Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Ž. ir V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 2 metams, 11 mėnesių ir 10 dienų;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštu 30 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams;

vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti mokslą arba dirbti.

A. Ž. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, iš A. Ž. konfiskuota 5 000 Eur kaip turtas, gautas iš nusikalstamos veikos.

V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas areštu 30 parų.

V. Z. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. A. B. (Daniel A. B.) nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį; S. J., E. J. ir R. J. (R. J.) išteisinti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; S. J., A. J. ir D. A. B. išteisinti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Civilinio ieškovo I. G. (I. G.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę pagrobti iš Rusijos piliečio, atvykusio pirkti automobilį, didelės vertės svetimą turtą, 2010 m. gruodžio 26 d. apie 5 val. neteisėtai įsibrovė į namą (duomenys neskelbtini), kuriame apsistojo I. G. Nustatę kambarį, kuriame nakvojo I. G., po to A. Ž. pasišalinus iš nusikaltimo vietos – išėjus į lauką, įsibrovę į kambarį nenustatyti asmenys pareikalavo iš pastarojo atiduoti turimus grynuosius pinigus. I. G. atsisakius atiduoti pinigus, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavę I. G. rankomis, kojomis ir panašiu į pistoletą daiktu ne mažiau kaip devynis smūgius į įvairias kūno vietas, padarė poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimus ir odines kraujosruvas

kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruva kairės akies obuolio junginyje (turi būti junginėje), poodinę kraujosruvą ir muštinę-plėštinę žaizdą nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžį, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame žande, krūtinės ląstos kairės pusės VIII šonkaulio lūžį, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairio klubo srityje, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami pagrobti didelės vertės svetimą turtą, tyrimo nenustatyti asmenys priėjo prie L. Ž. (turi būti Ž.), kuri buvo kambaryje su I. G., pastūmė ją, tuo nukentėjusiajai L. Ž. (turi būti Ž.) sukėlė fizinį skausmą ir pagrobė iš jos rankinuko mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele, kurio vertė apie 300 Lt.

Tą pačią dieną toje pačioje vietoje, tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami užvaldyti I. G. didelės vertės svetimą turtą, neradę pas I. G. pinigų, įsibrovė į minėto namo gretimą kambarį, kuriame nakvojo S. Č. (S. Č.) ir N. M. (N. M.), bei, panaudodami fizinį smurtą – suduodami S. Č. rankomis, kojomis ir į pistoletą panašiu daiktu ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, padarė veido sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis kairės akies vokuose, muštine žaizda kairės akies voke, kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje bei kairio X šonkaulio lūžį, kurie dėl šonkaulio lūžio vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o N. M. sudavė koja į krūtinės sritį, tuo nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir iš S. Č. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Siemens 65“ su SIM kortele, kurio vertė 594 Lt, o iš N. M. pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, kurio vertė apie 500 Lt.

Tą pačią dieną toje pačioje vietoje tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami užvaldyti I. G. didelės vertės svetimą turtą, jo kambaryje radę 21 000 Eur grynųjų pinigų (apie 72 450 Lt), pagrobė nukentėjusiajam I. G. priklausantį didelės vertės svetimą turtą ir pasišalino iš nusikaltimo vietos. Po to užvaldytą I. G. didelės vertės svetimą turtą – 21 000 Eur grynųjų pinigų (apie 72 450 Lt) automobilyje šalia namo Nr. 9, esančio (duomenys neskelbtini), A. Ž. kartu su tyrimo nenustatytais bendrininkais pasidalino lygiomis dalimis po apie 5 000 Eur.

