Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei, turto padalijimo ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, bei santuokinio turto padalijimo, trečias asmuo su savarankiškais reikalavimais V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. S. pareiškė savarankiškus reikalavimus, kaip atsakovo D. B. kreditorius, prašė butą pripažinti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, nustatant skolininko turto dalį, padalinti butą lygiomis dalimis, tenkinti jo reikalavimus dėl 40 000 Lt skolos priteisimo iš bendro sutuoktinių turto dalies. Prašė pripažinti, kad butas priklauso sutuoktiniams, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog privatizavimo metu 1991 m. šalys vedė bendrą ūkį prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi iki 1992-04-22 ieškovė buvo santuokoje su B. V. ir su atsakovu nebuvo net pažįstama. Ieškovė reikalavimą dėl ginčo buto, (duomenys neskelbtini) priteisimo asmenine jos nuosavybėn grindė tuo pagrindu, kad ginčo buto įsigijimui ji panaudojo savo asmeninės lėšas, gautas pardavus butą, (duomenys neskelbtini) ir buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia dėl ginčo buto įsigijimo asmenine ieškovės nuosavybe. Ieškovė pardavė butą Šalčininkuose už 4000 dolerių. Gautas asmenines lėšas panaudojo buto, (duomenys neskelbtini) pirkimui (sumokėjo 3800 dolerių, patvirtino byloje liudytoju apklaustas J. R.). Atsakovas nedalyvavo ginčo buto pirkimo -pardavimo santykiuose, 1993-04-05 d. buto pirkimo pardavimo sutartyje pirkėja tiesiogiai nurodyta ieškovė. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas savo lėšomis prisidėjo prie ginčo buto pirkinio, priešingai surinktų įrodomų visumą leidžia konstatuoti, jog atsakovas turėjo daug skolų ir jo turtinė padėtis buvo bloga. Butas viešame registre buvo įregistruotas ieškovės vardu. Pažymėjo, kad ginčo buto savininke viešajame registre nurodyta tik ieškovė, jame nėra duomenų apie tai, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčo turtą pripažinti bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, vien tuo pagrindu, jog butas buvo įsigytas po santuokos sudarymo, yra nepagrįstas ir naikintinas.

Sprendimas naikintinas ir dalyje, kuria teismas sprendė priteisti ieškovei automobilį Mitsubishi Colt, kadangi teismui buvo pateikta VĮ „Regitra“ pažyma, jog automobilis 2009-10-26 yra išregistruotas.

Ieškovės nuomone pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos trečiojo asmens naudai priteisė 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimas dalyje naikintinas ir priimamas naujas sprendimas dalyje dėl santuokos nutraukimo pripažįstant atsakovo kaltę bei santuokinio turto dalybų, ieškovės ieškinį šioje dalyje patenkinant, atsakovo priešieškinį atmetant, kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovės apeliacinio skundo ribose.

Dėl sutuoktinių kaltės

Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniai ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės santuoka“ nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinių pareigų esmė yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. LR CK 3.60 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Ieškovė prašė pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, atsakovas tiek atsiliepime į pareikštą ieškinį, tiek ir priešieškinyje nurodė, kad šalių santuoka turi būti nutraukta dėl abiejų (sutuoktinių) kaltės. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl šalių iširusios santuokos yra kalti abu sutuoktiniai. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka, nes byloje esančių rašytinių įrodymų visuma leidžia teigti, kad būtent atsakovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, dėl ko tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. CK 3.60 str. 3 d. numatyta, jog preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės <....> jeigu jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė įrodė, jog praktiškai kaip sutuoktiniai negyveno nuo 1996 metų, kada atsakovas išvykdo į užsienį. Nors atsakovas ir teigia, kad jam gyvenant Vokietijoje, šeima 1997 metais atvyko pas jį, tačiau ieškovė pati priėmė sprendimą išvykti iš Vokietijos, kur jai nepavyko adaptuotis, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti jokių duomenų nepateikė (CPK 178 str.). Kaip matyti iš atsakovo laiškų ieškovei 1996 m. vasario 29 d. ir 1997 m. kovo 11 d. (b. l. 110 - 119, t. 2), atsakovas buvo išvykęs į JAV. Vėlesni duomenys patvirtina, kad ieškovė visiškai nežinojo apie atsakovo buvimo vietą ir siekė gauti bet kokią informaciją apie jį. Ji susirašinėjo tiek su Lenkijos, tiek ir Vokietijos ambasadomis, Lenkijos prokuratūra (b. l. 29 - 38, t. 1; 127 - 128, t. 2), tiek su jo artimaisiais (motina ir seserimi). Apie sūnaus buvimo vietą nieko nežinojo ir jo motina, tai patvirtina atsakovo motinos 1999 m. sausio 15 d. laiškas ieškovei (b. l. 120 - 123, t. 2). Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios įrodo prezumpciją, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. LR CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių, su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija, bet dėl kitų priežasčių.

