- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- I-1575-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04470-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S-208 (7-183/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Nurodo, jog mokestinis ginčas kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto 7 700,75 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 941,97 Eur GPM delspinigių ir 2 310 Eur GPM baudos, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjas 2011–2014 m. laikotarpiu gavo transporto priemonių pardavimo pajamas, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokėtiną GPM pareiškėjui apskaičiavo taikydamas grynosios vertės metodą.
Pareiškėjo teigimu, jis tikrintu 2011–2014 m. laikotarpiu transporto priemonių pardavimo veiklos nevykdė ir transporto priemonių pardavimo pajamų negavo. Nurodo, jog byloje nėra jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo 22 automobilius pardavė ir gavo šių automobilių pardavimo pajamas. Nors mokesčių administratorius ir MGK rėmėsi informacija, kad pareiškėjas interneto tinklapyje www.autoplius.lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius, tačiau nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo patalpinęs skelbimus būtent apie ginčo automobilius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvų įmonė UAB „G1“ užsiima automobilių prekyba, todėl tėvo prašymu pareiškėjas nuolat internete talpindavo skelbimus apie parduodamus automobilius. Pažymi, kad ginčo automobilių pirkėjai Lietuvoje nepatvirtino pirkę automobilius iš pareiškėjo.
Teigia, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, kad Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims pareiškėjo pervestos lėšos buvo jo paskola pusbroliui R. Z., pastarojo sesei L. K. bei R. Z. draugams I. S. ir V. F. Tai patvirtina paskolų rašteliai ir pakvitavimai apie paskolų grąžinimą. Nurodo, jog mokesčių administratorius ir MGK paskolų raštelius 180 700 Eur sumai laikė surašytus, turint tikslą neatskleisti ūkinių operacijų turinio, tačiau pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas pusbroliui R. Z. tikrintu laikotarpiu į jo banko sąskaitą buvo pervedęs 450 550 Eur kaip paskolą. Daro išvadą, jog mokesčių administratorius, pripažindamas suteiktą 450 550 Eur paskolą, nepagrįstai nepripažįsta pareiškėjo suteiktos paskolos 180 700 Eur sumai.
Paaiškina, kad pareiškėjas ginčo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus pasirašė, nes to reikalavo automobilių pardavėjai Italijoje – jiems buvo svarbu, kad tas pats asmuo, kuris pervedė pinigus, sutvarkytų ir visus formalumus. Tačiau automobilius iš Italijos pardavėjų atsiėmė patys asmenys, kuriems pareiškėjas suteikė paskolas ir kurie yra realūs automobilių pirkėjai. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas ginčo transporto priemones atsiėmė iš Italijos pardavėjų, sumokėjo likusią sumą (pareiškėjo žiniomis, jo pervesta piniginių lėšų suma buvo tik dalis kainos), gabeno ar jas pardavė.
Pažymi, kad mokesčių administratorius nesikreipė į pagrindinį paskolų gavėją R. Z., kuris, nors ir gyvena Italijoje, yra Lietuvos Respublikos pilietis, neprašė jo pateikti paaiškinimo ir nesiekė nustatyti tikrųjų faktinių aplinkybių, nes būtent šis asmuo gali neginčijamai patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. R. Z. pareiškėjui pateikė 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinimą, kuriame patvirtino, kad pareiškėjo pervestos pinigų sumos Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims buvo būtent pareiškėjo suteiktos paskolos už paskolos gavėjų perkamus automobilius Italijoje. Pareiškėjas šį paaiškinimą teikia teismui kaip papildomą įrodymą, patvirtinantį skundžiamų sprendimų nepagrįstumą.
Taip pat pažymi, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 22 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė piniginių lėšų pervedimo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims tikslus, juos grįsdamas tarp jo ir fizinių asmenų R. Z., L. K., I. S. ir V. F. egzistavusiais paskoliniais teisiniais santykiais. Analogiškas aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs ir 2015 m. birželio 15 d. paaiškinime mokesčių administratoriui. Pareiškėjo nuomone, paaiškinimuose jis aiškiai nurodė, jog dalį paskolų pervedė į R. Z. ir L. K. asmenines sąskaitas, o dalį kaip paskolas minėtiems asmenims pervedė į jų nurodytas automobilių pardavėjų sąskaitas būtent už jų (paskolų gavėjų) perkamas transporto priemones, tuo tarpu, mokesčių administratorius tinkamai nesuformulavo klausimo dėl paskolų, pervestų į automobilių pardavėjų (Italijos juridinių ir fizinių asmenų) sąskaitas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, ginčo transporto priemonių įsigijimą jis formino savo vardu, siekdamas apsidrausti, kad paskolos bus grąžintos. Pažymi, kad šių transporto priemonių jis nepardavė, tik atliko tarpinį veiksmą – nupirko 22 automobilius savo vardu, norėdamas padėti anksčiau minėtiems asmenims, todėl neturi prievolės mokėti GPM. Pareiškėjo pagal paskolos sutartis suteiktos paskolos, pervestos į paskolų gavėjų nurodytas trečiųjų asmenų sąskaitas, jam buvo grąžintos grynaisiais pinigais pagal pakvitavimus.
