Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-2-00168-2010-3

2014 m. spalio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, Agnei Ramanauskienei, Kristinai Grikavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, išteisintajam A. S., jo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal BK 300 str. 1 d. (dvi veikos), 22 str. 1 d. 182 str. 2 d., kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. tuo, kad 2009-12-14 Kauno apygardos teisme Mickevičiaus g. 18, Kaune, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apgaule, t. y. ginčydamas ieškinio dalį ir turėdamas tikslą suklaidinti Kauno apygardos teismą priimant sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1568-343/2010, ir taip išvengti turtinės prievolės, pateikė teismui minėtoje civilinėje byloje atsiliepimą į ieškinį Nr. L2-3437-343/2009 bei savo paties parašu patvirtintas 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 2002/05/13/1 ir 2002-05-13 papildomo susitarimo dėl 1998-10-16 pasirašytos paskolos sutarties 5.2 p. pakeitimo kopijas, kuriose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. vietoj 1998-10-16 sutartyje nurodyta 0,5 % netesybų už kiekvieną uždelstą dieną, nustatyta 6 % metinių palūkanų, t. y. 1479,4 Lt, taip pasikėsino savo naudai išvengti turtinės prievolės, t. y. 43520 Lt delspinigių, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Kauno apygardos teismas nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. S. susipažinęs su VĮ Registrų centro Kauno filialo patvirtinto to paties akcininkų susirinkimo protokolo nuorašu, konstatavo, jog A. S. pateikti sutarties pakeitimus sąlygojantis dokumentai yra galimai suklastoti, todėl jais kaip įrodymais priimant sprendimą nesirėmė, ir apie tai 2010-03-30 nutartimi informavo Kauno miesto apylinkės prokuratūrą.

Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 300 str. 1 d. tuo, kad laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2010-06-09 iki 08.30 val., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyta, suklastojo tikrą dokumentą, 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 2002/05/13/1, atspausdindamas kitu laiku ir kitu spausdinimo įrenginiu minėto protokolo pirmąjį lapą su numatyta darbotvarke, dalyvavusiais asmenimis bei svarstytinais 1 ir 2 klausimais ir pakeisdamas tikrojo dokumento turinį, t. y. įrašant, jog antruoju klausimu be generalinio direktoriaus atlyginimo, svarstyta 1998-10-16 paskolos sutarties koregavimas bei nutarta 1998-10-16 paskolos sutartyje naikinti skyrių 3.2, skyriuje 5.2 vietoje 0,5 % už dieną, taikyti 6 % metinių palūkanų nuo laiku nesumokėtos sumos, ir laikė šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą iki 2010-06-09, 08.30 val. bei tęsdamas nusikalstamą veiką 2010-06-09, nuo 08.30 val. iki 09.00 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, panaudojo suklastotą tikrą dokumentą, t. y. 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinį akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 2002/05/13/1, o būtent, turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės, 2010-06-09 daiktų dokumentų pateikimo protokolu Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pateikė prokurorui suklastotą tikrą dokumentą 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 2002/05/13/1, kurio pirmasis lapas su numatyta darbotvarke, dalyvavusiais asmenimis bei svarstytinais 1 ir 2 klausimais, atspausdintas kitu laiku ir kitu spausdinimo įrenginiu, pakeitus tikrojo dokumento turinį, įrašant, jog antruoju klausimu be generalinio direktoriaus atlyginimo, svarstyta 1998-10-16 paskolos sutarties koregavimas bei nutarta 1998-10-16 paskolos sutartyje naikinti skyrių 3.2, skyriuje 5.2 vietoje 0,5 % už dieną, taikyti 6 % metinių palūkanų nuo laiku nesumokėtos sumos.

