Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Tamošaitienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vyčio komisarai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1928-457/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vyčio komisarai“ ieškinį atsakovui V. R., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“, A. L. dėl dalykinės reputacijos gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vyčio komisarai“ ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovas V. R. 2024 m. lapkričio 15 d. „Lietuvos rytas“ laikraštyje aktualijų skiltyje 10–11 puslapyje duodamas interviu straipsniui „Su Rubliu ėjęs obuoliauti jau neteko krūvos eurų“, tas pats straipsnis 2024 m. lapkričio 18 d. 20.15 val. buvo paskelbtas ir portale www.lrytas.lt pavadinimu „Anksčiau nusikaltėliai neįtikusius verslininkus veždavo į mišką, dabar laikai keičiasi: „Gal mane nušaus, bet bus, kaip bus“, nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2024/11/18/news/anksciau-nusikalteliai-neitikusius- verslininkus-vezdavo-i-miska-dabar-laikai-keiciasi-gal-mane-nusaus-bet-bus-kaip-bus35151969 (toliau – Straipsnis), paskleidė ieškovės dalykinę reputaciją žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias; įpareigoti atsakovą „Lietuvos rytas“ laikraštyje ir portale www.lrytas.lt, per priemones, kuriomis buvo paskleisti ieškovę diskredituojantys, įmonės dalykinę reputaciją gadinantys tikrovės neatitinkantys duomenys, paskleisti viešus paneigimus su atsiprašymu; priteisti iš atsakovo ieškovei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2024 m. lapkričio 15 d. „Lietuvos rytas“ laikraštyje aktualijų skiltyje 10–11 puslapyje buvo išspausdintas ir publikuotas Straipsnis, kuris 2024 m. lapkričio 18 d. 20.15 val. buvo paskelbtas ir portale www.lrytas.lt. Teigė, kad šiuo Straipsniu atsakovas sumenkino ieškovės dalykinę reputaciją ir ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Ieškovė kreipėsi į atsakovą su pretenzija, kuria atsakovo prašė per 14 kalendorinių dienų nuo šio reikalavimo išsiuntimo registruotu paštu dienos: a) tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis buvo paskleisti ieškovę diskredituojantys, įmonės dalykinę reputaciją gadinantys tikrovės neatitinkantys duomenys, paskleisti viešus paneigimus su atsiprašymu; b) sumokėti ieškovei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; c) pateikti raštišką patvirtinimą, kad pirmiau nurodyti veiksmai buvo atlikti per 14 dienų nuo šios pretenzijos išsiuntimo dienos. Atsakovas su pretenzija nesutiko ir joje prašomus įpareigojimus atsisakė vykdyti.

3. Ieškovė teigė, kad visame Straipsnyje nurodomi tikrovės neatitinkantys faktai apie ieškovės vadovą V. K.. Ieškovė Straipsnyje nurodoma kaip nepatikima, nes jai vadovauja asmuo, kuris buvo suimtas dėl nužudymo. Taip pat Straipsnyje nurodoma, kad įmonę įkūrė su nusikalstamomis veikomis siejami asmenys. Nurodė, kad atsakovo paskelbta informacija apie ieškovę ir jos direktorių turi įtakos formuojant visuomenės nuomonę apie įmonę. Paskelbtais įrašais buvo pakenkta įmonės dalykinei reputacijai. Žeminančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos apie direktorių skleidimas ir įmonės vardo paminėjimas Straipsniuose sukėlė tiesioginius ir netiesioginius neigiamus padarinius ieškovei. Atsakovo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys sumenkino juridinio asmens dalykinę reputaciją, pasitikėjimą ieškove ir jos vykdoma veikla. Tokiais savo veiksmais ir šmeižtu atsakovas sukėlė neigiamą visuomenės nusistatymą prieš įmonę. Teigė, kad ieškovės vadovui niekada nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis nebuvo suimtas, o ieškovė, kaip juridinis asmuo, niekada nebuvo tiesiogiai ir netiesiogiai susijusi su Straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. „Lietuvos ryto“ dienraštis bei www.lrytas.lt tinklalapis yra vieši ir turi daug skaitytojų, todėl per šias informavimo priemones viešai skelbiama informacija yra matoma didelio rato asmenų. Ši istorija turėjo didelį atgarsį visuomenėje ir sukėlė ieškovei nepataisomą žalą, nukentėjo ieškovės dalykinė reputacija, sumažėjo klientų skaičius, pradėjo sklisti įvairios kalbos apie ieškovės galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu. Iš pateiktų Straipsnių akivaizdžiai matyti, kad atsakovo pateikta informacija yra suformuluota kaip teiginiai, atsakovas faktus pateikia taip, kad jie realiai egzistavo. Atsakovo išsakytuose žodžiuose korespondentui nėra jokių pasiūlymų, dvejonių, abejonių, klausimų ar nuomonės išreiškimo požymių.

4. Mano, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas neteisėtai, sąmoningai, nepaisant ieškovės teisių, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją žiniasklaidai, padarė ieškovei neturtinę žalą, kuri pasireiškia juridinio asmens dalykinės reputacijos sugadinimu. Todėl, atsižvelgiant į atsakovo tyčinius veiksmus, t. y. siekimą pakenkti ieškovei, jos vardui, ieškovės vadovui bei neigiamas pasekmes, kurias sukėlė atsakovas savo neteisėtais veiksmais, padaryta neturtinė žala ieškovei vertinama 3 000 Eur suma.

5. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad nepaskleidė jokių duomenų, neatitinkančių tikrovės bei pažeidžiančių juridinio asmens – ieškovės – dalykinę reputaciją. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėtu Straipsniu buvo pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija. Ieškovė nepateikė įrodymų, informaciją dienraščiui pateikė atsakovas, kad informacija Straipsnyje pateikta neteisinga, kad informacija buvo žalinga, o taip pat tarp priežasties ir pasekmės egzistuoja ryšys. Ieškovė neįrodė, kad paskleista informacija tiesiogiai prisidėjo prie reputacijos pablogėjimo ir sukėlė konkrečią žalą. Atsakovas išsakė savo nuomonę dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentui, tačiau, kaip jo nuomonę suprato žurnalistas ir perteikė jo mintis, negali lemti atsakovo atsakomybės. Tai, kaip atsakovo išsakytus teiginius suprato ieškovė, savaime nereiškia, kad būtent tokia nuomonė apie ją buvo paskleista. Atsakovas interviu davė sąžiningai, nesiekdamas apšmeižti ieškovės, pakenkti jai ar jos dalykinei reputacijai.

6. Trečiasis asmuo UAB „Lietuvos rytas“ pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, jame nurodė, kad laikraštyje „Lietuvos rytas“ 2024 m. lapkričio 15 d. paskelbtą Straipsnį parengė žurnalistas A. L.. Pateikdamas redaktoriui parengtą Straipsnį, žurnalistas nurodė, kad turi visus leistinus įrodymus, pagrindžiančius jame skelbiamos informacijos patikimumą ir atitikimą tikrovei.

7. Trečiasis asmuo A. L. pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Straipsnyje tiksliai pacitavo atsakovo žodžius, nesiekdamas formuoti savo nuomonės ar vertinimo apie ieškovę. Straipsnyje aiškiai nurodyta, kad teiginiai yra atsakovo pasisakymai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidas.

9. Teismas padarė išvadą, kad korespondento publikuotas Straipsnis yra apie atsakovo darbo žemės ūkio bendrovėje (toliau – ŽŪB) „Šušvė“ su R. U. patirtis, o ne apie ieškovę ir jos vadovą. Teismas nustatė, kad ne atsakovas pasakė Straipsnyje pacituotus teiginius – „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra Rublio sargybinis ir dabartinis „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“ (toliau – Straipsnio citata Nr. 1) bei „Jis atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“ (toliau – Straipsnio citata Nr. 2), o šiuos teiginius sudėliojo pats korespondentas iš viso jo pokalbio su atsakovu. Teismas padarė išvadą, kad korespondentas ieškovės vadovą Straipsnyje susiejo su ieškove ir Straipsnyje keliose vietose akcentavo, kad V. K. yra ieškovės vadovas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad imdamas interviu iš atsakovo apie ieškovę ir jos vadovą pradėjo kalbėti pats korespondentas. Atsakovas korespondento nurodytiems teiginiams pritarė ir papildė savo įžvalgomis.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas, ilgą laiką bendravęs su R. U., pastarojo aplinkos žmonėmis, iš žiniasklaidos žinojo, kad R. U. buvo sulaikytas ir suimtas dėl įtarimo nusikalstamo pasaulio „Daškinių“ grupuotės lyderio R. D., pravarde „Daškė“, nužudymu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas žinodamas, jog R. U. į tuo metu atsakovo vadovaujamą ŽŪB „Šušvė“ visada atvykdavo su ieškovės atstovu, kurį laikė R. U. apsauginiu, iš R. U. sužinojęs, kad ir V. K. tą pačią dieną buvo sulaikytas, padarė subjektyvią išvadą, kad dėl to paties asmens nužudymo buvo sulaikytas ir ieškovės atstovas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nurodydamas, jog ieškovės atstovas buvo sulaikytas (suimtas) kartu su R. U. ir R. D. dėl įtarimo R. D. nužudymu, išreiškė savo nuomonę, kuri yra paremta jo subjektyvių faktų ir duomenų vertinimu, t. y. atsakovas paskleidė nuomonę, bet ne žinią.

11. Pasisakydamas dėl Straipsnio citatos Nr. 2, kurį ieškovė vertina kaip žinią apie tai, kad ieškovę įkūrė su nusikalstamomis veikomis siejami asmenys R. U. ir R. D., teismas nurodė, kad informaciją, jog V. K. yra ieškovės vadovas, pateikė korespondentas. Atsakovas neteigė, kad ieškovės steigėjas yra ir R. D., jis pokalbio metu darė prielaidą, teigdamas, kad „gal jis (R. U.) su Ilgu (R. D.) viską susikūrė“. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas išreiškė nuomonę, bet ne žinią. Teismas akcentavo, kad tiesiogiai, žodis į žodį teiginio – „Jis (t. y. R. U.) atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“ – pokalbio metu atsakovas nesakė, tokį teiginį iš visos atsakovo papasakotos istorijos sukūrė ir parašė korespondentas.

12. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pokalbio su korespondentu metu, išsakė savo subjektyvią nuomonę dėl ieškovės vadovo, ieškovės steigėjų, o ją, savaip interpretuodamas, suformuodamas taip, kad patrauktų skaitytojų dėmesį, parašė korespondentas. Teismas nurodė, kad korespondento ir atsakovo pokalbio garso įraše girdėti, kad būtent tokių teiginių, kurie parašyti Straipsnyje, žodis į žodį atsakovas nepasakė. Straipsnis yra apie ŽŪB „Šušvė“, apie R. U., bet ne apie UAB „Vyčio komisarai“ ir ne apie jos vadovą. Atsakovas nesiekė sumenkinti ieškovės dalykinės reputacijos, nes Straipsnis yra ne apie ieškovę ar jos vadovą, o apie kitą asmenį ir kitas įmones, ieškovė ir jos vadovas paminimi tik tarp kitko. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo Straipsnyje nurodytos aplinkybės apie ieškovę ir jos vadovą yra atsakovo asmeninis faktinių aplinkybių ir duomenų vertinimas, t. y. nuomonė. Teismas pažymėjo, kad tokie atsakovo teiginiai negali būti pripažinti žinia, o vertinami kaip nuomonė, kuri nepažeidė ieškovės dalykinės reputacijos, nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo nustatytas žinios paskleidimo faktas.

