Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. M. (toliau – ir apeliantas) atstovės, advokatės A. R. (toliau – ir apelianto atstovė) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarties D. M. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos vyriausiojo specialistės J. C. 2023 m. gruodžio 5 d. nutarimu NR.AM-AAD-ANR-N-3385-2023 D. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 8 dalį, paskirta 1 300 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės medžioti) atėmimas 4 metams. Administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis 2022 m. balandžio 6 d., 14.15 val., Prienų rajone, Prienų šile, 2022 m. naktį iš balandžio 5 d. į balandžio 6 d. (tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku), automobiliu S. V., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu M. B., iš (duomenys neskelbtini) kaimo, buvo gabenama neteisėtai sumedžiota tauriojo elnio patelė, kurią 2022 m. balandžio 6 d. 14.15 val., netoli (duomenys neskelbtini) šile dorojo M. B. ir D. M.. Tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau - Taisyklės) 58.2.3. punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad draudžiama gabenti ar doroti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį. Šį nutarimą D. M. apskundė apylinkės teismui ir prašė jį panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. D. M. atstovės, advokatės A. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl teisėjos šališkumo

6. Apelianto atstovė skundžiamos nutarties neteisėtumą visų pirma grindžia ją priėmusios teisėjos šališkumu, kadangi ta pati teisėja priėmė sprendimą kitoje byloje dėl to paties nusižengimo. Apygardos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. ANK straipsnio 2 dalis numato, kad teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi Baudžiamojo proceso kodekse nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, kuomet teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą. Kaip matyti iš Lietuvos teismų (LITeko) informacinės sistemos administracinėje byloje Nr. 11-32-939/2024, Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų teisėja L. L. nagrinėjo ne tą pačią bylą ir ne to paties asmens, o kito asmens – M. B. atžvilgiu. Taigi, ta aplinkybė, kad teisėja L. L. priėmė procesinį sprendimą asmens, kuris tomis pačiomis aplinkybės padarė administracinį nusižengimą, atžvilgiu, nereiškia, kad teisėja negalėjo priimti nešališko sprendimo, BPK 58 straipsnio 2 dalies aplinkybių kontekste, ir D. M. atžvilgiu.

7. Nepagrįstas ir skundo teiginys, jog teisėjos nešališkumą rodo ir tai, kad ji abiejose bylose rėmėsi ta pačia nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pateikta medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas D. M. ir M. B. atžvilgiu, ir duomenys buvo renkami dėl šių abiejų asmenų, todėl ikiteisminį tyrimą nutraukus jų abiejų atžvilgiu ir pradėjus atskiras administracinio nusižengimo teisenas, pagrįstai šiose bylose tiek Institucija, tyrusi nusižengimus, tiek ir apylinkės teismas, tikrindamas priimtų nutarimų pagrįstumą, rėmėsi tame pačiame ikiteisminiame tyrime surinkta medžiaga.

8. BPK 58 straipsnyje straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis šiame straipsnyje konkrečiai neįvardytomis aplinkybėmis, tačiau keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, patvirtinančios teismo suinteresuotumą priimti kuriai nors vienai proceso šaliai palankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-976/2021, 2K-228-976/2021, 2K-7-76-719/2022, 2K-169-976/2022, 2K-125-648/2022). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nėra duomenų, jog šią administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusi apylinkės teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl kitų BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumą požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su procese priimamų sprendimų nepalankumu kuriai nors šaliai.

Dėl įrodymų vertinimo

9. ANK straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

10. Apygardos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, išanalizavęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK straipsnio 8 dalį ir jam paskirta teisinga nuobauda. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutartį, remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, taip pat nėra objektyvaus pagrindo. Pažymima, kad skunde apylinkės teismui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas savo nekaltumą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kokius nurodė jo atstovė ir apeliaciniame skunde aukštesniajam teismui. Apelianto atstovė skunde nenurodė jokių D. M. kaltę ar netinkamą veiksmų kvalifikavimą pagrindžiančių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų išanalizavęs ir dėl jų pasisakęs. Visus šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

11. Visų pirma skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto nekaltumas grindžiamas analizuojant kiekvieną byloje nustatytą aplinkybę atskirai, nustatytus faktus vertinant selektyviai, t. y. atsietai vieną nuo kito ir tik tuos, kurie palankūs pažeidėjui, ir tokiu būdu teigiama, kad byloje nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų D. M. padarius inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Tačiau, kaip buvo paminėta aukščiau, nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, įrodymai įvertinami pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas leidžia daryti išvadą, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Priešingai nei teigia apelianto atstovė, apylinkės teismas, nagrinėdamas pažeidėjo skundą dėl Institucijos nutarimo, bei priimdamas sprendimą, rėmėsi ne prielaidomis ir, kaip teigiama skunde, subjektyvia ir prieštaringa Institucijos pareigūnų nuomone, o byloje teisėtai surinktais ir teismo ištirtais įrodymais ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams.

