- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-250-576/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32147-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Audrius Cininas
- Nuteistasis
- T. B.
- Advokatai
- Viktoras Muravskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės ir N. V. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas T. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. rugsėjo 16 d. 08.10 val. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. 15.57 val., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad neatlikta bausmė yra 48 MGL (2400 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 16 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jo į valstybės biudžetą konfiskuotino turto (automobilio „VW Caddy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ½ vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 3 900 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. B. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. rugsėjo 16 d. apie 07.50 val. Vilniuje, Eišiškių pl., prie viešojo transporto stotelės „Eišiškių sodai“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Caddy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,73 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais T. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde T. B. prašo: 1) atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojos mamos A. B. atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą teisės vairuoti transporto priemones minimaliam 1 metų laikotarpiui; 3) netaikyti jo atžvilgiu BK 72 straipsnyje numatytų nuostatų – t. y. neišieškoti iš jo į valstybės biudžetą konfiskuotino turto vertės dalies atitinkančios pinigų sumos – 3 900 Eur; 4) teismui manant, kad privalu taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones (specialiosios teisės atėmimą ir kt.), skirti jam įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (10 MGL) ir atidedant mokėjimą 1 metų laikotarpiui; 5) teismui skyrus pinigų sumos sumokėjimą į valstybės biudžetą arba įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, jų sumokėjimą atidėti 1 metų laikotarpiui, poveikio priemonės įvykdymo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 40 straipsnio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nuo 2020 m. liepos mėn. iki 2021 m. vasario mėn. tris kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, 2016 m. kovo 24 d. administracine tvarka nubaustas su teisės vairuoti atėmimu. Pasak apelianto, baudžiamoji teisė – tai ultima ratio priemonė, todėl tokia atsakomybė turėtų būti taikoma tik nustačius, ar konkreti veika išties yra pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Jis prieš beveik 6 metus padaręs šiukštų administracinės teisės pažeidimą ir kelis smulkius nusižengimus, todėl neturėtų būti vertinamas kaip asmenybė, linkusi daryti nusikaltimus. Skunde apeliantas nurodo teismų praktiką panašiose bylose ir vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teigia, kad teismai priimdami sprendimus yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
2.2. Skunde nurodoma, kad apelianto atžvilgiu egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Teigiama, kad apelianto mama A. B. yra tinkama laiduotoja, prašoma perduoti apeliantą mamos A. B. atsakomybėn pagal laidavimą. Jis gyvena kartu su mama, kiekvieną dieną artimai bendrauja, turi bendrų pomėgių, šiltuoju metų laiku laisvalaikį mėgsta leisti gamtoje, kartu domisi Lietuvos politiniais įvykiais, sportininkų pasiekimais, mėgsta skaityti knygas. Mama jam yra autoritetas. Kai būna ne namie, jie dažnai susiskambina. Jie veda sveiką gyvenimo būdą, gaminasi sveiką maistą, daro mankštas, keik leidžia jo ir mamos sveikata. Jų bendro gyvenimo metu, tarp jų niekada nebuvo nei menkiausio nesutarimo. Juos siejo ir sieja draugiški ir pagarbūs santykiai. Apeliantas mamos visada klauso ir atsižvelgia į jos nuomonę. Mama jį charakterizuoja kaip atsakingą, iniciatyvų, geranorišką žmogų, kuris yra atlieka kiekvieną darbą ir pažadą, moka daryti išvadas bei kartais moralizuoja kitiems. Mama garantuoja, kad jis senų klaidų nekartos. Tarp jų su mama įvykęs auklėjamasis pokalbis leido jam suprasti, kad tai, kas įvyko, buvo jo didžiausia gyvenimo klaida ir tai niekada nepasikartos. Mano, kad mama A. B. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo.
