- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-26
- Bylos Nr.
- ATP-190-626/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-17184-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vitalija Norkūnaitė
- Pažeidėjas
- D. Ž.
- Kategorijos
- 2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimo, kuriuo D. Ž. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 127 straipsnio 2 dalį – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį 500 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, D. Ž. paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė nuobauda - 500 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 mėnesiam.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Ž. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 5 d., apie 18.53 val., Uosių g. 12, Vilniuje, vairuodamas automobilį Toyota 4 Runner (v. n. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kliudė priešinga kryptimi važiuojantį automobilį Opel Omega (v. n. (duomenys neskelbtini) ir abu automobilius apgadino bei iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 117, 119, 126, 220 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. Ž. prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimą pakeisti ir už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą skirti piniginę nuobaudą, bei panaikinti nutarimo dalį, kurioje jis nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti; 2) jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad jo veikoje vis dėl to yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, tada prašo nutarimą pakeisti, už pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje paskirti piniginę nuobaudą, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas dar labiau sušvelninti papildomą nuobaudą, t. y. neatimti teisės vairuoti arba atimti dar trumpesniam laikotarpiui.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nenustatė būtinos šio pažeidimo sudėties – tyčios. Šią aplinkybę grindžia, eismo įvykio metu padaryta nedidele žala (400 eurų) padaryta kitam automobiliui ir tai, kad jo automobiliui padaryti apgadinimai neryškūs. Nurodo, kad jo automobilis yra visureigis. Neteigia, kad visiškai nieko nepajuto, išgirdo trenksmą, tačiau manė, kad tai atsikabinęs duslintuvas. Be to, identifikuoti trenksmą jam trukdė ir bloga savijauta (padidėjęs kraujo spaudimas), jo kūno nejautra (po atliktos stuburo operacijos) bei sutrikusi klausa (dalyvavimo Afganistano kare viena iš pasekmių). Nurodo, kad ir nukentėjusysis, atvykęs į eismo įvykio vietą patvirtino, kad apelianto vairuojamas automobilis kriokė kaip traktorius bei teigė, jog apeliantas galėjo ir nepajusti kontakto pagal automobilio dydį. Nurodo, kad grįžęs namo ir norėdamas apžiūrėti duslintuvą, pamatė įbrėžimą ant automobilio kairės pusės galinio sparno, suprato, kad įvyko eismo įvykis. Į policiją nuvyko maždaug po valandos, nes anksčiau negalėjo dėl staiga pablogėjusios sveikatos. Vykstant į policiją pranešti apie eismo įvykį, eismo įvykio vietoje rado patį nukentėjusįjį ir su juo sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių. Nukentėjusysis jam pranešė, kad įvykis užfiksuotas policijoje, todėl jis manė, kad nukentėjusysis praneš policijai, kad viskas tarp jų yra išspręsta. Taip pat nurodo, kad jei nebūtų kelyje sutikęs nukentėjusiojo, būtų nuvykęs į policiją ir tikėtina, nebūtų baudžiamas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Remiasi teismų praktika, kurioje nurodyta, kad atvykimas į policijos įstaigą ir pranešimas apie eismo įvykį yra toleruotinas ir leidžiamas (ATP-871-658/2014; ATP -388-327/2013; ATP-813-582/2013, LVAT nutartis Nr. N575-1280/2009), o kai asmuo palieka raštelį eismo įvykio vietoje su kontaktiniais duomenimis ir išvažiuoja iš eismo įvykio vietos, o vėliau susitinka, teismas pripažįsta, kad juose nebuvo tyčios (LAT nutartis 2AT-7-3-2013). Nurodo, kad šioje situacijoje, suvokęs, kad įvyko eismo įvykis, norėjo pranešti policijai, grįžo į eismo įvykio vietą, žalą atlygino, išsiaiškino su nukentėjusiuoju, eismo įvykio metu buvo blaivus.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismo manymu nesant pagrindo jį netraukti atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, prašo atsižvelgti į aplinkybes dėl kurių jam gyvybiškai būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones. Mano, kad apylinkės teismas, įvertinęs visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, turėjo neskirti jam papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Nurodo, kad jis dėl neįgalumo negali kojomis įveikti didelių atstumų, todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiu turės atsisakyti jam reikalingos medikų priežiūros ir reikalingų reabilitacijų, fizioterapinių procedūrų. Nurodo, kad byloje yra įrodymai, kad apeliantas serga lėtine, nuolat progresuojančia obstrukcine plaučių liga, vidutinio sunkumo II stadija (dūsimas susijaudinus, nuo didesnio krūvio, nuo užteršto oro); nuolat vartoja spaudimą reguliuojančius vaistus, prieš 4 metus sirgo insultu; serga antkiloziniu spondiloartritu (dėl uždegiminės ligos pažeistas jo stuburas ir dubens sąnariai), atsirado ligos komplikacijos – sąnarių liga, kuri didina lūžimų riziką, dėl nervų šaknelių spaudimo stuburo juosmeninėje dalyje nuolat jaučia kojų silpnumą, skausmus, jutimo sutrikimus kojose, tuštinimosi ir šlapinimosi sutrikimus; yra patyręs stuburo lūžį, o 2014 m. operacijos metu stuburas buvo suveržtas net 6 varžtais, visam gyvenimui. Pažymi, kad būtina atsižvelgti ir į tai, kad jis rūpinasi savo 81 metų ligota mama J. Ž., į jį charakterizuojančius duomenis, į tai, kad dirba tiekėju, o darbo funkcijoms atlikti būtinas automobilis. Jis yra neįgalus, jokio išsilavinimo neturi, pagyvenęs, tad mažai tikėtina, kad susiras kitą darbą. Turi dvi dukras, kurios mokosi ir kurias sus sutuoktine išlaiko. Nurodo, kad ir sumažinta piniginė nuobauda yra jam didelė.
