Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. N., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas M. Š. 2013-07-23 kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2001-01-22 sprendimu pareiškėjo tėvui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,05 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant šį nekilnojamąjį turtą natūra. Pareiškėjas paaiškino, kad žemės sklypas buvo grąžintas kartu su jame esančiu ir niekam nepriklausančiu statiniu – siloso tranšėja. Pareiškime nurodoma, kad A. Š. žemės sklypą 2011-02-13 įregistravo Nekilnojamojo turto registre ir nuo tada pareiškėjo šeima naudojosi tiek žemės sklypu, tiek jame esančia siloso tranšėja. Pareiškime nurodoma ir tai, kad (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo tėvui A. Š., pareiškėjas paveldėjo 1,05 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tęsė žemės sklypo bei jame esančios siloso tranšėjos faktinį valdymą bei naudojimą. 2011-09-19 pareiškėjo lėšomis buvo atlikti nekilnojamojo daikto - siloso tranšėjos, esančios (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų nustatymo darbai, pagal kuriuos 2011-09-21 statinys buvo inventorizuotas ir suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, taip pat buvo parengta statinio kadastro duomenų byla ir šis turtas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas teigė, kad yra visos įstatyme nurodytos sąlygos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į siloso tranšėją. Dėl to pareiškėjas teismo prašė nustatyti faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į siloso tranšėją, esančią (duomenys neskelbtini).

Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-10-07 sprendimu pareiškėjo M. Š. pareiškimą patenkino ir nustatė, kad M. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į siloso tranšėją, esančią (duomenys neskelbtini).

Suinteresuotas asmuo A. N. 2014-08-19 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2014-05-05 jis kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašė nustatyti, kad jis nuosavybės teisėmis valdo siloso tranšėją, esančią (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad gavęs Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą į pareiškimą sužinojo, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-10-07 sprendimu buvo nustatyta, jog M. Š. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į šią siloso tranšėją. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad šis statinys jam buvo perduotas pagal tuometinės Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės perdavimo-priėmimo aktą, tačiau daiktinės teisės į statinį nebuvo įregistruotos viešajame registre. Suinteresuotas asmuo teigė, kad M. Š. žinojo, kad A. N. valdo siloso tranšėją, nes 2012 metais buvo atliekamas tyrimas dėl šios tranšėjos naudojimo. Pareiškime nurodoma, kad A. N. yra teisėtas siloso tranšėjos valdytojas, todėl Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-10-07 sprendimu nepagrįstai pripažino M. Š. nuosavybės teisę į šį turtą ir tuo pažeidė A. N. teises. Dėl to suinteresuotas asmuo teismo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir pareiškėjo M. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-09-23 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2014-11-19 nutartimi byla perduota nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui.

