Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-399-891/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-27
Bylos Nr.: 1A-399-891/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49106-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: V. V., D. Ž.
Nukentėjusysis: V. B.
Advokatai: Edmundas Kisielius, Gražvydas Gudonis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-891/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49106-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorams Julijai Jolitai Kryževičienei, Tomui Danylai,nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Edmundui Kisieliui,nuteistajam D. Ž., jo gynėjui advokatui Gražvydui Gudoniui,nukentėjusiajam V. B.,vertėjoms Boženai Seniut, Olgai Vostrenkovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato E. Kisieliaus bei nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjo advokato G. Gudonio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

D. Ž. nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš V. V. ir D. Ž. solidariai priteista: nukentėjusiajam V. B. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Eur išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu; Vilniaus teritorinei ligonių kasai 16,79 Eur, susijusių su gydymo išlaidomis (likusi civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta). Iš V. V. nukentėjusiajam V. B. priteista 311 Eur būsimoms išlaidoms vartų remontui. Civilinio ieškinio dalis, susijusi su V. V. šuns įkandimu V. B., palikta nenagrinėta. Likusi V. B. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. V. ir D. Ž. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent už tai, kad V. V. 2019 m. spalio 5 d., nakties metu, apie 03.30 val., veikdamas bendrai su D. Ž., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio (V. V. nustatytas 1,63 prom., D. Ž. – 1,4 prom. girtumas), gatvėje, prie nukentėjusiajam V. B. priklausančio namo, (duomenys neskelbtini), lazda ar panašiu daiktu daužė per minėto namo kiemo skardinius vartus, sukaldami triukšmą, po ko, V. B. išėjus iš namo, minėto namo kiemo tarpuvartėje, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiajam ir aplinkai, be pateisinamos priežasties, elgdamiesi ypatingai įžūliai, kilusio konflikto metu V. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairį petį, koja spyrė į dešinės pusės šlaunį, užmovė ant galvos chalatą, o D. Ž., laikydamas lazdą rankose, artinosi prie V. B.. Nukentėjusiajam ginantis gumine žarna V. V. ir D. Ž. atsitraukė, bet mėtė į nukentėjusįjį akmenis ir sakė susidorosią su juo ir jo šeima. V. V. ir D. Ž. bendrais veiksmais sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – specialisto išvadoje V. B. nustatyti odos nubrozdinimai kairiame šone, kairėje šlaunyje ir dešinėje plaštakoje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas E. Kisielius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam V. V. ir jį, kaltintą pagal BK 284 straipsnį, išteisinti nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis); nukentėjusiojo ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti arba palikti nenagrinėtus.

2.1. Pasak apeliantų, apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo V. V. veiksmus, nepagrįstai pripažino jį kaltu bei paskyrė bausmę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnį ir nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį, nes byloje nustatytos veikos galėtų būti kvalifikuojamos nebent tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, tinkamai, teisingai, objektyviai ir visapusiškai neįvertino visų bylos duomenų ir kitų galimos kaltės vertinimo bei civilinio ieškinio sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, neišsamiai ištyrė faktines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė procesines nuostatas, dėl ko padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje įrodymus vertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) suformuluotų reikalavimų ir ši aplinkybė sutrukdė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir tuo pagrindu priimti teisingą nuosprendį.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, analizuodamas byloje pateiktą medžiagą, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, duotus ir ikiteisminio, ir bylos nagrinėjimo teisme metu, atskirais atvejais nebuvo nuoseklus. Liudytojų parodymai skundžiamame nuosprendyje yra vertinami selektyviai, iš esmės stengiantis pagrįsti kaltinamąją poziciją. Be to, pažymima, kad šioje byloje yra akivaizdus asmeninis nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi – noras kerštauti už nuteistojo V. V. visuomeninę veiklą – buvimą aktyviu, nesitaikstančiu su negerovėmis (duomenys neskelbtini) seniūnaičiu. Apeliantų vertinimu, byloje nėra surinkta tiesioginių ar patikimų netiesioginių V. V. kaltės sutrikdžius viešąją tvarką įrodymų.

