Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutarimo A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. 2013-03-23, apie 15.07 val., prie (duomenys neskelbtini), Kaune, vairuodamas automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepaliko saugaus tarpo iš šono ir kliudė šalia stovėjusį kitą automobilį bei jį apgadino, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 132 p. reikalavimus ir padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d.

Be to, jis 2013-03-23, apie 15.07 val., vairuodamas automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkęs į kitą stovėjusį automobilį, išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilius ir iš įvykio vietos pasišalino, policijai apie įvykį nepranešė, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 234 p. ir padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d.

Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyrus ir neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių (ATPK 248 str., 256 str. 1 d., 257 str.), nepašalinus prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų (liudytojų parodymų, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų, kitos bylos medžiagos), dėl to nenustačius neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, dėl ko padaryta nepagrįsta išvada, kad apeliantas pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to buvo sugadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė, o taip pat nepagrįstai nustatytas eismo įvykio faktas, kaip būtina administracinei atsakomybei pagal ATPK 130 str. 1 d. kilti sąlyga, nors byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad jis sukėlė eismo įvykį arba buvo su juo susijęs ir dėl to kitam automobiliui buvo padaryti sugadinimai, ir kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir neva kitam automobiliui padarytų sugadinimų.

Bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais ir abejotinais liudytojo R. N. parodymais, kurie grįsti prielaidomis ir spėjimais dėl automobilių tarpusavio kontakto. Liudytojo parodymai, kad „trajektorija labai įtartina“, „ratas matomai kliudė“, „atrodo, jog įvyko kontaktas“ nėra patikimas ir nenuginčijamas įrodymas, kad apelianto vairuojama transporto priemonė iš tiesų kliudė kitą transporto priemonę ir/ar ją sugadino. Taip pat byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog liudytojas R. N. turi specialių technikos žinių ir galėtų plika akimi pamatyti ir nustatyti, ar buvo automobilio sugadinimai, ar ne, ir kuriuo momentu jie buvo padaryti, jei iš viso buvo padaryti byloje aptariamomis aplinkybėmis. Be to, kaip teismo posėdyje nurodė pats liudytojas R. N., įvykį jis tariamai matė sėdėdamas savo automobilyje už dar dviejų kitų automobilių į kairę pusę nuo aptariamos įvykio vietos, todėl akivaizdu, kad R. N. iš tokios pozicijos objektyviai negalėjo matyti nei A. B. vairuojamo automobilio ar kito automobilio ratų, nei kokio nors minėtų transporto priemonių kontakto (susidūrimo). Dėl to pagrįstų abejonių kelia liudytojo R. N. įsitikinimas dėl eismo įvykio. Pažymėtina, kad didelių abejonių liudytojo R. N. parodymų teisingumu ir tikslumu kelia ir tai, kad liudytojas teismo posėdyje nurodė, jog po įvykio priėjo sugadinto automobilio savininkas, kurio R. N. paklausė, ar automobilio sugadinimai buvo anksčiau, kai tuo tarpu byloje yra R. N. ranka rašytas lapelis, kurį jis, bylos duomenimis, paliko užkištą už sugadinto automobilio stiklo, ir kuriame parašyta: „2013-03-23 apie 14 val. 30 min. jūsų automobilį apgadino ŠKODA sidabro sp. V/n EHE 5??? ir pasišalino. Kilus klausimų skambinkit (duomenys neskelbtini)“. Remiantis tuo, visiškai nelogiška, kad liudytojas R. N. po įvykio sutiko apgadinto automobilio savininką, su kuriuo neva kalbėjo, tačiau vis tiek paliko ant jo automobilio stiklo minėtą raštelį. Taigi, liudytojo R. N. parodymai nėra teisingi ir objektyviai negali būti laikomi įrodymu.