1.1. Be to, A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą, t. y. pistoletą „Z. M. 914“ Nr. xxx, kuriame iš vamzdžio kanalo išsukta pertvara, dėl to jis tapo tinkamas šaudyti šoviniais su kietuoju užtaisu – šiuo atveju šoviniais su gumine kulka, ir 2011 m. (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, įgijo ne mažiau kaip keturis pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinius su guminėmis kulkomis, kurie skirti šaudyti B kategorijos ginklams, jais užtaisė minėtą pistoletą „Z. M. 914“ ir laikė su savimi bei gabeno (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijoje iki 2012 m. birželio 3 d., kai apie 10 val. (duomenys neskelbtini), automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė D. A. B., kuris tą pačią dieną, atvykus policijos pareigūnams, išmetė minėtą pistoletą su užtaisytais šoviniais prie stadiono (duomenys neskelbtini), kurį apie 11.20 val. atliktos įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, 2012 m. birželio 3 d. laikė su savimi šaudmenis, o būtent, du pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinius su guminėmis kulkomis, skirtus šaudyti B kategorijos ginklams, kuriuos tą pačią dieną gabeno (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės teritorijoje, kol apie 10.20 val. (duomenys neskelbtini), jį sulaikė policijos pareigūnai, ir apie 14.15 val. minėtus šovinius pateikė pareigūnams daiktų, dokumentų pateikimo protokolu.

3.1. Jis nuo pat pradžių savo kaltę pripažino, viso proceso metu parodymai buvo nuoseklūs ir logiški, o nežymūs nesutapimai aiškinami tuo, jog kai kurias aplinkybes galėjo pamiršti. Nurodydamas lengvinančias aplinkybes, teismas nepasisakė, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas ir padėjo jas išaiškinti. Jo nuoširdumu nėra pagrindo abejoti, o be jo parodymų nusikalstamos veikos vargu ar būtų išaiškintos. Teismas nevertino ir to, jog apeliantas padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus kitoje baudžiamojoje byloje, kuriame dalyvavo tie patys asmenys, kurie buvo teisiami nagrinėjamoje byloje.

3.3. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliantui buvo skirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri tęsėsi apie aštuonis mėnesius. Kadangi kitoje baudžiamojoje byloje jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl suėmime išbūtas laikas turėjo būti įskaitytas į bausmę nagrinėjamoje byloje.

3.6. Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo pakeisti: skirti mažesnę bausmę, t. y. ne didesnę, nei buvo skirta kardomoji priemonė suėmimas; įskaičius kardomosios priemonės suėmimo laiką į bausmės laiką, laikyti jį atlikusiu bausmę; panaikinti 5 000 Eur konfiskavimą.

4.1. Jei apeliacinės instancijos teismas turės kitą nuomonę ir nuspręs, kad apeliantas atliko tyčinius veiksmus, tada teismas neteisingai paskyrė bausmę. Teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad jis teistas Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžiu. Tokio teistumo jis neturi. Teismas nustatė, jog iki nagrinėjamo įvykio jis nebuvo teistas, nes buvęs teistumas išnykęs. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis neprisipažino. Priešingai, apeliantas pats laisvanoriškai pateikė policijos pareigūnams šovinius, o jo pozicija teisme rėmėsi nesuvokimu, jog jis tyčia atliko nusikalstamus veiksmus. Tai sąlygojo jo specialių žinių apie šaudmenis neturėjimas, nepatyrimas ir fiziologinė būsena, kuri vertinama kaip sunkinanti aplinkybė. Esant tokiai situacijai, teismas vien tik formaliai negalėjo nustatyti, kad apeliantas savo kaltės nepripažįsta. Teismas turėjo pagrindą taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, apelianto bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais, kai jis laisvanoriškai pateikė du šovinius, nors prieš tai pareigūnai jų nerado, yra būtent tokia aplinkybė, kuri rodo apelianto pavojingumo visuomenei mažesnį laipsnį. Jei jis nebūtų to padaręs, jokie kaltinimai jam nebūtų pareikšti. Todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad apelianto atlikti veiksmai lėmė, jog byloje buvo nustatyta tiesa. Ši aplinkybė leidžia teismui skirti švelnesnę bausmę.

4.2. Nuteistasis V. Z. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas, skirti viešuosius darbus, arba sumažinti arešto parų skaičių iki 15 parų.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Teisėjų kolegijos nuomone, V. Z. kaltė (A. Ž. savo kaltės neginčija, todėl dėl jos nepasisakoma) padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Tačiau teismas A. Ž. be pagrindo nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, neteisingai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, taip pat, atidėjus bausmės vykdymą, netikslinga jam palikti kardomąją priemonę, nes yra paskirta panaši pareiga. Be to, vertindamas V. Z. padarytą veiką, teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Dėl to nuosprendžio dalis dėl A. Ž. keičiama, o dėl V. Z. naikinama ir ta bylos dalis nutraukiama.

8. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta. Apeliantai ginčija ne visą nuosprendį (A. Ž. – bausmę, turto konfiskavimą ir paskirtą pareigą, V. Z. – kaltę ir bausmę), todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Dėl A. Ž. apeliacinio skundo

9.1. Bylos duomenys įrodo, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. Ž. parodymai nesikeitė, jie buvo nuoseklūs. Tiesa, iš nuosprendžio akivaizdu, kad teismas jais nepatikėjo. Teisėjų kolegija nevertina nuosprendžio tuo aspektu, dėl kurio jis nebuvo apskųstas, tačiau, atsižvelgusi į visą šios bylos kontekstą, neturi pagrindo nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nevertinti kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

9.2. Teisėjų kolegija nepasisako dėl A. Ž. pagalbos, atskleidžiant nusikaltimus kitoje baudžiamojoje byloje, nes ten į tai buvo atsižvelgta ir jis toje byloje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

9.3. Nepagrįstas apelianto prašymas jo susitaikymą su nukentėjusiuoju I. G. ir dalies žalos jam atlyginimą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9.3.2. Nežiūrint į šį faktą, teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad I. G. mirė, tačiau jokių konkrečių duomenų apie tai bei jo įpėdinius byloje nėra (t. 11, b. l. 215; t. 12, b. l. 2), nors nuo pirmųjų dokumentais nepatvirtintų žinių praėjo beveik metai. Ši aplinkybė rodo, jog susitarimas su I. G., tikėtina, nustojo galioti ir nėra jokių įrodymų, kad A. Ž. priimtinu būdu kaupia nukentėjusiajam skirtas lėšas. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis atlygina nukentėjusiojo patirtą žalą, ir tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

10. Kita vertus, A. Ž. persiųsti nukentėjusiajam 1 000 Eur rodo, kad ši suma negali būti laikoma jo padarytos nusikalstamos veikos rezultatu ir negali būti konfiskuota (BK 72 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl to iš A. Ž. nusikalstamos veikos gautas konfiskuotinas turtas mažinamas iki 4 000 Eur.

10.1. Visiškai panaikinti turto konfiskavimą šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo, nes nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių tolesnį žalos atlyginimą. Jeigu A. Ž. likusią žalą nukentėjusiajam iš tiesų atlygins, jis turės galimybę teisinėmis priemonėmis susigrąžinti konfiskuotą pinigų sumą.

11. Apeliantas skunde teigia, kad paskirta bausmė yra per griežta, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Teismas motyvavo bausmės skyrimą, todėl teisėjų kolegija nekartoja teismo argumentų. Nors apeliacinės instancijos teisme nustatyta dar viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau, įvertinus atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei visus kitus skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nurodytus motyvus, paskirta beveik minimali laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, negali būti laikoma per griežta. Teismas argumentavo, kodėl netaikė BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

12. Nepagrįstas nuteistojo prašymas į bausmės laiką įskaityti kitoje byloje jam paskirtos kardomosios priemonės suėmimo laikotarpį.

12.1. Bylos duomenys įrodo, jog kardomoji priemonė suėmimas A. Ž. buvo paskirta ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-00030-12, įtariant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje (t. 5, b. l. 20, 51). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01878-10 niekada nebuvo išskirtas iš jau minėto kito didelės apimties ikiteisminio tyrimo arba su juo sujungtas, nors, prašant pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą šioje byloje, ne kartą motyvuota, kad bus sprendžiama ikiteisminį tyrimą sujungti su ikiteisminiu tyrimu Nr. 10-9-00030-12 (t. 1, b. l. 22, 23, 31). Priešingai, ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01878-10 buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 13-1-01554-12 (t. 1, b. l. 8), kuriame A. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 5, b. l. 41).

12.2. Taigi nors ikiteisminiame tyrime Nr. 10-9-00030-12 A. Ž. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tame ikiteisminiame tyrime paskirto suėmimo laikotarpis negali būti įskaitytas į bausmę šioje byloje.

13. Nuteistasis nepatenkintas teismo skirta pareiga visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti mokslą arba dirbti.

