Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Albinos Pupeikienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Memelio kapitalas“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Memelio kapitalas“, trečiajam asmeniui V. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

6. Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl subrangos teisinių santykių. Ieškovas įrodinėja, jog tarp šalių susiklostė teisiniai subrangos santykiai ir atsakovė neatsiskaitė su ieškovu už sutarties pagrindu atliktus darbus, atsakovė apskritai neigė subrangos teisinių santykių tarp šalių faktą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino. Apeliantės (atsakovės) nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados byloje formalios, padarytos nevertinant visų byloje esančių įrodymų ir jų visumos, tam tikriems įrodymams – ieškovo paaiškinimams – suteikiant aukštesnę įrodomąją vertę, neatsižvelgiant į pateiktų kitų rašytinių įrodymų reikšmę, formuojamą teismų praktiką.

7. Šioje civilinėje byloje nustatyta, kad tarp atsakovės UAB „Memelio kapitalas“ ir trečiojo asmens V. K. 2013 m. liepos 1 d. buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 2013/07/01 dėl (duomenys neskelbtini) rekonstravimo, pritaikant juos kaimo turizmo reikmėms. Atsakovė UAB „Memelio kapitalas“ įsipareigojo iki 2014 m. kovo 30 d. atlikti sąmatoje Nr. 1 numatytus darbus, tarp jų ir vandentiekio, vidaus bei lauko buitinių nuotekų, lauko vandentiekio, vėdinimo sistemos, šildymo sistemos montavimo darbus (baudžiamosios bylos Nr. 1-458-339/2018 tomas III, b. l. 104–106). Projektas buvo iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Trečiasis asmuo V. K. su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gegužės 15 d. sudarytos sutarties 5.1 punkte įsipareigojo projektą įvykdyti ne vėliau nei iki 2014 m. gegužės 1 d. (baudžiamosios bylos tomas IV, b. l. 6–15). 2013 m. lapkričio 8 d. tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 1, pagal kurį šalys lokalinę sąmatą Nr. 1 pakeitė į lokalinę sąmatą Nr. 2, t. y. tikslino darbų apimtis (baudžiamosios bylos tomas IV, b. l. 103). Atlikus visus rangos sutartyje numatytus darbus, trečiasis asmuo V. K., 2014 m. kovo 20 d. pasirašydamas atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, darbus priėmė, pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės nereiškė ir už juos su rangove atsiskaitė (baudžiamosios bylos tomas III, b. l. 83–88, 92–94, 96, 97–99).

8. Ieškovas R. L. 2016 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Memelio kapitalas“ direktoriaus V. K. veiksmų pagal Baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalį: už tai, kad V. K. apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus ir taip padarė turtinę žalą (V. K., būdamas UAB „Memelio kapitalas“ direktorius, 2013 m. pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje su R. L. sudaręs žodinį susitarimą dėl santechnikos darbų atlikimo rekonstruojamuose (duomenys neskelbtini), R. L. atlikus darbų už 16 850,83 Eur sumą, per tris kartus sumokėjo 8 688,60 Eur ir elgdamasis apgaulingai, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, likusios 8 162,23 Eur sumos nesumokėjo) (baudžiamosios bylos tomas I, b. l. 10). R. L. 2017 m. lapkričio 15 d. pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl 8 162,23 Eur žalos atlyginimo; 2018 m. sausio 23 d. nutarimu jis pripažintas civiliniu ieškovu (baudžiamosios bylos tomas I, b. l. 181, 182–183). Ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu perduota Telšių apylinkės teismo Telšių rūmams. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. K. išteisintas, jo veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, požymių; R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. spalio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamosios bylos tomas VII, b. l. 74–82, 121–130).

9. Iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti UAB „Memelio kapitalas“ darbuotojai A. R., A. V., Š. J., A. J., M. S., A. G., V. K., N. F., A. L., S. M., E. B., V. V., M. L., M. K., T. S., R. R., V. R., kurie 2013–2014 metais dirbo bendrovėje. Jie nurodė, kad santechnikos darbų atlikti nemoka, Pašatrijos dvare jų neatliko ir nepažįsta nė vieno UAB „Memelio kapitalas“ darbuotojo, sugebančio atlikti santechnikos darbus, – paprastai tokiems darbams atlikti buvo samdomi kiti asmenys (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 36–39, 43–45, 49–51, 55–58, 62–65, 68–69, 72–73, 76–77, 89–90, 130–132, 139–141, 145–147, 157–160, 173–174, 177–178, 183, 197; tomas II, b. l. 150; tomas VI, b. l. 100–101).