2.3. Taip pat apeliantai atkreipia dėmesį, kad šioje byloje labai atmestinai buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Jau tyrimo eigoje buvo pasirinkta viena vienintelė versija ir bet kokiais būdais stengtasi jos pagrindu paruošti kaltinimą. Todėl, tik kaltinamųjų gynybos reikalavimu buvo surastas ir apklaustas pavežėjas. Nebuvo pasivarginta apklausti net nukentėjusiojo kaimynų. Nenustatyta, kaip BIRT ataskaitoje atsirado antras policijos ekipažas, neva atvykęs į įvykio vietą. Tai nulėmė, kad proceso pabaigoje netikėtai atsirado nauja liudytoja. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad į incidento vietą buvo atvykę du policijos ekipažai, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas tiesioginio konflikto dalyvis bei apklausti policijos pareigūnai. Taip pat, nagrinėjant civilinį ieškinį teismas neišsireikalavo duomenų iš Registrų centro apie tai, kieno nuosavybė yra incidento metu neva sugadintas turtas, tai yra neišsiaiškino, kas turi reikalavimo teisę į patirtos žalos atlyginimą.

2.4. Apeliantai teigia, kad V. V. parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs ir išsamūs. Tuo tarpu nukentėjusiojo V. B. – ne kartą keitėsi. Be to, teismas nuosprendyje juos dar iškraipė. Remiantis V. V. parodymais, konflikto užuomazga buvo nepririšto mažo nukentėjusiojo šuns išbėgimas į gatvę ir lojimas. Liudytoja L. V. parodė, kad jie tuo metu turėjo du šunis: vilkinį ir mažą kiemsargį. Tą patį patvirtino ir nukentėjusysis. Tuo tarpu nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusysis dabar turi tik du didelius, voljere laikomus, šunis, nors byloje nagrinėjama situacija buvo prieš daugiau nei pusantrų metų. Gynybai iškėlus versiją, kad nukentėjusiajam galėjo įkąsti jo paties šunys, teismas nuosprendyje įrašė nei vieno iš liudytojų nepateiktą aiškinimą, kad „Jo (V. B.) šuo nelojantis, nėra niekam įkandęs, visiškai socialus, žaidžia su mažais vaikais, neįmanoma, kad kam įkąstų.“ Tuo tarpu pats V. B., apklausiamas teisme, teigė, kad prie voljero laiko guminę žarną, kad apsigintų nuo šunų („Voljere buvo guma gintis nuo šuns“). Pasak apeliantų, nukentėjusysis atvykus policijai bei greitosios medicinos pagalbos ligoninėje nesiskundė dėl jo sumušimo, visur buvo teigiama, kad jam įkando šuo, ir tik vėliau ėmė teigti, kad kaltinamieji jį mušė kumščiais, lazdomis, spardė kojomis, siundė šunį bei mėtė į jį akmenis ir kitokias šiukšles. Teisme apklaustas pavežėjas, vienintelis matęs visą konfliktą, kurį apylinkės teismas nuosprendyje laiko nešališku bei objektyviu, nurodė priešingai, tai yra, kad buvo dviejų asmenų barnis, susistumdymas, o akmenis ir šiukšles būtent nukentėjusysis mėtė per tvorą į nuteistuosius. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus (nuosprendžio 17 lapas), nepagrįstai akcentavo, kad policija gavo pranešimą, jog nuteistasis V. V. muša nukentėjusįjį, mėto į jį akmenis, nes realiai buvo priešingai – pavežėjo teigimu, būtent V. B. mėtė akmenis į nuteistuosius. Be to, apeliantų teigimu, policiją paeiliui, kelių minučių skirtumu, kvietė tik abu nuteistieji, pranešdami, kad tai juos užpuolė V. B. ir muša juos gumine lazda, vėliau policijos atrasta ir paimta. Anot apeliantų, nukentėjusiojo mušimo aplinkybės žinomos tik iš paties nukentėjusiojo, kuris jas pasakojo sugyventinei, atvykusiems policininkams, todėl