13. Taigi, kaip nustatyta byloje, D. M. nebuvo pareigūnų sulaikytas prie dorojamo gyvūno, todėl byloje nėra nustatyta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis kartu su kitu asmeniu buvo įvykio vietoje ir atliko neteisėtus veiksmus, tačiau jo kaltė įrodyta bylos duomenų visetu. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, nes ne visada neteisėtos veikos aplinkybės ir šiuos veiksmus padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs yra tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai), ir nei vieni neturi pranašumo prieš kitus. Reikalavimas, keliamas įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais yra tai, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

14. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog tiriant šią bylą be pagrindo buvo remtasi ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-11992-22, medžiaga. Kaip matyti iš pateiktos bylos medžiagos, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto gyvūno sumedžiojimo, pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 272 str. 1d.), buvo atlikta visa eilė proceso veiksmų, susijusių ne tik su gyvūno sumedžiojimu, tačiau ir su jo dorojimu, nes gavus informaciją apie neteisėtą medžioklę ir surengus pasalą tikslu sulaikyti kaltus asmenis, būtent ir buvo nustatytos šioje administracinio nusižengimo byloje nagrinėjamos aplinkybės, t. y., pareigūnai pasaloje pastebėjo automobilį, iš kurio išlipo du asmenys, kurie nuėjo prie miške paliktos sumedžiotos elnio patelės ir pradėjo ją doroti, tačiau aplinkos apsaugos darbuotojams nesiartinant link jų, šie asmenys pabėgo, todėl, kaip minėta, nusižengimo padarymo vietoje sulaikyti nebuvo. Kaip vėliau buvo nustatyta, šie pabėgę asmenys buvo M. B., (kurio atžvilgiu Institucija priėmė nutarimą ir kuris apylinkės teismo ir apygardos teismo pripažintas teisėtu ir pagrįstu), ir D. M.. Taigi, prie nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos buvo prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-11992-22, kurios nagrinėjimo metu gauti ir nustatyti svarbūs faktiniai duomenys, kaip įrodymai pripažįstami ir šioje administracinio nusižengimo byloje. Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtomis aplinkybėmis. Šiuo atveju sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog visi duomenys gauti ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-11992-22 yra leistini įrodymai ir glaudžiai susiję su nagrinėjamu atveju.

15. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, jame ginčijamos pasaloje buvusių ir pažeidėją atpažinusių pareigūnų nurodytos aplinkybės, teigiama, kad jų parodymai prieštaringi, galimai įtakoti kitų asmenų ir subjektyvūs, įvykis nebuvo filmuotas, todėl jie negali būti laikomi patikimais D. M. kaltės įrodymais. Su tokiais teiginiais aukštesnysis teismas nesutinka. Aplinkos apsaugos pareigūnai T. D., A. J. ir S. K., dalyvavę surengtoje pasaloje prie nušauto gyvūno, ikiteisminio tyrimo metu ne kartą buvo apklausti, ir savo parodymuose detaliai išdėstė visas aplinkybes. Tas pačias aplinkybes jie nurodė ir savo tarnybiniuose pranešimuose apie įvykį. T. D. nurodė, kad būdamas pasaloje jis aiškiai matė D. M. dorojantį elnią, vėliau šį asmenį atpažino pagal administracinių nusižengimų registre buvusią nuotrauką. A. J. taip pat tiek apklausos metu, tiek tarnybiniame pranešime patvirtino, kad aiškiai matė, kaip D. M. dorojo elnio patelę, pažeidėjas buvo apsirengęs ryškią striukę. Pareigūnams išėjus iš pasalos ir einant link pažeidėjų, matė, kaip šis asmuo bėgo, o kai A. J. jį vijosi, taip pat aiškiai matė, kad tai D. M., vėliau jį atpažino ir iš administracinių nusižengimų registre buvusios nuotraukos. S. K. parodė, kad taip pat matė du vyrus prie elnio, kurį dorojo, ir kai pareigūnai jau ėjo link vyrų, ir šie juos pamatė, tuo momentu S. K. aiškiai matė ir įsidėmėjo D. M. išvaizdą, todėl pamačius jo nuotrauką, iš karto atpažino. Liudytojas taip pat nurodė, kad kitą dieną D. M. atsitiktinai pamatė pjaunantį rąstus tikrinamoje sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, tuomet priėjo prie jo pasikalbėti ir dar kartą įsirikino, kad tai tas pats asmuo, kuris iš vakaro dorojo elnio patelę ir pabėgo iš įvykio vietos.