Pirmos instancijos teismas padaręs išvadą, kad dėl santuokos nutraukimo kalti abu sutuoktiniai, visiškai neanalizavo ir nenurodė reikšmingų aplinkybių, kuo pasireiškė ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo. Aplinkybių, kad ieškovė būtų buvusi neištikima ar kitų aplinkybių, patvirtinančių vienokį ar kitokį sutuoktinės netinkamą elgesį, kas būtų sąlygoję jos kaltę dėl santuokos iširimo, byloje atsakovas nepateikė ir tuo pačiu neįrodė bei nepagrindė sutuoktinės kaltės (LR CPK 178 str. – 179 str.).

Priešingai, byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad nuo 1996 m. atsakovas vykdė savo, kaip sutuoktinio pareigas (LR CK 3.27 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkta medžiaga leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas nebuvo lojalus ieškovės atžvilgiu, byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad pats atsakovas siekė bei stengėsi išsaugoti tarpusavio santykius. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad abu sutuoktiniai kalti dėl santuokos iširimo, kadangi atsakovas neįrodė, jog ieškovė būtų aiškiai pažeidusi CK 3.27 str. numatytą sutuoktinių pareigą vienas kitą remti, buvusi nelojali šeimoje, tiek už jos ribų, ar veikusi ne šeimos interesais, būtų jam neištikima. Darytina išvada, kad yra pagrindas preziumuoti, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją, nes atsakovas neįrodė buvus priešingai (LR CPK 178 str. – 179 str.).

Dėl santuokinio turto dalybų

LR CK 3.88 str. 2 d. numato prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Ieškovė prašo pripažinti butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1A1m, 34,83 kv. m. bendro ploto, asmenine ieškovės nuosavybe. Kilus ginčui dėl turto teisinio režimo, ieškovė turi įrodyti, jog toks turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė teigia, kad šį butą įgijo už savo asmenines lėšas, gautas realizavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį kitą butą, (duomenys neskelbtini), CK 3.89 str. 1 d. 7 p. pagrindu.

Vertinant ar butas (duomenys neskelbtini) ieškovei priklausė asmeninės nuosavybės teise ir jo pardavimo metu gautas lėšas yra pagrindas pripažinti asmeninėmis ieškovės lėšomis, svarbu nustatyti šio turto teisinį režimą jo privatizavimo metu. Minėtas butas įsigytas LR butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, šis butas buvo privatizuotas sudarant 1992-09-16 pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 39 - 40, t. 1). Kaip matyti iš pateiktų rašytinių duomenų, buvęs ieškovės sutuoktinis (pirmoje santuokoje) bei kiti bute registruoti asmenys susitarė, kad butas bus privatizuotas ieškovės vardu. Šio buto privatizavimo metu, atsakovas D. B. nebuvo šio santykio dalyvis, atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog jis prisidėjo savo lėšomis privatizuojant butą (CPK 178 str.), t.y. jis pagal buto privatizavimo sutartį netapo šio turto bendrasavininkiu. Tuo tarpu, kaip matyti iš šio buto 1993 m. balandžio 5 d. Dovanojimo sutarties, šį butą perleidžiant D. L., šiuose teisiniuose santykiuose atsakovas nedalyvavo, o Dovanojimo sutarties pirmame punkte nurodyta, jog šis butas priklauso A. B. asmeninės nuosavybės teise pagal Pažymą Nr. 152, išduotą 1993 metais balandžio 5 d. Vilniaus inventorizavimo biure. Ši sutartis nenuginčyta. Teismų praktikoje laikomasi, jog notariškai įformintos sutartys yra įformintos teisiškai teisingai, nes notaras atsako už teisines sandorio sudarymo ir jo turinio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999). Kaip paaiškino ieškovė bei liudytoja apklausta D. L. (b. l. 212 - 213, t. 1), dovanojimo sutartimi formaliai buvo įformintas šio buto pirkimas – pardavimas ir pirkėja D. L. sumokėjo A. B. apie 4000 JAV dolerių. Pažymėtina, kad liudytoja D. L. paaiškino, kodėl buvo pasirinktas toks turto įsigijimo būdas, įforminant dovanojimo sutartį, nors tikrieji tarp šalių santykiai buvo pirkimas pardavimas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nurodytomis aplinkybėmis dėl dovanojimo sandorio formalumo ir šalių valios turto sandorį laikyti pirkimo – pardavimo sutartimi. Teisėjų kolegija vertina, kad minėtos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šis butas priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise ir gautos lėšos parduodant butą yra asmeninės ieškovės lėšos.

