas, kad dar anksčiau, 1992 m. balandžio 29 d. protokole dėl Širvintų valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės padalinimo į atskiras įmones, toks turtas – asfalto danga 11481 kv. m – buvo įtrauktas, taigi ankstesniuose dokumentuose toks turtas buvo nurodomas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos teiginys apie padarytą klaidą ar netikslumus aikštelės (asfalto dangos), tvoros ir vartų neįtraukiant į Širvintų rajono valdybos 1996 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 53 remiasi prielaidomis ir laikytinas neįrodytu.
Atsiliepimas
5. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas ir Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose iš esmės pripažino, jog ginčo vartai, tvora, aikštelė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Nekilnojamojo turto registre nei vartai, nei aikštelė, nei tvora nėra įregistruoti. Be to, suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija neįrodinėjo aplinkybės, kad nurodyti daiktai priklausė/priklauso valstybei ar savivaldybei. Teismo vertinimu, šios pateiktos aplinkybės patvirtina, kad valstybei ar savivaldybei šis turtas nepriklauso.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2014 m. buvo kaip vienas sklypas ir tik po atliktų kadastrinių matavimų buvo padalintas į du atskirus valstybinius žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). NŽT atsiliepime nurodė, kad statiniai randasi valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra išnuomotas pareiškėjai ir UAB „Magvesta“. Aikštelės patenka į kitam nuomininkui išnuomotą žemės sklypo dalį. Aikštelė gali būti vertinama kaip kiemo danga tarp pastatų ir gali būti pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausinys, būtent tokios aikštelės užtikrina pastatų eksploatavimą, patekimą į pastatus, jų aptarnavimą. Pareiškėjai 2020 m. lapkričio 5 d. pirkimo– pardavimo sutarties Nr. 3676 6750/14303 pagrindu perdavus dalį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „LKREC auto“, tikėtina, kad faktiškai ir naujasis šios pastato dalies savininkas naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis kiemo danga, kaip ir naudojasi pareiškėja. Šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad ne tik pareiškėja yra vienintelė ir teisėta aikštelių naudotoja ir valdytoja, tačiau šiomis aikštelėmis naudojasi ir jas valdo ir kiti valstybinės žemės sklypo nuomininkai ar naudotojai.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame randasi statiniai, nuosavybės teise priklauso valstybei, patikėjimo teise valdomas Širvintų rajono savivaldybės. Suinteresuoto asmens Statybos inspekcijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad aikštelei reikalingas leidimas, kurio pareiškėja neturi. Teismas pripažino, kad pareiškėja neturi aikštelei galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Be to, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ priedo 60.1 papunkčiu, asfaltbetonio dangos aikštelės gyvavimo trukmė – 15 metų, todėl ginčo aikštelės gyvavimo trukmė baigėsi 1990 metais. Iš NŽT Vilniaus apygardos tvarkymo ir administravimo skyriaus faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto 2024 m. gruodžio 4 d. Nr. 2FD-797-(15.2.49) ir pridėtų fotolentelių matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal matininko V. B. parengtoje kadastrinėje byloje nurodytus žymėjimus: aikštelės: b1, b2, b3 yra ištrupėjusio asfalto, vietomis apaugę žolėmis, tvoros, vartai, varteliai: t1,t3, t5, t6, t7, t8 yra seniai įrengti: apaugę žolėmis, senais medžiais, krūmais, surūdiję, neprižiūrimi, o tai paneigia pareiškėjos argumentus apie minėtų daiktų valdymą kaip savo įstatyme nustatytu terminu.
8. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja neįrodė aikštelės, vartų ir tvoros valdymo nuosavybės teise fakto ir teismui nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl aikštelės, vartų ir tvoros valdymo nuosavybės teise, todėl pareiškimas netenkintinas kaip neįrodytas byloje nustatytomis aplinkybėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
1. Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Širvintų tiekimas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą, kas ir nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas iš esmės laikėsi pozicijos, kad pareiškėja reikšmingas aplinkybes šioje byloje gali įrodinėti tik tiesioginiais įrodymais, tačiau teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo ypatumus tokio pobūdžio bylose, kuriuos savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tokio pobūdžio bylose prielaidų darymas yra neišvengiamas, o pareiškėja turi teisę remtis ir netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006, 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008, 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018).