Be to, apylinkės teismas vadovavosi liudytojo R. S. parodymais, kaip vienu iš įrodymų, neva pagrindžiančių apelianto kaltę dėl aptariamo eismo įvykio. Tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojo R. S. parodymų, šis liudytojas neatsimena įvykio ir abejoja dėl iš esmės visų įvykio aplinkybių. Duodamas parodymus teismui pastarasis nurodė, kad „nelabai paties įvykio atsimenu“, „nežinau, ar galėjote su padanga padaryti nukentėjusiojo automobiliui tokį nubrėžimą“ - tokie byloje esantys R. S. parodymai patvirtina, kad byloje aptariamo automobilio savo automobiliu apeliantas neapgadino. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, jog šio liudytojo parodymai patvirtina, kad apeliantas padarė ATPK 127 str. 2 d. ir/ar 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir eismo įvykio fakto nepatvirtina ir byloje esančios policijos pareigūnų darytos fotonuotraukos - jos fragmentiškos ir netikslios, jose užfiksuoti tik kai kurie tariamai sugadinto automobilio ir apelianto automobilių fragmentai, kai tuo tarpu apelianto į bylą pateiktose nuotraukose matyti žymiai didesnis byloje aptariamo sugadinto automobilio apgadinimų mastas, kas objektyviai patvirtina, kad jo vairuotu automobiliu byloje aptariami sugadinimai negalėjo būti padaryti. Tai taip pat patvirtina, kad byloje aptariamas automobilis buvo apgadintas kitomis aplinkybėmis. Kaip teismo posėdyje nurodė liudytojas R. S., pareigūnai automobilį tik nufotografuoja, o dėl veikos kvalifikavimo sprendžia jų tiesioginis viršininkas, remdamasis pareigūnų padaryta nuotrauka, todėl akivaizdu, kad tiek sprendžiančiam policijos pareigūnui, tiek teismui matant tik kai kurių automobilių detalių fragmentų nuotraukas ir nematant visumos, neįmanoma tiksliai spręsti dėl automobiliams padarytų sugadinimų priežasties, dydžio ir ryšio su kito automobilio kontaktu.

Neabejotina, kad esant aptartai situacijai, kai neaišku kokie sugadinimai buvo padaryti aptariamo įvykio metu, ir ar buvo padaryti apskritai, buvo ir yra būtina atlikti specialių žinių reikalaujantį tyrimą - ekspertizę, siekiant objektyviai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Visa tai bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo padaryta, o tai neabejotinai lėmė nepagrįsto skundžiamo nutarimo priėmimą.

Apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. iš esmės nuoseklius parodymus, kurie patvirtina, kad byloje aptariamų automobilių kontakto galimai visai nebuvo, kadangi nebuvo matyti jokių galimo jo automobilio kontakto su kitu automobiliu žymių ar šviežių automobilių apgadinimų. Apeliantas teisme parodė, kad nėra tikras, ar kliudė automobilį; ne kartą apžiūrėjo abu automobilius, kontakto žymių ant automobilių nesimatė, todėl policijos nekvietė. Jis apie 30-40 min. laukė automobilio savininko, siekdamas iki galo išspręsti situaciją, tačiau jo nesulaukęs ir nemanydamas, jog sukėlė eismo įvykį, iš aptariamos įvykio vietos išvažiavo.

Iš to seka, kad nėra pagrindo neabejotinai tvirtinti, kad jis padarė jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus, kadangi byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad jo vairuojama transporto priemonė kontaktavo su kitam asmeniui priklausančia transporto priemone ir/ar dėl tokio hipotetinio kontakto padarė kitai transporto priemonei sugadinimų, t.y. byloje esantys duomenys neginčijamai nepatvirtina nei eismo įvykio ir Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nei žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kitam automobiliui neva padarytos žalos (sugadinimų).

Apelianto nuomone, siekiant tinkamai nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, tame tarpe, ar jis pažeidė Kelių eismo taisykles, t.y. ar sukėlė eismo įvykį, ar to pasėkoje kilo kokia nors žala kito asmens transporto priemonei ir pan., būtina atsakyti į specialių techninių žinių reikalaujančius klausimus (ar automobiliai kontaktavo, ar dėl kontakto kitam automobiliui buvo padaryta sugadinimų ir t. t). Šiame apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad apylinkės teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyrė ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, objektyviai negalėdamas išsiaiškinti visų bylai svarbių aplinkybių, be pagrindo neskyrė eismo įvykio ekspertizės ir, neesant byloje neabejotinų įrodymų dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo, žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos, priėmė neteisėtą nutarimą, kuriuo nepagrįstai pripažino apeliantą kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

A. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Šioje byloje A. B. iš esmės ginčija priimtą apylinkės teismo nutarimą jo administracinio teisės pažeidimo byloje, neigia kaltę dėl svetimo automobilio apgadinimo ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, tačiau tokia jo pozicija nepagrįsta.

