Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas Anykščių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės N. M. 8374,42 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 625,57 Lt delspinigių ir iš atsakovo V. M. 8638,17 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 636,85 Lt delspinigių ieškovo naudai.

Nurodė, kad patikslintu ieškiniu padidina ieškinio reikalavimus, prašydami teismo iš atsakovų priteisti valstybinės žemės bei valstybinio fondo vandens telkinių nuomos mokestį bei delspinigius už 2010 metus. Ieškinio reikalavimų didinimą grindžia tuo, kad suėjus žemės nuomos mokesčio sumokėjimo terminui, nustatytam Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2010-07-29 sprendimo Nr. TS-261 4 punkte - iki 2010-11-15 atsakovai vis dar nėra sumokėję valstybinės žemės bei valstybinio fondo vandens telkinių nuomos mokesčio. Taip pat nurodė, kad atsakovai N. M. ir V. M. yra valstybinės žemės naudotojai. Jų naudojama valstybinė žemė, esanti Mickūnų k., Debeikių sen., Anykščių r. sav. ir užimanti 8,3964 ha, užstatyta atsakovams nuosavybės teise priklausančiais pastatais, o būtent 2003-09-15 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su Anykščių rajono vartotojų kooperatyvu, pagrindu įsigytais moksleivių poilsio stovyklos pastatais. Prieš įsigyjant pastatus, Anykščių rajono savivaldybės žemėtvarkos skyrius notarų biurui 2003-07-02 pateikė pažymą Nr. 8-292, kad vadovaujantis LR CK 6.394 ir 6.395 straipsniais, sutinka, kad naujiesiems pastatų savininkams būtų suteikta galimybė žemę pirkti arba nuomoti. Šiuo atveju pagal pastato ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, nesantis žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, taigi žemės sklypas atsakovams buvo perduotas naudotis kartu su iš to kylančiomis teisėmis bei pareigomis. Su atsakovais panaudos sutartis nėra sudaryta, bet nepaisant to, atsakovai žemės nuomos mokesčio nemoka, motyvuodami tuo, kad su jais nebuvo sudaryta žemės nuomos sutartis. Apmokestinimo pagrindas yra įtvirtintas Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklėse, patvirtintose LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1373. Pagal šių taisyklių 3 punktą, kadastro duomenis apie Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus asmenims suteiktus naudotis valstybinės žemės sklypus, dėl kurių pateikti prašymai privatizuoti, išsinuomoti ar gauti naudotis neatlygintinai, bet valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartys nesudarytos rengia duomenų tvarkytojai - teritoriniai žemėtvarkos skyriai. Pažymėjo, kad Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas buvo patvirtintas Utenos apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 16-819 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Anykščių rajone“. LR Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ patvirtinta, jog nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, mokėjimo tvarką bei terminus nustato savivaldybės savo teritorijos ribose. Remiantis minėtu teisės aktu ir LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ bei Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. TS-83, 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. TS-217 1.2 punktu, 2007 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. TS-431 1.1 punktu, 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. TS-274 1.1.4 punktu ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. TS-261 1.1.4 punktu, 2007-2010 metų laikotarpiu atsakovams N. M. ir V. M. buvo paskaičiuotas žemės nuomos mokestis - po 8374,42 Lt ir 625,57 Lt delspinigių kiekvienam iš atsakovų pagal žemės nuomos mokesčio deklaracijas: už 2007 m. mokestinį laikotarpį - po 3224,22 Lt ir 257, 94 Lt delspinigių, už 2008 m. - po 2418,17 Lt ir 212,80 Lt delspinigių, už 2009 m. - po 1349,27 Lt ir 124,14 Lt delspinigių, už 2010 m. - po 1382,76 Lt ir 30,69 Lt delspinigių. V. M. 1994-07-05 tipinės vietinių vandens telkinių nuomos verslinei žūklei sutarties ir 1997-10-24 tipinės vandens telkinio nuomos mėgėjiškai žūklei sutarties Nr. 16 pagrindu nuomojasi atitinkamai Staškūniškio tvenkinį, esantį Staškūniškio k., Kavarsko sen., Anykščių r. sav., ir Karališkių ežerą inventorinis Nr. 42-6, esantį Karališkių k., Kurklių sen., Anykščių r. sav. Minėtų sutarčių pagrindu bei vadovaujantis CK 6.545 straipsnio 1 dalimi atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, tačiau jo nėra sumokėjęs už 2008 ir 2010 metus. Už šį laikotarpį atsakovo nesumokėto vandens telkinių nuomos mokesčio, paskaičiuoto remiantis LR Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.3 punktu (taikant 0,1 procento žemės vertės nuomos mokesčio tarifą), dydis siekia 263,75 Lt, taip pat priskaičiuota 11,28 Lt delspinigių. Atsakovams buvo siųsti priminimai apie skolą Anykščių rajono savivaldybės biudžetui dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, tačiau skola nesumokėta.