Nurodo, jog ginčo transporto priemones iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų atsiėmė ir jas Italijoje perpardavė R. Z., L. K., I. S. ir V. F. (paskolų gavėjai), kartu naujiems pirkėjams atiduodami pareiškėjo pasirašytus automobilių pirkimo dokumentus, todėl šie automobilių pirkėjai turėjo pareiškėjo duomenis, kuriais remdamiesi 5 transporto priemones apdraudė pareiškėjo vardu, panaudodami ir jo gyvenamosios vietos adresą.
Nurodo, kad 2010 m. balandžio 26 d. – 2014 m. vasario 2 d. laikotarpiu pareiškėjas Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims pervedė 180 700 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog atsiskaito už automobilius. Pagrindinis pervestų piniginių lėšų šaltinis buvo į banko sąskaitą įneštos piniginės lėšos.
Pabrėžia, jog pareiškėjas paskolas minėtiems asmenims teikė, ne tik pervesdamas pinigines lėšas į R. Z. ir L. K. asmenines sąskaitas, bet ir pervesdamas lėšas į jų (paskolų gavėjų) nurodytas sąskaitas (Italijos juridinių ir fizinių asmenų, pardavusių ginčo transporto priemones, sąskaitas). MGK nepagrįstai į šį paaiškinimą neatsižvelgė ir sprendė, jog paskolos buvo suteiktos tik pervedant pinigines lėšas į minėtų asmenų asmenines sąskaitas. Pareiškėjo teigimu, minėti asmenys daug dirbo ir dėl laiko stokos ir papildomų išlaidų prašydavo pareiškėjo viską sutvarkyti iki galo, t. y. pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad jie galėtų greičiau atsiimti transporto priemones, kol nebankrutavo automobilius parduodančios įmonės ir pan.
Nurodo, jog bylos medžiaga, būtent paskolų sutartys, patvirtina, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo, siekdamas nuslėpti tikrąsias aplinkybes ir išvengti mokestinių prievolių. Iš paskolų sutarčių sudarymo datos matyti, kad pareiškėjas tik po kelių dienų, t. y. 5 dienų laikotarpyje, šias paskolas minėtų asmenų prašymu pervesdavo į nurodytų asmenų sąskaitas už automobilius. Pabrėžia, jog pareiškėjas tik suteikė paskolas, pinigines lėšas pervesdamas į paskolų gavėjų nurodytas sąskaitas už jų perkamas transporto priemones. Nurodo, kad I. S. ir V. F. asmeniškai nepažįsta, šie asmenys prašė suteikti paskolas, kreipdamiesi į R. Z., kuris pastariesiems paaiškino, kad pareiškėjas jiems teikia paskolą įsigyti norimą automobilį. Pinigus šie asmenys sugrąžindavo per R. Z., pasirašydami pakvitavimo raštelį, jog pinigus grąžino. Pažymi, kad R. Z. Italijos mokesčių administratoriui patvirtino, jog gavo papildomas pajamas už tarpininkavimą perkant ir parduodant transporto priemones.
Nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis ginčo automobilių pardavimo pajamomis ir pelnu, teigdamas, kad buvo taikytos daug didesnės pardavimo kainos, neįvertinant, kad automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nei pareiškėjo pervesta pinigų suma už perkamas transporto priemones. Pareiškėjo tvirtinimu, automobilių pardavėjai 2010–2014 m. gaudavo 300–800 Lt, o tam tikrais atvejais – 1 200 Lt pajamas už kiekvieną parduotą automobilį, panašus uždarbis buvo ir pareiškėjo tėvų įmonėje. Todėl, jei pareiškėjas būtų vykdęs veiklą, jo pardavimo pajamos nuo 22 ginčo automobilių vidutiniškai būtų 700 Lt nuo kiekvieno parduoto automobilio. Teigia, jog mokesčių administratorius ir MGK už 22 automobilius, kurių pareiškėjas nepardavė, apskaičiuodami 151 196,73 Lt pardavimo pajamas, nesivadovavo protingumo ir objektyvumo kriterijais. Pabrėžia, jog pareiškėjas, nepardavęs ginčo automobilių, negalėjo mokesčių administratoriui pateikti jų pardavimo dokumentų.
Taip pat nurodo, jog pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuoti mokesčiai už V. S. vyro iš firmos Ge Capital Servizi Finanziari Spa pirktą automobilį už 10 480 Eur. Mokesčių administratorius nurodė, kad dalį kainos už V. S. pirktą automobilį (7 000 Lt) pastaroji pervedė kaip avansą pareiškėjui. Tačiau vien šis pavedimas nepatvirtina, kad pareiškėjas minėtą automobilį pirko, savo vardu įformino, atsiėmė iš pardavėjo, gabeno ir jį pardavė bei gavo pajamas. Pareiškėjas neatsimena, už ką V. S. jam pervedė minėtą piniginių lėšų sumą, teigdamas, kad greičiausiai tai kokios nors skolos grąžinimas.
