- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-20
- Bylos Nr.
- 2K-205/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Masiokas, Vytautas Piesliakas (pran.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. nuosprendžiu R. A., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, baudžiamąją bylą nutraukiant.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jis 2006 m. vasario 8 d., apie 20.50 val., policijos tarnybiniame automobilyje „WGolf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjusiame Kaune, prie Šv. Gertrūdos-Jablonskio g. sankryžos, Kauno m. VPK Viešosios policijos patrulių rinktinės specialistui G. G. ir patruliui R. B., sustabdžiusiems jo vairuojamą automobilį „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už Kelių eismo taisyklių 65, 275 punktų reikalavimų pažeidimą bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 65.1 ir 65.12 punktais, privalantiems kontroliuoti, kaip eismo dalyviai vykdo Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir nustatyta tvarka įforminti Kelių eismo taisyklių pažeidimo dokumentus, prašė jų nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir pasiūlė Kauno m. VPK VP PER specialistui G. G. ir patruliui R. B. 20 Lt dydžio kyšį, padėdamas 20 Lt banknotą (Nr. AF 5637588) tarp priekinių tarnybinio automobilio sėdynių, tačiau veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes valstybės tarnautojai G. G. ir R. B. nepriėmė siūlomo kyšio ir apie tai pranešė Kauno m. VPK Centro PK vadovybei.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai R. A. padarytą nusikaltimą pripažino mažareikšmiu ir jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu tada, kai jis nedaro esminės žalos įstatymo saugomoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Sprendžiant, ar padarytą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu, teismas atsižvelgia tiek į veikos objektyviuosius požymius, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Tuo tarpu teismai pripažindami R. A. padarytą nusikaltimą mažareikšmiu vertino tik nusikalstamos veikos dalyko (kyšio) dydį (20 Lt) ir tai, kad padarytas nusikaltimas nesukėlė jokių padarinių, nors BK 227 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja įrodyti kilusius padarinius. Esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai, veikos pavojingumą lemia nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai bei nusikaltimo dalykas. Kadangi R. A. padaryto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl teismai, visų pirma, turėjo vertinti padaryto nusikaltimo pavojingumą, t. y. ar veika nedarė esminės žalos įstatymo saugomoms vertybėms, ar nebuvo pažeisti daugumos visuomenės narių interesai, taip pat ar R. A. tyčios kryptingumas buvo nukreiptas tik į siekį išvengti administracinės atsakomybės, ar kartu ir į tai, kad policijos pareigūnai priimdami kyšį piktnaudžiautų tarnyba. Kasatoriaus manymu, teismai nepilnai įvertino kaltininko tyčios kryptingumą, konstatuodami tik tai, kad R. A. siekė išvengti administracinės atsakomybės, tačiau neįvertino, kad šia veika kaltininkas norėjo į BK 225 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką įtraukti du policijos pareigūnus, todėl jis suvokė savo veikos pavojingumą visuomenės ir valstybės interesams.
Kasatoriaus manymu, niekuo nepagrįstos teismų išvados apie tai, kad R. A. nuteisimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį prieštarautų baudžiamosios politikos liberalizavimui, nes teismai sprendimus turi priimti vadovaudamiesi baudžiamuoju ir baudžiamojo proceso įstatymais, o ne baudžiamąja politika. Todėl nors kyšio dalyko vertė buvo nedidelė, tačiau dėl anksčiau paminėtų priežasčių R. A. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes nutartyje, kuria atmetė prokuroro apeliacinį skundą, pažymėjo, kad prokuroras prašo R. A. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 227 straipsnio 2 dalį, kai tuo tarpu padarytas nusikaltimas yra baigtinis. Apygardos teismas konstatavo, kad esant kaltinimo netikslumui ir nepakeitus kaltinimo, negalima priimti aiškiai neteisingo sprendimo byloje, todėl, bet kuriuo atveju, apeliacinis skundas negali būti tenkintinas. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. A. padarytą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį kaip pasikėsinimą papirkti policijos pareigūnus, nes veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių – policijos pareigūnai siūlomo kyšio nepriėmė ir kaltininkas tai suvokė.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuodamas savo išvados padarytą nusikaltimą nepagrįstai įvertino kaip baigtinį, todėl peržengė apeliacinio skundo ribas ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartimi kvalifikuodamas nusikalstamą veiką kaip baigtinę pažeidė BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 328 straipsnio 1 punktą, nes pripažinus netinkamą kvalifikaciją bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, teismas turėjo nuosprendžiu pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Šie procesiniai pažeidimai laikytini esminiais ir trukdančiais priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, o byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo.
