Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei S. T., valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus miesto 32-ajam notarų biurui, dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir nuosavybės teisės teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Sarteksas“ v. UAB ,,Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB ,,Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2009; kt.). Kiekvienu atveju teismas, aiškindamas ir taikydamas aptartą proceso teisės normą, kaip ir bet kurio įstatymo aiškinimo ir taikymo atveju, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą – užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Pirmos instancijos teismas teisingai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytais prejudiciniais faktais. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008-09-05 nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas rėmėsi tik Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir sumenkino Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartį yra nepagrįstas. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytas argumentas, kad byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį negali būti sprendžiamas administraciniame teisme, bet turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tikrai negali būti traktuojamas, kaip paneigiantis pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Vyriausiasis administracinis teismas nenurodė, kad 1980-03-05 turto pasidalijimo sutartis yra nepagrįsta ar kaip nors pažeidžia ieškovo interesus. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, jog ši 1980-03-05 turto pasidalijimo sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo metu galiojęs 1964 m. CK nenumatė, jog nuosavybės teisės į bendrą turtą pasidalijimas tarp bendraturčių ar atsidalijimas iš bendrosios nuosavybės sukelia jiems teisines pasekmes tik įregistravus tokią sutartį tuometiniame tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure (1964 m. CK 122, 126). Tokius reikalavimus 1964 m. CK tiesiogiai kėlė pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo sutarčiai.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai nevertino 1987-09-09, 1988-03-23, 1989-08-29 išvadų, kurios patvirtina, jog ginčo pastatui nebuvo nustatyta nuosavybės teisė M. T. vardu. Šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu, kadangi pirmos instancijos teismas byloje išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismas savo nuožiūra vadovaujasi, kuriuos įrodymus laikyti turinčius didesnę įrodomąją galią, o kuriuos ne. 1987-09-09, 1988-03-23, 1987-08-29 Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro Pastatų teisinei registracijai atliktos išvados negali būti vertintinos kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

Ieškovas taip pat ginčija ir P. T. nuosavybės teisę į ginčo ūkio pastatą. Nustatyta, kad P. T. yra M. T. sūnus, o atsakovė S. T. P. T. žmona. M. T. mirė 1986-03-13. P. T. tėvo palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti. Šis juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-11-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-173-643/2009. Šį juridinį faktą, kad P. T., gim. 1934-05-15, miręs 1990-07-23, priėmė 1986-03-13 mirusio tėvo M. T. (M. T.) palikimą, nepaneigė ir Vilniaus apygardos teismas 2010-06-30 nutartimi, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka.

Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. (teisių perėmėja – A. O. ) v. G. O. , J. K. , bylos Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. W. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, bylos Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. P. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, bylos Nr. 3K-3-403/2011). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, jog faktas, kad P. T. nuosavybės teisė į ginčo pastatą, konkrečiai į jo 73/100 dalis, niekada nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje, neturi jokios reikšmės nei P. T. nuosavybės teisės paveldėjimo į šią ginčo pastato dalį, nei vėlesniam S. T. paveldėjimo į tą pačią ginčo pastato dalį teisėtumui. Kasacinis teismas savo praktikoje pabrėžia, kad teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t.y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo ar pasibaigimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas, kuriuo nuosavybės teisės nei atsiranda, nei pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000-10-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000, kt.).