tai subjektyvūs nusiskundimai. Beveik iš karto po incidento (2019 m. spalio 29 d.) apklausta L. V. patvirtino, kad tarp kaimyno ir jos sugyventinio jokių smurtinių veiksmų konflikto metu nebuvo, o apie tai, kad sugyventinį sukandžiojo šuo ir jis, neva tai, buvo sumuštas, sužinojo tik iš vėlesnių sugyventinio pasakojimų. Apklausta teisme ši liudytoja taip pat patvirtino, kad fizinio kontakto nematė, o įvykio detales žino tik iš sugyventinio pasakojimų bei susipažinusi su policijos prieš apklausą jai pateikta rašytine medžiaga. Be to, pasak apeliantų, pastebėtina, kad atvykęs į ligoninę, aiškindamas traumos aplinkybes V. B. taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje jį užpuolė šuo, o apie kokius nors mušimus rankomis, kojomis ar lazdomis nebuvo paminėta. Apeliantų įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje, nepagrįstai, remiantis tik nukentėjusiojo žodžiais, teigiama, kad V. V. neva užtempė nukentėjusiajam ant galvos chalatą, vėliau jį nutraukė ir dar vėliau numetė į purvą, tačiau niekas iš liudytojų tokių aplinkybių nepatvirtina. Liudytojai (pavežėjas, policijos pareigūnai, kaimynė M. K.) patvirtino, kad nuteistasis V. V. nebuvo užėjęs į kiemą, o V. B. visą konflikto laiką buvo su chalatu. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad V. B. vaikščiojo po purviną kiemą konflikto metu tik su glaudėmis, vėliau purve surado savo chalatą ir jį vėl apsirengė.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, besiremdamas tik prielaidomis, skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis V. V. turėjo lazdą, kuria daužė tvorą bei vartus ir kurią kažkur numetė. Apklausti kaip liudytojai T. L. ir Š. M. parodė, kad atvykę į šį iškvietimą apžiūrėjo įvykio vietą, rado ir paėmė tik vieną galimą nusikaltimo įrankį, tai yra juodą guminę žarną. Jokių kitų pagalių, lazdų ar pan. nebuvo rasta, net nebuvo nukentėjusiojo nuorodų pareigūnams ieškoti kitų galimų nusikaltimo įrankių – lazdų, grėblių, beisbolo lazdų ir pan. Apklausiami teisme pareigūnai patvirtino atidžiai apžiūrėję galimo nusikaltimo vietą. Be to, jau praėjus kuriam laikui po incidento tyrėjas A. B. įvykio vietoje, dalyvaujant nukentėjusiajam V. B., esant geroms oro sąlygoms ir natūraliam apšvietimui, atliko įvykio vietos ir kitų objektų apžiūrą bei surašė protokolą, kuriame užfiksavo, jog apžiūrėjus įvykio vietą daugiau jokių pėdsakų ar kitų objektų tolesnei tyrimo eigai neaptikta, nieko nepaimta. Tad, pasak apeliantų, jokių lazdų, pagalių ar kitokių inkriminuojamo nusikaltimo įnagių nerasta, nes jie tiesiog neegzistavo. Skunde analizuojami parodymai apie grėblį, lazdą, kuriuos per 60-100 metrų atstumą 3 val. nakties esant silpnam dirbtiniam apšvietimui, blogam orui ir dar sėdint automobilyje bei matant vaizdą per automobilio langą net sunku būtų įžiūrėti, apeliantams iškeliant prielaidą, kad pirminės pavežėjo apklausos metu jo girdėtą garsą V. V. suduodant koja į skardinius vartus, apklausą vykdęs tyrėjas labai įtaigiai įvardino liudytojui, kaip galimus smūgius grėbliu. Tuo labiau, pavežėjo teigimu, grėblys nulūžo ir nukrito sudavus juo į vartus. Tuo tarpu, nukentėjusysis V. B. apklausiamas teisme teigė, kad V. V. iš kažkur paėmė grėblį ir atrėmęs į savo kelią jį sulaužė bei numetė, o savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad grėbliai buvo jo kieme.