Ieškovė nurodė, kad būtent šiomis lėšomis, gautomis pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą Šalčininkuose, ji sumokėjo už butą (duomenys neskelbtini). Nors ginčo butas buvo įgytas 1993 metais, sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numato sąlygą, jog įgyjant turtą asmeninės nuosavybės teise turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas - įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmenine nuosavybe, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Tai, kad už šį parduotą butą, ieškovė gautas lėšas panaudojo kito buto, (duomenys neskelbtini) pirkimui ir jį įsigijo už 3800 JAV dolerių patvirtino byloje apklaustas liudytoju šio buto pardavėjas J. R. Perklausius liudytojo paaiškinimų įrašą, teisėjų kolegija vertina, kad liudytojo paaiškinimai, kad pirkėja (ieškovė) už šį butą jam sumokėjo 3800 JAV dolerių, nors skelbime parduoti butą jis buvo nurodęs ir norėjo gauti 4000 JAV dolerių, bet kaip paaiškino liudytojas, ieškovė (pirkėja) daugiau pinigų neturėjo, todėl jam teko nusileisti dėl kainos. Liudytojas pažymėjo, kad per visą skelbimo apie buto pardavimą laiką, daugiau pirkėjų neatsirado, todėl jis norėdamas parduoti šį turtą, kainą sumažino iki 3800 JAV dolerių. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto liudytojo parodymai sutampa su ieškovės paaiškinimais ir kitais byloje esančiais duomenimis, kaip pavyzdžiui: liudytojas nurodė, kad ieškovė apžiūrėjusi butą paliko jam nedidelį užstatą (50 JAV dolerių) ir pasakė, kad likusius pinigus ji turės vėliau, tačiau vėliau ji visų 4000 JAV dolerių neturėjo, todėl jam teko sumažinti kainą, t. y. iš esmės pinigų suma už kurią ieškovė sumokėjo įsigydama butą Vilniuje, atitinka pinigų sumą, kurią ji gavo pardavus butą Šalčininkuose. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tiek buto Šalčininkuose pirkimo –pardavimo sutartis (įforminta kaip dovanojimo), tiek buto Vilniuje pirkimo – pardavimo sutartis įforminta vienu metu, 1993 metų balandžio 5 d. Sutampa aplinkybė, kad likusius pinigus pasak liudytojo J. R. ji gavo pardavusi kokį tai turtą. Pažymėtina, kad nei viename, nei kitame sandoryje ieškovės vyras D. B. nedalyvavo, kaip beje nedalyvavo ir apžiūrint perkamą butą, ką paliudijo liudytojas J. R.

Viešame registre šis butas įregistruotas ieškovės vardu, jame nėra nurodyta, jog turtas priklauso bendra jungtine nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos nuomone ir ši aplinkybė, vertinant ją kompleksiškai su kitomis, yra svarbi aiškinant sutarties turinį.