13. Teismas pažymėjo, kad, nenustačius žinių paskleidimo fakto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnyje įtvirtinta civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma, nes asmens garbė ir orumas, juridinio asmens dalykinė reputacija CK 2.24 straipsnio pagrindu ginami tik nustačius tam tikrų aplinkybių visumą (žinių paskleidimo faktą; faktą, kad žinios yra apie ieškovą; faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės; faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą). Teismas ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Vyčio komisarai“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai:

14.1. pripažinti, kad atsakovas 2024 m. lapkričio 15 d. „Lietuvos rytas“ laikraštyje aktualijų skiltyje 10–11 puslapyje duodamas interviu Straipsniui „Su Rubliu ėjęs obuoliauti jau neteko krūvos eurų“, tas pats Straipsnis 2024 m. lapkričio 18 d. 20.15 val. buvo paskelbtas ir portale www.lrytas.lt pavadinimu „Anksčiau nusikaltėliai neįtikusius verslininkus veždavo į mišką, dabar laikai keičiasi: „Gal mane nušaus, bet bus, kaip bus“, nuoroda į Straipsnį: https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos- pulsas/2024/11/18/news/anksciau nusikalteliai neitikusius-verslininkus-vezdavo-i-miska-dabar-laikai-keiciasi-gal-mane-nusaus-bet-bus-kaip-bus--35151969, paskleidė ieškovės dalykinę reputaciją žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias;

14.2. įpareigoti atsakovą „Lietuvos rytas“ laikraštyje ir portale www.lrytas.lt, per priemones, kuriomis buvo paskleisti ieškovę diskredituojantys, ieškovės dalykinę reputaciją gadinantys tikrovės neatitinkantys duomenys, paskleisti viešus paneigimus su atsiprašymu;

14.3. priteisti iš atsakovo ieškovei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

14.4. priteisti iš atsakovo ieškovei 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

14.5. priteisti iš atsakovo ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog Straipsnyje nurodytos aplinkybės apie ieškovę ir jos vadovą yra atsakovo asmeninis faktinių aplinkybių ir duomenų vertinimas, t. y. nuomonė. Pažymi, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo Straipsnyje pateikti teiginiai turi būti vertinami ne kaip jo subjektyvus aplinkybių vertinimas, o kaip žinia. Atkreipia dėmesį, jog Straipsnyje nėra vartojami tokie pasakymai kaip „galbūt buvo suimtas“, „galbūt atvykdavo“ ir pan., sakiniuose nėra išreiškiama atsakovo minčių, idėjų ar abejonių, kas galėtų suponuoti atsakovo nuomonės, o ne fakto konstatavimą. Pirmosios instancijos teismo nepagrįstą ir paviršutinišką aplinkybių vertinimą taip pat pagrindžia ir tai, jog skundžiamame sprendime nurodoma, jog atsakovas, ilgą laiką bendravęs su R. U., pastarojo aplinkos žmonėmis, iš žiniasklaidos žinojo, kad R. U. buvo sulaikytas ir suimtas dėl įtarimo nusikalstamo pasaulio „Daškinių“ grupuotės lyderio R. D., pravarde „Daškė“, nužudymu, taip pat, jog atsakovas, žinodamas, kad R. U. į tuo metu atsakovo vadovaujamą ŽŪB „Šušvė“ visada atvykdavo su apeliantės atstovu, kurį laikė R. U. apsauginiu, iš R. U. sužinojęs, kad ir V. K. tą pačią dieną buvo sulaikytas, padarė subjektyvią išvadą, kad dėl to paties asmens nužudymo buvo sulaikytas ir apeliantės atstovas. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl neva atsakovo pateiktos subjektyvios išvados prieštarauja pačiame Straipsnyje išdėstytoms atsakovo sakinių konstatuojamosioms konstrukcijoms („suimtas dar vienas žmogus <...> trečias yra <...> V. K.“; „atvykdavo su <...> V. K.“ ir pan.) ir byloje esančiame garso įraše atsakovo nurodytiems konstatuojamiesiems teiginiams (atsakovo klausia „Ar tas trečias asmuo suimtas už nužudymą buvo V. K.?“, į ką atsakovas labai aiškiai atsakė „Taip, taip“, A. L. dar kartą pasitikslino, ar tikrai už nužudymą, į ką atsakovas atsakė „Taip, už nužudymą, lygtais jisai netgi ir šovė“).

15.2. Pažymi, jog šiuo atveju atsakovas apeliantės direktoriui Straipsnyje priskyrė baudžiamaisiais įstatymais uždraustą, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtą savybę – atsakovas įvardijo apeliantės direktorių kaip buvusį suimtą už R. D. nužudymą. Iš Straipsnyje pateiktų konstatuojamojo pobūdžio formuluočių skaitytojai galėjo suprasti, kad Straipsnyje yra pateikti neginčijami faktai apie apeliantę ir jos direktorių, egzistuojant apeliantės sąsajoms su nusikalstamo pasaulio atstovais. Akivaizdu, jog tokios itin neigiamos ir apeliantės direktoriaus asmenį, atitinkamai ir pačią apeliantę diskredituojančios savybės priskyrimas yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl, priešingai nei buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo, tokie atsakovo pasakymai turėjo būti įvertinti ne kaip jo nuomonė, o kaip žinia. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, kad tai, kaip atsakovo išsakytus teiginius suprato apeliantė, savaime nereiškia, kad būtent tokia nuomonė apie ją buvo paskleista bei kad atsakovas interviu davė sąžiningai, nesiekdamas apšmeižti apeliantės, pakenkti jai ar jos dalykinei reputacijai. Pažymi, kad bet kuris skaitytojas, perskaitęs, jog apsaugos paslaugas teikiančios įmonės direktorius buvo suimtas dėl asmens nužudymo, susidarytų vienodą neigiamą nuomonę apie pačią apsaugos paslaugas teikiančią įmonę. Šiuo atveju taip pat visiškai nesvarbu, kokiais ketinimais vadovaudamasis atsakovas pateikė savo teiginius apie apeliantę – svarbu yra pats konstatuojamųjų duomenų pateikimo faktas, o ne atsakovo valia ir susiformavę ketinimai interviu davimo momentu. Pažymi, kad šiuo atveju atsakovas neįrodė, jog jo paskleisti duomenys atitinka tikrovę, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai į tai neatsižvelgė ir paviršutiniškai vertino faktines bylos aplinkybes.

