Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vaclovo Pauliko ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinė byla pagal atsakovų A. L. ir D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. ieškinį atsakovams D. L. ir A. L. dėl turtinės žalos atlyginimo ir atsakovų A. L. ir D. L. priešieškinį ieškovei A. O. dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovė A. O. prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų A. L. ir D. L. 1623,95 EUR žalai atlyginti, taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

25. Apeliantai konstatavo, kad nors eismo įvykio metu transporto priemone vairavo ieškovės A. O. sutuoktinis A. O. nepanaikina transporto savininkės atsakomybės už padidinto pavojaus šaltinio padarytą žalą. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pagal priešieškinį tinkamumo, nesiaiškino valdymo transporto priemonės perdavimo teisėtumo, ar eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir t.t. Byloje yra dalis administracinio nusižengimo bylos, priimti nutarimai, tačiau nebuvo nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis buvo neapdraustas ar A.O. negalėjo jo vairuoti.

28. Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą, atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos ryšį. Nukentėjusios amžiaus kriterijus nėra reikšmingiausias ir svarbiausias, todėl vien dėl to, kad teismas neanalizavo V. L. amžiaus, nereiškia, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas.

35. Siekiant paneigti naujai nurodytus apeliacinio skundo motyvus dėl privalomojo draudimo nebuvimo ir teisės vairuoti nebuvimo ieškovė prašo prijungti ginčo automobilio įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei vairuotojo A.O. vairuotojo pažymėjimą. Šie įrodymai patvirtina, kad eismo įvykio metu automobilis buvo apdraustas bei teisėtai ir esant ieškovės sutikimui buvo valdomas jos sutuoktinio A.O.. Įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik gavus apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

36. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

37. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

38. Nustatyta, kad Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos pareigūno 2020-05-11 nutarime dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos nutraukimo Nr. 07-20-9522451, taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) g. , (duomenys neskelbtini) gatvės link įrengti kelio ženklai Nr. 329 (Greičio ribojimas iki 40 km/h), ir kelio ženklas Nr. 105 „Vaikai“ (Kelio ruožas prie vaikų įstaigos (mokyklos, žaidimo aikštelės ir pan,) kur važiuojamoje dalyje gali būti vaikų) be papildomų lentelių. Apeliantams kelia abejones argumentas, kad pėsčioji V. L. išbėgo į važiuojamąją dalį, sudarydama netikėtą ir neišvengiamą kliūtį transporto priemonei VW Passat v/n LBK 216, dėl ko ir buvo patrenkta. Paminėto 2020-05-11 nutarimo matyvojamuoje dalyje yra teiginys, kad „...tyrimo metu nepavyko gauti objektyvių duomenų, kurių pagrindų galima teigti, kad vairuotojo A. O. veiksmuose būtų tokių prieštaravimų KET reikalavimams, kurie būtų priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Administracinio nusižengimo byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų...“. Tuomet, remiantis kokiais faktiniais duomenimis administracinio nusižengimo bylą tiriantis pareigūnas padarė išvadą, kad V.L. pažeidė KET 9,42,44 punktų reikalavimus ir tuo padarė administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 428 str. 3 d.

40. Apeliantai laikosi pozicijos, jog 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1057(21) nėra ir negali būti laikomas įrodymu byloje, nes išvados tikėtinos ir pagal jį negalima neabejotinai pripažinti eismo įvykio mechanizmo, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad eksperto išvados duomneys yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas atliko visapusišką ir išsamų aplinkybių bei duomenų tyrimas. Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą vertino, kad 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1057(21) pateiktas tikėtinas įvykio mechanizmas yra teisingas, todėl apeliantai nepagrįstai remiasi vien tuo, kad negalima neabejotinai pripažinti, kad eismo įvykio mechanizmas buvo toks, koks nurodytas ekspertizės akte. Apeliantai nepagrįstai kelia abejones dėl atliktos ekspertizės, kuri yra nuosekli, atlikta pagal byloje surinktus duomenis, apeliantai taip pat nenurodo, kodėl ji gali būti prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems įrodymams ir kodėl ja remtis nebūtų tikslinga.

41. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai rėmėsi ir kitais byloje priimtais procesiniais dokumentais (pvz. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimu nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną) bei kitais byloje esančiais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina analogiškas įvykio aplinkybes.