16. Priešingai nei teigiama skunde, tyrimas buvo atliekamas ir administracinėje byloje. Tiriant administracinio nusižengimo bylą, minėti pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjant bylą pagal D. M. skundą pirmosios instancijos teisme, šie pareigūnai buvo apklausti liudytojais, ir detaliai nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. T. D. patvirtino, kad aiškiai matė prie elnio patelės buvusį D. M., taip pat ir M. B., kad jų sulaikyti nepavyko, nes pabėgo, tačiau iš administracinių nusižengimų registre esančios nuotraukos D. M. neginčijamai atpažino. S. K. parodė, kad asmenis matė iš 10-15 metrų atstumo. Abu asmenys buvo jauni, sportiško kūno sudėjimo, apie 170-180 cm ūgio. Atpažino D. M. iš tamsių plaukų, kūno sudėjimo – sportiškas, raumeningas. Po šio įvykio po vienos ar dviejų dienų buvo sodybos apžiūroje (duomenys neskelbtini) k., ir matė su gateriu pjaunant lentas D. M., kurį atpažino. D. M. atpažino iš sudėjimo – sportiško sudėjimo su raumenimis. A. J. parodė, kad matė, kaip M. B. ir D. M. nuo automobilio nuėjo link gyvūno, abu tupėjo prie gyvūno, buvo su peiliais. Kai norėjo juos sulaikyti, jie pradėjo bėgti, A. J. vijosi D. M., vienu metu jų žvilgsniai buvo susitikę, D. M. pabėgo. Vietoje buvo nustatyta, kad automobilis priklauso M. B., visi trys jį atpažino. T. B. buvo sakęs, kad kitas gali būti D. M.. Jis iš savo telefono prisijungė prie administracinių nusižengimų registro, jame pamatė D. M. asmens nuotrauką ir jį atpažino. D. M. nepažinojo, jokio priešiškumo neturi. Kitą diena po pasalos, jis su S. K. buvo nuvykę į (duomenys neskelbtini) k., kitais klausimais ir matė du asmenis, pjaunančius medieną, vieną iš jų buvo D. M..

17. Įvertinus aptartą, aukštesnysis teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog liudytojų A. J., S. K., T. D. parodymai vertinami kaip patikimi, nes buvo nuoseklūs ir nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu. Liudytojai patvirtino, kad nei M. B., nei D. M. asmeniškai nepažinojo, neturi jokio noro jo apkalbėti. D. M. nenurodė jokių aplinkybių, duodančių pagrindo matyti, kad liudytojai davė melagingus parodymus, kad yra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojo A. J. nurodyta aplinkybė, jog D. M. rankose jis matė peilį, negali būti vertinama kaip melaginga vien todėl, jog ant rasto peilio rastas tik M. B. DNR genotipas, nes nepaneigta, jog įvykio vietoje galėjo būti naudoti ir kitas ar kiti peiliai, kurie nerasti ir netirti. Nepagrįstas skundo teiginys, kad visiškai netirtos aplinkybės, kaip ir kokiu būdu D. M. galėjo atsirasti toje vietoje, kurioje buvo dorojama patelė, ar jis apskritai ją atgabeno į vietą automobiliu, išsikėlė ir dorojo. Šios aplinkybės papildomai tirti nebuvo pagrindo, kadangi liudytojų A. J., S. K., T. D. parodymais neginčijamai nustatyta, kad prie negyvos elnio patelės, kuri buvo nušauta ir palikta miške, administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku D. M. atvyko kartu su M. B., pastarajam priklausančiu automobiliu S. V., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