Apeliantas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-11-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-173-643/2009 netenkino atsakovės reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto pilna apimtimi, t.y. nenustatė, kad P. T. priėmė kaip palikimą būtent 73/100 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdamas jį valdyti. Pažymėtina, kad šis apeliacinio skundo argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu, kadangi teismas, nustatydamas palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktus, neturi aiškinti ar konstatuoti (įvardyti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos. Be to, pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. , L. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-392/2001). Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo panaikinti nuosavybės teisę P. T. vardu į 73/100dalis ūkinio pastato ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą panaikinti teisinę registraciją nuosavybės teisės P. T. vardu į 73/100 dalis ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl 2010-09-20 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo panaikinti S. T. nuosavybės teisę nekilnojamojo turto registre.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2010-09-20 Vilniaus miesto 32-ojo biuro notarė išdavė atsakovei S. T. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. RJ-2667. Ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas į P. T. priklausantį, jo 1986-03-13 mirusio tėvo M. T. vardu Valstybės įmonės Registrų centras tvarkomame Nekilnojamojo turto registre įregistruotą, nekilnojamąjį turtą – 73/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška - tylėjimas (1964 m. CK 41 straipsnis; 2001 m. CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Remiantis 1964 m. CK 587 straipsniu, įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: 1) paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2) pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis, per įstatymo nustatytą terminą, pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir A. J. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo, bylos Nr. 3K-3-86/2007). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Byloje nustatyta, kad P. T. palikimą po savo tėvo M. T. priėmė faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą. Šis juridinę reikšmę turtintis faktas nustatytas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-11-04 sprendimu civilinėje byloje. Šis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2010-06-30 nutartimi paliktas nepakeistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, t. y. nuo palikėjo mirties momento (CK 5.3 str. 1 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.50 str. 1 d.). Įpėdinis tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 str.). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Tai, kad P. T., priėmęs palikimą po savo tėvo M. T. (2006-11-22 išduotame mirties liudijime - M. T.) mirties, nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir neįregistravo teisių į jam priklausantį (paveldėtą), ginčo objektu esantį turtą (73/100 dalis pastato-ūkinis pastatas, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), nepaneigia jo nuosavybės teisės į nurodytą turtą, tai yra jo nuosavybės teisė į ginčo objektu esantį turtą (73/100 dalis ūkinio pastato), vien dėl to, kad nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir nuosavybės teisė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, niekur neišnyko ir nepasibaigė. Nors apeliantas ir nesutinka su šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas ginčija, tačiau jo nurodomi argumentai nesudaro pagrindo pripažinti 2010-09-20 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą nepagrįstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatė aplinkybių, jog išduodama Pavedėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarė pažeidė įstatymus.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą ir dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 2010-09-20 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu registruotą atsakovės S. T. nuosavybės teisę į 73/100 dalis ginčo ūkinio pastato. Pažymėtina, kad jeigu būtų panaikintas paveldėjimo teisės liudijimas, ir be atskiro teismui reiškiamo reikalavimo panaikinti šio dokumento pagrindu atliktą teisinę registraciją, teisinė registracija būtų panaikinta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu - nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė, bei šiame įstatyme ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatyta tvarka.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria teismas nutraukė bylą dalyje dėl įpareigojimo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti 2010-09-06 pažymą Nr. 44-2942516. Nors apeliantas teigia, jog būtent ši pažyma pažeidžia jo teises, nes jos pagrindu buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei S. T.. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog ši pažyma, kaip pati savaime ieškovui nesukelia teisinių pasekmių. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir nustatęs, kad vienas ar keli ieškovo pareikšti reikalavimai nesukuria materialinių teisinių padarinių, gali nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis šia įstatymo norma, pirmos instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė ir teisėtai naudojosi 73/100 dalimis ginčo ūkinio pastato ir priteisti šią dalį asmeninėn ieškovo nuosavybėn.

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. Z. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; kt.). Šios bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis įrodymais nustatyta, jog 73/100 ginčo ūkinio pastato iki A. T. mirties priklausė ne jai, o kitiems asmenims. Ieškovas šiuo reikalavimu tik siekia patvirtinti faktą, kurį galėtų naudoti savo reikalavimams pagrįsti. Kadangi asmenų ginčui išspręsti reikalingi faktai (aplinkybės) nustatomi CPK nustatyta tvarka renkant, tiriant ir vertinant įrodymus, o ne juos byloje nustatant kaip atskirai pareikštus reikalavimus, todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje vadovaudamasis CPK 293 str. 1 d. 1 p.. Pirmos instancijos teismui atmetus ieškovo visus reikalavimus ir apeliacinės instancijos teisme nenuginčijus pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti ir apelianto reikalavimą priteisti jam asmeninėn nuosavybėn 73/100 dalis ginčo ūkinio pastato.

Dėl kitų ieškovo reikalavimų.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą paskirti atsakovei S. T. 1000 Lt baudą už priesaikos sulaužymą, nes ji nuolat keitė parodymus ir buvo nenuosekli. LR CPK 42 str. 5 d. nustatyta, kad bylos šalys, tarp jų atsakovai, civiliniame procese turi pareigą sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti proceso įstatymo suteiktomis teisėmis. CPK 186 str. 6 d. nustatyta, kad prieš vykdant šalies apklausą, šalis prisiekia padėjusi ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Prisiekusi šalis pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti neva prieštaringi atsakovės pasisakymai nėra objektyvūs, kadangi ieškovas cituoja atskirus sakinius, bet ne visą kontekstą. Iš byloje esančių įrodymų ir surinktų šalių paaiškinimų, teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovė būtų buvusi nenuosekli ar teikusi teismui melagingus parodymus. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad šalys yra laisvos teikti į bylą įrodymus, parodymus, samprotavimus ir argumentus visais su byla susijusias klausimais. Teismas išklauso kiekvienos šalies parodymus, tačiau sprendimą priima vadovaudamasis įstatymais, surinktais įrodymais ir savo vidiniu įsitikinimu. Vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šie paaiškinimai yra teikiami suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl gali būti subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje. Tačiau tokie veiksmai nėra laikomi priesaikos sulaužymu. Priesaikos sulaužymu yra pripažintini žinomi melagingi paaiškinimai, tačiau šiuo atveju teismas nenustatė, kad atsakovė teismo posėdžio metu pateikė melagingus paaiškinimus.