42. Taip pat pritartina apylinkės teismo išvadai, kad nei viename byloje esančiame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020 m. gegužės 11 d., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimai ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-19 nutartyje) nėra konstatuoti transporto priemonės valdytojo A. O. neteisėti veiksmai, sąlygoję ginčo eismo įvykį. Tuo tarpu duomenų, pagrindžiančių V. L. neteisėtų veiksmų buvimą yra. V. L. neteisėtus veiksmus patvirtina byloje surinkti duomenys – tarnybiniai pranešimai, eismo įvykio planas, eismo įvykio pagal vairuotojo ir pėsčiosios parodymus sudarytos schemos, nuotraukos ir kt. Nors apeliantai D. L. ir A. L. teigia, kad vien tai, kad V. L. ėjo keliu ne per pėsčiųjų perėją savaime nepatvirtina, kad jos veiksmai buvo pagrindinė ir vienintelė priežastis eismo įvykiui kilti, tačiau akivaizdu, kad būtent V. L. pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, nedaryti žalos kitų asmenų turtui, šiuo atveju pažeidžiant KET 9, 42, 44 punktus, sukėlė eismo įvykį ir taip pat buvo padaryta žala automobiliui VW Passat.

43. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartiniai, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą, atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos ryšį. Šiuo atveju apeliantai teigia, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nevertino pėsčiosios amžiaus. Atsižvelgus nurodytas atsakomybės sąlygas, kurios turi būti nustatytos, amžiaus kriterijus nėra reikšmingiausias ir svarbiausias, todėl vien dėl to, kad teismas neanalizavo V. L. amžiaus, nereiškia, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas.

44. Nukentėjusiosios V. L. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, ar ji stovėjo kelyje ties viduriu, kai buvo partrenkta automobilio VW Passat, ar žengė vieną žingsnį į eismo juostą, kuria važiavo šis automobilis. Pirmosios instancijos teismas nurodė jog nepilnametė liudytoja teismo posėdyje sklandžiai pasakojo, kaip ji atėjo iki važiuojamosios kelio dalies priešingų eismo krypčių skiriamosios juostos, tačiau vėliau jos parodymai tapo prieštaringi. V. L. negalėjo nurodyti, kaip ji atsidūrė priešingoje eismo juostoje, nenurodė aplinkybių, trukdančių pamatyti artėjantį automobilį, nors kategoriškai teigė, jog vairuotojas ją turėjo matyti, nes paros metas buvo šviesus ir kelyje nebuvo kliūčių, apsunkinančių matomumą, tačiau ankstesniuose parodymuose V. L. paaiškino, kad ėjo per gatvę ne per pėsčiųjų perėją, perėjusi vieną eismo juostą apsidairė, ir padariusi vieną žingsnį buvo partrenkta. Taip pat nurodė, jog neprisimena, ar buvo šviesus paros metas, ar tamsus“. 2021-12-15 teismo posėdžio metu V.L. nurodė, ,,kad stovėjau per pusę kelio ir tada ją partrenkė“. V. L. 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdžio metu (AN byloje I t. 183 b.l.) parodė, kad ji, eidama per kelią, sustojo kelio viduryje, kad pasižiūrėtų, ar yra automobilių, nepamatė automobilio, nespėjo nei žingsnio padaryti kai ją partrenkė automobilis. Akivaizdu, kad V. L. nuolat keičia savo parodymus, jie visiškai nenuoseklūs.

45. V. L. apklausta teisme nurodė, kad skubėjo į autobusą, nes jie retai važiuoja. Šie argumentai patvirtina faktą, kad pėsčioji per kelią judėjo greičiau nei įprastai eidama (t.y. bėgdama), taip vairuotojui A. O. sudarydama netikėtą ir neišvengiamą kliūtį ir tai sąlygojo, kad vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso išbėgančios pėsčiosios partrenkimo (ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) išvadų 2 p.). Todėl atmestini V.L. parodymai, kad ji ėjo paprastai- nei greitai, nei lėtai. Tuo tarpu, A. O. duoti parodymai viso proceso metu nekito, jis įvykį visuomet prisimena taip pat, todėl yra labiau tikėtina, kad jo parodymai yra patikimesni.

46. Tai gi, nustatytas objektyvus faktas, kad V.L. atsitrenkė į automobilio VW Passat automobilio kairės pusės šoną, kadangi buvo apgadintas kairysis automobilio šonas (kairės pusės galo vaizdo veidrodėlis, priekinės kairės pusės durelės, priekinės kairės pusės sparnas ir kt.), o ne automobilio priekis, kas pagrindžia faktą, kad V. L. bėgo per kelią ir taip sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį, kadangi VW Passat vairuotojas niekaip negalėjo išvengti susidūrimo su V.L.. Logiška manyti, kad priešingu atveju, jeigu tariamai mergaitė būtų automobilio kliudyta, tai būtų sugadinta labiau automobilio priekinė dalis ir apgadinimai būtų mažesni.