18. Aplinkos apsaugos pareigūnų parodymų nepatikimumą D. M. grindžia ir tuo, kad jie negalėjo jo atpažinti iš foto nuotraukų, nes jis 2010 metais buvo daug lieknesnis, kad jis neatitinka jų nurodyto apibūdinimo, kad vyras buvo vidutinio, normalaus sudėjimo, nes sveria apie 135 kg, ūgis apie 183 cm. Aukštesniojo teismo vertinimu, toks apelianto apibūdinimas nerodo akivaizdžių prieštaravimų, nes pareigūnų nurodytas jo ūgis – apie 180 cm, atitiko faktinį, o pagal tokį ūgį nurodytas kūno sudėjimo vertinimas kaip „normalus ar sportiškas“, nelaikytinas akivaizdžiai prieštaraujančiu nurodytam svoriui. Skunde apygardos teismui nurodomas analogiškas argumentas kaip ir ankstesniame skunde dėl Institucijos nutarimo, kad nebuvo surengtas asmens atpažinimas pagal baudžiamojo proceso kodekso 192 straipsnį. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad toks procesinis veiksmas nebuvo tikslingas, nes D. M. atpažino patys pareigūnai tiesiogiai, matę jį įvykio vietoje, aiškiai nurodė, kad jį identifikavo pagal veido bruožus, kūno sudėjimą, taip pat pareigūnai D. M. atpažino iš Administracinių nusižengimų registre esančios jo asmens foto nuotraukos, iš asmens veido bruožų, jokių abejonių dėl asmens identifikavimo jiems nekilo.

19. Visiškai jokiais duomenimis nepagrįstas skundo teiginys, jog liudytojas T. B. turi neigiamų nusistatymų prieš D. M. ir galimai įtikino liudytojus A. J., S. K., T. D., kad kitas asmuo dorojęs tauriojo elnio patelę buvo jis. Liudytojas T. B. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad D. M. žino iš matymo, kaip medžiotoją su juo nebendrauja, neturi jokių asmeniškumų, nepamena, kad dirbdamas Aplinkos apsaugos departamente, būtų D. M. baudęs. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas T. B. turėtų pagrindą apkaltinti D. M. padarius administracinį nusižengimą. Pažymėtina, jog T. B. pasaloje nedalyvavo, jis jokių procesinių veiksmų neatliko, tik gavęs informaciją apie brakonieriavimo atvejį apie tai informavo Aplinkos apsaugos departamento atstovą.

20. Apeliaciniame skunde išdėstyta versija, jog įvykyje su M. B. dalyvavo ne D. M., o M. Ž., kuris, pasak apelianto, pats jam prisipažino, be to, visus savo turimus šaunamuosius ginklus pridavė į ginklų fondą, tokiu būdu siekiant išvengti atsakomybės, apart subjektyvių paties pažeidėjo vertinimų, niekuo nepagrįsta. M. Ž. šią D. M. versiją paneigė apklaustas liudytoju apylinkės teisme. Šią apelianto versiją palaikė tik jo sugyventinė R. K., kuri apklausta liudytoja parodė, kad švenčiant 2022 metų J. M. Ž. prisipažino, kad jis medžiojo su M. B. ir nušovė tauriojo elnio patelę, tačiau įvertinus tai, kad ji yra asmuo, suinteresuotas šios bylos baigtimi, bei tai, kad jokie kiti duomenys šių aplinkybių nepatvirtina, jos parodymai pagrįstai apylinkės teismo vertinti kritiškai. Be to, ši liudytoja nurodė, kad M. Ž. norėdamas išpirkti kaltę rekomendavo advokatą R. G., pas kurį buvo nuvykę D. M., M. Ž. ir M. B., advokatui pinigus sumokėjo M. Ž., nors tokių aplinkybių nepatvirtino nei M. Ž., nei M. B..

21. Aukštesniojo teismo vertinimu, D. M. kaltę įrodymų visumos kontekste patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – informacija apie D. M. naudojamų mobilaus ryšio telefonų jungimąsi prie telekomunikacijose bokštelių, kurie patenka ir įvykio vietos, kurioje buvo dorojamas žvėris veikimo teritoriją. D. M. siekia paneigti ir šių duomenų vertinimą kaip patvirtinančių jo kaltę, tačiau vėlgi, tą jis grindžia savo paties versija apie jo buvimą netoli pažeidimo vietos, (duomenys neskelbtini) k., kartu su A. A. pjovus medieną, tačiau, kaip jau aptarta, ši jo versija paneigta aukščiau aptartais aplinkos apsaugos pareigūnų parodymais bei tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, o A. A. parodymai pagrįstai vertinti kritiškai kaip siekis padėti pažeidėjui išvengti atsakomybės.

22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pažeidėjo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, D. M. advokatės A. R. apeliacinis skundas netenkinamas, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir D. M. advokatės A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.