17.2. Byloje niekas neginčijo apeliantės nurodytų aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) veikusi rajono valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė vykdė savarankiškas veiklas, t. y. ji apjungė skirtingus veiklos barus – prekių ir įrengimų tiekimas, autoūkio valdymas, remonto darbai ir žemės ūkio veikla. Būtent pagal tokias veiklas ir vyko įmonės reorganizavimas į smulkesnius juridinius asmenis, kas matyti ir iš po reorganizavimo steigiamų juridinių asmenų pavadinimų. Valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės išskaidymą ne tik pagal veiklas, o pagal konkrečias teritorijos dalis patvirtina ir planas dėl žemės priskyrimo atskiriems juridiniams asmenims, kurie tęsė veiklą po Rajono valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės reorganizavimo į 4 atskirus juridinius asmenis. Šis planas įrodo, kad buvusi viena bendra teritorija buvo išskaidyta į keturias savarankiškas teritorijas, ir kiekvienam toliau veiklą tęsiančiam juridiniam asmeniui buvo priskirta labai aiškiai priskirta teritorija su visais joje esančiais statiniais. Planas yra pasirašytas ne tik keturių toliau veiklą tęsiančių juridinių asmenų vadovų, bet taip pat tiek tuometinio Širvintų rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos vadovo, tiek ir Širvintų rajono vyriausiosios architektės. Ši aplinkybė rodo, kad atitinkamų teritorijų priskyrimas atskiriems juridiniams asmenims buvo ne šių juridinių asmenų sprendimai, o valstybės ir savivaldybės lygiu priimti sprendimai.
17.3. Širvintų rajono valdyba 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 53 nusprendė pripažinti apeliantei nuosavybės teisę į penkis pastatus (administracinį pastatą ir 4 sandėlius), esančius (duomenys neskelbtini). Šie pastatai yra išsidėstę savarankiškoje teritorijoje, apribotoje tvora. Tačiau į minėtą sprendimą Nr. 53 nebuvo įtraukta asfalto danga, tvora ir kiti teritorijoje buvę statiniai, kurių niekas kitas neeksploatavo ir neketino eksploatuoti. Kaip jau minėta, šie statiniai yra uždaroje teritorijoje, kurioje nebuvo jokiems kitiems asmenims priklausančio turto, todėl nebuvo jokių priežasčių apeliantei perleisti pastatus, bet neperleisti šalia pastatų esančio turto. Aplinkybę, kad valstybė ir/ar savivaldybė neturėjo tikslo sau pasilikti turto, patvirtina ir faktas, kad nei valstybė, nei savivaldybė nuo 1996 metų (t. y. beveik 30 metų), kai apeliantei buvo perleisti pastatai šalia turto, nepriėmė nei vieno sprendimo ir neatliko nei vieno veiksmo, kuriais būtų išreikšta valstybės ar savivaldybės valia dėl turto valdymo ar dėl turto pripažinimo valstybės ar savivaldybės nuosavybe ar būtų pareikalauta nugriauti turtą.
17.4. Širvintų rajono valdybos 1997 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 270 savivaldybė akcinei bendrovei (toliau – AB) „Širvintų autotransportas“ pripažino nuosavybės teisę į pastatus, įskaitant ir asfalto dangą. Nors sprendime nėra nei asfalto dangos ploto, nei asfalto dangos indekso, nei jokių kitų asfalto dangą leidžiančių identifikuoti duomenų, tačiau Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad vienintelis dokumentas, kurio pagrindu buvo įregistruota šios asfalto aikštelės nuosavybės teisė – 1997 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 270. Tai įrodo aiškų savivaldybės tikslą perleisti ir asfalto dangą, o ne tik statinius po reorganizavimo toliau veikiantiems juridiniams asmenims – nebūtų buvę jokio tikslo ir logikos perleisti nuosavybėn pastatus, bet šalia jų esančią asfalto dangą, tvorą ir vartus pasilikti savivaldybės žinioje.
17.5. Apeliantė į bylą yra pateikusi ir VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Ukmergės filialo 1997 m. vasario 27 d. išduotą pažymėjimą Nr. 1-112, skirtą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Iš šio pažymėjimo matyti, kad apeliantei priklauso ne tik pastatai, bet ir kiemo įrenginiai. Šalia apeliantės valdomos teritorijos esanti kita asfalto danga Nekilnojamojo turto registre taip pat yra įregistruota kaip daiktas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai (kiemo įrenginiai). Šio pažymėjimo rengėjas buvo ne apeliantė, o viešo registro tvarkytojas. Taigi ir šis įrodymas leidžia spręsti, kad turtas buvo perduotas apeliantei kaip kiemo įrenginiai.