2.3. Toliau skunde aptariamos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Nurodoma, jog apeliantas pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą, kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi ir gailėjosi nuo sulaikymo momento, nėra teistas, savo elgesį vertina labai kritiškai. Buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė - tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, o neblaivumas nelaikytinas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes tai veiką kvalifikuojantis požymis. Nurodoma, jog apeliantas praeityje nebuvo teistas Lietuvoje, nebuvo įrašytas į įskaitą dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo. Nors jis buvo teistas Lenkijos Respublikoje 2013 metais, tačiau po to praėjo 8 metai, pagal Lietuvos įstatymus šis teistumas yra išnykęs. Prašo atsižvelgti į pateiktas teigiamas jo charakteristikas.
2.4. Skunde nurodoma, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas abejotų dėl laidavimo instituto taikymo, nes teismo manymu apeliantas galėtų padaryti kitą nusikalstamą veiką, apeliantas ir laiduotoja neprieštarauja dėl laidavimo taikymo su piniginiu užstatu. Be kita ko, apeliantas sutinka, kad laidavimo terminas būtų nustatytas ilgesniam laiko tarpui, nei vidutinis ar net maksimaliam terminui.
2.5. Skunde prašoma netaikyti turto konfiskavimo. Apeliantas nurodo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės turto konfiskavimo skyrimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai, o teisinis pagrindas šios baudžiamojo poveikio priemonės nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Nurodoma, jog padarytas nusikaltimas atsitiktinis, o transporto priemonės dalies vertės – 3900 Eur – konfiskavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes ir jį teigiamai charakterizuojančius duomenis, yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui priemonė. Skunde pateikiama ir teismų praktika. Transporto priemonės vertės konfiskavimas pilnai jį sužlugdytų finansiškai ir morališkai. Skunde nurodoma, kad taikant konfiskavimo institutą nukentės visai su šiuo nusikaltimu nesusiję asmenys (jo sūnus ir mama). Pažymima, jog jo mama sunkiai serga, jie kartu išleidžia daug pinigų vaistams. Nurodoma, jog apeliantas kelia kvalifikacija, intensyviai sportuoja, yra kraujo donoras. Visa tai patvirtinta, jog alkoholio vartojimas nėra jo kasdieninio gyvenimo būdo išraiška. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, artimas minimumui – 1,78 prom. Tai, pasak apelianto, rodo jo mažesnį pavojingumą, darant šią nusikalstamą veiką.
2.6. Nurodoma, jog apelianto darbdavys (duomenys neskelbtini) jo charakteristikoje teigia, jog jis dirba pardavimo vadybininku. Atliekant pavestus darbus apeliantas dažnai (2-3 kartus per savaitę) važiuodavo į kitus Lietuvos miestus, taip pat važiuodavo ir į užsienį. Darbo funkcijoms atlikti jam yra būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones. Dirbdamas darbą jis yra atsidavęs, yra veiklus, pareigingas, sąžiningas, rodantis sektiną teigimą pavyzdį, mokantis problemas spręsti, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Darbovietė mato, jog jis supranta, kad suklydo, žino, kad šis pažeidimas yra atsitiktinis, kuris nepasikartos. Nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) jį charakterizuoja teigiamai bei prašo teismo, kad apeliantas būtų baudžiamas kuo švelniau atimant teisę vairuoti transporto priemonę kuo trumpesniam terminui. Nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) jį charakterizuoja teigiamai bei prašo bausti apeliantą kuo švelniau. Nurodoma, jog esant dabartiniams ekonominiams rodikliams ir teisinei situacijai šalyje, jam net dedant maksimalias pastangas (dėl jo sveikatos) nelieka net minimalios teorinės galimybės artimiausiu metu užsidirbti daugiau pinigų, kas sumokėti priteistas sumas ir finansiškai padėti savo artimiesiems.
2.7. Skunde prašoma atimti teisę vairuoti transporto priemones minimaliam terminui. Pirmosios instancijos teismas taikydamas uždraudimą naudotis specialiąja teise 2 metų terminui, visiškai šio būtinumo tokiam terminui nemotyvavo ir nepasisakė, kodėl baudžiamojo poveikio tikslų negalima pasiekti ir taikant trumpesnį terminą. Skunde pažymima ir tai, jog apeliantas turi vežioti sūnų į futbolo treniruotes.