2.6. Apeliantų įsitikinimu, labai kritiškai vertintini po pusantrų metų staiga atsiradusios liudytojos M. K. parodymai. Neįtikėtina, kad tik po pusantrų metų ji prisiminė šio incidento aplinkybes. Be to, objektyviai įrodyta, kad, priešingai nei parodė ši liudytoja, įvykio vietoje tikrai nebuvo dviejų policijos automobilių. Skundžiamame nuosprendyje nurodomas BIRT ataskaitų žiūryklės duomenyse fiksuotas antro ekipažo (V1735) atvykimas į įvykio vietą nėra patvirtintas. Todėl, iš kur liudytoja sužinojo šią byloje esančioje BIRT ataskaitoje fiksuotą aplinkybę, lieka neaišku. Taip pat niekas kitas, net ir nukentėjusysis, nepatvirtino pas ką nors buvus liudytojos aiškiai matytą beisbolo lazdą. Be to, nuosprendyje pateiktas nežinia kuo pagrįstas atstumas nuo liudytojos iki konflikto vietos. Tuo tarpu, pati liudytoja negalėjo tiksliai pasakyti, iš kurios vietos ji neva tai matė ar girdėjo dalį incidento: iš kiemo, verandos ar kambario lango. Be to, jos teigimu, pastaroji atsibudo visiškai ne nuo triukšmo gatvėje, o nuo savo šuns lojimo. Liudytoja taip pat teigia girdėjusi garsią šneką rusų kalba, tačiau nei vienas iš nuteistųjų nemoka rusų kalbos.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tam, jog kvalifikuoti veiką pagal BK 284 straipsnį, svarbu tinkamai nustatyti nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju aktualu, kad veika būtų padaryta viešoje vietoje ir jos rezultate būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Neneigdami, kad gatvė yra viešoji vieta, apeliantai mano, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog byloje aptariamu laiku ir aptariamoje vietoje nuteistasis V. V. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir parodė aiškų visuomenės negerbimą, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistųjų nusikalstama veika pasireiškė įžūliu elgesiu, patyčiomis, kurie susiję su smurtu prieš žmogų, ir tai sutrikdė aplinkinius. Tačiau byloje neginčytinai nenustatyta, kad įvykio vietoje buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, kimbama prie nukentėjusiojo, jo atžvilgiu įžūliai elgiamasi, tyčiojamasi, todėl šie požymiai nuteistiesiems negalėjo būti inkriminuoti. Be to, įvykio vietoje asmeninio konflikto metu be V. V., kito nuteistojo ir nukentėjusiojo bei tolumoje esančio pavežėjo, incidento metu nieko kito nebuvo, jokio didelio triukšmo ar kitokių požymių, kurie atkreiptų aplinkinių dėmesį, juos sutrikdytų, tuo pažeidžiant viešąją tvarką, taip pat nebuvo. O liudytojos M. K., per kampą iš toli stebėjusios ir beveik nemačiusios konflikto, tik girdėjusios savo ir kaimynų šunų lojimą bei garsią jai nepažįstamų asmenų kalbą su kaimynu, parodymai bei jokiais patikimais įrodymais nepagrįstas teismo teiginys apie neva atsibudusius nukentėjusiojo vaikus, nelaikytini patikimais. Apeliantų vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamas incidentas yra visiškai individualus, atsitiktinio pobūdžio ir neturi absoliučiai jokios tyčios kėsintis į viešąją tvarką. Pasak apeliantų, svarbi aplinkybė, kad būtent nuteistieji, patyrę smurtą iš nukentėjusiojo pusės, iškvietė policijos pareigūnus ir patvirtino medikų atvykimo poreikį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju labai svarbus tyčios aspektas ir akivaizdu, kad V. V. tyčia buvo nukreipta į asmeninį nesutarimą su nukentėjusiuoju ir patį nukentėjusįjį, o ne į viešosios tvarkos nesilaikymą, nepagarbos visuomenei demonstravimą, siekį sutrikdyti aplinkinius, demonstruoti nepagarbą jiems ir aplinkai. Be to, pažymima, kad tam, jog padaryta veika būtų laikoma nusikalstama, ji turi ne tik formaliai atitikti BK atitinkamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, bet ir būti realiai pavojinga. Anot apeliantų, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, o ne administraciniu nusižengimu, nes atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatyta ir ANK.