10. UAB „Memelio kapitalas“ darbuotojai V. B., A. Š., V. S., A. N., R. A. ir Z. P. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) ir matė R. L. dvare atliekant santechnikos darbus, kartais jam padėdavo kiti asmenys (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 82–83, 85–87, 93–94, 100–101, 103–104, 188–189).

11. S. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog su R. L. dirbo (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 127–129). A. N. nurodė, kad jo brolis N. N. padėjo R. L. atlikti santechnikos darbus (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 100–101).

12. A. K., apklaustas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad R. L. jam yra sakęs, jog dirba (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 113–116), be to, E. N. ir R. L. buvo atvykę pas jį į parduotuvę ir sakė, kad R. L. atliks darbus dvare, tad jis gali imti prekes UAB „Memelio kapitalas“ vardu. Liudytojas A. K. paaiškino, kad dėl kiekvieno prekių vežimo jis telefonu kalbėdavo su UAB „Memelio kapitalas“ atstovais E. N. ar V. K., už visas iš jo parduotuves paimtas prekes UAB „Memelio kapitalas“ atsiskaitė (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 120–123) ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (baudžiamosios bylos tomas III, b. l. 52–57, 60–72).

13. E. N. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad žodiniu UAB „Memelio kapitalas“ direktoriaus V. K. nurodymu susitiko su R. L., jam perdavė (duomenys neskelbtini) planus tam, kad šis galėtų apskaičiuoti santechnikos darbų kainą. Taip pat patvirtino sakęs R. L., kad visas medžiagas, kurių reikės darbams atlikti, jis galės imti UAB „Memelio kapitalas“ vardu iš UAB „Celsis“ parduotuvės Telšiuose. V. K. nurodymu jis pasirašė UAB „Celsis“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, parašu patvirtindamas jose nurodytų prekių gavimą (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 20–23, 27–30).

14. Atlikus parodymų patikrinimą vietoje, R. L. parodė, kur ir kokius darbus jis atliko (duomenys neskelbtini) sodyboje (baudžiamosios bylos tomas I, b. l. 113–140). Iš UAB „Celsis“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad UAB „Memelio kapitalas“ iš šios parduotuvės pirko medžiagų, reikalingų santechnikos darbams atlikti, sumokėjo pagal visus važtaraščius, kuriuos R. L. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnei (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 20–23, 27–30; tomas III, 9–27).

Dėl teisinių santykių, susiklosčiusių tarp šalių, kvalifikavimo

18. Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Ginčo atveju ieškovas teigia, jog santechnikos darbus objekte atliko jis, atsakovė – jog santechnikos darbus atliko jos darbuotojai. Atsakovė nepateikė jokių savo teiginio įrodymų. Tie atsakovės darbuotojai, kurie buvo apklausti, nepatvirtino, kad būtų atlikę darbus objekte, taip pat nenurodė, kas iš atsakovės darbuotojų juos būtų galėjęs atlikti. Priešingai, UAB „Memelio kapitalas“ darbuotojai V. B., A. Š., V. S., A. N., R. A. ir Z. P. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad dirbdami (duomenys neskelbtini) matė, jog būtent R. L. atliko santechnikos darbus, kartais jam padėdavo kiti asmenys. Ieškovas R. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo pasikvietęs S. J. ir N. N. padėti atlikti santechnikos darbus. S. J. ir N. N. brolis A. N. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino šias ieškovo nurodytas aplinkybes (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 127–129, 100–101). UAB „Celsis“ atstovas A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad duodavo R. L. prekes UAB „Memelio kapitalas“ vardu, jam buvo žinoma, kad R. L. dirbo (duomenys neskelbtini) sodyboje (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 113–116), UAB „Memelio kapitalas“ už visas paimtas prekes atsiskaitė, sumokėjo pagal visus važtaraščius, kuriuos R. L. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnei (baudžiamosios bylos tomas II, b. l. 20–23, 27–30, 120–123; tomas III, b. l. 9–27). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santechnikos darbus ginčo objekte atliko būtent ieškovas. Atsakovė surinktų įrodymų turinio jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Nors atsakovė nurodo, jog nebetvarko darbuotojų apskaitos pagal objektus, tačiau į baudžiamąją bylą buvo pateiktas ginčo laikotarpiu atsakovei dirbusių darbuotojų sąrašas, likusių neapklaustų darbuotojų, kurie galėtų paliudyti atsakovės teigiamas aplinkybes, atsakovė apklausti neprašė. Kadangi ištirti įrodymai pakankami išvadai, jog santechnikos darbus objekte atliko būtent ieškovas, o atsakovė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė, atsakovės pozicija, kad santechnikos darbus atliko būtent jos darbuotojai, atmestina kaip neįrodyta.

19. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties formos trūkumus, kuriais atsakovė remiasi ir apeliaciniame skunde, sprendime nurodė, kad vien tai, jog susitarimas dėl darbų, kurių vertė viršija 1 500,00 Eur, atlikimo buvo sudarytas žodine forma, nesudaro pagrindo nesivadovauti liudytojų parodymais, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis, 6 dalis). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog joks žodinis susitarimas tarp ieškovo ir atsakovės negalėjo būti sudarytas – sandoris, atsižvelgiant į jo vertę, turėjo būti rašytinės formos, be to, ieškovo pateikti dokumentai, kurie neva pagrindžia atliktų darbų kainą, yra šalių nepasirašyti. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovės argumentus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad subrangos sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma, savaime nedaro tokios sutarties negaliojančios, neatleidžia šalių nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog šalys, nesilaikydamos įstatyme nustatytos rašytinės sandorio formos, prisiima riziką, kad, kilus ginčui, sandorio pagrindu atsiradusius teisinius santykius įrodyti bus sudėtingiau abiem šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-313/2016). Civiliniame kodekse numatyta, jog, šalims nesilaikant paprastos rašytinės sandorio formos, jos netenka galimybės remtis tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (konkrečiai – liudytojų parodymais) sandorio faktui įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais tai daro sandorį negaliojantį (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės išimtis įtvirtinta Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, vertindamas liudytojų parodymus, rėmėsi taisyklės išimtimi ir motyvavo, kodėl ją taiko. Kolegija atkreipia dėmesį, jog kitų pasekmių, kurias gali sukelti įstatymo reikalaujamos formos sutarties nesudarymas, nėra numatyta.

20. Taigi atsakovė neteisi teigdama, kad žodinis sandoris šiuo atveju apskritai negalėjo būti sudarytas – vadovaujantis byloje esančiais įrodymais pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog subrangos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė žodinio susitarimo pagrindu.

21. Kitos atsakovės nurodomos aplinkybės (jog ieškovas apskritai neturi santechniko kvalifikacijos, taip pat sutarties sudarymo metu neturėjo nei patento, nei individualios veiklos pažymėjimo; jog ieškovo pateiktuose dokumentuose, kuriuose apskaičiuota atliktų darbų kaina, nėra šalių parašų (t. y. yra formos trūkumų); jog ieškovas pirmiau inicijavo ikiteisminį tyrimą ir negalėjo nurodyti jokių argumentų, kodėl nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo civilinio proceso tvarka, jog ieškovo parodymai neva prieštaringi, nes vienur jis teigė, kad darbus derino su V. K., kitur – jog su V. K.) nėra teisiškai reikšmingos kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį.

22. Atsakovė apeliaciniame skunde atskirai pasisako dėl baudžiamosios bylos trečiojo ir ketvirtojo tomų dokumentų vertinimo ir dėl neteisingai vertintų liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, mano, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovas ir atsakovė sudarė žodinę subrangos sutartį dėl santechnikos darbų rekonstruojamame objekte atlikimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė nurodo savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja nuostatą, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių turi daryti vertindamas įrodymų visumą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovei, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų šalių argumentų.

24. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, kad santechnikos darbus (duomenys neskelbtini) sodyboje atliko būtent ieškovas R. L., o ne atsakovės UAB „Memelio kapitalas“ darbuotojai, santechnikos darbai buvo atliekami atsakovės užsakymu ir tarp ieškovo ir atsakovės faktiškai susiklostė statybos subrangos teisiniai santykiai.