2.8. Nurodoma, jog jei teismas manys, kad jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turėtų taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, tokiu atveju, apeliantas prašo skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant artimą minimaliam įmokos dydį (10 MGL), atidedant mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui.
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
T. B. apeliacinis skundas atmestinas.
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl nuteistajam T. B. netaikyto laidavimo instituto ir paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių: specialios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymo termino bei dėl paskirtos automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo. Atsižvelgiant į tai, bei byloje nenustačius padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
4. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, T. B. nebuvo taikytas BK 40 straipsnis, nes teismas vertino, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje, o būtent, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad jis nedarys nusikalstamų veikų. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka.
5. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys; teismas, priimdamas sprendimą dėl laiduotojo tinkamumo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų nustatymas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013, 2K-221-693/2017).
6. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visumos, nes nenustatė, kad yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad nors T. B. savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, tokią nusikalstamą veiką Lietuvoje padarė pirmą kartą, padarytą žalą atlygino, tačiau T. B. 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu Lenkijoje buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. vairavo neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, taip pat jis Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarimu nubaustas administracine tvarka dėl to, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taip pat T. B. laikotarpiu nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2021 m. vasario mėnesio tris kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, nuobaudos galioja. Teismas padarė išvadą, kad ši nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o T. B. neatsakingo požiūrio į dalyvavimą viešajame eisme rezultatas.
7. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo išvada šiuo aspektu turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-221-693/2017).
8. Šioje byloje nustatyta, kad T. B. anksčiau neteistas Lietuvoje, dirba, ankstesnių darbdavių teigiamai charakterizuojamas, turi nepilnametį vaiką, prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi. Šios aplinkybės neabejotinai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, jas įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau T. B. praeityje teistas Lenkijoje, ne kartą baustas administracine tvarka. Pati nusikalstama veika buvo padaryta būtent dėl vartoto alkoholio – T. B. parodė, kad buvo komandiruotėje, naktį šventė, namo grįžo paryčiais (apie 04.00 val. parskrido iš Belgijos), į darbą nuvažiavo viešuoju transportu. Klaidingai galvojo, kad galės vairuoti, norėjo namo parvaryti tarnybinį automobilį. Šios nustatytos aplinkybės, be jokios abejonės, patvirtina neatsakingą nuteistojo elgesį ir necharakterizuoja jo kaip nepriekaištingai besilaikančio įstatymų imperatyvų, tuo labiau, kad jo darbinė veikla, kaip nurodo pats nuteistasis apeliaciniame skunde, susijusi su vairavimu, kas pačiam nuteistajam neabejotinai buvo žinoma. Pastebėtina ir tai, kad jokio realaus poreikio vairuoti automobilį T. B. nebuvo. Administracinių nusižengimų registro išrašo (b. l. 87-94) duomenys už 5 metus patvirtina, kad jis 2016 m. kovo 24 d. baustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus; 2017 m. birželio 6 d. baustas pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį, nes kontrolės metu pateikė negaliojantį elektroninį bilietą; 2017 m. birželio 24 d. pagal 446 straipsnio 4 dalį, nes kontrolės metu pateikė negaliojantį elektroninį bilietą; 2017 m. spalio 18 d. pagal 446 straipsnio 4 dalį, nes kontrolės metu pateikė negaliojantį elektroninį bilietą, 2019 m. gegužės 9 d. pagal 446 straipsnio 4 dalį, nes kontrolės metu pateikė negaliojantį elektroninį bilietą, 2020 m. liepos 29 d., pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, nes vairuodamas transporto priemonę ne gyvenvietėje, esant nustatytam 70 km/h važiavimo greičiui, važiavo 90 km/h greičiu, 2021 m. rugpjūčio 27 d. pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį, nes vairuodamas automobilį viršijo greitį 22 km/val., esant leistinam 50 km/ val. greičiui važiavo 72 