2.8. Dėl civilinių ieškinių apeliantai skunde nurodo, kad iš dalies tenkindamas civilinius ieškinius pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė turtinės atsakomybės nuostatas. Pasak apeliantų, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nurodomą žalą. Be to, šioje byloje esantis civilinis ieškovas net ir neturi reikalavimo teisės į ją.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas advokatas G. Gudonis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir D. Ž. išteisinti.

3.1. Apeliantų įsitikinimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas D. Ž. kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymo, nors byloje nėra įrodymų, kad jis būtų atlikęs kokius nors viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus, nenustatė būtinųjų šios veikos požymių, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), tai yra teismas įrodymus vertino interpretuodamas, remdamasis tik kaltinimui palankiais įrodymais, derindamas prieštaringus įrodymus prie nukentėjusiojo pozicijos, o baigiamąjį teismo aktą pagrindė duomenimis, neišnagrinėtais ir nepatikrintais teismo posėdyje, bei prielaidomis, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja L. V. (nukentėjusiojo sugyventinė), apklausiama teisme, vienareikšmiškai nurodė, kad duodama parodymus yra susipažinusi su policijos medžiaga, dėl to ir žino kaltinamuosius bei, akivaizdu, taip pat ir įvykio aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad šios liudytojos parodymai atitinka kitus byloje išnagrinėtus įrodymus, neatsižvelgė į nurodytą aplinkybę. Pasak apeliantų, dėl to yra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, dėl ko priimtas nuosprendis naikintinas. Be kita ko, L. V. yra nukentėjusiojo sugyventinė, todėl jos parodymai, anot apeliantų, turėjo būti ypač atidžiai analizuojami ir vertinami kritiškai. Ši liudytoja jau ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nurodė, kad visą įvykį žino iš V. B. pasakojimo, į įvykio vietą atėjo jau pasibaigus konfliktui, iš kaltinamųjų pusės jokių smurtinių veiksmų nepastebėjo. Jos parodymų patikimumą paneigia ir aplinkybė, jog ji viso proceso metu tvirtai teigė, kad V. B. po konflikto iš žaizdų bėgo kraujas, nors ši aplinkybė vėliau paneigta tiek policijos pareigūnų, tiek medikų parodymais. Apeliantai teigia, jog vertindamas liudytojos, nukentėjusiojo kaimynės M. K. parodymus, teismas vadovavosi nuostata, kad ši liudytoja prisiekė ir todėl nėra pagrindo abejoti jos parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ji parodymus davė susipažinusi su bylos medžiaga, kadangi tik bylos dokumentuose yra duomenys apie antrą policijos ekipažą, kuris buvo pasiųstas į įvykio vietą, tačiau atvykęs nebuvo. Nei vienas liudytojas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad buvo atvykę du policijos automobiliai ar keturi pareigūnai. Pasak apeliantų, teismas nesiėmė priemonių gynybos nurodytiems prieštaravimams pašalinti, nepatikrino šių įrodymų teismo posėdžio metu, nenustatė ir neapklausė kitų policijos pareigūnų, kurie galėjo atvykti į įvykio vietą, apkaltinamajame nuosprendyje iš esmės apsiribojo vien parodymų turinio išdėstymu (ir ne visais atvejais pakankamai išsamiu ir tiksliu), o ne pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

3.3. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kad D. Ž. priėjus prie užsakyto automobilio tariamas triukšmas prie nukentėjusiojo vartų jau buvo pasibaigęs, nes jis, pasak liudytojų, tetruko vos 10 minučių, tai patvirtino liudytojas E. P. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija, kurioje nurodoma, kad D. Ž., būdamas namuose pas V. V., užsakė kelionės paslaugą 03.23 val. adresu (duomenys neskelbtini). Užsakytas automobilis atvyko 03.30 val., tačiau prie V. V. namų neprivažiavo, sustojo atokiau ir apie tai informavo D. Ž., kuris, pasak E. P., priėjo prie automobilio iš visiškai kitos pusės ir tik priėjęs pastebėjo galimai konfliktuojančius V. V. ir V. B.. Šios aplinkybės D. Ž. nei vienoje apklausoje neneigė, o teismo teiginys, kad jis žinojo, į kurią pusę nuėjo V. V., neparemtas nei vienu įrodymu byloje. D. Ž. žinojo tik vietą, kurioje jo laukė automobilis. Anot apeliantų, niekuo neparemtas nuosprendžio teiginys, kad pamatęs konfliktuojančius V. V. ir V. B. taksi vairuotojas net atsisakė vežti keleivį. Priešingai, V. P. ramiai be jokios baimės ar išgąsčio 10 minučių stebėjo įvykius ir laukė atvykstant kliento. Pasak apeliantų, akivaizdu, jog bylos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai paneigia ir pirmosios instancijos teismo nurodytą versiją, jog „D. Ž. ėjo link V. V. pritarti jam ar palaikyti“. Priešingai, D. Ž. paprašė E. P., kad šis palauktų, o ši aplinkybė parodo, kad jis neketino niekur užtrukti, tik siekė išsiaiškinti, kas vyksta tarp V. V. ir V. B., o priėjęs prie V. V. nedelsdamas (03.37 val.) paskambino į Bendrosios pagalbos centrą ir iškvietė policijos pareigūnus nurodydamas, kad jo draugas užpultas ir mušamas. Iš pokalbio išklotinės matyti, kad D. Ž. kalbant su Bendrojo pagalbos centro pareigūnu V. V. buvo mušamas, o D. Ž. ėmėsi tik vienintelio veiksmo – skambinti numeriu 112. Nurodytas skambutis ir E. P. išvykimo laikas (03.38 val.) sutampa. E. P., kuris apie jokią grėsmę iš kliento pusės neužsiminė, iš įvykio vietos išvyko D. Ž. skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą. Šias aplinkybes, pasak apeliantų, patvirtina ir V. V., kurio parodymai nuo pat įvykio pradžios yra nuoseklūs, nekeisti, netikslinti, kuris parodė, kad tik priėjusiam D. Ž. nukentėjusysis sudavė gumine lazda ir D. Ž. iš karto paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Be to, anot apeliantų, teismas, nuosprendyje aptardamas įvykio laiką, neįvertino D. Ž. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro pareigūnu trukmės, kuri, kaip nurodyta BIRT ataskaitų žiūryklės informacijoje, ilgesnė nei 2 minutės. Policijos pareigūnai, kaip nurodo visi liudytojai, atvyko už 5 minučių po to, kai 03.43 val. Bendrasis pagalbos centras baigė pokalbį su D. Ž. ir policijos ekipažui buvo perduota informacija apie įvykį. Apeliantų įsitikinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad D. Ž. iki policijos pareigūnų atvykimo neketino ir nebūtų spėjęs atlikti jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, akivaizdu, neturėjo ir priešingo teisei ketinimo. Policijos pareigūnai Š. M. ir T. L. apklausoje nurodė, kad jiems atvykus V. V. ir D. Ž. ramiai jų laukė, stovėdami atokiau vartų, o nukentėjusysis atėjo iš savo kiemo, kurio vartai buvo uždaryti.