15.3. Nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog apeliantės direktorius nebuvo suimtas dėl nužudymo. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią reikšmingą faktinę aplinkybę, akivaizdžiai įrodančią, kad atsakovo Straipsnyje paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, jog Straipsnis yra apie atsakovo darbo ŽŪB „Šušvė“ su R. U. patirtis, o ne apie apeliantę ir apie jos vadovą. Pažymi, kad šiuo atveju teisingam ginčo išnagrinėjimui neturi teisinės reikšmės, ar Straipsnis išimtinai buvo dedikuotas apeliantei, ar kitiems asmenims bei koks buvo atsakovo tikslas, duodant interviu ir jo pagrindu paviešinant Straipsnį. Esminis momentas yra tai, jog Straipsnyje buvo viešai pateikti akivaizdžiai užgaulūs, įžeidžiantys, nepagrįstai kaltinantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys, neigiamai apibūdinantys apeliantės vadovą, o per jį – ir pačią apeliantę. Ginčo nagrinėjimui taip pat neturi reikšmės, kad Straipsnyje apie apeliantę ir jos vadovą pasisakoma tik keliose vietose – svarbiausia, koks buvo pasisakymo turinys. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tai, kad Straipsnyje daugiausia buvo kalbėta apie kitus, su šios civilinės bylos nagrinėjimu nesusijusius asmenis, o apeliantės vadovas ir pati apeliantė buvo paminėti tik keliose eilutėse, savaime pagrindžia, kad apeliantės dalykinė reputacija nebuvo pažeista.

15.4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Straipsnyje niekur nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra nurodoma, kad ji yra „nepatikima“ bendrovė, jog tai yra subjektyvus pačios apeliantės Straipsnyje nurodyto teiginio vertinimas, jo interpretavimas. Akcentuoja, kad apeliantė yra apsaugos paslaugas teikianti įmonė, todėl tokie Straipsnyje pateikiami duomenys, kad ji buvo įkurta nusikalstamo pasaulio atstovų, o pats apeliantės direktorius buvo suimtas už nužudymą, skaitytojui suformuoja įsitikinimą, kad apeliantės veiklos vykdymo principai yra kvestionuotini, o sąsajos su nusikalstamu pasauliu atgrasytų asmenis nuo kreipimosi į ją dėl paslaugų suteikimo. Nors Straipsnyje tiesiogiai ir nėra minima, kad apeliantė yra nepatikima bendrovė, atsakovo neigiamais ir priešiškais teiginiais susiejant apeliantę su praeityje visuomenėje pagarsėjusiais nusikalstamo pasaulio atstovais bei nurodant, kad jos direktorius netgi buvo suimtas už praeityje garsaus nusikalstamo susivienijimo organizatoriaus R. D. nužudymą, skaitytojams suformuojama nuostata, kad apeliantė yra nepatikima bendrovė, kurios reikėtų vengti.

15.5. Mano, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, jog iš pokalbio garso įrašo matyti, kad atsakovas pokalbio metu mini V. K., kaip buvusį R. U. apsauginį, tačiau V. K. su apeliante nesieja. Pažymi, kad pokalbio metu atsakovas nurodo, jog „K. pastatė tos įmonės (kalbama apie apeliantę) direktoriumi“. Toliau atsakovas pasakoja korespondentui, kad pas apeliantę dirba ir jos direktoriaus brolis. Todėl, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovas tiesiogiai susieja apeliantės vadovą su pačia apeliante. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, nors Straipsnyje korespondentas cituoja atsakovo pasakytus žodžius apie apeliantę ir jos atstovą, tačiau iš byloje trečiojo asmens korespondento pateikto telefoninio pokalbio su atsakovu garso įrašo matyti, kad atsakovas tokių teiginių žodis į žodį korespondentui nesakė. Pažymi, kad pokalbio metu (garso įrašo laikas 0.02.58) atsakovas nurodo, kad apeliantės direktorius visą gyvenimą tarnavo R. U. kaip apsauginis. Korespondentas klausia atsakovo (garso įrašo laikas 0.03.13): „Ar K. sulaikė irgi dėl nužudymo?“. Atsakovas nurodo (garso įrašo laikas 0.03.15–0.03.20): „Irgi dėl nužudymo, dėl nužudymo, lyg įtarė, kad jisai ir šovė atseit“, vėliau Atsakovas patvirtina (garso įrašo laikas 0.03.26): „Jie buvo dėl tos priežasties abudu (kalbama apie apeliantės direktorių ir R. U.) uždaryti“. Korespondentas sako (garso įrašo laikas 0.03.32): „Aš pažiūrėjau, kad buvo rašoma spaudoj, jog sulaikė tris žmones: sulaikė Rublį, Ilgą ir dar trečią“. Atsakovas patvirtina (garso įrašo laikas 0.03.42), kad tas trečias buvo apsauginis.