Ieškovas taip pat nurodė, kad pirmos instancijos teismas netyrė ir nieko nepasisakė dėl akivaizdaus atsakovo VĮ Registrų centras tęstinio oficialių dokumentų klastojimo. Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų neišreikalavimo ar atsakovų bylos nagrinėjimo vilkinimo, dokumentų slėpimo ar jų tendencingo pateikimo visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs, nes teismas nuo pat pasirengimo nagrinėti bylą pradžios išreikalavo visus valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo turimus dokumentus, o K. B. tuo suabejojus, išdavė leidimą susipažinti su visais turimais dokumentais. Atsakovas VĮ Registrų centras paaiškino, jog K. B. ginčytos 2010-09-06 pažymos Nr. 44-2942516 kopijos išdavimas buvo nulemtas tos objektyvios priežasties, kad šis dokumentas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 82 punktu (2010-07-01 redakcija) buvo suformuotas elektroninio dokumento pavidalu asmens, priėmusio palikimą, prašymu, kuris teikiamas per notarą, o spausdinamas notarų biuruose specialia registro tvarkymo įstaigos parengta programine įranga naudojantis dokumentų gavėjo autentifikavimo sistema. Todėl akivaizdu, kad tokio elektroninio dokumento originalaus egzemplioriaus popierinėje išraiškoje nėra, šio dokumento turinys matomas tik kompiuterio ekrane, todėl ir jo originalaus egzemplioriaus pateikti nėra galimybės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat netenkina apelianto prašymo dėl atskirosios nutarties priėmimo ir kreipimosi į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas.

Ieškovas apeliacinį skundą grindė motyvu, kad pirmos instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai bei neteisingai, nukrypo nuo ginčo esmės. Teismas padarė aiškias teisės taikymo klaidas, esminiai pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, netinkamai jas išaiškino ir taikė arba reikalingų netaikė, naudojo dvigubų standartų principą, pažeidė rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo bei viešumo principus, gynė atsakovus, galimai pažeidimus įvykdžiusias valstybės institucijas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ši ieškovo pozicija yra visiškai nepagrįsta, o teiginiai deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovo teiginys, kad atsakovas VĮ Registrų centras ir teismas yra pavaldūs tai pačiai institucijai – LR Teisingumo ministerijai – yra visiškai nepagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2 d., 3 d., teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 str., teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų, teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. Vadovaujantis Teismų įstatymo 3 str. 4 d., niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas teisės normų pagrindu galėjo būti įtakotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Taip pat pažymėtina, kad teisėjas, atlikdamas savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą ir priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, bylas nagrinėja savarankiškai, savo nuožiūra sprendžia visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, vadovaudamasis teise, remdamasis visapusišku ir objektyviu faktų vertinimu, savo žiniomis, vidiniu įsitikinimu, etikos reikalavimais. Teisėjas neprivalo aiškintis dėl bylų nagrinėjimo ir priimamų sprendimų pagrįstumo, teisėjo argumentai ir motyvai išdėstomi priimtuose sprendimuose. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis savo žiniomis, objektyviu įrodymų vertinimu ir vidiniu įsitikinimu, priėmė motyvuotą sprendimą. Pažymėtina, kad tik aukštesnės pakopos teismas proceso įstatymų nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti teisėjo sprendimus. Teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti bet kurias žemesnių instancijų teismų padarytas fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, neleisti įvykdyti neteisingumo; teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. KT9-S6/2014). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė apelianto skunde nurodytų pirmos instancijos teismo procesinių pažeidimų. Pažymėtina, kad ieškovas turėjo teisę pareikšti teisėjai nušalinimą, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėta žodinio proceso tvarka, todėl tiek ieškovui, tiek jo atstovui, buvo suteikta teisė pasisakyti. Ieškovas aktyviai naudojosi savo teisėmis, todėl atmestini ieškovo argumentai, jog jo kalbos buvo trumpinamos, o atsakovams buvo leista pasisakyti žymiai ilgiau.

Ieškovas taip pat prašė į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukti M. V.. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-19777-933/2013 ginčas yra kilęs dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ploto. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai yra K. B., S. T. ir M. V.. Pažymėtina, kad M. V. nėra šio ginčo pastato bendrasavininkė. Ši ir kitame teisme nagrinėjamos bylos nėra vienarūšės, todėl ieškovui nepagrindus, kokią įtaką teismo sprendimui gali turėti šio suinteresuoto asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą, prašymas netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atsakovės naudai iš ieškovo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Ieškovas mano, jog šiuo atveju teismas turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovės naudai iš ieškovo. Nepagrįstu laikytinas ieškovo argumentas, jog pirmos instancijos teismas atmetė tik keturis ieškovo reikalavimus, kadangi teismas visiškai netenkino ieškinio, o atsakovė tiek rengdamasi procesui, tiek teismo posėdžio metu, patyrė išlaidų, todėl ieškovas, kaip pralaimėjusi šalis privalo jas atlyginti. Aplinkybė, jog ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, neatleidžia nuo pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas kitai šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas. Taip pat nepagrįstas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 215,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė rinkdamas įrodymus.

CPK 93 straipsnis nurodo, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, todėl atsakovei turi būti atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė S. T. pateikė teismui prašymą priteisti jai 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. 1500 Lt už procesinio dokumento parengimą (t.3, b.l. 119) ir 500 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prašomo priteisti užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis neviršija rekomenduotino, todėl laikytinas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, atsakovei už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteistina iš ieškovo K. B. 2000 Lt, kas ekvivalentu sudaro 579,24 Eur.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir teisingai nustatė turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp šalių ginčus, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinio reikalavimus atmesti, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo (apelianto) K. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. B., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės S. T., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 24 euro centus) (2000 Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.