A. N. M. ir V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 11 222 sprendimo dalį, kuria išieškotas valstybinės žemės nuomos mokestis iš N. M. 8 374,22 Lt ir 625,25 Lt delspinigių ir iš V. M. išieškota 8 668,17 Lt žemės nuomos mokesčio ir 636,85 Lt delspinigių. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad teismas netinkamai vertino neginčytiną aplinkybę, kad žemės sklypą atsakovams įstatymo nustatyta tvarka priskyrė tik 2010-09-01 t.y. sklypo suformavimo data yra 2010-04-16, o ne 2006 m., kaip teigiama skundžiamame teismo sprendime. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokio administracinio akto, sandorio ar kito teisinio pagrindo, patvirtinančio, kad atsakovai 2006 m. jau būtų galėję pradėti naudotis skypu. Jokio administracinio akto tuo klausimu nebuvo priimta, skypas suformuotas nebuvo. Be to nuo tos datos ir pati savivaldybė to žemės sklypo nebevaldė, jis buvo perduotas į valstybinį laisvos žemės fondą. Pažymėjo, jog 2006-12-14 žemės ribų paženklinimo aktas be valstybės ar savivaldybės atstovo parašų negali būti laikomas dokumentu ir negali būti vertinamas, kaip juridinę galią turintis dokumentas. Teisinę galią šis dokumentas įgijo tik nuo viršininko parašo atsiradimo. Tačiau šių argumentų teismas nevertino, o tai ir nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Be to ieškovo ieškinyje nenurodyta, už ką iš atsakovų yra ieškoma ši suma, kaip ji paskaičiuota. Ieškovo subjektinė teisė reikalauti iš atsakovų nuomos mokestį atsirado tik 2010-09-01 Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 34/2010-15-2 pagrindu. Pažymėjo, jog dėl ieškovo kaltės, dėl vilkinimo spręsti žemės priskyrimą, atsakovai netapo ginčo žemės naudotojais, negalėjo planuoti numatytos veiklos, o be žemės negalėjo ir nesinaudojo pačiais statiniais. Jie patyrė vien tik išlaikymo ir priežiūros išlaidas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nuo statinių įgijimo momento atsakovai būtų naudoję nepriskirtą žemę. Joks teisės aktas nenumato, kad vien statinių įsigijimo faktas automatiškai savininką prilygintų faktiniam žemės naudotojui.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Byloje yra kilę ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės atlygintinį naudojimąsi. Atsakovai neneigia jog jiems nuosavybės teise priklauso buvusios moksleivių poilsiavietės pastatai Debeikių seniūnijos Leleikių kaime, kurie stovi 8,3964 ha sklypo plote priskirtame pagal 2005 10 20 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-819 patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą (b.l. 67-75) su vėlesniu 2008 05 26 papildymu. Šalys neginčija sklypo ploto, bei faktinės aplinkybės, kad ginčo sklype yra atsakovams nuosavybės teise priklausantys pastatai. Kolegijos nuomone atsakovai neįrodė aplinkybės jog nesinaudoja sklypu, pats pastatų išsidėstymas sklype reiškia jų savininkų tokį naudojimąsi sklypu, nes sklypas yra užimtas jų pastatais. Kad buvusi moksleivių poilsio stovykla priklauso jiems atsakovai neneigia, taip pat pripažįsta turintys pastatų išlaikymo išlaidų. Tokios išlaidos paprastai siejamos su pastatų eksploatacija, kuri negalima nesinaudojant sklypu, kuriame pastatai stovi. Taigi atsakovai nepaneigė fakto jog faktiškai sklypu jie naudojosi visą ieškovo nurodytą laiką. Byloje pateiktas žemės sklypų paženklinimo aktas surašytas 2006 12 14, kurį abu ieškovai pasirašė, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jog sklypo ribos jiems turėjo būti aiškios (b.l. 76-78 ) jau minėto akto surašymo dieną.

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) yra ne kartą pasisakęs, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (LAT 2009 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).

LAT, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad šioje normoje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais, leidžia daryti išvadą, jog valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (LAT 2009 m. birželio 26 d. nutartis, civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009). Taigi prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį.

LAT 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009 nurodo jog valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė, teisės aktuose nustatyta tvarka, ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija), kiti specialieji įstatymai). Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas pateikia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, kad atsakovo žemės naudojimo teisė atsirado administracinių aktų pagrindu, jam kaip pastatų savininkui priskyrus sklypą pastatams eksploatuoti. Žemės įstatymo prasme jie yra žemės naudotojais. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemė administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.