Kaip matyti iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pasiaiškinimo, jis administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ketino pasistatyti savo automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Maximos“ prekybos centro Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau neapskaičiavo atstumo tarp stovinčių automobilių ir kliudė vieną jų. A. B. nurodė, kad iš karto jis nejuto kontakto, tai suprato tik perspėtas kito asmens. Ant automobilio „Mazda 626“ matėsi žymės, tačiau ant savo automobilio jis apgadinimų nepastebėjo. Palaukęs 30 - 40 min. įvykio vietoje, nepranešęs policijai ir nesulaukęs apgadinto automobilio savininko, jis iš įvykio vietos nuvažiavo, kaip kad nurodo, neįsitikinęs, kad padarė eismo įvykį (b. l. 6).

Apgadinto automobilio Škoda „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas G. G. paaiškinime parodė, kad grįžęs iš prekybos centro „Maxima“ jis pastebėjo įbrėžimus, kuriuos padarė automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Taip jam nurodė liudytojas, kurio tel. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasakė, kad vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Šis liudytojas paliko lapelį, kuriame nurodė eismo įvykio laiką ir savo telefono numerį (b. l. 7, 9).

Tarnybiniame pranešime nurodytos tos pačios aplinkybės, kaip ir G. G. paaiškinime.

Be paminėtų duomenų, pažeidimo faktas taip pat įrodytas kita bylos medžiaga – administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), eismo įvykio vietos schema (b. l. 2), transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 8), nuotraukomis (b. l. 3, 4, 10, 30), kita bylos medžiaga.

Teisminio nagrinėjimo metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškino, kad jis nėra tikras, kad tai jis kliudė greta stovėjusį automobilį, žymių ant jo paties automobilio nesimatė, jam kitas asmuo pasakė, kad jis galėjo apgadinimą padaryti savo automobilio ratu. Apžiūrėjęs abu automobilius, ieškojo sąlyčio taškų, tačiau suabejojęs savo kaltumu, iš įvykio vietos nuvažiavo. Liudytojas taip pat nebuvo tikras, kad tai būtent A. B. vairuojamas automobilis apgadino greta stovėjusią „Mazdą 626“. Teisme A. B. neneigė, kad galėjo kliudyti. Pripažino, kad pasielgė neteisingai, kad pasišalino iš įvykio vietos, nesulaukęs savininko ir visko neišsiaiškinęs. Tokį poelgį teisino tuo, kad skubėjo paimti dukrą iš kirpyklos, buvo pasiruošęs supildyti eismo įvykio deklaraciją, laukė daugiau nei 30 min., neturėjo jokios priežasties to įvykio neforminti. Gailisi dėl savo paskutinio žingsnio t.y., jog nesulaukęs nukentėjusiojo asmens ir neišsprendęs situacijos, išvažiavo.

L. R. N. teisme parodė, kad jis suprato, kad įvyko kontaktas, kad automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas per daug susuko vairą, ir kad jis priėjo prie šio automobilio vairuotojo, aiškiai matė, kad „Mazdos 626“ durelės įlenktos šviežiai, nes visa mašina buvo dulkėta, o ant „Škodos“ padangos buvo matyti nešvarumas. Jam atrodė, kad A. B. kaltę suprato, nes jis atsisėdo į savo automobilį, tačiau po 15 – 20 min. nuvažiavo, nepranešęs apie įvykį policijai. Po kurio laiko atėjusio „Mazdos 626“ savininko jis paklausė, ar buvo anksčiau tokie apgadinimai, tačiau šis patvirtino, kad nebuvo.

Transporto priemonės techninės apžiūros aktą surašęs specialistas R. S. teisme parodė, kad vairuotojas atvyko į policiją tą pačią dieną, automobilis buvo fotografuojamas, surašomi dokumentai, asmuo susipažino ir pasirašė. Pirmiausiai apžiūrėjo nukentėjusiojo automobilio apgadinimus, o paskui į kaltininko automobilio aukštį, t.y. tikrino, ar sutampa aukštis.