Žemesnės instancijos teismas
17.6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turtas yra apeliantei priklausančių ir priklausiusių pastatų priklausiniai. Nors apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir dėl to pasisakys, tačiau jei apeliacinės instancijos teismas sutiks su tokia teismo išvada, neišvengiamai teks prieiti prie išvados, kad turto nuosavybės teisė perėjo apeliantei kartu su pastatų nuosavybės teise, kadangi priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y. jei pasikeičia pagrindinio daikto savininkas, kartu pasikeičia ir pagrindinio daikto priklausinio savininkas.
17.7. Teismas ne tik nevertino aukščiau paminėtų argumentų, bet ir to fakto, kad 1992 m. balandžio 29 d. protokolo ir 1996 m. vasario 28 d. sprendimo rengėjai/priėmėjai buvo skirtingi asmenys. 1996 m. vasario 28 d. sprendimą priėmė rajono meras, o 1992 m. balandžio 29 d. protokolą sudarė reorganizavimo komisija, sudaryta iš valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės darbuotojų. Tai paaiškina aplinkybę, kodėl įmonės darbuotojai nurodė protokole asfalto dangą, kadangi darbuotojams buvo puikiai žinomas įmonės valdomas turtas. Tuo tarpu įmonės darbuotojai nebuvo nei rajono mero sprendimo rengėjai, nei juo labiau tokio sprendimo priėmėjai. Taip pat reikia įvertinti ir tą aplinkybę, kad rajono mero sprendime nėra jokių motyvų, kodėl nėra įtraukiama asfalto danga. Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti dokumentų rengimo klaidą, apie kurią apeliantė nuosekliai pasisakė šioje byloje.
17.8. Apeliantė neginčija fakto, kad ji neturi statybą leidžiančio dokumento, kuris buvo išduotas prieš maždaug 50 metų. Dėl kokių priežasčių toks dokumentas nėra išlikęs ir archyvuose, apeliantė negali pasakyti, nes apeliantė negali būti atsakinga už valstybės ir savivaldybės archyvuose esančių dokumentų išsaugojimą. Kaip jau buvo pasisakyta aukščiau, tokio pobūdžio bylose pagal kasacinio teismo praktiką būtina vadovautis ir netiesioginiais įrodymais, tačiau teismas sprendime tiesiog apsiribojo teiginiu dėl statybą leidžiančio dokumento nebuvimo pas apeliantę, o jokios netiesioginių įrodymų analizės visiškai neatliko, dėl ko ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad aikštelė pastatyta neteisėtai.
17.9. Iš VĮ Registrų centro pateiktos kadastrinės bylos kopijos matyti, kad 1992 m. buvo parengtas visos teritorijos planas, kuriame pavaizduotas ir apeliantės pareiškime nurodytas turtas, įskaitant aikštelę. Šis įrodymas pagrindžia ne tik tai, kad turtas egzistavo sprendimo dėl nuosavybės teisės perleidimo apeliantei priėmimo metu, bet ir tai, kad turtas nebuvo pastatytas savavališkai – VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ nebūtų plane pažymėjusi savavališkai pastatytų statinių arba būtų bent jau pažymėjusi apie savavališkos statybos faktą. Be to, šis planas patvirtina, kad visa plane pažymėtoje teritorijoje esanti asfalto danga buvo pastatyta ir valdoma anksčiau veikusio susivienijimo – nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo manyti, kad susivienijimas savo asfalto dangą kaip nors fragmentavo ir jos dalį statė teisėtai, o kitą besijungiančią dalį kažkodėl savavališkai. Apeliantės valdoma asfalto danga buvo įrengta tais pačiais metais kaip ir gretima ir viešame registre jau įregistruota asfalto danga – 1975 metais. Jei aikštelė būtų pastatyta neteisėtai, ji nebūtų buvusi apskaityta susivienijimo dokumentacijoje (nes nebūtų buvę pagrindo ją įtraukti į apskaitą), atitinkamai aikštelė nebūtų atsispindėjusi ir minėtame 1992 m. protokole. Tačiau apeliantės valdoma aikštelė protokole buvo įrašyta lygiai taip pat kaip ir prie kitų po reorganizavimo veiklą tęsiančių juridinių asmenų, kas įrodo, kad visa susivienijimo valdyta asfalto danga buvo pastatyta teisėtai ir tai sudarė juridinį pagrindą tokį turtą apskaityti.