3.4. Apeliantai nurodo, jog atmestinas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, jog „M. K. parodymai neprieštarauja ir liudytojo E. P. parodymams, kadangi akivaizdu, jos E. P. matė konflikto pradžią – iki D. Ž. pasirodymo, o M. K. – pabaigą, kuomet kaltinamieji jau buvo kartu, o V. B. vartai buvo trankomi uždaryti bei vėliau atidaryti“. Liudytoja M. K. apklausoje nurodė, kad triukšmas ir vartų daužymas prie nukentėjusiojo vartų truko nuo 5 iki 10 minučių. Tokį patį laiko tarpą nurodo ir E. P., kuris vienareikšmiškai teigia, jog tuo metu D. Ž. atėjo prie jo automobilio, o jam atėjus vartai jau užsidarė ir per vartų viršų nukentėjusysis mėtė šiukšles bei akmenis. D. Ž. įvykio vietoje nebuvo, tariamas konfliktas vyko tik tarp dviejų asmenų, todėl liudytoja M. K. niekaip negalėjo matyti D. Ž. prie nukentėjusiojo vartų ir juos daužant, nes jis tuo metu buvo prie taksi automobilio. Iš šios liudytojo parodymų matyti, kad kilus triukšmui ji nuėjo namo paimti šuniui skanuko ir pasikviesti jį ir jau būdama namuose pro langą matė atvykusius du policijos ekipažus. Pasak apeliantų, ši liudytoja, jei tikėti jos parodymais, D. Ž. galėjo matyti įvykio vietoje, tik kalbantį telefonu su Bendruoju pagalbos centru arba mušamą gumine lazda. Be to, apeliantų teigimu, nuosprendyje taip pat neįvertinta, ar ši liudytoja turėjo objektyvią galimybę matyti įvykio teritoriją ir tuo labiau patį įvykį – jos namas nuo įvykio vietos nutolęs apie 100 metrų, kelias apaugęs krūmais, nukentėjusiojo vartus nuo jos namo užstoja statinio kampas. Ji neužsiminė, kad įvykio metu būtų patyrusi stresą ar išgąstį, – ji pabudo nuo šuns lojimo, kas jai yra įprasta.

3.5. Taip pat pažymima, kad, vertindamas policijos pareigūnų Š. M. ir T. L. parodymus, jais pagrįsdamas aplinkybę, kad į nukentėjusįjį buvo mėtomi akmenys, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į parodymų turinį, o nuosprendyje nurodęs, kad Š. M. parodė: „ties vartais buvo primėtyta šiukšlių, akmenų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog konflikto metu į V. B. kaltinamieji mėtė akmenis, todėl ši faktinė aplinkybė inkriminuota pagrįstai“, o taip pat – „Pareigūnai Š. M. ir T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pranešime apie įvykį jiems buvo nurodyta, kad namo kieme, (duomenys neskelbtini), pranešėją užpuolė neblaivus kaimynas V. V., kuris mėtosi akmenimis, konfliktuoja“, akivaizdu, suklydo, apsiribojo vien parodymų turinio išdėstymu, neatsižvelgdamas į parodymų davimo laiką ir aplinkybes. Pasak apeliantų, byloje neginčijamai nustatyta, kad apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė D. Ž., nurodydamas, kad mušamas V. V.. Liudytojas Š. M. apie šiukšles prie vartų parodymų nedavė, o teismo padaryta išvada prieštarauja liudytojo E. P. parodymams, jog akmenys buvo mėtomi iš už vartų, juos mėtė pats V. B..