Prokurorė skunde nurodo, kad žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 2002/05/13/1 ir žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2002-05-13 papildomą susitarimą dėl 1998-10-16 pasirašytos paskolos sutarties 5.2 p. pakeitimo, A. S. laikė iki pateikiant Kauno apygardos teismui jų kopijas, o žinomai netikrą dokumentą, t. y. 2002-05-13 papildomą susitarimą dėl 1998-10-16 pasirašytos paskolos sutarties 5.2 p. pakeitimo laikė iki tol kol kratos metu jo namuose rado policijos pareigūnai (iki 2012-04-03). A. S. pateikdamas teismui aukščiau minėtų dokumentų kopijas sąmoningai stengėsi sudaryti situaciją, kad Kauno apygardos teismas priimtų jam palankų sprendimą - išvengti turtinės prievolės, t. y. 50000 Lt skolos gražinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas parodo nusikalstamos veikos motyvus.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog 2012-04-03 atliktos kratos metu A. S. gyvenamojoje vietoje rasta UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2002-05-13, Kaune, protokolo Nr. 2002/05/13/1 kopija, patvirtinta 2010-02-03 advokato T. B. antspaudu bei parašu, 1 lapas, kuri tiek savo turiniu, tiek teksto išdėstymu, tiek spausdinimo šriftu, yra identiškas kaip ir VĮ Registrų centro pateikto 2002/05/13/1 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo nuorašas. Be to, kratos metu rasta UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2002-05-13, Kaune, protokolo Nr. 2002/05/13/1 pirmojo lapo du egzemplioriai, po 1 lapą, kurie dėstymu, šriftu, turiniu atitinka prokurorui pateikto to paties dokumento pirmąjį lapą, taip pat rasta ir paimta akcininkų, dalyvavusių susirinkime sąrašai su parašais, 15 lapų (be protokolų) bei 2002-05-13 papildomas susitarimas Nr. AD 2002/05/13/2, 1 lapas, kuriame V. K. parašas yra padirbtas, t. y. nukopijuotas, ką patvirtina 2012-10-18 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1464. Teismas, konstatuodamas, jog minėti dokumentai nėra suklastoti, neįvertino fakto, jog kratos metu A. S. gyvenamojoje vietoje rastas 2002-05-13 papildomas susitarimas Nr. AD 2002/05/13/2, t. y. dokumentas, kurio kopiją teismui pateikė A. S., negali būti vertinamas kaip tikras dokumentas, ką patvirtina 2012-10-18 specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1464. Prokurorė pažymi, kad teismas savo nuosprendžiu iš esmės paneigė įsiteisėjusį 2010-03-25 Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1569-343/2010, kuriame nurodyta, kad teismas įvertinęs A. S. ir VĮ Registrų centro pateiktų dokumentų turinį, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė (UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama bankroto administratoriaus P. P.) teismui pateikė protokolo, teisės aktų nustatyta tvarka saugomo registro tvarkytojo, nuorašą, kurio turinio pagrįstumas teismui nekelia abejonių, jog atsakovo teismui pateikto dokumento tikrumas patvirtintas tik paties atsakovo parašu, protokolo darbotvarkės antru numeriu nurodytas klausimas akivaizdžiai susijęs su dviem tarpusavio ryšio neturinčiais sprendimais, t. y. galimai papildytas paties atsakovo siekiant suklaidinti teismą dėl tikrojo dokumento turinio ir kartu išlaikant pirmojo dokumento lapo, kuriame nėra jį pasirašiusių asmenų parašų, ir antrojo lapo, kuriame yra susirinkime dalyvavusių asmenų parašai, vientisumą, jog paties atsakovo teismui pateiktame 2002-04-12 pranešime akcininkams nurodytos susirinkimo darbotvarkės turinys atitinka būtent ieškovės pateiktame protokolo nuoraše svarstytus klausimus, dėl atsakovo, nevykdančio savo procesinių pareigų, kaltės nesant galimybės įvertinti papildomų duomenų, vertina kaip pagrįstą ieškinio argumentą, jog atsakovo pateikti paskolos sutarties pakeitimus sąlygojantys dokumentai yra suklastoti, ir jais kaip įrodymais nesiremia.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus.

BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama - įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007). Privačių asmenų sukurti dokumentai (koks ir yra aptariamas atvejis) taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-200/2008).

Išteisindamas A. S. pagal BK 300 str. 1 d. (2 veikos), BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl išteisintojo nekaltumo ir tėra apelianto savaip pateikiamas, tačiau objektyviai nepagrįstas, įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. S. išteisinimo, todėl jų esmės nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas atliko kaltinamojo, liudytojų parodymų analizę, lygino šiuos parodymus tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga – rašytiniais įrodymais ir pagrįstai konstatavo, kad A. S. nepadarė nusikalstamos veikos (veikų) numatytų BK 300 str. 1 d., BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nėra nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2002 m. gegužės 13 d., Kaune, protokole Nr. 2002/05/13/1 ir 2002-05-13 papildome susitarime Nr. AD 2002/05/13/2, pateiktuose 2009-12-14 Kauno apygardos teismui ir 2010-06-09 prokurorui būtų įrašyti duomenys, neatitinkantys tikrovės. Kaltinamojo pateikta versija, kad klausimas dėl delspinigių sumažinimo ir sutarties koregavimo buvo spręstas 2002-05-13 akcininkų susirinkime nėra paneigta. Tai, jog saugoti VĮ „Registrų centrui“ buvo perduotas akcininkų protokolas, kuriame nenurodyta, kad minimi klausimai būtų buvę svarstyti, nepaneigia fakto, jog toks klausimas buvo svarstytas ir atitinkamo turinio protokolai buvo surašyti, tačiau nebuvo perduoti saugoti ar saugoti perduota ne ta protokolo redakcija. Liudytojas V. K. nepaneigė aplinkybės, jog papildomas susitarimas prie 1998-10-16 paskolos sutarties buvo sudarytas. Galima iš dalies sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad 2002-05-13 papildomas susitarimas Nr. AD 2002/05/13/2 nėra originalus, kadangi šio dokumento pateikto 2009-12-14 Kauno apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą, neoriginalumo faktas patvirtintas specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog tirti pateiktame 2002-05-13 papildome susitarime Nr. AD 2002/05/13/2 skiltyje „Paskolos gavėjas A. S.“ pasirašė pats A. S., o kas pasirašė skiltyje UAB „Automatikos darbai“ V. K.“ nėra galimybės pasakyti, kadangi parašas pasirašytas naudojant technines priemones, pasirašyta pamėgdžiojant arba kopijuojant tikrą V. K. parašą (t. 1, b. l. 131 - 132, 133 - 134), tačiau tai, įvertinus liudytojo V. K. ir kaltinamojo nuoseklius parodymus nepaneigia, jog toks susitarimas buvo sudarytas ir V. K. pasirašytas, o tik teismui buvo pateikta neoriginali dokumento versija. Nors 2010-11-30 Kauno apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje Nr. 20-4-IS1-2358 konstatuota, kad tirti pateiktas 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo sąrašas (pateiktas prokurorui A. S. 2010-06-09 daiktų dokumentų pateikimo protokolu) yra atspausdintas vienu ir tuo pačiu būdu, t. y. elektrografija, o tirti pateikto dokumento pirmojo lapo aversas, pirmojo lapo reversas ir antras bei trečias lapai yra atspausdinti ne vienu ir tuo pačiu metu bei spausdinimo įrenginiu, tačiau tai nepagrindžia kaltinime nurodytos išvados, kad buvo pakeistas tikrojo dokumento turinys. Remiantis tokia logika būtų galima daryti išvadą, kad visi dokumentai, kurie buvo surašyti ne vienu metu ar surašyti skirtingu šriftu, yra suklastoti. Netgi jei būtų buvę nustatyta, kad minimi dokumentai yra suklastoti, duomenų, kad tai būtų padaręs A. S. ir kuriuo metu – nėra. Kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas tik tuo, kad tai buvo naudinga A. S., tačiau tai tėra prielaida. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimas dėl galimų suklastojimų laikotarpių yra grindžiamas tik prielaidomis, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad tai buvo padaryta kaltinime nurodytu laikotarpiu, tačiau kaip jau minėta, šioje byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad minimi dokumentai buvo suklastoti (o ne dėl techninės klaidos egzistuoja (egzistavo) keli panašių dokumentų variantai ir kopijos) ir, kad tai padarė A. S., juolab, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina akcininkų susirinkimo faktą 2002-05-13. Nenustačius, kad A. S. suklastojo kaltinime minimus dokumentus, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad jis laikė ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą (netikrą) dokumentus.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. S. 2002-05-13 buvo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, turintis daugiau nei pusę įmonės akcijų, todėl jam nebuvo jokios prasmės akcininkų susirinkimo protokolą ar papildomą susitarimą klastoti, kadangi jis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kaip akcininkas turintis kontrolinį akcijų paketą, galėjo nuspręsti vienasmeniškai.