A. B. kaltę apgadinus svetimą automobilį ir pasišalinus iš eismo įvykio vietos be paminėtų įrodymų patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad apgadinimų ant abiejų automobilių aukščiai sutampa, tokio masto apgadinimą lėmusio kontakto jis nejusti negalėjo, be to, jis buvo informuotas liudytojo, kad bemanevruojant prekybos centro aikštelėje kliudė kitą greta stovėjusį automobilį.

Nekyla abejonių dėl liudytojo R. N. parodymų teisingumo, kuris teismo posėdyje parodė, jog po įvykio priėjo sugadinto automobilio savininkas, kurio R. N. paklausė, ar automobilio sugadinimai buvo anksčiau, kadangi tokias pačias aplinkybes paaiškinime dėl eismo įvykio nurodė ir apgadinto automobilio savininkas G. G..

Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. parodymai tėra tik siekis išvengti administracinės atsakomybės, kadangi jis suabejojęs tuo, kad galėjo kliudyti kitą automobilį, nesiėmė visų reikiamų priemonių, nesupildė eismo įvykio deklaracijos, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 234 punktas - jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas apie eismo įvykį pranešti policijai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose – kai yra sprendžiamas klausimas, ar asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, ypač svarbus yra eismo įvykyje dalyvavusio automobilio apgadinimo mastas bei pobūdis, eismo įvykį sukėlusio automobilio vairuotojo veiksmai po eismo įvykio, kitos aplinkybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N63-938/2010, N444-1500/2010, N444-1942/2010).

Šioje byloje nustatyta, kad A. B. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Jis suvokė, kad įvykio metu apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, ir, žinodamas ir suprasdamas, kad tokiu būdu padarė turtinę žalą, jis turėjo vadovautis KET 234 punkto reikalavimais bei privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Tai, kad jis nepranešė policijos pareigūnams apie įvykį, laikytina kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės, kadangi pažeidėjas nesielgė pakankamai rūpestingai, nepranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį, dėl ko administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. jis patrauktas pagrįstai. Be to, jis nenurodė, kad ėmėsi priemonių po įvykio pranešti apie įvykį, pasinaudodamas telefonu ar nuvykdamas į artimiausią policijos komisariatą, kas yra pakankamas pagrindas jį pripažinti kaltu, padarius inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą. Įvertinus liudytojų R. N. ir R. S. parodymus, ir juo labiau jo paties parodymus, kad po įvykio kalbėjosi su liudytoju R. N., laukė apgadintojo automobilio savininko ir jo nesulaukęs vis tiek pasišalino iš eismo įvykio vietos, neišsiaiškinęs, ar „Mazdos 626“ apgadinimas yra jo veiksmų pasekmė, ar jis buvo padarytas anksčiau, nelieka jokių abejonių, kad A. B. suprato apgadinęs kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę. Be to, liudytojas R. N. perspėjo pažeidėją, kad šis nepasišalintų iš eismo įvykio vietos, nes jam gresia didelė bauda, tačiau jis į perspėjimą nesureagavo. Apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad iš A. B. elgesio galima spręsti, kad jis pasielgė neatsakingai, nesulaukęs nukentėjusiojo asmens policijai apie eismo įvykį nepranešė, nepaliko prie nukentėjusiojo asmens automobilio savo kontaktinių duomenų ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jo veika pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Kadangi tiek rašytine bylos medžiaga: eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis, liudytojų paaiškinimais, tiek liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu yra paneigta A. B. keliama versija apie eismo įvykio eigą, konstatuojama, kad skirtį ekspertizę nagrinėjamu atveju nėra tikslinga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pasisakęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad A. B. sukėlė eismo įvykį bei apgadino G. G. automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Iš to seka, kad apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyrė ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nepagrįsti. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš ATPK 257 straipsnio galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Remiantis visomis aukščiau aptartomis nustatytomis aplinkybėmis šioje byloje, nėra pagrindo manyti, kad pažeidėjas smūgio nejuto, tokiu būdu jo pateikta versija, kad jis nesukėlė įvykio, neturėjo tyčios pasišalinti, ir tai, kad įvykio iš viso nebuvo arba jis jo nepastebėjo, atmestina kaip A. B. siekis išvengti administracinės atsakomybės.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas. A. B. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai, skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, todėl naikinti ar keisti Kauno miesto apylinkės teismo nutarimą įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.