3.6. Be to, teigiama, kad, vertindamas akivaizdžiai prieštaringus nukentėjusiojo V. B. parodymus, teismas akcentavo: „toks (V. B.) parodymų prieštaringumas vertinamas kaltinamojo naudai iš kaltinimo pašalinant faktinę aplinkybę, jog D. Ž. grėblio kotu bandė suduoti nukentėjusiajam V. B., patikslinant, jog D. Ž., laikydamas lazdą rankose, artinosi prie V. B.“. Tačiau, vertinant parodymų visumą, jokio grėblio ar lazdos D. Ž. rankose turėti negalėjo, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog „nė vienas iš teisme apklaustų asmenų neparodė, jog konflikto metu D. Ž. buvo įėjęs į V. B. aptvertą teritoriją, atitinkamai, su tuo susijusios faktinės aplinkybės šalintinos iš kaltinimo“ tik paneigia V. B. parodymus, kad lazdą ar grėblį D. Ž. paėmė jo namo teritorijoje.

3.7. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo imtasi priemonių surinkti visus įrodymus šioje byloje – ikiteisminis tyrimas neatliktas, byla į teismą buvo perduota, remiantis tik prieštaringais V. B. parodymais. Pasak apeliantų, nurodytos galimo nusikaltimo priemonės (grėbliai ar lazdos) yra svarbūs įrodymai šioje byloje, kadangi nėra nei vieno kito patikimo įrodymo, kad D. Ž. galėjo laikyti rankose kokį daiktą ar pagalį, o pareigūnai jų neieškojo. Apklaustas teisme nukentėjusysis parodė, kad kitą dieną po įvykio šalia gatvės rado grėblį, tačiau šis daiktas nebuvo perduotas tyrėjams, ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. sausio 8 d.) atliekantiems įvykio vietos apžiūrą. Anot apeliantų, vertinant šias aplinkybes galima pagrįstai teigti, kad įvykio vietos apžiūra (kaip ir ikiteisminis tyrimas) atlikta aplaidžiai, pažeidžiant BPK nuostatas. Skunde pažymima, kad liudytojas T. L., teismo posėdžio metu duodamas parodymus, priešingai nei teigiama nuosprendyje: „kad V. B. namo teritorijoje buvo kokių nors pagalių“, kalbėjo tik apie šiukšles teritorijoje. Be kita ko, šis liudytojas paaiškino, kad paėmė tai, kas jam buvo nurodyta ar parodyta, taip pat paminėjo, kad jam nebuvo paaiškinta, kuo buvo daužomi vartai.

3.8. Dėl D. Ž. veikos kvalifikavimo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog galimas konfliktas tarp V. V. ir V. B. įvyko iki prie jų prieinant D. Ž.. Konflikte D. Ž. nedalyvavo, jį pastebėjo tik priėjęs prie užsakyto taksi automobilio ir, paprašęs vairuotojo palaukti, nuėjo išsiaiškinti, kas nutiko V. V.. Taksi vairuotojas E. P. parodė, kad triukšmas jau buvo pasibaigęs, jokios savo kliento D. Ž. agresijos nepastebėjo. Priėjęs prie V. V. D. Ž. iš karto buvo užpultas ir sumuštas V. B., dėl ko nedelsdamas paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir iškvietė policijos pareigūnus, nurodydamas, kad jo draugas V. V. ir jis pats šiuo metu mušami. Kol jis kalbėjo telefonu, akivaizdu, buvo mušamas V. V.. Jokių kitų veiksmų D. Ž. neatliko, o nuo pokalbio su pareigūnais pabaigos iki policijos ekipažo atvykimo ir nebūtų galėjęs atlikti, juolab, matydamas V. B. rankose guminę lazdą. Pasak apeliantų, nelogiška iškvietus policiją ir žinant, kad bet kurią minutę pareigūnai gali atvykti, imtis kažkokių neteisėtų veiksmų. Be to, minėtas aplinkybes patvirtina V. V., kurio parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir nėra pagrindo jais abejoti. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas D. Ž. siekį veikti kartu su V. V. ir tyčia pažeisti viešąją tvarką, grindė tik prielaida, vadovavosi prieštaringais įrodymais, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti. Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes, anot apeliantų, akivaizdu, kad D. Ž. neveikė turėdamas tyčią aplinkiniams ar aplinkai demonstruoti nepagarbą, galimame konflikte jis tiesiogiai nedalyvavo, tik priėjęs iškvietė policijos pareigūnus, jokių nusikalstamų veikų neatliko ir neketino atlikti, nėra jokių duomenų, kad D. Ž. būtų sutrikdęs kitų žmonių poilsį ir taip pažeidęs viešąją tvarką ar kažkam keltų grėsmę. Apibendrindami apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai ir pažeisdamas in dubio pro reo principą rėmėsi nuolat besikeitusiais, nenuosekliais nukentėjusiojo V. B. parodymais, liudytojų, susipažinusių su bylos medžiaga, parodymais. Nesant pakankamai objektyvių duomenų dėl D. Ž. dalyvavimo padarant nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, teismas negalėjo jo kaltės grįsti prielaidomis.