15.6. Pažymi, kad paminėtų pateiktų atsakovo teiginių pagrindu buvo parengtas Straipsnis, kuriame nurodyta: „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra Rublio sargybinis ir dabartinis „Šušvės“ bei saugos tarnybos „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“, taip pat, kad „Jis (referuojama į R. U.) atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“. Lyginant pokalbio tarp atsakovo ir korespondento ir Straipsnio turinį, akivaizdu, kad į Straipsnį buvo perkelti visi pagrindiniai pokalbio metu atsakovo nurodyti teiginiai apie apeliantę ir jos direktorių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime daugiausia minima ne apeliantė, o pasisakoma apie su šios bylos nagrinėjimu nesusijusius fizinius asmenis, tokius kaip R. U. ir R. D.. Pažymi, kad R. U. ir R. D. šioje byloje nebuvo suteiktas joks procesinis statusas, šie asmenys nebuvo pareiškę ieškinių ar kitų reikalavimų, jie nebuvo įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ir pan. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime R. U. mini net 60 kartų, o R. D. – 20 kartų. Nurodo, kad tokiais savo veiksmais pirmosios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo ir nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas.

15.7. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Nurodo, kad ieškinys teisme buvo gautas 2025 m. sausio 14 d., tačiau skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tik 2025 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus beveik dešimčiai mėnesių. Pažymi, kad atsakovas vilkino procesą, teikdamas prašymus pirmosios instancijos teismui dėl rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos, kai teikti rašytiniai įrodymai buvo nesusiję su ieškinyje nagrinėjamu klausimu. Mano, kad iš apeliantės nepagrįstai priteista atsakovui 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą atsakovas V. R. prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Nurodo, kad apeliantė klaidingai sutapatina sakinio gramatinę konstrukciją su informacijos turiniu ir, remdamasis vien lingvistine forma, siekia teiginius paversti žinia. Atsakovas žurnalistui perteikė tai, ką girdėjo ir kas buvo aptarinėjama R. U. aplinkoje, t. y. savo subjektyvų įvykių suvokimą ir vertinimą, grindžiamą viešoje erdvėje esančia informacija bei paties R. U. pasakojimais, o ne objektyviais, patikrintais faktais. Duodamas interviu, atsakovas darė prielaidą, kad R. U. ir V. K. sulaikymai galėjo būti susiję, todėl V. K. taip pat galėjo būti sulaikytas dėl nužudymo. Todėl jo teiginiai atspindi subjektyvią nuomonę, o ne faktų konstatavimą. Teigia, kad garso įrašas patvirtina, jog atsakovas interviu metu pateikė savo nuomonę ir subjektyvų įvykių vertinimą, tai patvirtino ir trečiasis asmuo – korespondentas A. L.. Straipsnio kontekstas bei atsakovo nuorodos į pokalbius su R. U. ir viešą informaciją rodo, kad jo teiginiai atspindi subjektyvų vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos nuomone, o ne žinia.

16.2. Teigia, kad apeliantė neįrodė patirtos 3 000 Eur neturtinės žalos. Nurodo, kad Straipsnyje nėra tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama, kad ieškovė yra „nepatikima“ bendrovė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovo ieškinį atmetė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių

20. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo publikuotas Straipsnis, pavadinimu „Su Rubliu ėjęs obuoliauti jau neteko krūvos eurų“, 2024 m. lapkričio 18 d. tas pats Straipsnis, tik pavadinimu „Anksčiau nusikaltėliai neįtikusius verslininkus veždavo į mišką, dabar laikai keičiasi: „Gal mane nušaus, bet bus, kaip bus“ buvo paskelbtas ir portale www.lrytas.lt.

21. Ieškovė teigė, kad Straipsnyje yra nurodyta – „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais (R. D. ir R. U.) dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra Rublio sargybinis ir dabartinis „Šušvės“ bei saugos tarnybos „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“, - sakė V. R.“. Ieškovė teigė, kad ši atsakovo pateikta informacija yra neatitinkanti tikrovės, nes ieškovės vadovas niekada nebuvo suimtas dėl nužudymo.

22. Ieškovė teigė, jog Straipsnyje nurodyta – „Jis (t. y. R. U.) atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“. Nurodė, kad ši atsakovo pateikta informacija taip pat neatitinka tikrovės, nes nei R. U., nei R. D. nėra ieškovės steigėjai.

23. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl laikraštyje „Lietuvos rytas“, portale www.lrytas.lt paskelbto Straipsnio, kuriuo, ieškovės teigimu, atsakovas sumenkino ieškovės dalykinę reputaciją. Atsakovas su ieškove nesutiko, tvirtino, kad jis išsakė savo nuomonę dėl ieškovės, dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentui.

Dėl atsakovo paskleistos informacijos apie juridinį asmenį vertinimo

24. Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo jį žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan.

25. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Taigi, sprendžiant reikalavimus dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas žinių paskleidimo faktas, t. y. byloje turi būti nustatyta, kas buvo paskleista – žinia ar nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).

26. Apeliantė nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės kvestionuoja įrodymų vertinimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Straipsnyje nurodytos aplinkybės apie ieškovę ir jos vadovą yra atsakovo asmeninis faktinių aplinkybių ir duomenų vertinimas, t. y. nuomonė. Apeliantės teigimu, atsakovo Straipsnyje nurodyti teiginiai laikytini ne subjektyviu aplinkybių vertinimu, o žinia.

27. Teisėjų kolegija pažymi, tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2021).

28. Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomonę ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 27 punktas; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020 32 punktas).