13.1. Apeliantas turi suvokti, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Taigi ji savaime sukelia tam tikrų suvaržymų. Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apelianto noras, išvykus dirbti į užsienio valstybę, geriau materialiai aprūpinti šeimą, t. y. asmeninius interesus priešpriešinti valstybės interesams pasiekti bausmės tikslus, yra nepriimtinas. Vien ta aplinkybė, jog A. Ž. bausmės vykdymas atidėtas, rodo valstybės pasitikėjimą juo, todėl noras išvengti beveik minimalių apribojimų kelia abejonių, ar jis supranta bausmės paskirtį ir tai, kad kiekvienas nusikaltimas (šiuo atveju sunkus nusikaltimas, susijęs su fizinio smurto panaudojimu) sukelia pasekmes pačiam nuteistajam, pasireiškiančias didesniais ar mažesniais suvaržymais atliekant bausmę. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Beveik minimali bausmė ir atidėtas jos vykdymas, nustačius tam tikrus apribojimus, rodo teismą paskyrus teisingą bausmę, atitinkančią minėtus reikalavimus.

13.2. Kita vertus, esant aptartam apribojimui, teismui paskyrus konkrečią pareigą, netikslinga visam laikotarpiui, kol bus įvykdytas nuosprendis, palikti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šią nuosprendžio dalį (nuosprendžio 40, 42 lapai) pirmosios instancijos teismas suformulavo nevienareikšmiškai. Apeliantas turi galimybę, bendraudamas su nuteistojo priežiūrą vykdančia institucija ir gavęs jos leidimą, kuriam laikui išvykti už gyvenamosios vietos ribų.

Dėl V. Z. apeliacinio skundo

14. Nuteistasis teigia jo veiksmuose nebuvus tyčios disponuoti šaudmenimis, nes dėl sunkaus girtumo jis nesuprato, kad kišenėje buvę du šoviniai prilyginami šaudmenims. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

14.1. Tiesa, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį pirmosios instancijos teismą buvus nenuoseklų: motyvuodamas nuteistojo V. Z. kaltę, teismas iš kaltinimo pašalino neteisėtą šaudmenų laikymą, palikęs tik gabenimą (skundžiamo nuosprendžio 38 lapas), tačiau, formuluodamas nusikalstamos veikos aprašymą (skundžiamo nuosprendžio 5 lapas), nurodė kaltininką šaudmenis ir laikius, ir gabenus.

14.1.1. Teisėjų kolegija ištaiso šį nuosprendžio nenuoseklumą ir sutinka su teismo argumentais, jų nekartodama, kad V. Z. tik gabeno šaudmenis.

14.2. Apelianto teiginį buvus labai girtą, todėl nesuvokus kišenėje turėjus tikrus šovinius, paneigia objektyvūs bylos duomenys. Iš liudytojų R. M. ir E. P. parodymų teisme matyti, jog vaikinų tarpusavio santykių aiškinimasis vyko 2012 m. birželio 3 d. apie 10.20 val., V. Z. 12.41 val. policijos komisariate nustatytas 0,93 promilių girtumas (t. 6, b. l. 142), o laikotarpiu nuo 14.15 val. iki 14.40 val. jis savo iniciatyva pateikė du šovinius (t. 4, b. l. 59). Per tokį trumpą laikotarpį nuo 10.20 val. iki 12.41 val. nuteistasis negalėjo tiek išblaivėti, kad iš sunkaus girtumo liktų tik lengvas. Vadinasi, apelianto teiginiai apie jo būseną dėl sunkaus girtumo, trukdžiusią suvokti aplinkybes, yra neteisingi.

14.3. Kita vertus, dar 2009 m. birželio 29 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžiu V. Z. pripažintas kaltu dėl neteisėto ginklo įgijimo, laikymo bei gabenimo (t. 6, b. l. 183–184). Iš minėto nuosprendžio matyti, jog toje byloje buvo tirti ir šaudmenys. Tada jis taip pat kėlė versiją nieko neišmanantis apie ginklus. Teisėjų kolegijai tai leidžia teigti nagrinėjamoje byloje apeliantą pasirinkus tokią pačią gynybos formą, kuri kartojama. Nustatytos bylos aplinkybės rodo apeliantą puikiai suvokus automobilyje gabenus tikrus šaudmenis, bet ne muliažą, iššautus šovinius ar pan., o tai reiškia kryptingą jo tyčią būtent taip elgtis.