Sutinkamai su BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visiems baudžiamajame įstatyme numatytiems nusikaltimo sudėties požymiams, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvados, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
Kaltinamajame akte R. A. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad siūlė 20 Lt kyšį policijos pareigūnams už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus - kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už du kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus: už tai, kad vairavo transporto priemonę, neužsisegęs saugos diržų ir už tai, kad vairavo transporto priemonę, kuriai nebuvo atlikta valstybinė techninė apžiūra.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu patvirtino kaltinimą, tačiau pripažino padarytą nusikaltimą mažareikšmiu ir vadovaudamasis BK 37 straipsniu, kaltininką atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukė. Nutraukdamas baudžiamąją bylą apylinkės teismas pasirėmė žalos nebuvimu, nusikaltimo dalyko ypatumais ir tuo faktu, kad jis siekė išvengti ne baudžiamosios , o administracinės atsakomybės.
Apeliacinės instancijos teismas, atmetė prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir sutikęs su apylinkės teismo sprendimo motyvais paliko galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį dėl R. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija laiko, kad teismai šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 37 straipsnį). Teismai nepagrįstai pripažino R. A. padarytą nusikaltimą mažareikšmiu ir dėl to nepagrįstai atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, padariniai nėra šio nusikaltimo sudėties požymis. Tuo tarpu vienas iš apylinkės teismo sprendimo priėmimo motyvų buvo siejamas su tuo, kad nusikaltimas nepadarė esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ir nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio. Tuo tarpu pripažindamas nusikaltimą mažareikšmiu, teismas, negalėjo motyvuoti savo sprendimo aplinkybe, neįeinančia į padaryto nusikaltimo sudėtį ir nelemiančią asmens baudžiamosios atsakomybės.
Iš kitos pusės tokia teismo išvada iš principo nėra teisinga. R. A. padarytas nusikaltimas yra pakankamai pavojingas. Juo kėsinamasi į normalų valstybės aparato, šiuo atveju policijos normalų darbą, užtikrinant eismo saugumą ir aiškinant teisės pažeidimus bei traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn, ir pakertamas pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis. Siūlydamas kyšį policijos pareigūnams už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, R. A. realizavo BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, t. y. kvalifikuotą papirkimo sudėtį. Be to, jis suvokė, kad kartu kursto policijos pareigūnus padaryti BK 225 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. priimti kyšį ir už tai atlikti neteisėtą veiką - nevykdyti savo tarnybinių pareigų, neforminti kaltininko padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei pagal kompetenciją netaikyti administracinių poveikio priemonių, ir norėjo taip veikti. Nors R. A. savo veika ir nepadarė realios žalos baudžiamojo įstatymo ginamoms vertybėms, tačiau jos nepadarė tik dėl policijos pareigūnų veiksmų, kurie atsisakė priimti kyšį, t.y. žala nepadaryta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Tačiau savo veiksmais kaltininkas siekė sumenkinti valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestižą ir autoritetą bei siekė diskredituoti policijos pareigūno vardą ir jo tyčios kryptingumas buvo pakankami aiškus.