29. Išanalizavus Straipsnio turinį matyti, kad jame korespondentas perteikia atsakovo pasakytus žodžius apie ieškovę ir jos vadovą, kaip atsakovo išsakytą poziciją. Tačiau iš telefoninio interviu pokalbio su atsakovu garso įrašo (įrašo laikas nuo 02:48 iki 05:17) nustatyta, kad atsakovas tokių teiginių būtent taip, kaip nurodyta Straipsnyje – „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra Rublio sargybinis ir dabartinis „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“ bei „Jis atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“ – korespondentui nesakė. Iš įrašo turinio matyti, kad korespondentas, užduodamas klausimus atsakovui ir remdamasis viešai skelbta informacija, pats formuluoja tam tikras prielaidas bei siekia išgauti atsakovo komentarą apie jo bendravimo ir darbo patirtį su R. U.. Graso įraše girdėti, kad atsakovas interviu metu mini ieškovės vadovą, tačiau kaip buvusį R. U. „apsauginį“.

30. Pokalbio metu korespondentas nurodo, kad patikrinęs nustatė, jog „apsauginis“ (ieškovės vadovas) vadovauja saugos tarnybai (įrašo laikas nuo 0.03.44 iki 0.03.50), įsiterpdamas į korespondento teiginius, atsakovas patikslina „jo jo, jie dabar turi įkūrę, ankščiau, kada juos čia saugojo gyvi žmonės daugiau, R. įkūrė tą kaip ten „Vyčio komisarai“, jie ten yra Aleksote prisiklijavę prie Daumantų lyg tai ten jų yra įmonė, jie ten turi patalpėles įsinuomoję ar kaip ten. Jis tą K. pastatė įmonės direktoriumi <...>, ai, nežinau ten jų tų reikalų“ (įrašo laikas nuo 0.03.50 iki 0.04.47). Korespondentas pokalbio metu patikslina, kad „pačio R. U. prie „Vyčio komisarai“ steigimo nėra, jis nefigūruoja“, atsakovas įsiterpia ir papildo, kad „jis nefigūruoja, faktiškai jo ten sukurta visa virtuvė <...>, gal jis su „Ilgu“ kartu jie susikūrė <...>. Taip aš įsivaizduočiau, tai va jie ten taip ir sukinėjaisi“ (įrašo laikas nuo 0.04.49 iki 0.05.17).

31. Iš pokalbio garso įrašo matyti, kad apie ieškovės vadovą, pačią ieškovę korespondentas skatina pasakoti atsakovą klausdamas: „O tam K. šiaip irgi lygtai buvo uždėt...“, į tai atsakovas sureaguoja papildymas: „Jo jo, irgi buvo sulaikytas, jam irgi apyrankė buvo ant kojos uždėta, pagal mane, bet aš su juo mažiau bendraudavau“ (įrašo laikas nuo 0.02.48 iki 0.03.12). Įraše, korespondentas atsakovo klausia: „Ar K. sulaikė dėl tų nužudymų?“, į tai atsakovas atsako, kad „irgi dėl nužudymo, jo jo, kad lyg tai, kad jį įtarė, kad jisai šovė atseit, bet jis tuo metu dar buvo jaunas, nežinau aš ten tų istorijų, bet jie buvo dėl tos priežasties abudu uždaryti, pagal mane ir tą Ilgą buvo uždarę “ (įrašo laikas nuo 0.03.12 iki 0.03.36). Korespondentas patikslina, kad jis pasižiūrėjo, jog buvo rašoma spaudoje, kad sulaikė tris žmones – „Rublį“, „Ilgą“ ir dar trečią, atsakovas atsakydamas patikslina „trečias tai va tas apsauginis buvo“.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi telefoninio pokalbio garso įrašo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ne atsakovas pasakė Straipsnyje pacituotus teiginius – „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra „Rublio“ sargybinis ir dabartinis „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“ bei „Jis atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“, o šios atsakovo teiginių formuluotės buvo parengtos paties korespondento, apibendrinus visą jo pokalbio su atsakovu turinį. Iš Straipsnio turinio matyti, kad pats korespondentas apeliantės vadovą V. K. sieja su ieškove ir Straipsnyje keliose vietose akcentuoja, jog V. K. yra ieškovei vadovaujantis asmuo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie ieškovę ir jos vadovą pradėjo kalbėti pats korespondentas, o atsakovas jo nurodytiems teiginiams pritarė ir papildė savo įžvalgomis.

33. Apeliantė apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas žinodamas, jog R. U. į tuo metu atsakovo vadovaujamą ŽŪB „Šušvė“ visada atvykdavo su ieškovės atstovu, kurį laikė R. U. apsauginiu, iš R. U. sužinojęs, kad ir V. K. tą pačią dieną buvo sulaikytas, padarė subjektyvią išvadą, kad dėl to paties asmens nužudymo buvo sulaikytas ir ieškovės atstovas, nepagrįsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

34. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės vadovas 2020 m. rugsėjo 23 d. (tą pačią dieną, kaip buvo sulaikyti ir R. U. bei R. D. dėl įtarimo R. D. nužudymu), 8.05 val. buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įtariant jį organizavus apgaulingą ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas iš R. U. sužinojęs, kad ir V. K. tą pačią dieną buvo sulaikytas, padarė subjektyvią išvadą, kad dėl to paties asmens nužudymo buvo sulaikytas ir ieškovės atstovas. Duodamas interviu atsakovas aiškiai nurodė, kad „nežinau ten jų tų reikalų“, „taip aš įsivaizduočiau“, „pagal mane“, „lyg tai, kad jį įtarė, kad jisai šovė“, „nežinau aš ten tų istorijų“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas duodamas interviu savo pasisakymuose nurodė, kad jo manymu taip buvo, abejojo savo pasakojimu ir įvardijo, kad daro prielaidas – tokiu būdu teikiama informacija lingvistiškai ir turinio prasme nenurodo fakto, o tik perteikia asmeninį suvokimą ar įspūdį apie pokalbio metu su korespondentu aptariamus įvykius. Tokie atsakovo teiginiai nėra žinia, o veikiau tuo metu vykusių įvykių subjektyvus pasakojimas. Atitinkamai vertintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas nurodydamas, kad ieškovės vadovas buvo sulaikytas (suimtas) kartu su R. U. ir R. D. dėl įtarimo R. D. nužudymu, išreiškė savo nuomonę, kuri yra paremta jo subjektyvių faktų ir duomenų vertinimu, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovas paskleidė nuomonę, bet ne žinią.

35. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ji yra apsaugos paslaugas teikianti įmonė, todėl tokie Straipsnyje pateikiami duomenys, kad ji buvo įkurta nusikalstamo pasaulio atstovų, o pats apeliantės direktorius buvo suimtas už nužudymą, skaitytojui suformuoja įsitikinimą, kad apeliantės veiklos vykdymo principai yra kvestionuotini, o sąsajos su nusikalstamu pasauliu atgrasytų asmenis nuo kreipimosi į ją dėl paslaugų suteikimo.

36. Dėl šių apeliantės argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, informaciją, jog ieškovės vadovas yra V. K., pateikė pats korespondentas, atsakovas šią informaciją tiktai patvirtino. Pirmiau jau aptarta, kad korespondentas nurodė, jog patikrino ir kad R. U. ieškovės steigime nefigūruoja, o atsakovas tuo metu papasakojo apie ieškovės įsteigimą ir kad ji buvo įsteigta R. U.. Atsakovas duodamas interviu darė prielaidą, nurodydamas, kad „gal jis (R. U.) su „Ilgu“ (R. D.) viską susikūrė“ (įrašo laikas nuo 0.04.49 iki 0.05.17), todėl vertintina, kad atsakovas išreiškė prielaidą, nuomonę, bet nepaskleidė žinios. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pažodžiui teiginio „Jis (t. y. R. U.) atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“ pokalbio metu atsakovas nesakė. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokį teiginį iš visos atsakovo papasakotos istorijos sukūrė ir parašė korespondentas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas telefoninio pokalbio su korespondentu metu išsakė savo subjektyvią nuomonę dėl ieškovės atstovo V. K., ieškovės steigėjų, o ją, savaip interpretuodamas, suformuodamas taip, kad patrauktų skaitytojų dėmesį, parašė korespondentas. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina byloje esantis atsakovo ir korespondento telefoninio pokalbio garso įrašas, kurį išklausius ir įvertinus darytina pagrįsta išvada, kad Straipsnyje parašytų teiginių pažodžiui atsakovas duodamas interviu apie ieškovę ir jos vadovą nepasakė. Akivaizdu, kad Straipsnis yra apie ŽŪB „Šušvė“, apie R. U., bet ne apie UAB „Vyčio komisarai“ ir ne apie jos vadovą. Atitinkamai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesiekė sumenkinti ieškovės dalykinės reputacijos.

37. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindo išvadai, kad atsakovo 2024 m. lapkričio 15 d. „Lietuvos rytas“ laikraštyje paskelbtame straipsnyje „Su Rubliu ėjęs obuoliauti jau neteko krūvos eurų“ ir 2024 m. lapkričio 18 d. 20.15 val. portale www.lrytas.lt paskelbtame straipsnyje, pavadinimu „Anksčiau nusikaltėliai neįtikusius verslininkus veždavo į mišką, dabar laikai keičiasi: „Gal mane nušaus, bet bus, kaip bus“, teiginiai apie ieškovę ir jos vadovą yra jo subjektyvūs faktinių aplinkybių ir duomenų vertinimai, t. y. nuomonė. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokie atsakovo teiginiai negali būti pripažinti žinia, o turi būti vertinami kaip nuomonė, kuri nepažeidė ieškovės dalykinės reputacijos.

38. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Asmeniui būtina įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009).

39. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Straipsnyje paskelbta informacija būtų turėjusi realų poveikį apeliantės veiklos vertinimui, jos teikiamų paslaugų kvestionavimui ar jos veiklos rezultatų pablogėjimui, taip pat kad dėl Straipsnyje nurodytos informacijos būtų pakitęs visuomenės ar klientų požiūris į apeliantę neigiama linkme. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, jog dėl Straipsnyje pateiktos informacijos apeliantės veiklos vykdymo principai taptų kvestionuotini ar kad Straipsnyje nurodomos sąsajos su nusikalstamu pasauliu būtų atgrasę asmenis nuo kreipimosi į apeliantę dėl paslaugų suteikimo (CPK 178 straipsnis).

40. Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas žinios paskleidimo faktas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta civilinė atsakomybė atsakovui negali būti taikoma. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį ir jame išdėstytus reikalavimus, paneigti atsakovo nurodytą informaciją bei atlyginti neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl šiuo aspektu apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

41. Apeliantė apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime R. U. mini net 60 kartų, o R. D. – 20 kartų, kad skundžiamame sprendime minimi asmenys byloje nedalyvavo, nereiškė jokių reikalavimų ir pan. Nurodo, kad tokiais savo veiksmais pirmosios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo ir nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023). Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

43. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui teismo prašydama pripažinti, kad atsakovas Straipsnyje paskleidė ieškovės dalykinę reputaciją žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias; įpareigoti atsakovą „Lietuvos rytas“ laikraštyje ir portale www.lrytas.lt, per priemones, kuriomis buvo paskleisti UAB „Vyčio komisarai“ diskredituojantys, įmonės dalykinę reputaciją gadinantys tikrovės neatitinkantys duomenys, paskleisti viešus paneigimus su atsiprašymu; priteisti iš atsakovo ieškovei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

44. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad būtent šie Straipsnyje nurodyti teiginiai – „Tuomet žiniasklaidoje buvo pranešta, kad kartu su šiais dviem veikėjais (R. D. ir R. U.) dėl „Daškės“ nužudymo suimtas dar vienas žmogus. Tik tuomet niekas neskelbė, kad tas trečias yra Rublio sargybinis ir dabartinis „Šušvės“ bei saugos tarnybos „Vyčio komisarai“ direktorius V. K.“, - sakė V. R.“ ir „Jis (t. y. R. U.) atvykdavo su savo sargybiniu V. K., kurį buvo paskyręs vadovauti paties kartu su R. D. įkurtai saugos tarnybai „Vyčio komisarai“ – neatitinkanti tikrovės, nes ieškovės vadovas V. K. niekada nebuvo suimtas dėl nužudymo ir nei R. U., nei R. D. nėra ieškovės steigėjai.

45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis ir aiškindamasis bylos aplinkybes, pagrįstai analizavo atsakovo pasisakymus apie paminėtus asmenis ir jų tarpusavio ryšius, taip pat vertino, ar atsakovo „Lietuvos ryto“ dienraščio korespondentui pateikta informacija apie R. D., R. U. ir ieškovės vadovą laikytina jo nuomone ar paskleista žinia. Darytina išvada, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, o tinkamai įgyvendino pareigą visapusiškai ir objektyviai įvertinti ginčui reikšmingas aplinkybes, ištirti bylai pateiktus įrodymus. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bylos aplinkybes, kaip nurodo ieškovė skundžiamame sprendime, mini R. D., R. U., nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo nepagrįstai išplėstos bylos nagrinėjimo ribos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, todėl juos atmeta. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą nenukrypo nuo ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo ir neišplėtė bylos nagrinėjimo ribų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

46. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byla buvo išnagrinėta per dešimt mėnesių, nesprendžiant tiesiogiai su ieškiniu susijusių ieškovės dalykinės reputacijos pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo klausimų. Mano, kad atsakovas vilkino procesą, teikdamas prašymus dėl rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos, nors atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai buvo iš esmės nesusiję su ieškinyje nagrinėjamu klausimu.

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas atmetęs ieškovės ieškinį atsakovui priteisė 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias šis patyrė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

49. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas 2025 m. kovo 18 d. pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, 2025 m. birželio 4 d., rugsėjo 15 d. teismui pateikė papildomus įrodymus, kurie teismo rezoliucija buvo priimti. Atsakovas taip pat teismui 2025 m. liepos 21 d., rugpjūčio 12 d. pateikė procesinius prašymus dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, kurie teismo buvo priimti. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimui buvo paskirti 5 teismo posėdžiai, kuriuose atsakovas buvo atstovaujamas advokato.

50. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pateikė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2025 m. birželio 4 d. sąskaitą už teisines paslaugas 2 783 Eur ir 2025 m. rugsėjo 15 d. sąskaitą už teisines paslaugas 1 815 Eur. Iš viso atsakovas patyrė 4 598 Eur bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

51. Pasisakant dėl apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir proceso vilkinimo, pažymėtina, kad CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodytos šalių teisės ir pareigos. Šalys turi teisę, teikti įrodymus, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams.

52. Vertintina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovo pateiktus įrodymus ir tenkino jo procesinius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, patvirtina, kad ieškovo prašymai buvo pagrįsti ir prašomi išreikalauti įrodymai turėjo reikšmės bylos nagrinėjimui. Vien procesinių teisių įgyvendinimas, pateikiant įrodymus ar prašymus, savaime negali būti vertinamas kaip proceso vilkinimas.

53. CPK 42 straipsnio 5 dalis numato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus ir kitas šiame Kodekse ir kituose įstatymuose numatytas procesines pareigas.

54. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas, teikdamas teismui įrodymus ar procesinius prašymus, būtų netinkamai naudojęsis jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis ar veikęs nesąžiningai, todėl nėra pagrindo manyti, kad jo procesiniai veiksmai vilkino bylos nagrinėjimą, nepagrįstai didino bylinėjimosi išlaidas.

55. Teisėjų kolegija įvertinus atsakovo pateiktų bylinėjimosi išlaidų dydį konstatuoja, kad prašoma priteisti 4 598 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių (8.2, 8.16, 8.17, 8.19, 8.20 punktai), todėl yra pagrįsta.

56. Be to, apeliantės apeliacinio skundo teiginiai, kad byla buvo išnagrinėta per dešimt mėnesių, neva nesprendžiant su ieškiniu susijusių dalykinės reputacijos pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo klausimų, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo byloje pareikštus reikalavimus, civilinio proceso tvarka vertino šalių pateiktus įrodymus ir nurodomas aplinkybes ir priėmė skundžiamą sprendimą per tiek laiko, kiek objektyviai buvo reikalinga šiam ginčui (CPK 185 straipsnis).

57. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui.

58. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

59. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

60. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

61. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, taip pat pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 2025 m. lapkričio 18 d. rašytinį susitarimą dėl mokėjimo už advokato teisines paslaugas atidėjimo ir 2025 m. lapkričio 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 25-11-18, kurios suma 2 783 Eur. Atsakovas prašo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme priteisti iš ieškovės. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nurodyti dokumentai patvirtina atsakovo pareigą apmokėti už advokato suteiktas paslaugas.

62. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).

63. Teisėjų kolegija įvertinusi apelianto pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti 2 783 Eur suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta. Atsižvelgusi į tai kas aptarta, teisėjų kolegija nusprendžia, atsakovui iš ieškovės priteisti 2 783 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vyčio komisarai“ atsakovui V. R. 2 783 Eur (du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.