Apeliaciniu skundu taip pat prašo parinkti kitą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą nuobaudos rūšį – baudą, teigia, kad įvertimus nurodytas aplinkybes, už eismo įvykį, kurio metu apgadinta kitam asmeniui priklausanti priemonė, paskirtas 4 mėnesių teisės vairuoti atėmimas, yra per griežta nuobauda ir byloje nėra jokių duomenų, kad jam paskyrus piniginę nuobaudą, nebus pasiekti administracinės nuobaudos keliami tikslai.
Atsiliepimai nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
D. Ž. neneigia kaltės dėl eismo įvykio, tačiau neigia, kad jis tyčia pasitraukė iš įvykio vietos, t. y. kad padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą, nurodydamas, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, todėl padarė jas neatitinkančias išvadas. Taip pat kelia bausmės individualizavimo už padarytus pažeidimus klausimą. Aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais D. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismas nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžia teismo išvadas; visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą šioje dalyje, remiantis apeliaciniame skunde pateiktais motyvais, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.
Apeliantas ginčydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, nurodo, jog nėra surinkta jo kaltės įrodymų, jis pasijuto blogai dėl širdies ligos, jo vairuojama mašina yra visureigis ir važiuodama skleidžia didelį triukšmą, todėl nesuprato jog atsitrenkė į kitą automobilį.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014).
Apelianto nurodytus paaiškinimus, jog nėra jo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, paneigia byloje surinkti įrodymai: iš dalies paties apelianto paaiškinimai, nukentėjusiojo G. S. 2015 m. lapkričio 5 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 7) ir parodymai teisme, įvykį mačiusio liudytojo V. S. 2015 m. lapkričio 5 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 8), fotolentėlės, transporto priemonių sugretinimo protokolas (b. l. 12-15), eismo įvykio schema ir papildomi duomenys apie eismo įvykį (b. l. 5-6) bei kt. bylos medžiaga. Apygardos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentais konstatuojant, jog D. Ž. suprato buvus eismo įvykiui ir tyčia iš jo pasitraukus. Taip pat pagrįstai nurodė, kad aplinkybės, jog apeliantas grįžo į eismo įvykio vietą po valandos, nepaneigia pateis pažeidimo fakto. Šios aplinkybės svarbios skiriant nuobaudą. Papildomai pažymėtina, kad tai, jog D. Ž. suprato kliudęs kitą automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, rodo jo parodymai teisme bei elgesys po įvykio, nes jis grįžęs namo ir išlipęs iš automobilio iš karto jį apžiūrėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas teigė, jog išgirdęs garsą pamanė, kad buvo pažeistas duslintuvas, tačiau pagrindinai sužalojimai apelianto vairuojamam automobiliui buvo padaryti ne automobilio gale, o priekyje. Be to, D. Ž. suvokus, kad kliudė kitą automobilį rodo ir tai, kad pagrindinis smūgis (kontaktas) įvyko apelianto ir nukentėjusiojo automobilių priekine dalimi, apeliantui važiuojant priešpriešine juosta ir kaip pats apeliantas nurodo, jam pamačius staiga priešpriešiais atvažiuojant automobilį ir išsigandus. Įvykus eismo įvykį aiškiai matė ir su juo nesusijęs asmuo V. S., važiavęs paskui Opel automobilį ir matęs kaip automobilis Opel staigiai pasuko į dešinę stengdamasis išvengti susidūrimo. Be to, iš fotonuotraukų matyti, kad automobilių kontakto negalima laikyti visiškai nežymiu: Opel automobiliui padarytas priekinio sparno įlenkimas, kurio pėdsakai matyti iki pat automobilio dešinės pusės keleivio durelių pabaigos. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. Ž. turėjo matyti automobilio kontaktą su kitu automobiliu ir suprasti jį kliudęs. Taigi, pagal administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad D. Ž. suprato kliudęs bei apgadinęs kitą automobilį, tačiau, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, išvažiavo iš įvykio vietos, t. y. pasišalino iš jos tyčia.