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė įrodė, jog šalių valia tiek dėl buto (duomenys neskelbtini), tiek ir dėl buto (duomenys neskelbtini) teisinio režimo buvo nuosekli, bei byloje nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai duomenys leidžia teigti, kad ginčo butas buvo įsigytas ieškovės asmeninėmis lėšomis ir visų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šį butą ieškovė įgijo asmeninės nuosavybės teise, todėl pirmos instancijos teismo vertinimas dėl turto teisinio režimo nebuvo teisingas, kadangi iš esmės pirmos instancijos teismas ginčo butą bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažino vien dėl tos aplinkybės, kad jis įgytas santuokos metu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl automobilio Mitsubishi Colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisimo ieškovės naudai yra neteisingas ir naikintinas, kadangi byloje pateikta pažyma iš VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo (b. l. 185, t. 2) patvirtina faktą, kad ieškovės vardu jokio automobilio nėra registruota. Ieškovė paaiškino, kad šis automobilis yra išregistruotas dar 2009 m. spalio 26 d., tai patvirtina VĮ „Regitra“ duomenys (b. l. 16, t. 1). Kaip teisingai teigia apeliantė, į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojamas, abiems sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje bei dalyje priėmus naują sprendimą, ieškovės ieškinį patenkinus, atsakovo priešieškinį atmetus, (kitoje dalyje teismo sprendimą palikus nepakeistą), iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovė buvo sumokėjusi 131 Lt ir 761 Lt žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą (b. l. 7, 47, t. 1), nuo kitos dalies 2677 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, ieškovė buvo atleista (b. l. 45, t.1). Ieškovė sumokėjo 250 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (b. l. 162, t. 2), nuo likusios 1579 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą, ji buvo atleista (b. l. 203 , t. 2). Ieškovės ieškinį patenkinus, ieškovei priteistinas jos sumokėtas žyminis mokestis tiek pirmoje tiek ir apeliacinėje instancijoje, viso 1142 Lt iš atsakovo D. B..

Atsižvelgiant į byloje pateiktus rašytinius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atsakovą D. B. atleisti nuo likusio žyminio mokesčio sumokėjimo dalies valstybei, tiek už ieškinio pateikimą, tiek apeliacinį skundą (dalyje nuo kurios ieškovė buvo atleista), viso 3819 Lt, kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jo materialinė padėtis yra sunki (CPK 93 str., 80 str. 4 d.).

Ieškovė pateikė duomenis, kad ji pirmos instancijos teisme nagrinėjant bylą yra sumokėjusi 2500 Lt advokato pagalbai (b. l. 161 – 162, t. 1) ir advokatė už klientą sumokėjusi 30 Lt būtinų išlaidų (b. l. 160, t. 1) bei 2400 Lt advokato pagalbai apmokėti (b. l. 137 - 139, t. 2) (CPK 88 str. 1 d. 9 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priteisti apeliantei bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą iš atsakovo. Sprendžiant jų dydžio klausimą, teisėjų kolegija vertina, kad atsižvelgiant į Rekomendacijas advokato išlaidų dydžiui paskaičiuoti, bei bendruosius teisingumo ir protingumo principus, teisinga ir protinga suma advokato pagalbai apmokėti šioje byloje būtų 3000 Lt bei 30 Lt būtinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Atmestinas trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. S. prašymas priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmos instancijos teismas nutraukė civilinę bylą trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais atžvilgiu, ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista, todėl nėra pagrindo laikyti jog byla išspręsta trečiojo asmens naudai, bei neatsiranda teisė reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93 str.

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti dalyje naują sprendimą, jį išdėstant sekančiai:

„Santuoką, įregistruotą 1992 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto CMS (įrašo Nr. 2002) tarp A. B., a/k (duomenys neskelbtini) ir Voicech Č. B. (dabar D. B.), a/k (duomenys neskelbtini), nutraukti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo D. B. kaltės.

Pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), (registro Nr. 10/300209, u/n (duomenys neskelbtini), pastato u/n (duomenys neskelbtini), indeksas 1A1m, 34,83 kv. m. bendro ploto, asmenine ieškovės A. B., a/k (duomenys neskelbtini), nuosavybe.

Atmesti atsakovo D. B. priešieškinio reikalavimą priteisti ieškovės naudai automobilį Mitsubishi Colt, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. B. iš atsakovo D. B. 4172 Lt (keturis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų.

Nuo kitos bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalies valstybei, atsakovą D. B. atleisti.

Atmesti trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. S. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.