17.10. Byloje nebuvo ginčo, kad atitinkamu laikotarpiu tvorai ir vartams nebuvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl laiko, kad ir toks turtas buvo pastatytas neteisėtai. Teismas nepateikė jokio paaiškinimo, kokią konkrečiai įgyjamosios senaties taikymo sąlygą teismas siekė paneigti teiginiu apie ginčo aikštelės gyvavimo trukmę, kuri neva baigėsi 1990 metais. Teismas netinkamai taikė STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“. Aptariamas STR buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565, tačiau aikštelės gyvavimo trukmės pabaigą teismas nustatė 1990 metus. Kitaip tariant, teismas taikė teisės aktą atgaline tvarka ir tokiu būdu pažeidė pamatinį teisės principą lex retro non agit. Be to, teismas formaliai taikė 60.1 punktą, t. y. netaikydamas jo sistemiškai su kitomis STR nuostatomis. Pagal minėto STR 1 punktą reglamentas nėra taikomas siekiant nustatyti, ar konkretaus daikto gyvavimas jau faktiškai yra pasibaigęs. Minėto STR 3 punktas paneigia galimybę nustatyti konkretaus statinio gyvavimo pabaigą, juo labiau, kad pats asmuo gali nuspręsti nusistatyti kitokią konkretaus statinio gyvavimo trukmę. Teismas jokiais įrodymais ir argumentais nepagrindė, kad apeliantė buvo priėmusi sprendimą taikyti STR atgaline data ir konstatuoti aikštelės gyvavimo pabaigą. Priešingai, kreipimasis į teismą su pareiškimu rodo aiškią apeliantės valią, kad ji nelaiko, jog aikštelės faktinis gyvavimas yra pasibaigęs. Galiausiai STR nenumato, kad pasibaigus jame nurodytai gyvavimo trukmei statinius privaloma demontuoti ir jais draudžiama toliau naudotis.
17.11. Teismas savo išvados, kad aikštelė yra pastatų priklausinys, nepagrindė nei įrodymais, nei išsamiais motyvais. Teiginys, kad aikštelė užtikrina patekimą prie pastatų, pats savaime niekaip nepagrindžia aikštelės kaip priklausinio statuso. Daikto buvimas priklausiniu nėra preziumuojamas pagal įstatymą, todėl kiekvienu atveju norint daiktą pripažinti priklausiniu tam būtini tiek įrodymai, tiek ir išsamūs motyvai.
17.12. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantė, parduodama dalį pastatų, kartu sudarė susitarimą ir dėl turto dalies valdymo perleidimo. Kaip buvo paaiškinta teismo posėdžio metu, apeliantė sutiko, kad būtų naudojamasi dalimi turto žodinio sutikimo pagrindu. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad UAB „Magvesta“ nuomojasi dalį valstybinio žemės sklypo, nepaneigia paminėtų išvadų, kadangi UAB „Magvesta“ nuomojasi žemės sklypo, o ne aikštelės dalį. Žemės sklypas ir aikštelė yra du atskiri daiktai, o ne vienas bendras daiktas. Valstybinės žemės nuomos sutartyje taip pat nenumatyta, kad kartu su žemės sklypo dalimi UAB „Magvesta“ išsinuomoja aikštelę. Norint konstatuoti, kad apeliantė perleido dalies turto valdymą, turi būti nustatyti konkretūs faktai, pagrįsti įrodymais, kad toks valdymo perleidimas įvyko. Ta aplinkybė, kad apeliantė leidžia naudotis turto dalimi, savaime neįrodo turto dalies valdymo perleidimo.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija prašo pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ pareiškime nurodytas nekilnojamojo turto objektas buvo užfiksuotas reorganizavimo komisijos 1992 m. balandžio 29 d. protokole, kuriame nurodyta aplinkybė: „kad Širvintų valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė padalinta į atskiras įmones, o jai priklauso, be kita ko, ir asfalto danga <...> 11481 kv. m“. Tačiau dokumentai, kieno pastangomis ir lėšomis ta asfalto danga buvo pastatyta, į bylą nėra pateikti. Taip pat pareiškėja nėra pateikusi jokių konkrečių įrodymų apie jos pareiškime nurodyto statinio valdymą ir priežiūrą. Taigi pareiškėja pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo neįrodė visų CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos šio nekilnojamojo turto objekto nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodyto statinio statybos teisėtumą, ir nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, kad šis statinys, į kurį ji prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį ir kurio buvimas buvo užfiksuotas reorganizavimo komisijos 1992 m. balandžio 29 d. protokole, buvo pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
Atsiliepimas
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Magvesta“ prašo pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Teismas teisingai nustatė ir patvirtino, kad dalimi aikštelės naudojasi UAB „Magvesta“ pagal NŽT Širvintų skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 21 d. patvirtintą sutikimą perleisti valstybinės žemės sklypo nuomos teisę iš UAB „Širvintų tiekimas“ 5664/18282 dalies 1,8282 ha valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) išnuomoto pagal 1996 m. liepos 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 168, kuri reikalinga pastatui–sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, nuomos teise.