km/val. greičiu, 2021 m. vasario 3 d. pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, nes vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone, 2021 m. rugsėjo 16 d. pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, nes vairuodamas automobilį buvo neatidus, neįvertino priekyje važiavusio ir sustojusio automobilio greičio bei atstumo iki jo ir į jį atsitrenkė. Taigi, matyti, jog T. B. administracine tvarka baustas už vairavimą būnant neblaiviu, ne kartą baustas už leistino greičio viršijimą. Visi šie pažeidimai apibūdina T. B. kaip asmenį linkusį pažeidinėti nustatytas elgesio taisykles, tuo pačiu nurodytos aplinkybės pagrįstai kelia abejonių jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumu. Teisėjų kolegija vertina, kad apsisprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą turi būti visapusiškai pagrįstas ir negali būti tik formalus. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido T. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
9. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai T. B. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nenustatė vienos iš būtinų sąlygų, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusios su laiduotojos A. B. asmenybe, jos ir nuteistojo santykiais, plačiau neaptariamos ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo taikymo trukmės
10. Apeliantas apeliaciniame skunde ginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės - teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymo terminą. Skundžiamu nuosprendžiu T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 2 metus naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 16 d. Apeliantas prašo baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki minimalaus – 1 metų termino.
11. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones nuo 1 iki 5 metų tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Taigi, uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (žr. pvz. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-279-719/2018).
12. Svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei. Minėta, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiamo to paties rezultato, kurio yra siekiama bausme, be kita ko, paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
13. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis T. B. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde neginčijamas šios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jos taikymo trukme. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui – pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė, nuo formuojamos teiskų praktikos nenukrypo. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. B. tokią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, važiavo darbo dieną, kai eismas mieste itin intensyvus, automobilį vairavo būdamas vidutinio girtumo laipsnio (1,73 promilės), kuris artimesnis ribai nuo kurios prasideda baudžiamoji atsakomybė (nuo 1,51 promilės), važiavo suprasdamas, kad nėra visiškai blaivus (skunde nuteistasis nurodė, jog suprato, kad nėra visiškai išsiblaivęs, tačiau pasitikėjo savo jėgomis, kad gali vairuoti), padarė turtinę žalą (apgadinti du automobiliai).
15. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog nuteistajam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, artimas tokio girtumo laipsnio minimumui. Tai, pasak apelianto, rodo jo mažesnį pavojingumą, darant šią nusikalstamą veiką. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamajam nustatytas neblaivumo laipsnis yra lyginamas ne su nustatyta minimalia riba, nuo kurios yra taikoma baudžiamoji atsakomybė (daugiau nei 1,5 promilės), o su riba, nuo kurios asmeniui draudžiama vairuoti transporto priemones (daugiau nei 0,4 promolės). Iš bylos medžiagos matyti, kad T. B. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis, nei 1,5 promilių neblaivumas – jo iškvėptame ore pirmojo tikrinimo metu rasta 1,85 promilės, antrojo tikrinimo metu – 1,73 promilės etilo alkoholio koncentracija, kas ženkliai viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją, taip pat viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, dėl ko jo veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, kas (į)rodo apelianto padarytos veikos pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad neteisėti apelianto veiksmai, nors jais ir nebuvo sužaloti jokie asmenys, bet buvo padaryta turtinė žala – apgadinti du automobiliai, galėjo sukelti didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties apelianto sveikatai ar net gyvybei. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmės, į šią nuteistojo aplinkybę, t. y. jog nuteistajam nustatytas neblaivumo laipsnis, yra artimas minimui, nuo kurio taikoma baudžiamoji atsakomybė, atsižvelgė.
16. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių apeliantui yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones (poreikis sūnų vežioti į futbolo treniruotes, transporto priemonės reikalinga darbo funkcijoms atlikti) ir dėl kurių jis prašo draudimo naudotis šia teise terminą sutrumpinti. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels T. B. tam tikrų nepatogumų, tačiau pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar sutrumpinti jos terminą. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto nurodomos aplinkybės jam buvo žinomos veikos padarymo metu, tačiau jos nesustabdė T. B. nuo nusikalstamos veikos padarymo – jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir rizikavo prarasti teisę vairuoti transporto priemones.
17. Be kita ko, skunde nurodoma, kad teismas visiškai nemotyvavo būtinumo taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę tokiam terminui ir nepasisakė, kodėl baudžiamojo poveikio tikslų negalima pasiekti ir taikant trumpesnį terminą. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir nuteistojo T. B. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, T. B. apylinkės teismas pagrįstai nustatė mažesnį nei vidurkis baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemonę – taikymo terminą, t. y. 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neskirti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės T. B. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo poveikio priemonės termino minimumo, įstatymo nepažeidė ir apeliantui paskyrė proporcingą ir jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę, todėl pagrindo trumpinti nustatyto jos termino nėra.
Dėl turto vertės konfiskavimo
18. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „VW Caddy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ½ vertės dalį atitinkančios pinigų sumos – 3 900 Eur, konfiskavimas. Apeliantas prašo netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės, teigdamas, kad ji neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui.
19. Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, bet nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.
20. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad T. B. automobilį „VW Caddy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo būdamas neblaivus, kai jam pirmojo tikrinimo metu nustatytas 1,85 promilių, antrojo tikrinimo metu – 1,73 promilių neblaivumas. Taigi, T. B. automobilį tiesiogiai panaudojo darydamas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, ir šiuo atveju automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius).
21. Pažymėtina, jog automobilis, kurį vairavo, T. B. nusikalstamos veikos padarymo metu, jam nepriklausė, jis priklauso trečiajam asmeniui. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šiuo atveju baudžiamajame įstatyme įvardintų pagrindų, leidžiančių konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, numatytų BK 72 straipsnio 4 dalyje, nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai ir konfiskuodamas automobilio vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 3 900 Eur, pirmosios instancijos teismas, įstatymo nuostatų nepažeidė.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga T. B. padarytai nusikalstamai veikai. Apelianto nurodytos teigiamai jį charakterizuojančios aplinkybės, nuteistojo finansinė padėtis, poreikis išlaikyti sūnų ir padėti mamai, ekonominė situacija šalyje, negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančioms netaikyti automobilio vertės konfiskavimo. Be kita ko, asmens finansinė padėtis gali kisti. Siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui bei valstybės ir visuomenės interesus iškeliant aukščiau už nuteistojo interesus, automobilio vertės konfiskavimas, yra laikytinas pagrįstu.
Dėl įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą
23. BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalyje, įskaitant ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
24. Apeliantas prašo, kad tuo atveju, jeigu teismas mano, jog privalu taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, skirti jam įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant artimą minimaliam įmokos dydžiui dydį (10 MGL) ir atidėti mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui.
25. Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė apeliantui dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams bei nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos – 3 900 Eur konfiskavimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, skyrimas šiuo atveju būtų netikslingas bei dar labiau apsunkintų T. B. finansinę padėtį, todėl ji nėra skiriama.
Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
26. 2022 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. kovo 25 d. pažyma Nr. APD-2022-02764 dėl antrinės teisinės pagalbos, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 85,01 Eur už T. B. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.
27. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, jog T. B. dirba, į tai, jog nuteistasis nurodė, jog finansiškai remia savo mamą, išlaiko sūnų, be to, turi sumokėti jam paskirtą 2 400 Eur baudą bei konfiskuotino turto ½ vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 3 900 Eur, sprendžia, kad pažymose nurodyta suma iš nuteistojo T. B. neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, gynėjo būtiną dalyvavimą imperatyviai numato BPK, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo T. B. nesuderinamas ir su jo teise į gynybą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo T. B. apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 85,01 Eur iš nuteistojo T. B. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.