47. Apeliantai teigia, jog eismo įvykis kilo kelio ruože, kuris pažymėtas kelio ženklu Nr. 105 „Vaikai“ ir kad vairuotojai šiame kelio ruože turi būti itin atidūs. Kelio ruože, paženklintame kelio ženklu „Vaikai“ vairuotojai turi būti ypač dėmesingi ir turėtų tikėtis, kad važiuojamoje dalyje gali atsirasti vaikų, tačiau priešpriešinis transportas, važiuojantis savo eismo juosta, negali būti įvardintas kaip kliūtis ir vien jo buvimas neįpareigoja vairuotoją stabdyti, ar tuo labiau sustoti.

48. Nors V. L. duodama nenuoseklius parodymus teigė, jog autobuso tuo metu nebuvo, tačiau visuma įrodymų patvirtina, kad eismo įvykio metu tiek A. O., tiek V. L. matomumą ribojo kita transporto priemonė. Tačiau visuma įrodymų patvirtina faktą, kad tiek automobilio VW PASSAT vairuotojui A. O., tiek pėsčiajai V. L. matomumą ribojo pravažiuojantis autobusas.

49. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Vlado Miliaus 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimas, kuriame teigiama, kad V.L. nurodė, kad prieš įžengdama į važiuojamąją dalį nepastebėjo atvažiuojančių automobilių nei iš kairės nei iš dešinės, po ko sustojo kelio viduryje, apsidairė ir nemačiusi automobilio padarė vieną žingsnį ir buvo partrenkta. Tokie pėsčiosios paaiškinimai kelia daug klausimų, kaip ji gali nematyti atvažiuojančio automobilio, jeigu lauke buvo dar šviesu ir automobilis nuo jos buvo labai nedideliu atstumu t.y. jai pajudėjus vieną žingsnį nuo ašinės linijos buvo partrenkta, kai automobilis buvo visai šalia jos. Taigi pėsčiosios parodymai tik patvirtina, kad jai matomumą užstojo kažkoks objektas, neatmetama galimybė, kad tai vairuotojo nurodomas autobusas. Faktą, kad eismo įvykio metu, matomumas buvo ribojamas autobuso, patvirtina ir 2020 m. kovo 10 d. įvykio dieną duotas paties A. O. paaiškinimas, kuriame nurodė, kad matomumas buvo blogas dėl su juo prasilenkiančio autobuso. 2021 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. eAN2-19-497/2021 taip pat konstatavo, kad nebuvo tiriamos ir vertinamos su įvykio metu atsiradusia kliūtimi (iš priekio atvažiuojantis autobusas, kuris ribojo matomumą iš kairės) susijusios aplinkybės (11 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog tiek pėsčiajai V. L., tiek ir automobilį vairavusiam A. O. matomumas buvo ribojamas dėl su A. O. prasilenkiančio autobuso, egzistavo. Dėl šios priežasties 2021 m. birželio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto pateiktame ekspertizės akte Nr. 11-1057 (21), nurodyta antroji išvada, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas 30-35-40 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso bėgančios pėsčiosios partrenkimo, laiku reaguodamas stabdymui, yra teisinga.

50. Pirmos instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad anksčiau aptarti administracinio nusižengimo bylose priimti nutarimai ir nutartys neturi jokios prejudicinės reikšmės, nagrinėjamai civilinei bylai. Todėl atmestini apeliantų motyvai, kad teismas turėjo remtis administracinio nusižengimo byloje priimta 2021-11-19 nutartimi, kurioje buvo nurodyta, kad nėra neginčytinų įrodymų, kad buvo autobusas ar kita kliūtis, nes nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, reikalingi neginčytini įrodymai ar taikyti bei vertinti joje nustatytas faktines aplinkybes.