19.2. Apeliantės perduota žemės dalis su asfalto dangos liekanomis (apeliantė 2016 metais jau perduotą aikštelės dalį savavališkai išnuomojo UAB „Fegda“ ir gavo iš to pajamas, kuomet ir buvo stipriai apgadinta ir vietomis sunaikinta asfalto danga. Faktas konstatuotas civilinėje byloje Nr. 2A-146-340/2018 tarp UAB „Širvintų tiekimas“ ir UAB „Fegda“) yra neatsiejamos dalys, kas vienas be kito negali būti naudojama. UAB „Magvesta“ ir UAB „Rematrade“ teisingai ir teisėtai jau beveik 10 metų valdo, prižiūri ir tvarko aikštelę, kuri naudojama minėtų bendrovių ūkinėje komercinėje veikloje, tvarkingai ir laiku moka valstybės ir savivaldybės rinkliavas ir mokesčius, įskaitant ir žemės nuomos mokestį. Apeliantės ir suinteresuoto asmens UAB „LKREC auto“ ketinimai pasisavinti aikštelės dangą, vartus, vartelius, kurie skirti aptarnauti teritorijoje veikiančioms UAB „Magvesta“ ir UAB „Rematrade“, yra orientuoti dar labiau apriboti minėtų bendrovių ūkinę veiklą, ir yra neteisėti bei nesąžiningi.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo NŽT prašo pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tuo, kad apeliacinio skundo motyvai ir argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „LKREC auto“ prašo pareiškėjos UAB „Širvintų tiekimas“ apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, apeliantė netiesioginiais įrodymais pagrindė įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamios netiesioginių įrodymų analizės neatliko, sprendime yra pateiktas iš esmės tik formalus įrodymų vertinimas, dėl ko teismas ir priėjo prie nepagrįstų išvadų. Apeliantė daugiau nei tikėtinai pagrindė, kad jai kartu su pastatais buvo perduota ir turto nuosavybės teisė, o pats turtas buvo pastatytas teisėtai.
21.2. Byloje surinkti įrodymai patvirtina (dėl to ginčo byloje iš esmės nebuvo), kad aikštelė yra tvora ir vartais patvertoje vientisoje teritorijoje, kuri visa patenka į valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Nėra jokio nei loginio, nei techninio paaiškinimo, kodėl apeliantei būtų perduodami visi pastatai, tačiau nebūtų perduodama aplink pastatus esanti aikštelė, tvora ir vartai. Kitaip tariant, apeliantei buvo perduota konkrečioje teritorijoje esanti statinių visuma, o ne pavieniai pastatai.
21.3. UAB „Magvesta“ teiginiai apie savavališką aikštelės nuomą yra nepagrįsti. Vilniaus apygardos teismas tokių faktų nenustatė. Priešingai, tas faktas, kad Vilniaus apygardos teismas priteisė apeliantei nuompinigius, patvirtina, jog aikštelė nebuvo išnuomota savavališkai. UAB „Magvesta“ nesiėmė jokių veiksmų, jei ji laikė, kad aikštelė išnuomota savavališkai. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-146-340/2019 kartu patvirtina, jog teismo nutartimi yra nustatytas faktas, kad apeliantė valdo aikštelę, kadangi teismas gynė apeliantės subjektines teises, t. y. teismas pripažino apeliantę aikštelės valdytoja. Taigi šioje byloje apeliantė iš esmės nebeturi įrodinėti, kad ji valdo aikštelę. Iš Vilniaus apygardos teismo nutarties taip pat matyti, kad teismas nenustatė jokių faktų, kad UAB „Fegda“ neva sugadino ar sunaikino dalį aikštelės kaip savo atsiliepime į apeliacinį skundą bando teigti UAB „Magvesta“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (aikštelę, tvorą, vartus/vartelius), įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu
24. CK 4.68 straipsnis taikomas tik esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms, t. y. daiktas turi būti įgytas sąžiningai, daikto valdymas privalo būti sąžiningas, teisėtas, atviras ir nepertraukiamas per visą įgyjamosios senaties terminą.