Nesutinka su apskaičiuotais delspinigiais ir skirta bauda. Nurodo, jog pareiškėjui apskaičiuoti 3 941,97 Eur GPM delspinigiai ir 2 310 Eur GPM bauda sudaro net 81 proc. nuo patikrinimo metu apskaičiuotos GPM sumos (7 700,75 Eur GPM), kas neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų, todėl turi būti sumažinti. Pažymi, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė prašomus dokumentus (b. l. 1–19).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Pateikė motyvus dėl mokesčių administratoriaus veiksmų (neveikimo), atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius nerinko įrodymų, t. y. neapklausė asmenų, kuriems, pareiškėjo tvirtinimu, jis suteikė paskolas, kurias šie asmenys panaudojo transporto priemonėms įsigyti iš Italijos Respublikos asmenų. Teigė, kad visų disponuojamų piniginių lėšų šaltinius gali pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Paaiškino, kad Italijoje ginčo laikotarpiu būdavo tik kartą ar du per metus ir tik tuo tikslu, kad kuruotų operacijas, kurios buvo atliekamos R. Z. po autoįvykio metu patirtos traumos (ligoninėje R. Z. praleido 3,5 m.). Akcentavo, jog pareiškėjas neatsiėmė automobilių iš Italijos pardavėjų ir nemokėjo jiems likusios nesumokėtos pinigų sumos už transporto priemones. Kas atliko šiuos veiksmus, mokesčių administratorius nesiaiškino. Pažymėjo, kad ginčo automobilių pirkėjai nenurodė, jog juos įsigijo iš pareiškėjo, be to, pareiškėjas tuo metu mokėsi rezidentūroje ir neturėjo laiko vykdyti automobilių prekybos.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas tikrintu 2010 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įnešdavo į savo sąskaitą banke „Swedbank“, AB, grynuosius pinigus (2010 m. balandžio 26 d. – 2014 m. vasario 2 d. laikotarpiu tokiu būdu pervedė 180 700 Eur sumą) ir tą pačią dieną įformindavo tarptautinius mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims (pvz., T. B., Buratti Srl, Campana Pierantonio, Bianchessi Auto ir kt.). Skiltyje „mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nurodė automobilių markę, gamybos metus, tam tikrais atvejais – ridą.
Italijos mokesčių administratorius pateikė VMI transporto priemonių pirkimo ir pardavimo dokumentus (pirkimo ir pardavimo sutartis, sąskaitas faktūras, CMR), kuriuose automobilių pirkėju (CMR-e – prekių gavėju, tam tikrais atvejais nurodant ir prekės gabenimo adresą: (duomenys neskelbtini), Lietuva (tai yra pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas)), tam tikrais atvejais nurodant asmenį identifikuojančius duomenis – gyvenamąją vietą, asmens kodą, pateikiant Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, įvardintas pareiškėjas. Italijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2011–2014 m. laikotarpiu iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 transporto priemones, bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjęs už jas 153 450 Eur.
Mokesčių administratorius nustatė, kad šios pareiškėjo vardu įsigytos transporto priemonės, VĮ „Regitra“ duomenimis, nebuvo įregistruotos jo vardu Lietuvoje, 7 iš įsigytų transporto priemonių iš viso nebuvo įregistruotos Lietuvoje, nors 5 iš Italijos įsigytas ginčo transporto priemones pareiškėjas buvo apdraudęs mėnesiui po jų įsigijimo savo vardu.
Pagal pareiškėjo iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigytų automobilių VIN numerius mokesčių administratorius nustatė, kad 15 ginčo automobilių buvo įregistruoti VĮ „Regitra“ duomenų bazėje Lietuvos Respublikoje kitų fizinių ir juridinių asmenų vardais, kurie paaiškinimuose nurodė automobilius pirkę iš nepažįstamų pardavėjų Lietuvoje – Gariūnų turgavietėje arba radę skelbimus apie automobilių pardavimą internetiniuose puslapiuose, tačiau pirkėjai neprisiminė tikslių pirkimo aplinkybių, nepateikė automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Pažymi, jog VĮ „Regitra“ pateikė mokesčių administratoriui dokumentus, iš kurių matyti, jog ginčo automobilių pirkimo sandoriai buvo įforminami itališkuose pirkimo ir pardavimo dokumentuose, sudarant įspūdį, kad automobilio įsigijimo sandoris vyko su Italijos Respublikos įmone ar fiziniu asmeniu. Šiuose dokumentuose transporto priemonių pardavėjais nurodyti asmenys, kurie pagal Italijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus transporto priemonių techninius pasus buvo pareiškėjo Italijoje įsigytų transporto priemonių savininkai.
Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas automobilių pardavimo skelbimus talpino www.autoplius.lt tinklalapyje, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius.
VMI, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjas iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 automobilius, kuriuos vėliau perpardavė (15 iš jų buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje) ir tokiu būdu gavo šių automobilių pardavimo pajamas, kurių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą GPM. MGK, įvertinusi mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutiko su mokesčių administratoriaus išvada dėl pareiškėjo tikrintu laikotarpiu vykdytos veiklos pobūdžio. MGK vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir įrodymų.