51. Nors byloje nebuvo objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, liudytojų parodymų, vaizdo įrašų ir kt.), patvirtinančių A. O. parodymus dėl kelyje važiavusio autobuso, iš už kurio neva išbėgo V. L., civiliniame procese galioja rungimosi principas, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias nurodo, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų į pareikštus reikalavimus pagrindu. Vien tik faktas, jog į bylą nebuvo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame aiškiai matosi važiuojantis autobusas, dar nereiškia, kad šios aplinkybės nebuvo. Pažymėtina, kad civilinis procesas nereikalauja kategoriškų išvadų (taip, kaip to yra reikalaujama administraciniame procese), užtenka, kad būtų įrodytas labiausiai tikėtinas faktas, kuris pagrindžiamas byloje esančiais duomenimis. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017; 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016; kt.).

52. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad labiausiai tikėtina, kad A. O. ir V. L. matomumą ribojo kita transporto priemonė, dėl šios priežasties V. L. tapo neišvengiama ir netikėta kliūtimi, kurios nematė ir negalėjo laiku pastebėti transporto priemonę vairavęs A. O.. Dėl šios priežasties vairuotojas A. O. kelio ruože, kuris pažymėtas kelio ženklu Nr. 105 „Vaikai“, nepažeidė pareigos būti itin atidžiu. Pagrįstas argumentas, kad priešpriešinis transportas (autobusas), važiuojantis savo eismo juosta, negali būti įvardintas kaip kliūtis ir vien jo buvimas neįpareigoja vairuotoją stabdyti, ar tuo labiau sustoti.

Dėl priešieškinio

53. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovai pareiškė ieškovei priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės kaip padidinto pavojaus šaltinio savininkės neturtinę žalą už nepilnametės dukros V. L. partrenkimą per eismo įvykį. Apeliantai konstatavo, kad nors eismo įvykio metu transporto priemone vairavo ieškovės sutuoktinis A. O., tai nepanaikina transporto savininkės atsakomybės už padidinto pavojaus šaltinio padarytą žalą.

54. Transporto priemonės valdytojo sąvoka įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 83 d.: transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju ieškovė, esanti transporto priemonės savininke, eismo įvykio metu žodiniu sutikimu ir faktiniais veiksmais buvo perdavusi valdyti transporto priemonę savo sutuoktiniui A. O., kuris ją vairavo eismo įvykio metu. Vairuotojas eismo įvykio metu transporto priemonę valdė patikėjimo teise ir eismo įvykio metu būtent automobilį vairavęs asmuo buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi šiuo atveju, už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą turėtų atsakyti ne automobilio VW Passat savininkė ieškovė A. O., o transporto priemonę valdęs A. O.. Kaip jau minėta, tačiau, kaip minėta, nenustatytos ir visos būtinos sąlygos žalos atlyginimui.

55. Be to, pagal LR CK 6.270 str. 1 d. asmuo, kurio veikla susijusiu su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota V. L., priežastimi buvo jos didelis neatsargumas, o transporto priemonės valdytojo neteisėti veiksmai neįrodyti. Nukentėjusioji pati elgėsi neapdairiai, kirto kelią ne tam pritaikytoje vietoje, taip pat sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį. Kaip minėta, A. O. veiksmuose nebuvo nustatytas neteisėtumo faktas, todėl atsakomybė pagal šį straipsnį negalėtų kilti dar ir todėl, kad A. O. veiksmuose neatitinka nėra būtinų CK 6.270 str. 1 d. nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl naujų įrodymų

56. Apeliantai apeliacinime skunde nurodė naują argumentą, kad teismas nesiaiškino valdymo transporto priemonės perdavimo teisėtumo, ar eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas Teisėjų kolegija prijungia prie bylos naujus įrodymus ginčo automobilio įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei vairuotojo A.O. vairuotojo pažymėjimą, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik gavus apeliacinį skundą (CPK 314 str.).

57. Apeliantai skunde nurodo motyvus, kad teismas nesiaiškino valdymo transporto priemonės perdavimo teisėtumo, ar eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir t.t. Byloje yra dalis AN bylos, priimti nutarimai, tačiau nebuvo nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis buvo neapdraustas ar A.O. negalėjo jo vairuoti. Ieškovai taip pat pateikė ginčo automobilio įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei vairuotojo A.O. vairuotojo pažymėjimą. Šie įrodymai patvirtina, kad eismo įvykio metu automobilis buvo apdraustas bei teisėtai ir esant ieškovės sutikimui buvo valdomas jos sutuoktinio A.O..

58. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

59. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

61. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos iš apeliantų apeliacinės instancijos teisme patirtos 484 Eur atstovavimo išlaidos lygiomis dalimis iš kiekvieno apelianto(CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. L. ir D. L. ieškovei A. O. po 242 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.