25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įgyjamoji senatis yra savarankiškas pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.).
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017).
27. Pareiškėja UAB „Širvintų tiekimas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal matininko V. B. parengtas kadastrines bylas: 1) aikštelė, žymėjimas plane b1, b2, b3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) tvora, vartai, žymėjimas plane t1, t3, t5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) tvora, varteliai, žymėjimas plane t6, t7, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) tvora, žymėjimas plane t8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
28. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė konstatavęs, kad pareiškėją neįrodė, jog nuosavybės teisę į ginčo turtą (vartus, tvorą, aikštelę) pareiškėja būtų įgijusi įgyjamosios senaties būdu. Apeliantė nurodo, kad teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą, kas ir nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante.
29. Byloje nekilo ginčo, jog ginčo vartai, tvora, aikštelė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Kadangi šis turtas nėra valstybės nuosavybė, jis gali būti privačios nuosavybės objektu. Tačiau, kai pareiškėja siekia nustatyti kaip juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius kaip nekilnojamąjį turtą, visų pirma, svarbu įvertinti jų pastatymo teisėtumą. Įgyjamąja senatimi gali būti įgytas tik teisėtai sukurtas turtas, o ši aplinkybė bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nepripažino, kad pareiškėja įgyjamąja senatimi įgijo ginčo turtą, kaip nekilnojamojo turto objektus, kuriuos vėliau būtų galima įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka.
30. Byloje nustatyta, kad turtas, dėl kurio pareikštas reikalavimas, nėra įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja 2022 m. birželio 22 d. inicijavo šio turto įteisinimo viešojo administravimo procedūrą, tačiau ji buvo nesėkminga – VĮ Registrų centras netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl teisinės registracijos. VĮ Registrų centras įregistruoti ginčo turtą atsisakė pareiškėjai nepateikus nuosavybės teisę į prašomus įregistruoti nekilnojamus daiktus patvirtinančių dokumentų.
31. Pareiškėja, siekdama įteisinti savo nuosavybę į ginčo statinius bei viešajame registre įregistruoti šį faktą, kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl įgyjamosios senaties.
32. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ginčo turtas buvo pastatytas laikotarpiu (1972 – 1975 m.), kai galiojo Lietuvos TSR įstatymai, šių įstatymų sukurtus teisinius faktus Lietuvos Respublika perėmė tik iš dalies ir su išlygomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas. Pagal šio sąrašo 6 punktą, dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą, yra: vykdomojo komiteto sprendimai, potvarkiai, pažymėjimai, leidimai statyti (6.3 papunktis); Statinio priėmimo naudoti komisijos aktas (6.7 papunktis); Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą (6.9 papunktis). Seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (9 punktas). Šiuo atveju pareiškėja ginčo statinių, kaip nekilnojamojo turto, sukūrimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiai aplinkybei konstatuoti nepakanka ir apeliantės nurodomų netiesioginių įrodymų. Taigi, nesant statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nuosavybės nustatymas į juos kaip į nekilnojamąjį turtą nėra galimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėja neįrodė ginčo statinių pastatymo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ir aplinkybė, jog pareiškėja daugiau kaip 25 metus nesikreipė į teismą dėl nuosavybės teisės nustatymo, nei į kitas valstybės institucijas dėl statinių įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, taip pat leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja šio turto, kaip nekilnojamojo turto, nevaldė. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktame reorganizavimo komisijos 1992 m. balandžio 29 d. protokole, kuriame užfiksuota aplinkybė: „kad Širvintų valstybinė remonto ir techninio aptarnavimo įmonė padalinta į atskiras įmones, o jai priklauso, be kita ko, ir asfalto danga <...> 11481 kv. m.