Dėl nuobaudų
Apeliantas D. Ž. nurodė, kad teismas paringdamas nuobaudų rūšį bei dydį, skirdamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, tinkamai neįvertino D. Ž. padaryto pažeidimo pobūdžio, jos asmenybės. Prašė taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir paskirti jam už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą mažesnę piniginę baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, o už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirti piniginę nuobaudą.
Apylinkės teismas, nutarime motyvuodamas nuobaudų paskyrimą D. Ž., nurodė, jog yra trys apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės: gailisi dėl padaryto pažeidimo, savo noru atlygino žalą bei tai, kad D. Ž. nustatytas 35 procentų darbingumo lygis. Teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį (eismo įvykis įvyko lenkiant autobusą ir važiuojant į įkalnę, atliekamas lenkino manevras privertė nukentėjusįjį keisti važiavimo kryptį siekiant išvengti tiesioginiai susidūrimo, sunkių pasekmių buvo išvengta tik nukentėjusiojo dėka sugebėjus greitai sureaguoti ir automobilį pasukti dešiniau, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos po valandos asmuo grįžo į eismo įvykio vietą ir prisipažino nuketėjusiajam dėl įvykusio eismo įvykio), pažeidėjo asmenybę (turintis vairavimo stažą nuo 1999 metų, anksčiau baustas 8 kartus administracine tvarka, bet nuobaudos negalioja, 35 proc. darbingas, teigiamai charakterizuojamas Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčios, Naujosios Vilnios kultūros centro, Naujosios Vilnios seniūnijos), į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatyme numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Už administracinį teisės pažeidimą gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, nustačius aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013,2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-57-139/2015).
Pažymėtina, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį iš esmės savo pavojingumu labai skirtingose situacijose: tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nedidelė. Taigi, parenkant nuobaudos rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertinti visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų jos paskirtį bei administracinės atsakomybės principus.
Pagal nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad D. Ž. padarytas teisės pažeidimas savo pobūdžiu yra gana šiurkštus: padarytas dienos metu, mieste, kai eismas itin intensyvus, lenkė autobusą važiuodamas į įkalnę ir išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, tuo kėlė realią grėsmę kt. eisme dalyvaujantiems asmenims, jų turtui bei sveikatai. Didesnės nelaimės išvengta tik priešpriešiais važiuojančiam automobiliui staigiai reaguojant ir pasitraukiant dešiniau. Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių ir nors apeliantas pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tačiau į ją sugrįžo, su nukentėjusiuoju išsiaiškino, žalą atlygino, pasitraukimas iš eismo įvykio vietos nepasunkino įvykio tyrimo, nesutrukdė policijos pareigūnams išaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir nustatyti padarytus KET pažeidimus. Dėl padarytų pažeidimų apeliantas nuoširdžiai gailisi. Taip pat būtina atsižvelgti ir anksčiau apelianto padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskutinį kartą jis baustas 2011 m. vasario 21 d. už vairavimą automobilio neprisisegus diržo, 2009 m. lapkričio 2 d. baustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį už vairavimą neblaivaus, kai nustatytas 0,57 promilės girtumo, nuobauda nebegaliojanti. Kiti šeši KET pažeidimai įvykdyti dar anksčiau, jie nebuvo sunkūs ir nebegalioja. Taip pat atsižvelgtina į apelianto specialiuosius poreikius dėl neįgalumo. Iš medicininių dokumentų matyti, kad apeliantui buvo 2014-09-17 diagnozuotas stuburo juosmeninės dalies kompresiniai lūžiai, galvos svaigimas, radikulopatija, osteochondrozė ir kt. ligos. Apeliantas dirba firmoje (duomenys neskelbtini) tiekėju, turi dvi dukras (19 ir 22 metų amžiaus), prižiūri garbaus amžiau mamą, kuri gyvena atskirai, transporto priemonės vairavimas susijęs su tinkamu darbo funkcijų atlikimu.
Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutarimu D. Ž. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį bei pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra per griežtos ir neproporcingos nuobaudos, nagrinėjamu atveju neatitinkančios ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų.
Apygardos teismo vertinimu, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, D. Ž. asmenybę, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, t. y. nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą D. Ž. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, padarymą ir už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą – neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Tuo tarpu apylinkės teismo paskirta piniginė nuobauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 2 dalį, yra ženkliai mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos piniginės nuobaudos minimumas, ji nelaikytina per griežta, neatitinkanti teisingumo ir protingumo principų. Dar labiau mažinti piniginės nuobaudos dydį, atsižvelgiant į tai, kad pažeidėjas dirba, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarimą D. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Panaikinti nutarimo dalį, kuriame D. Ž. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 mėnesiams ir už šio pažeidimo padarymą paskirti D. Ž. 28 eurų baudą.
Panaikinti D. Ž. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį paskirtas nuobaudas subendrinti apėmimo būdu ir galutinę administracinę nuobaudą D. Ž. paskirti 500 (penkių šimtų) eurų dydžio baudą.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.