Nurodo, kad pareiškėjas, aiškindamas piniginių lėšų pervedimo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims aplinkybes bei tikslus, savo teiginius grindė tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų R. Z., L. K., I. S., V. F. egzistavusiais paskoliniais teisiniais santykiais. Pareiškėjas atliktiems mokėjimų pavedimams Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims pagrįsti pateikė 51 paskolų raštelį 450 550 Eur (1 555 659,04 Lt) sumai dėl paskolų suteikimo R. Z., I. S., V. F. ir L. K. bei 51 pakvitavimą dėl šių paskolų susigrąžinimo.
Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalį į savo banko sąskaitą įneštų piniginių lėšų pervesdavo pusbroliui R. Z., mokėjimų pavedimuose nurodydamas jų paskirtį: „sąskaitos papildymas“, „pagalba“, „skola“ ir kt. Iš pareiškėjo banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėjas į R. Z. asmenines sąskaitas Italijoje 2010–2013 m. pervedė 265 650 Eur, 43 500 Eur pervedė Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims (nurodant už kokius automobilius moka), nors teigė, jog šios lėšos taip pat buvo skirtos R. Z. VMI pripažįsta, kad pareiškėjas galimai teikė pagalbą pusbroliui ir minėtų pareiškėjo į pusbrolio asmenines sąskaitas pervestų piniginių lėšų nevertino kaip pareiškėjo sumokėtų už Italijoje įsigyjamus automobilius (taip pat kaip ir V. F. pervestų 2 900 Eur, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“, bei L. K. „pagal prašymą“ pervestų 1 500 Eur).
VMI ir MGK, įvertinusios pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius paskolų raštelius bei pakvitavimus visų mokestinio ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, padarė išvadą, jog pareiškėjas surašė šiuos dokumentus 180 700 Eur sumai (t. y. suma, kuri buvo pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, nurodant automobilio markę, gamybos metus, o ne minėtiems asmenims (pareiškėjo teigimu, paskolų gavėjams), turėdamas tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo, todėl, spręsdamos pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, į juos neatsižvelgė. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad: nei tiesioginiai, nei netiesioginiai byloje esantys įrodymai nepagrindžia pareiškėjo, jo teigimu, paskolintų piniginių lėšų perdavimo nurodytiems fiziniams asmenims fakto; jokiais įrodymais nėra pagrįstas faktinis (realus) šių piniginių lėšų grąžinimas pareiškėjui pagal jo pateiktus pakvitavimus; tiesioginiai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas panašiomis datomis, kurios nurodytos paskolų rašteliuose kaip paskolų R. Z., I. S., V. F. ar L. K. suteikimo datos, įnešė pinigines lėšas į savo asmeninę banko sąskaitą ir šias lėšas tarptautiniais mokėjimo nurodymais pervedė Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims, mokėjimų paskirtyje nurodęs automobilio markę, gamybos metus; pareiškėjas, teigdamas, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims, mokėdamas už konkrečių automobilių pirkimą, formino R. Z., I. S., V. F. ar L. K. nurodymu ar prašymu, nepateikė nė vieno tokio prašymo ar nurodymo; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji automobilių Italijoje pirkėjai; nė vienas iš minėtų asmenų nepatvirtino pareiškėjo versijos dėl piniginių lėšų skolinimo, sumokant šias lėšas už konkretų šių asmenų įsigyjamą automobilį; Italijos Respublikos mokesčių administratorius nurodė, kad R. Z. nevykdė jokios verslo veiklos, ekonominę naudą gavo tik iš darbo santykių. Ir nors R. Z. tvirtino, jog, tarpininkaudamas parduodant ir perkant transporto priemones, jis gavo papildomas pajamas, kurios papildė jo mėnesinę algą, remiantis tik šiuo tvirtinimu daryti išvadą, jog automobilių pirkimas Italijoje ir jų perpardavimas vyko būtent taip, kaip nurodė pareiškėjas (jis pats automobilių nepirko, o skolino pinigines lėšas, kurias pervesdavo į R. Z. ir kitų asmenų nurodytas sąskaitas), nėra jokio pagrindo; Ukrainos pilietis I. S. paneigė turėjęs bet kokių ryšių su pareiškėju, nurodė lietuvių nepažįstantis; V. F. Italijos mokesčių administratoriui nėra žinomas.
Nurodo, jog kadangi pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių transporto priemonių įsigijimą ir pardavimą, nepateikė, VMI mokesčio bazę nustatė, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pritaikiusi grynosios vertės metodą.
Dėl pajamų, gautų iš V. S., nurodo, jog ji pareiškėjui 2011 m. lapkričio 28 d. pervedė 7 000 Lt, pavedimo paskirtis „Avansas už auto-BMW X5 2003, V. S.“. V. S. 2015 m. rugpjūčio 20 d. paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį BMW X5, kurį rado skelbime, už 10 500 Eur (36 254 Lt). Paaiškino, jog už automobilį bankiniu pavedimu sumokėjo 7 000 Lt avansą, likusią sumą sumokėjo grynaisiais pinigais.