14.4. Nepagrįstas ir kitas apeliacinio skundo teiginys, kad V. Z. pateikė šaudmenis, praėjus daugiau kaip keturioms su puse valandoms nuo sulaikymo, kai buvo paleistas iš policijos komisariato. Bylos duomenys įrodo, jog V. Z. pristatytas į Vilniaus m. VPK 2 PK Operatyvaus valdymo poskyrį 2012 m. birželio 3 d. 12 val. (t. 6, b. l. 141). Ten būdamas, jis ir pateikė šaudmenis.

15. Apeliantas nenuoširdus teigdamas, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes pats atidavė šaudmenis. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad V. Z. tai padarė tik policijos komisariate. Ten jis nelabai turėjo pasirinkimą kitaip elgtis, kadangi sulaikyti asmenys paprastai apieškomi, ir jis, turėdamas nusikalstamą praeitį, tai gerai žinojo. Todėl šios aplinkybės įvardinimas kaip bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais yra tik sąlyginis. Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme taip pat nerodo nuoširdumo. Teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

16. Teismas teisingai nustatė, kad V. Z. iki nagrinėjamo įvykio nebuvo teistas, kadangi ankstesnis teistumas pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendį išnykęs.

17. Kita vertus, apeliantas teisus, jog jis neteistas Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nuosprendžiu. Duomenų apie tokį nuosprendį nėra nei nagrinėjamoje byloje, nei įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nei teismų informacinėje sistemoje LITEKO.

18. Teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo argumento, kad skirdamas bausmę teismas turėjo pagrindą taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes apelianto veiką gabenus du šaudmenis pripažįsta mažareikšme, V. Z. atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės ir tą bylos dalį nutraukia.

18.1. BK 37 straipsnyje numatyta, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

18.2. Pirmosios instancijos teismas pagrindė įrodymais apelianto kaltę, gabenus du šovinius su guminėmis kulkomis. Formaliai vertinant, teisingai nustatyta apysunkio nusikaltimo sudėtis, tačiau realiai veikos pavojingumas šiuo konkrečiu atveju yra nedidelis, kadangi V. Z. pripažintas kaltu tik gabenęs du šovinius su guminėmis kulkomis, tačiau nebuvo kaltinamas disponavęs šaunamuoju ginklu ir pan. Vien nedidelio veikos pavojingumo nepakanka, kad ją būtų galima įvertinti kaip pagrindą baudžiamajai atsakomybei kilti.

18.3. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, jog BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą.

18.4. Sprendžiant dėl veikos mažareikšmiškumo, turi būti atsižvelgiama ir į objektyviuosius, ir į subjektyviuosius požymius. Aptariant objektyvųjį veikos mažareikšmiškumo kriterijų, atkreipiamas dėmesys į tai, jog iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, jog tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271-648/2015, 2K-230-697/2017). Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus.

18.5. Veikos mažareikšmiškumas bei nepavojingumas yra vertinamieji požymiai. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2007, 2K-568/2007, 2K-284-696/2017, 2K-87-696/2018).

18.6. Nagrinėjamoje byloje penki asmenys buvo kaltinami prievartavę turtą, tačiau dėl šios veikos visi išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad V. Z. gabenti ir jį sulaikius savanoriškai atiduoti pareigūnams du šoviniai su guminėmis kulkomis padarė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba jis siekė padaryti tokios žalos.

18.7. Nusikaltimo pripažinimui mažareikšmiu neturi reikšmės teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė V. Z. lengvas girtumas, jo teistumas už veiką, už kurią jis atliko bausmę.

18.8. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad padarytos veikos pavojingumas yra nominalus, jos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga apeliantą už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme.

18.9. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. V. Z. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį (vis tik gabeno du šovinius, nors ir su guminėmis kulkomis), kaltininko asmenybę (po šios nusikalstamos veikos teistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį), tikslinga jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis).

19. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1, 2 punktais, 327 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. Ž. pakeisti:

nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

konfiskuotino turto dalį sumažinti iki 4 000 (keturių tūkstančių) Eur;

panaikinti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo V. Z. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį ir nubaudimo areštu 30 parų panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, V. Z. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir tą bylos dalį nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 71 straipsniu, V. Z. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią sumokėti iki 2018 m. liepos 27 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.