Dėl atsiskaitymo už atliktus darbus

25. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovas R. L. ir atsakovė UAB „Memelio kapitalas“ raštu nebuvo sutarę nei dėl darbų atlikimo termino, nei dėl mokėjimo už juos. Iš tarp atsakovės UAB „Memelio kapitalas“ ir trečiojo asmens V. K. 2013 m. liepos 1 d. sudarytos rangos sutarties matyti, kad atsakovė darbus buvo įsipareigojusi atlikti iki 2014 m. kovo 30 d. Faktiškai visi objekte atlikti darbai užsakovui (trečiajam asmeniui) buvo perduoti 2014 m. kovo 20 d. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas preziumavo, kad iki 2014 m. kovo 20 d. buvo atlikti ir ieškovo darbai, t. y. nepažeidžiant nei tarp atsakovės ir trečiojo asmens sutarto, nei galutinio objekto užbaigimo termino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismui pateiktuose vienašališkai pasirašytuose atliktų darbų aktuose ieškovas nurodė (duomenys neskelbtini) sodyboje santechnikos darbų atlikęs už 16 850,83 Eur. Ieškovo teigimu, už atliktus darbus atsakovė jam per tris kartus grynaisiais pinigais sumokėjo 30 000,00 Lt (8 688,60 Eur). Ieškovo skaičiavimais, atsakovė jam liko skolinga 8 162,23 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė skolos dydžio, atliktų darbų apimties ar kokybės neginčijo. Darbų kokybės neginčijo ir darbų užsakovas – trečiasis asmuo. Darbų rezultatas yra priimtas ir juo faktiškai naudojamasi. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo apskaičiuota darbų kaina neatitiktų tuo metu galiojusių rinkos kainų. Remdamasis visai šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl 8 162,23 Eur skolos už atliktus santechnikos darbus priteisimo.

26. Apeliaciniame skunde atsakovė teismo sprendimo dalį dėl įsiskolinimo už atliktus darbus priteisimo ginčija iš esmės motyvuodama tuo, jog ieškovo vienašališkai pasirašyti atliktų darbų aktai turi formos trūkumų (aktai surašyti 2016 metų gegužės mėnesį, juose nėra rangovo ir užsakovo rekvizitų bei parašų, kai kurių aktų numeriai dubliuojasi), taigi yra surašyti neteisėtai. Be to, pasak atsakovės, nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų organizavęs darbų perdavimą, siuntęs atsakovei aktus, o ši nepagrįstai būtų atsisakiusi juos pasirašyti – tai būtų suteikę ieškovui teisę aktus pasirašyti vienašališkai.

27. Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutartis yra atlygintinė. CK 6.655 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas rangovui (subrangos atveju – generalinis rangovas subrangovui) privalo sumokėti sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, kai darbai atlikti tinkamai ir laiku (CK 6.655 straipsnio 1 dalis). Priėmus tinkamai ir laiku atliktą darbų rezultatą atsiranda užsakovo (generalinio rangovo) prievolė visiškai atsiskaityti su darbus atlikusiu rangovu. Darbų rezultatas įprastai perduodamas surašant atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant darbų perdavimo–priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kitų klausimų, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas darbus atliko iki 2014 m. kovo 20 d., t. y. nepažeisdamas nei tarp atsakovės ir trečiojo asmens sutarto, nei galutinio objekto užbaigimo termino. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes iš trečiojo asmens – užsakovo ir atsakovės iki 2014 m. kovo 20 d. pasirašytų darbų priėmimo–perdavimo aktų matyti, jog buvo perduoti ir santechnikos darbai. Su atsakove, kaip rangove, užsakovas visiškai atsiskaitė. Nei užsakovas, nei rangovė atliktų darbų kokybės neginčijo, atliktų darbų rezultatais faktiškai naudojamasi. Kolegija pažymi, jog darbų perdavimas yra faktas, kuris turėtų būti įforminamas sandoriu – darbų perdavimo–priėmimo aktu, tačiau, kaip minėta nutarties 27 punkte, akto nepateikimas nepaneigia teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais. Šiuo atveju nustačius, jog darbai buvo atlikti ir perduoti 2014 metų kovo mėnesį, nuo darbų perdavimo momento atsakovei kilo pareiga atsiskaityti už ieškovo atliktus darbus. Konstatuotina, jog atsakovės nurodomi vienašalių darbų perdavimo aktų trūkumai nepanaikina jos pareigos atsiskaityti su ieškovu.