Apylinkės teismas nustatė, kad 1998-10-16 tarp kaltinamojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė A. S. 50000 Lt dydžio beprocentinę paskolą, kurią A. S. įsipareigojo grąžinti iki 2008-10-16, šios sutarties 5.2 p. nustatė, kad laiku negrąžinus kredito, skolininkas privalo mokėti už kiekvieną uždelstą dieną 0,5 proc. delspinigių nuo nesumokėtos laiku sumos. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog paskola buvo beprocentinė ir ilgalaikė, tuo tarpu laiku paskolos negrąžinus – numatyti delspinigiai labai dideli, todėl logiškas ir pagrįstas išteisintojo teiginys, kad sutartis buvo koreguojama pastebėjus, jog delspinigiai yra nepagrįstai dideli, juolab, kad papildomame susitarime nurodytas palūkanų dydis, atitinka įstatymo reikalavimus (CK 6.37 str., 6.210 str.).

Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad apylinkės teismas padarydamas išvadą, kad aptariami dokumentai nesuklastoti, iš esmės paneigė apygardos teismo civilinėje byloje padarytas išvadas, kadangi aptariamu atveju yra vertinamos skirtingos aplinkybės – šioje byloje vertinama ar pakanka įrodymų pripažinti A. S. kaltu pagal BK 300 str. 1 d., BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., tuo tarpu civilinėje byloje buvo sprendžiamas civilinės atsakomybės klausimas pagal paskolos sutartį. Teismas civilinėje byloje vertino šalių pateiktų įrodymų patikimumą bei kaip labiau patikimą pripažino oficialiai saugoti perduotą dokumentą, tačiau tai nėra pagrindu pripažinti A. S. kaltu. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu civilinėje teisėje iš esmės galioja priešingas principas, todėl ir įrodymų vertinimas gali skirtis.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimi netikslumai dėl įrodymų pateikimo aplinkybių ir juos pateikusių subjektų, jokios reikšmės teismo išvadoms neturi.

Dėl išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d. BK 182 str. 2 d.

Apylinkės teismas A. S. pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. išteisino nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2002 m. gegužės 13 d., Kaune, protokolas Nr. 2002/05/13/1 ir 2002-05-13 papildomas susitarimas Nr. AD 2002/05/13/2, kuriuos A. S. pateikė 2009-12-14 Kauno apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą, nėra suklastoti.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kaltinimas šioje dalyje buvo grindžiamas prielaida, kad aukščiau paminėti dokumentai yra suklastoti, o juos pateikdamas civilinėje byloje A. S. pasikėsino išvengti turtinės prievolės – 43520 Lt delspinigių mokėjimo. Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, įrodymų pagrindžiančių A. S. kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 300 str. 1 d. nepakanka, todėl nepasitvirtinus kaltinimui dėl šių veikų, nėra jokio pagrindo padaryti išvadą, kad A. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. sudėtis.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš paskolos sutarties. Tai, kad civilinėje byloje atsakovas A. S. pateikė įrodymus, kurie prieštaravo oficialiai saugoti perduotam akcininkų susirinkimo protokolui ir tokias aplinkybes nurodė procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį, dar nėra pagrindas išvadai, jog jis pasikėsino sukčiauti. Tai, jog teismas išnagrinėjęs civilinę bylą ieškinį tenkino, remdamasis ne atsakovo, o ieškovo pateiktais įrodymais, nėra pagrindu civilinio proceso kriminalizuoti, kadangi akivaizdu, jog ieškovo teisės buvo apgintos civilinio proceso tvarka.

Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas įrodymas negali būti svaresnis už kitą, nes vertinama įrodymų visuma. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui (prokurorui) nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.

Galima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog liudytojų V. K. ir A. S. parodymuose yra neatitikimų, kurie akcentuoti ir apeliaciniame skunde, tačiau šie skirtumai nėra iš esmės prieštaringi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu minimi liudytojai teigė, jog jiems nežinomos arba yra jų nepamenamos šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės, tuo tarpu teisme šias aplinkybes teigė prisimenantys geriau ir nurodė daugiau aplinkybių, nei kad ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tai nėra pagrindu padaryti išvadą, kad šių liudytojų parodymai kardinaliai skiriasi, juolab, kad ir ikiteisminio tyrimo metu duoti jų parodymai, nei patvirtino, nei paneigė A. S. kaltę pagal BK 300 str. 1 d., BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d.. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 str. 4 d. nuostatas, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankišku įrodymu, kadangi jie gali perskaitomi, tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, tuo tarpu kaip jau buvo konstatuota, įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę byloje nepakanka. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos A. M., liudytojo P. P. parodymai niekaip nepatvirtina A. S. kaltės, juolab, kad P. P. netgi ir negalėjo būti žinomos aplinkybės, susiję su 2002-05-13 akcininkų susirinkimu, kadangi tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūra dar nebuvo pradėta. Liudytojų V. K., A. M., A. K., parodymų neatitikimai (ikiteisminio tyrimo metu jie buvo apklausiami 2010-2011 metais), teisme (2013 m. gegužės, birželio mėn., 2013 m. spalio mėn.) buvo duodami apie įvykius, vykusius 2002 m. gegužės 13 d., todėl akivaizdu, jog šie liudytojai pagrįstai nurodė, jog aplinkybių gerai nepamena ar jas prisiminę patikslindavo. Pažymėtina ir tai, kad paties A. S. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs – jis savo kaltę neigė.

Dėl daiktų turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Apeliaciniu skundu prokurorė siūlo šių daiktų klausimą spręsti kitaip nei išsprendė apylinkės teismas savo nuosprendyje.

Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad daiktinių įrodymų klausimas spręstinas vadovaujantis BPK 94 str. nuostatomis. Iš rezoliucinės nuosprendžio dalies matyti, kad teismas dalį įrodymų, t.y. A. S. 2010-06-06 daiktų dokumentų pateikimo protokolu pateiktus dokumentus, išvardintus 1-4 p. nusprendė sunaikinti, likusius dokumentus, t.y. VĮ „Registrų centro“ 2010-08-26 daiktų dokumentų pateikimo protokolu pateiktus 2002-05-13 UAB „(duomenys neskelbtini)“ VAS protokolą Nr. 2002/05/13/1 su priedais, 5 lapai, 2012-04-03 kratos metu paimtus dokumentus (išvardinti šios nuosprendžio dalies 1-6 punktuose) bei eksperimentinius A. S. ir V. K. rašysenos pavyzdžius – palikti saugoti prie bylos, t.y. nuosprendžiu išsprendė daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimą. Šis teismo sprendimas iš esmės neprieštarauja BPK 94 str. nuostatoms, todėl pagrindo šį klausimą spręsti taip kaip nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde nėra.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant A. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad A. S. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir A. S. dėl jam pareikštų kaltinimų išteisino, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.