VĮ „Regitra“ pateikė mokesčių administratoriui 2011 m. gruodžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Ge Capital Servizi Finanziari Spa ir Z. S. (V. S. sutuoktinio), pagal kurią automobilis BMW X5 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. gamybos) įsigytas už 10 480 Eur. Z. S. 2016 m. sausio 28 d. persiuntė 2011 m. lapkričio 27 d. 16.45 val., 2011 m. lapkričio 28 d. 13.17 val. el. laiškus nuo „A. Š.“, kuriuos buvo išsaugojęs archyve, jų turinyje minėto BMW X5 nuotraukos, tekstas – „BMW X5 2003 metų 3,0 D automatas juoda oda komfort sėdynės navigacija DVD kaina –10 800 Eur“.
VMI, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas gavo 10 480 Eur (36 185,34 Lt) sumą už minėtos transporto priemonės pardavimą.
VMI, vadovaudamasi MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 punktais, 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 3 941,97 Eur GPM delspinigių suma. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, nustačiusi, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus (ką pripažino pareiškėjo padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis), įvertinusi pažeidimų trukmę (2011–2014 metai) bei padarytą žalos dydį (ką laikė padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis), konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. dydžio bauda, t. y. 2 310 Eur GPM bauda (b. l. 82–88).
Atsiliepimas
Atsakovės VMI atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Teigė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pasirinko pareiškėjui itin palankų apmokestinimo būdą, apmokestindamas 22 transporto priemonių, kurios buvo įsigytos pareiškėjo vardu iš Italijos Respublikos asmenų, pardavimo pajamas, nesiaiškindamas, iš kokių šaltinių buvo gautos pareiškėjo 2010–2014 m. laikotarpiu generuotos 450 550 Eur dydžio piniginės lėšos, kurias pareiškėjas pervedė kaip paskolas fiziniams asmenims. Nurodė, jog mokestinis patikrinimas užsitęsė, nes buvo atlikti kontrolės veiksmai pareiškėjo šeimos atžvilgiu, taip pat buvo kreiptasi į Italijos ir Ukrainos mokesčių administratorius dėl konkrečios informacijos gavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 7 700,75 Eur GPM, 3 941,97 Eur GPM delspinigiai ir 2 310 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas dėl Patikrinimo akto pateikė pastabas, prašydamas panaikinti apskaičiuotą GPM (MGK byla, 1 t., b. l. 131–138), kurias išnagrinėjusi VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 pirma dalimi pakeitė Patikrinimo aktą, t. y. vietoj apskaičiuoto 9 449,14 Eur GPM apskaičiavo 7 700,75 Eur GPM; antra dalimi apskaičiavo 3 941,97 Eur GPM delspinigių; trečia dalimi skyrė 2 310 Eur GPM baudą (MGK byla, 1 t., b. l. 51–55). VMI, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad: byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas pinigines lėšas iš N. V. gavo už transporto priemonės pardavimą; pareiškėjas už transporto priemonės, registruotos V. S. sutuoktinio vardu, pardavimą gavo 10 480 Eur sumą, o ne 7 000 Lt sumą, kaip nurodyta Patikrinimo akte. VMI sutiko su Patikrinimo akte padarytomis išvadomis dėl transporto priemonių įsigijimo iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų ir šių transporto priemonių pardavimo pajamų priskyrimo pareiškėjo pajamoms, taip pat mokestinės bazės nustatymu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei pareiškėjo pateiktų paskolos sutarčių ir pakvitavimų nevertinimu, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas. VMI, nustačiusi anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat atlikusi perskaičiavimą ir nustačiusi, kad transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai 22 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina, perskaičiavo pareiškėjo 2011–2014 m. mokestinių laikotarpių apmokestinamųjų pajamų sumą ir apskaičiavo mokėtiną 7 700,75 Eur GPM. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi baudos dydį mažinančias (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus) ir didinančias (pažeidimo trukmė (2011–2014 m.), žalos dydis) aplinkybes, skyrė 30 proc. dydžio 2 310 Eur GPM baudą bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo 3 941,97 Eur GPM delspinigių.
Pareiškėjas, nesutikęs su Patikrinimo akto ir VMI sprendimo argumentais, pateikė skundą MGK (MGK byla, 1 t., b. l. 1–8), kurį išnagrinėjusi ši ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. S-208 (7-183/2018) patvirtino VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 (MGK byla, 9 t., b. l. 61–78).
Pareiškėjas, nesutikęs su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais, inicijavo teisminį ginčą, skunde teismui ir teismo posėdyje laikydamasis pozicijos, išdėstytos tiek pastabose dėl Patikrinimo akto, tiek skunde MGK, kad transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiklos nevykdė ir pajamų iš tokios veiklos negavo, jis skolino pinigus R. Z., L. K., V. F. ir I. S., kuriuos šių asmenų (paskolų gavėjų) prašymu pervesdavo į jų nurodytas sąskaitas.
Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. vasario 2 d. įnešdavo į savo sąskaitą banke „Swedbank“, AB, grynuosius pinigus ir tą pačią dieną įformindavo tarptautinius mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims, iš viso šiuo laikotarpiu pervedė 153 450 Eur (MGK byla, 3 t., b. l. 109–110). Iš byloje esančių tarptautinių mokėjimo pavedimų matyti, jog skiltyje „mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ mokėtojas (pareiškėjas) nurodė: tam tikrą automobilio markę, gamybos metus, kai kuriais atvejais – ridą (MGK byla, 4 t., b. l. 32–79). Italijos mokesčių administratoriaus pateiktuose transporto priemonių pirkimo ir pardavimo dokumentuose automobilių pirkėju, prekių gavėju (CMR važtaraštyje) nurodytas pareiškėjas (MGK byla, 2 t., b. l. 74–182). VĮ „Regitra“ mokesčių administratoriui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo transporto priemonės nebuvo registruotos Lietuvoje pareiškėjo vardu; 15 ginčo automobilių buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje kitų fizinių ir juridinių asmenų vardais (MGK byla, 5 t., b. l. 142–200; 6 t., 1–31), kurie paaiškinimuose VMI nurodė, kad automobilius pirko iš nepažįstamo asmens Lietuvoje Gariūnų turgavietėje arba radę skelbimus internetiniuose puslapiuose, tačiau neprisiminė tikslių pirkimo aplinkybių, nepateikė automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų (MGK byla, 6 t., 32–94), nors pagal VĮ „Regitra“ pateiktus ginčo transporto priemonių įsigijimo dokumentus, šių automobilių pirkimo sandoriai buvo įforminti itališkuose pirkimo ir pardavimo dokumentuose, t. y. pardavėjais nurodyti Italijos Respublikos įmonė ar fizinis asmuo. Pažymėtina, jog minėtuose dokumentuose transporto priemonių pardavėjais nurodyti asmenys, kurie pagal Italijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus transporto priemonių techninius pasus buvo pareiškėjo Italijoje įsigytų transporto priemonių savininkai. VMI duomenų bazės „Draudikai“ duomenimis, pareiškėjas 5 Italijoje įsigytas ginčo transporto priemones buvo apdraudęs mėnesiui po jų įsigijimo savo vardu (MGK byla, 2 t., b. l. 183–184). Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas automobilių pardavimo internetiniame tinklalapyje www.autoplius.lt laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius (MGK byla, 3 t., b. l. 35).
Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas sudaro pakankamą pagrindą tvirtinti, jog tikrasis ginčo transporto priemonių įgijėjas ir jų pardavėjas buvo pareiškėjas. Nors, pareiškėjo tvirtinimu, tikrieji ginčo transporto priemonių pirkėjai buvo R. Z., L. K., V. F. ir I. S., kuriems pareiškėjas pagal paskolų raštelius suteikė paskolas, atitinkamas paskolos sumas jų prašymu pervesdamas automobilių pardavėjams (Italijos asmenims), tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Pareiškėjo su skundu teismui pateiktas R. Z. paaiškinimas, kad pareiškėjas R. Z., L. K., V. F. ir I. S. suteikė paskolas, pinigų sumas pervesdamas automobilių pardavėjams už R. Z., L. K., V. F. ir I. S. įsigyjamus automobilius, kuriuos vėliau pastarieji pardavė, atsižvelgiant į itin artimus giminiškus pareiškėjo ir R. Z. santykius (pareiškėjo teigimu, jo pusbrolis R. Z. jam yra kaip brolis), negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu pripažinti jame nurodytus teiginius pagrįstais. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad pareiškėjo pusseserė L. K., mokesčių administratoriaus 2016 m. vasario 2 d. paprašyta paaiškinti, kokiam tikslui ėmė paskolas iš pareiškėjo, nenurodė, kad pinigai buvo skolinami automobiliams pirkti, teigdama, jog smulkmenų neatsimena (MGK byla, 4 t., b. l. 193). Tuo tarpu I. S. Italijos mokesčių administratoriui nurodė, kad nei pareiškėjo, nei jokių kitų lietuvių nepažįsta, Lietuvoje nebuvo, paskolų iš pareiškėjo nėra gavęs, taip pat nėra ir grąžinęs, parašas ant paskolos dokumentų yra ne jo (MGK byla, 8 t., b. l. 29–40); V. F. Italijos mokesčių administratoriui nėra žinomas (MGK byla, 7 t., b. l. 149–160). Be to, akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. paaiškinime nurodė, jog R. Z. 2011 m. gruodžio mėn. pradžioje patyrė sunkią traumą (buvo dirbtinėje komoje (MGK byla, 3 t., b. l. 104–106)), beveik 5 mėnesius praleido ligoninėje (MGK byla, 3 t., b. l. 2), nors teismo posėdyje teigė, kad ligoninėje R. Z. praleido 3,5 m., ir ši aplinkybė kelia pagrįstas abejones R. Z. galimybėmis minėtu laikotarpiu vykdyti automobilių prekybą.