29. CK 6.653 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog rangos sutartyje turi būti nurodyta darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal CK 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą. Pagal šią teisės normą įprasta yra kaina yra ta, kuri sutarties sudarymo metu ir sudarymo vietoje atitinkamoje verslo srityje buvo imama už tokį pat įvykdymą (tokius pačius darbus, paslaugas, prekes ir panašiai) atitinkamomis aplinkybėmis. Konkrečioms (atitinkamoms) įvykdymo aplinkybėms esant skirtingoms, įprasta kaina gali būti skirtinga. Protingumo kriterijus atitinkančia gali būti vertinama kaina, kuri neleidžia nepagrįstai praturtėti nė vienai sutarties šaliai ir, atsižvelgiant į visas konkrečias aplinkybes, tikrai yra verta mokėti už tam tikrą įvykdymą. Tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl teisės normose nustatytų kainos nustatymo taisyklių taikymo, jį nagrinėjant teisme, abi šalys, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus, turi teikti teismui įrodymus dėl, jų nuomone, taikytinos kainos ir jos taikymo pagrindimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2010).

30. Ieškovas už ginčo objekte atliktus darbus prašė priteisti iš atsakovės 8 162,23 Eur skolos. Nurodė (duomenys neskelbtini) sodyboje santechnikos darbų atlikęs už 16 850,83 Eur. Ieškovo teigimu, už atliktus darbus atsakovė jam per tris kartus grynaisiais pinigais sumokėjo 30 000,00 Lt (8 688,60 Eur). Savo poziciją ieškovas grindė atliktų darbų suvestine pagal pateiktą pasiūlymą ir atliktų papildomų darbų aktu (baudžiamosios bylos tomas I, b. l. 17, 91). Atsakovė nei atliktų darbų kiekio, nei ieškovo nurodytos kainos nenuginčijo, įrodymų dėl taikytinos kainos ir jos pagrindimo neteikė. Duomenų, jog ieškovo nurodyta kaina skirtųsi nuo tos, kuri sutarties sudarymo metu buvo taikoma atitinkamoje verslo srityje už tokius pačius darbus, byloje nėra. Sprendžiant klausimą dėl įsiskolinimo fakto ir dydžio, aktualu priminti pagrindinę apeliantės poziciją dėl ieškovą ir apeliantę siejusių subrangos teisinių santykių. Ją sudarė argumentai, jog šalių tokie santykiai esą apskritai nesiejo – darbus objekte atliko jos darbuotojai. Nustačius, kad ieškovą ir apeliantę siejo subrangos teisiniai santykiai, kurių pagrindu santechnikos darbus ginčo objekte apeliantės užsakymu atliko ieškovas, darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti įsiskolinimą už darbus yra pagrįstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui jo reikalaujamą priteisti įsiskolinimą.

Dėl palūkanų priteisimo

31. Atsakovė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteistos 2 040,55 Eur palūkanos, apskaičiuotos taikant 5 procentų palūkanų normą nuo nesumokėtos sumos už penkerius metus. Atsakovė teigia, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateiktas joks dokumentas, kurio pagrindu atsakovei kiltų pareiga atsiskaityti ir pagal kurį būtų galima nustatyti atsakovės vengimo atsiskaityti pradžios momentą. Kolegija atmeta šį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą. Civilinio kodekso 6.655 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba su užsakovo sutikimu anksčiau nustatyto termino. Nustačius, jog ieškovo atlikti darbai atsakovei buvo perduoti iki 2014 m. kovo 20 d., darbų perdavimo terminas laikytinas tuo atskaitos tašku, nuo kuriuo atsakovei kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu. Atsakovė pareigos atsiskaityti už perduotus darbus laiku neįvykdė, todėl atsakovei praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui už atsakovės palūkanas už nesumokėtą skolos dalį (Civilinio kodekso 6.210 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Nurodytų aplinkybių pagrindu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, apeliacinio skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

34. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1000 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų advokato teisinės pagalbos, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, išlaidų. Prašymą grindžia detalizuota pažyma apie teisinės pagalbos išlaidas ir pinigų priėmimo kvitu.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, nusprendžia, kad ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl, atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1000 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui R. L. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Memelio kapitalas“ priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.