“, taip pat nėra jokių duomenų apie aikštelės, kaip nekilnojamojo turto teisinį statusą bei jos statybos teisėtumą, jame paminėta tik „asfalto danga“, t. y. tikėtina statybinės medžiagos. Tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog pareiškėja neįrodė, kad ginčo turto valdymas buvo kaip savo, sąžiningas ir nepertraukiamas iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Nors, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog byloje esančių įrodymų pagrindu galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog pareiškėjas nuo 1996 metų, kai 1996 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 53 Širvintų rajono valdyba nusprendė pripažinti UAB „Širvintų tiekimas“ nuosavybės teisę į penkis pastatus (administracinį pastatą ir 4 sandėlius), esančius (duomenys neskelbtini), kaip visą kompleksą pradėjo valdyti ir ginčo turtą, t. y. asfalto dangą, žemės sklypą aptvertą tvorą bei vartus/vartelius, tačiau tai esminės teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi. Visų pirma, kaip jau minėta, tikėtina pareiškėja šio turto, kaip nekilnojamojo turto, nevaldė (nebent tik kaip statybines medžiagas). Antra, pareiškėja neįrodė, jog šį turtą ji nepertraukiamai valdė iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi (CK 4.71 straipsnio 1 d.). Akcentuotina, jog turtas, į kurį prašoma įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, yra suformuotame 1,8282 ha ploto valstybinės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio 1,2618 ha dalis išnuomota pareiškėjai UAB „Širvintų tiekimas“, 0,5664 ha žemės sklypo išnuomota UAB „Magvesta”. UAB „Širvintų tiekimas“ su suinteresuotu asmeniu UAB „Magvesta“ 2016 m. vasario 17 d. sudarė sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartį. 2016 metais tarp šalių sutarta ir suderinta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo tvarka, kurioje yra ir pareiškėjos prašoma jai pripažinti nuosavybės teise asfalto danga, vartai bei tvora (dalis ginčo turto). Pagal šį susitarimą ir suderinimą, sklypas padalintas į „A“ ir „B“ dalis, kur „B“ dalis, 5664 kv. m ploto yra naudojama ir valdoma UAB „Magvesta“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja atsisakė daikto (jo dalies) valdymo. Trečia, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos tvarkymo ir administravimo skyriaus faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte 2024 m. gruodžio 4 d. bei pridėtose fotonuotraukose matyti, kad žemės sklype esanti asfalto danga yra ištrupėjusi, vietomis apaugusi žolėmis, o tvoros, vartai/varteliai apaugę žolėmis, senais medžiais, krūmais, surūdiję, neprižiūrimi, apeliantė šių nustatytų aplinkybių neginčija. Be to, pareiškėja nei 1996 m. liepos 4 d. su valstybe sudarydama žemės sklypo nuomos sutartį, nei su UAB „Magvesta” sudarydama 2016 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį jokių pastebėjimų/pretenzijų, kad valstybės nuomojamame žemės sklype yra ir jai priklausantis/jos valdomas nekilnojamasis turtas (daiktas), kuris nėra įregistruotas viešajame registre, nenurodė bei nuosavybės teisių į šį turtą ilgą laiką (daugiau kaip 25 metus) nereiškė (nesiekė formalizuoti). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog visos šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos nurodomo turto valdymą kaip savo, valdymo sąžiningumą ir nepertraukiamumą.
34. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, procesinė pareiga įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tenka pareiškėjams (CPK 178 straipsnis), o jiems šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismo turi būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktinius bylos duomenis bei apskųsto teismo procesinio sprendimo motyvuojamąją dalį, sprendžia, kad teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir netiesioginius, ir savo išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų (ne)buvimą padarė iš įrodymų visumos, juos įvertinę pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėja neįrodė ginčo turto statybos teisėtumo, kad ginčo turtą valdė kaip savo, sąžiningai ir nepertraukiamai iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Todėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatuoti negalima, kadangi nėra reikalingų sąlygų nuosavybei įgyti visumos.
35. Akcentuotina ir tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu, be kita ko, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Apeliantė nurodo, kad kartu su pastatais jai buvo perduota ir ginčo turto nuosavybės teisė. Tokiu atveju pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – nėra įgijęs nuosavybės teises į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Kasacinio teismo konstatuota, kad įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas). Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog AB „Širvintų autotransportas“ buvo pripažintos nuosavybės teisė į pastatus, įskaitant ir asfalto dangą, nėra pagrindas ir nagrinėjamu atveju spręsti dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į asfalto dangą nekilnojamojo daikto aspektu.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui plačiau nenagrinėtini.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, nuostatas, nepadarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti šį teismo procesinį sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.