Aplinkės teismas savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad 20 Lt kyšis nesudaro net šeštadalio MGL ir tai rodo jo tyčios kryptingumą, kuris leidžia spręsti apie padarytą veiką kaip mažareikšmę. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas klaidingai aiškino šią baudžiamojo įstatymo nuostatą, o apeliacinės instancijos teismas klaidos neištaisė. Kyšio dalykas, kaip nusikaltimo sudėties požymis, be abejo, gali įtakoti padarytos veikos pavojingumą. Atsižvelgdamas į kyšio dalyko dydį įstatymų leidėjas diferencijuoja atsakomybę ir už kyšininkavimą, ir už papirkimą. Tačiau teismo išvada dėl kyšio dydžio įtakos padaryto nusikaltimo pavojingumui turi būti logiškai motyvuota, susiejant kyšio dydį su atliekamos už kyšį veikos pobūdžiu. Pažymėtina, kad papirkimo bylose kyšio dalyko vertė pati savaime nėra lemiamas kriterijus, apsprendžiantis nusikaltimo mažareikšmiškumą. Siūlomo kyšio dydis turi būti tiesiogiai siejamas su pageidaujamų policijos pareigūnų teisėtų ar neteisėtų veiksmų, kurių papirkėjas siekia, siūlydamas, pažadėdamas duoti ar duodamas kyšį valstybės tarnautojui, pobūdžiu. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. siūlyto policijos pareigūnams kyšio dydis priklausė nuo jo paties padarytų administracinių teisės pažeidimų, atsakomybės už kuriuos jis siekė išvengti, pavojingumo. R. A. padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą nusako ATPK už šiuos pažeidimus numatytos sankcijos. Už ATPK 123 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą numatyta bauda nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų, o už ATPK 134 straipsnyje – bauda nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties litų. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. 2006 m. vasario 8 d. nutarimu dėl administracinių teisės pažeidimų numatytų ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir 134 straipsnyje buvo nubaustas viso 150 Lt bauda. Kadangi, kaip galima spręsti iš atitinkamų ATPK straipsnių, numatančių atsakomybę už R. A. padarytus administracinius teisės pažeidimus, sankcijų, kaltininko padaryti pažeidimai nebuvo itin grubūs ir galintys sukelti tiesioginę grėsmę kitiems eismo dalyviams, todėl duoto kyšio dydis atitiko R. A. padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, todėl jo negalima vertinti kaip mažareikšmio. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendžiu konstatavo, kad itin mažas policijos pareigūnams siūlyto kyšio dydis (20 Lt), kuris nesudarė net šeštadalio 1 MGL, šioje byloje lemia padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
Teismas priimdamas sprendimą atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės kaip vieną iš savo sprendimo motyvų pažymėjo tai, kad R. A. nuteisimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį prieštarautų baudžiamosios politikos liberalizavimui ir būtų antihumaniškas. Kolegija laiko, kad atvirkščiai, kova su kyšininkavimu yra vienas iš valstybės teisinės politikos, tame tarpe ir baudžiamosios politikos prioritetų ir teisėsaugos institucijos įpareigojamos visokeriopai stiprinti kovą su šiuo reiškiniu. Palikus galioti priimtus Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismų sprendimus, teismų praktika papirkimo bylose būtų nukreipta visiškai nepriimtina valstybei linkme. Kaip rodo teismų praktika vairuotojai už policijos pareigūno neveikimą, nesurašant administracinio teisės pažeidimo protokolo paprastai duoda mažesnį nei 1 MGL kyšį. Tokie teismų sprendimai gali paskatinti ir kitus teismus priimti panašius sprendimus analogiškose bylose. Dėl to teismų praktika gali nueiti tuo keliu, kad asmenys, duodantys kyšį valstybės tarnautojui iki 1 MGL už neteisėtų veiksmų padarymą iš viso nebus traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tai gali iš esmės labai neigiamai įtakoti valstybės pastangas stiprinti kyšininkavimo kontrolę.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad toks teismo sprendimas prieštarautų logikai. Sutinkamai su BK 227 straipsniu, asmuo papirkęs valstybės tarnautoją mažesnei nei 1 MGL dydžio sumai dėl teisėtų veiksmų atlikimo ar neatlikimo, laikomas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, ir padaryta veika negali būti pripažinta mažareikšme, o kaltininkas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu asmuo, davęs tokio pat dydžio kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtų, t. y. savo pobūdžiu pavojingesnių veiksmų atlikimą ar neatlikimą, teismo manymu, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Toks įstatymo aiškinimas ir tokia teismų praktika prieštarautų šio įstatymo paskirčiai taikyti griežtesnę atsakomybę už kyšio davimą dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų atlikimo ar neatlikimo.
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, kolegija laiko, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai R. A. padarytą nusikaltimą pripažino mažareikšmiu ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Kadangi kolegija pati šios teismų klaidos ištaisyti negali, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kartu pažymėtina, kad, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos manymu, ginčytina padarytos veikos kvalifikacija nusikalstamos veikos padarymo stadijų požiūriu neduoda pagrindo teismui, nagrinėjančiam bylą, atmesti prokuroro apeliacinį skundą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės panaikinimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį R. A. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.