Palangos miesto apylinkės teismas 2015-06-29 sprendimu panaikino Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-10-07 sprendimą ir pareiškėjo M. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad statinys – siloso tranšėja anksčiau priklausė Kretingos Kretingsodžio žemės ūkio bendrovei. Teismas taip pat nustatė, kad Kretingos Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija šį statinį perdavė A. N. kaip atlyginimą už darbą bendrovėje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. N. buvo informavęs M. Š. apie tai, jog siloso tranšėja yra jam priklausantis statinys. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas M. Š. negalėjo manyti, jog niekas už jį neturi daugiau teisių į ginčo objektą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad A. Š. neteisėtai nebuvo įtrauktas į bylą nagrinėjant M. Š. pareiškimą, o priimtas teismo sprendimas pažeidė suinteresuoto asmens A. N. teises. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad M. Š. pagal įgyjamąją senatį neįgijo nuosavybės teisės į siloso tranšėją, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-10-07 sprendimą panaikino ir M. Š. pareiškimą atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. Š. prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Pareiškėjas nurodė, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjas teigė, kad jis ginčo statinį įgijo sąžiningai, šį turtą valdė atvirai, nepertraukiamai daugiau nei dešimt metų ir buvo įsitikinęs, kad niekas į šį statinį neturi teisių daugiau už pareiškėją. Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad A. N. neįgijo nuosavybės teisės į siloso tranšėją, nes nuosavybės teisės įgijimas nebuvo tinkamai įformintas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu neįtraukė V. Š., kuriai pagal 2014-03-31 panaudos sutartį pareiškėjas perdavė naudoti ginčo statinį ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo A. N. prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui buvo žinoma apie A. N. teises į ginčo statinį, todėl pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Suinteresuotas asmuo teigė, kad jis siloso tranšėją valdė nuo 1994 metų ir teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad teismas nesprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo pareiškimo netenkino.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjas teigė, kad jis ginčo statinį įgijo sąžiningai, daugiau nei dešimt metų šį turtą valdė atvirai bei nepertraukiamai ir buvo įsitikinęs, kad niekas į šį statinį neturi teisių daugiau už pareiškėją. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (LR CK 4.68 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (LR CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui M. Š. nuosavybės teise priklauso 1,05 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad į šio žemės sklypo teritoriją patenka dalis statinio – siloso tranšėjos. Iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012-11-28 rašto matyti, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype yra 20,70 m ilgio siloso tranšėjos dalis, o likusi šio statinio dalis patenka į laisvos valstybinės žemės teritoriją. Bylos duomenys patvirtina, kad iki pareiškimo pateikimo šis statinys bei daiktinės teisės į jį viešame registre nebuvo įregistruotos. Pareiškėjas byloje įrodinėjo, kad siloso tranšėja kartu su žemės sklypu pareiškėjo šeimai buvo perduota nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procese, todėl niekas neturėjo teisių į šį statinį daugiau, nei pareiškėjas. Suinteresuotas asmuo A. N. byloje įrodinėjo, kad jis yra teisėtas siloso tranšėjos valdytojas, todėl pareiškėjas M. Š. negalėjo įgyjamosios senaties būdu įgyti šį turtą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ginčo statinys – siloso tranšėja anksčiau priklausė Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovei ir buvo įtraukta į šios bendrovės turto balansą. Bylos duomenys patvirtina, kad Kretingos rajono valdybos 1994-06-16 potvarkiu Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovei suteiktas likviduojamos įmonės statusas. 1994 metais Kretingos rajono Kretingsodžio žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija turto perdavimo – priėmimo aktu siloso tranšėją perdavė A. N. ir A. L.. Suinteresuotas asmuo A. N. paaiškino, kad statinys jam buvo perduotas kaip atlyginimas už jo darbą bendrovėje. Šias aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir liudytojai A. P. bei P. J.. Iš byloje esančios medžiagos matyti ir tai, kad A. N. 2012-04-17 kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre, tačiau siloso tranšėja nebuvo įregistruota, nes nebuvo atlikti žemės sklypo, kuriame yra statinys, kadastriniai matavimai. A. N. prašymu buvo atlikti šio statinio kadastriniai matavimai bei suteiktas adresas ginčo objektui. Be to, A. N. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašė nustatyti, kad jis nuosavybės teise valdo siloso tranšėją, esančią (duomenys neskelbtini). Įvertinusi byloje esančius įrodymus kolegija konstatuoja, kad A. N. įrodė, kad ginčo statinys jam buvo perduotas teisėtai, todėl jis turėjo daugiau teisių į ginčo statinį nei pareiškėjas M. Š.. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningas daikto valdymas reiškia tai, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (LR CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.). Kolegija atsižvelgia į tai, kad apie A. N. pretenzijas į ginčo turtą pareiškėjui buvo žinoma jau 2012 metais, kai tarp šalių buvo kilęs konfliktas dėl neteisėto pareiškėjui priklausančio žemės sklypo naudojimo. Akivaizdu, jog A. N. reiškiant pretenzijas dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį, pareiškėjas M. Š. negalėjo būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau teisių į daiktą už jį. Taigi galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas M. Š. neįrodė, kad jis sąžiningai įgijo ginčo statinį ir jį sąžiningai valdė visą valdymo laiką.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad A. N. neįgijo nuosavybės teisės į siloso tranšėją, nes šio statinio nuosavybės teisės įgijimas nebuvo tinkamai įformintas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, todėl laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra įteisinti realiai esančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Taigi apeliantas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad jis sąžiningai ir teisėtai pradėjo valdyti daiktą ir niekas neturi teisių į šį daiktą daugiau nei pareiškėjas (LR CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas teisėtai pradėjo valdyti siloso tranšėją. Nors pareiškėjas teigė, kad šis statinys pareiškėjo tėvui buvo perduotas kartu su žemės sklypu nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2001-01-22 sprendimu pareiškėjo tėvui A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,05 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant šį nekilnojamąjį turtą natūra, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad kartu su sklypu A. Š. būtų perduotos teisės į ginčo statinį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui A. N. dar 1994 metais buvo teisėtai perduotas ginčo statinys. Kolegija pažymi, kad teisių į daiktą turėjimas įstatyme nėra siejamas išimtinai su nuosavybės teise, nes daiktas gali būti valdomas ne tik nuosavybės, bet ir kitais įstatyme numatytais pagrindais. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo neturėjo daugiau teisių į ginčo objektą už suinteresuotą asmenį A. N. ir dėl to negali būti laikomas įgijusiu nuosavybės teisę į ginčo statinį įgyjamosios senaties būdu.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas į bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu neįtraukė V. Š., kuriai pareiškėjas pagal 2014-03-31 panaudos sutartį perdavė naudoti ginčo statinį ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. LR CPK 266 str. nustato, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais - teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra atskleistas įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys. Nusprendimas yra suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas, tiesiogiai susijęs su V. Š. teisėmis ir pareigomis. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad V. Š. yra pareiškėjo M. Š. sutuoktinė. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. Š. buvo apklausta kaip liudytoja. Taigi akivaizdu, kad apie vykstantį teismo procesą V. Š. buvo žinoma, tačiau nei pareiškėjas, nei V. Š. teismo neprašė įtraukti jos į bylą suinteresuotu asmeniu bei nepagrindė jos dalyvavimo procese tikslingumo. Įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje nesprendė dėl V. Š. teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar pabaigos, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė.

Įvertinus bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Byloje yra pateikti įrodymai, kad A. N. sumokėjo 1 150 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Kadangi šios išlaidos rekomenduojamų dydžių neviršija, yra pagrindas jas iš pareiškėjo priteisti (LR CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Palangos miesto apylinkės teismo 2015-06-29 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo M. Š. suinteresuotam asmeniui A. N. 1 150 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.