Įvertinus nurodytas aplinkybes kitų anksčiau paminėtų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas, surašydamas paskolos raštelius ir pakvitavimus 180 700 Eur sumai, kuri buvo pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, tarptautiniuose mokėjimo pavedimuose nurodant automobilio markę, gamybos metus, o ne tiesiogiai R. Z., L. K., V. F. ir I. S., turėjo tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo, ir todėl spręsdamas pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, pagrįstai į šiuos dokumentus neatsižvelgė. Pabrėžtina, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia realaus, pareiškėjo teigimu, paskolintų piniginių lėšų perdavimo R. Z., L. K., V. F. ir I. S. fakto, taip pat ir faktinio (realaus) šių piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjui; pareiškėjas, tvirtinantis, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims mokant už konkrečių automobilių pirkimą atliko R. Z., I. S., V. F. ir L. K. nurodymu ar prašymu, nepateikė nė vieno tokio prašymo ar nurodymo; nepateikė jokių įrodymų, jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji ginčo automobilių pirkėjai Italijoje; skunde teismui pareiškėjas nurodė prieštaringus teiginius dėl automobilių pirkimo dokumentų pasirašymo, t. y. teigė, kad ginčo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus pasirašė, nes to reikalavo automobilių pardavėjai Italijoje, vėliau nurodė, kad ginčo transporto priemonių įsigijimą jis formino savo vardu, siekdamas apsidrausti, kad paskolos bus grąžintos, dar vėliau teigė, jog minėti asmenys (R. Z., I. S., V. F. ir L. K.) daug dirbo ir dėl laiko stokos bei papildomų išlaidų prašydavo pareiškėjo viską sutvarkyti iki galo, t. y. pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad galėtų greičiau atsiimti transporto priemones.
Remiantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma konstatavus, kad pareiškėjas 2011–2014 m. mokestiniais laikotarpiais gavo transporto priemonių pardavimo pajamas, kurių GPMĮ nustatyti tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą GPM, atsirado teisinis pagrindas, įtvirtintas Taisyklių 4.1 papunktyje (įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais), pareiškėjo mokesčių bazę apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies normos turinį, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., žr. 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014; 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-806-438/2017; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-77-438/2019).
Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑635/2010; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1746-556/2018). MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-2491/2011; 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017).
Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ginčo automobilių pardavimo pajamas, taikė daug didesnes pardavimo kainas, neįvertindamas, kad automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nei pareiškėjo pervesta pinigų suma už perkamas transporto priemones. Pareiškėjo tvirtinimu, jo pardavimo pajamos nuo 22 ginčo automobilių vidutiniškai būtų 700 Lt nuo kiekvieno parduoto automobilio. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė UAB „G1“ 2013 m. autotransporto priemonių pirkimo–pardavimo žurnalo kopiją (b. l. 71–74).
Visų pirma, pažymėtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad ginčo automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Be to, įvertinus pareiškėjo papildomai pateikto UAB „G1“ 2013 m. autotransporto priemonių pirkimo–pardavimo žurnalo duomenis, juos palyginus su mokesčių administratoriaus nustatytais duomenimis apie 2013 m. pareiškėjo perleistų transporto priemonių įsigijimo kainą, nustatyta, kad tos pačios markės automobilių įsigijimo kaina iš esmės yra panaši, pvz., automobilį Toyota Avensis pareiškėjas įsigijo už 17 264 Lt, UAB „G1“ – už 16 400,80 Lt (54 pozicija), už 15 537,60 Lt (55 pozicija), už 18 472,48 Lt (30 pozicija) (pastebėtina, jog UAB „G1“ automobilį Toyota Avensis yra įsigijusi ir už 4 488,64 Lt (49 pozicija), ir už 25 896 Lt (39 pozicija)); automobilį Toyota Corolla pareiškėjas įsigijo už 14 501,76 Lt, UAB „G1“ – už 15 537,60 Lt (77 pozicija), už 11 048,96 Lt (80 pozicija); automobilį Toyota Auris pareiškėjas įsigijo už 17 264 Lt, UAB „G1“ – už 16 228,16 Lt (52 pozicija), 18 990,40 Lt (75 pozicija). Taigi pareiškėjo papildomai pateiktas įrodymas nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių dėl ginčo transporto priemonių įsigijimo kainos.
Kadangi pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė informacijos apie jo gautas ginčo transporto priemonių perleidimo pajamas, VMI pagrįstai rėmėsi VĮ „Regitra“ pateiktais duomenis, t. y. 15 Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių pardavimo kainą nustatė pagal VĮ „Regitra“ pateiktus pardavimo dokumentus. Remdamasis turimais duomenimis, mokesčių administratorius apskaičiavo, kad pareiškėjo šių transporto priemonių įsigijimo suma buvo 106 100 Eur (366 342,08 Lt), pardavimo – 144 580 Eur (499 205,82 Lt). Nustatęs, kad skirtumas tarp pardavimo pajamų ir įsigijimo kainos vidutiniškai sudarė 36 proc., taip pat tai, kad pardavus 3 transporto priemones susidarė neigiamas skirtumas tarp jų pardavimo pajamų ir įsigijimo kainos, įvertinęs informaciją apie visų šių 18 transporto priemonių pardavimo pajamų ir įsigijimo kainų skirtumą, išreikštą procentais, mokesčių administratorius vertino, kad transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai yra 30 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius Patikrinimo akte apskaičiavo ir transporto priemonių, kurios nebuvo įregistruotos Lietuvoje, pardavimo pajamų sumą – 212 537,10 Lt. VMI, priimdama sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, nustatė tam tikrus netikslumus skaičiuojant pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų sumą ir ją perskaičiavo. Taip pat apskaičiavo, kad pareiškėjo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai buvo 22 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas pareiškėjo mokesčių bazės apskaičiavimo būdas, taikant grynosios vertės metodą (Taisyklių 6.3.4 papunktis, VIII dalis), pasirenkant tinkamos informacijos šaltinius, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, kurių būtina laikytis apskaičiuojant mokesčių bazę pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį.
Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-363-442/2019 ir kt.).
Teismo vertinimu, anksčiau paminėtą pareigą mokesčių administratorius įvykdė – mokesčių administratorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui už 2012–2014 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuotą GPM nuo pajamų, gautų pardavus 22 ginčo transporto priemones.
Nors pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija jo apmokestinamosioms pajamoms priskirti 10 480 Eur sumą už V. S. sutuoktinio iš firmos Ge Capital Servizi Finanziari Spa įsigytą automobilį, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (automobilio pardavimo sutartis (MGK byla, 3 t., b. l. 69), V. S. paaiškinimas (MGK byla, 3 t., b. l. 70), V. S. sutuoktinio Z. S. pateikti duomenys apie automobilio įsigijimą (pareiškėjo pavardė iki 2010 m. gegužės 26 d. buvo Š.) (MGK byla, 3 t., b. l. 88; 4 t., b. l. 174–180), V. S. pareiškėjui pervestas avansas už BMW X5 2003 (MGK byla, 3 t., b. l. 11)), vertinant juos anksčiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas 2011 m. gavo automobilio BMW X5 pardavimo pajamas (10 480 Eur), kurių nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Pastebėtina, jog pareiškėjas skunde teismui, taip pat ir MGK teigė, kad, tikėtina, jog jį ir V. S. siejo paskoliniai santykiai (kokios pozicijos laikėsi ir dėl ginčo transporto priemonių įsigijimo iš Italijos Respublikos asmenų), tačiau ši pareiškėjo versija laikytina gynybine, nes jos ne tik kad nepatvirtino V. S., tačiau ji yra paneigta bylos medžiaga.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotais delspinigiais ir skirta bauda, nurodydamas, jog jam apskaičiuoti 3 941,97 Eur GPM delspinigiai ir skirta 2 310 Eur GPM bauda sudaro net 81 proc. nuo patikrinimo metu apskaičiuotos GPM sumos (7 700,75 Eur GPM), kas neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų, todėl turi būti sumažinti.
GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalį, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) mokesčių mokėtojui skaičiuojami delspinigiai. MAĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Delspinigių skaičiavimo trukmė reglamentuota MAĮ 98 straipsnyje, delspinigių dydis – MAĮ 99 straipsnyje.
Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas GPMĮ nustatyta tvarka ir terminais 2011–2014 m. mokestiniais laikotarpiais neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą GPM nuo transporto priemonių pardavimo pajamų, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, nustatęs baudos dydį didinančias ir mažinančias aplinkybes, skyrė pareiškėjui vidutinę minėtoje teisės normoje nustatyto dydžio GPM baudą, kurios keisti ar naikinti teismas neturi pagrindo. Taip pat VMI teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo GPM delspinigius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad delspinigių skaičiavimu nėra siekiama nubausti mokesčių mokėtoją, taikant jam neigiamas turtines pasekmes, o iš jo yra išieškoma turtinė nauda, kurią jis gavo valstybės sąskaita, t. y. delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų, kurių skaičiavimo pagrindai, skaičiavimo pradžia, trukmė ir dydis nustatyti MAĮ IV skirsnyje (96–99 straipsniuose). Esant įstatyme nurodytiems delspinigių skaičiavimo pagrindams mokesčių administratorius negali jų neskaičiuoti, nes tai būtų įstatymo pažeidimas.
Tačiau teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas, pradėtas 2015 m. gruodžio 21 pavedimu tikrinti Nr. (4.65) FR0773-3533 (MGK byla, 4 t., b. l. 84–85), buvo stabdomas dėl informacijos gavimo, be kita ko, dėl informacijos iš Italijos ir Ukrainos mokesčių administratoriaus gavimo (MGK byla, 4 t., b. l. 86–86; 5 t., b. l. 120), ir baigtas tik 2018 m. liepos 5 d. surašius Patikrinimo aktą, nenustatęs, kad ilgas (2,5 m.) patikrinimo laikotarpis buvo įtakojamas pareiškėjo veiksmų / neveikimo, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina (žr., pvz., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus) dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius), vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, įvertinęs ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, konstatuoja, jog pareiškėjas atleistinas nuo 25 proc. jam apskaičiuotų 3 941,97 Eur GPM delspinigių mokėjimo, t. y. pareiškėjas atleistinas nuo 985,49 Eur GPM delspinigių mokėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Atleisti pareiškėją A. S. nuo 985,49 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių mokėjimo.
Likusią pareiškėjo A. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.