3.9. Dėl civilinio ieškinio apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, jog nukentėjusiojo prašoma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su D. Ž. veiksmais.

2. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas E. Kisielius prašė jų apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei V. V. išteisinti, o civilinius ieškinius atmesti arba palikti nenagrinėtus. Nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas G. Gudonis taip pat prašė jų apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą nuosprendį bei D. Ž. išteisinti. Prokuroras bei nukentėjusysis V. B. prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. V. bei jo gynėjo advokato E. Kisieliaus ir nuteistojo D. Ž. bei jo gynėjo advokato G. Gudonio apeliaciniai skundai atmetami.

3. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek nuteistasis V. V., tiek nuteistasis D. Ž. ginčija savo kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, priteistais civiliniais ieškiniais. Kadangi apeliacinių skundų reikalavimai ir dalykas iš esmės yra vienodi, teisėjų kolegija abu apeliacinius skundus vertins bendrai, atskirai atsižvelgdama tik į tam tikrus aspektus, susijusius su kiekvienu nuteistuoju.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (kaltinamųjų) kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai tiek nuteistojo V. V., tiek nuteistojo D. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nors tiek V. V., tiek D. Ž. savo kaltę neigia ir ginčija byloje nustatytas aplinkybes, kad V. V. 2019 m. spalio 5 d. nakties metu, apie 03.30 val., veikdamas bendrai su D. Ž., abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje – gatvėje, prie nukentėjusiajam V. B. priklausančio namo, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – lazda ar panašiu daiktu daužė per minėto namo kiemo skardinius vartus ir, sukeliant triukšmą, po ko, V. B. išėjus iš namo, minėto namo kiemo tarpuvartėje, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiajam ir aplinkai, be pateisinamos priežasties, elgdamiesi ypatingai įžūliai, kilusio konflikto metu V. V. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairį petį, koja spyrė į dešinės pusės šlaunį, užmovė ant galvos chalatą, o D. Ž., laikydamas lazdą rankose, artinosi prie V. B., nukentėjusiajam ginantis gumine žarna V. V. ir D. Ž. atsitraukė, bet mėtė į nukentėjusįjį akmenis ir sakė susidorosią su juo ir jo šeima, taip sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką ir V. B. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nuteistųjų kaltė nurodytu metu ir aplinkybėmis padarius viešosios tvarkos pažeidimą visiškai įrodyta kitų viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetu (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis).

8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014, 2K-84-458/2020).

10. Ginčo dėl to, kad tarp nuteistųjų V. V. ir D. Ž. bei nukentėjusiojo V. B. įvyko konfliktas ir jis įvyko viešoje vietoje, tai yra gatvėje, prie nukentėjusiojo V. B. namų, nagrinėjamoje byloje nėra. Šias aplinkybes betarpiškai, išsamiai įvertino ir motyvuotai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija iš naujo jų nevertina. Be to, viešosios vietos požymio nuteistieji ir jų gynėjai apeliaciniuose skunduose neginčija, todėl dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija išsamesnių argumentų nepateikia.

Žemesnės instancijos teismas

11. Abejonių tuo, kad konflikto iniciatorius buvo V. V. ir kad jo bei kartu su juo buvusio D. Ž. veiksmai pasireiškė įžūliu elgesiu, teisėjų kolegijai taip pat nekyla, nepaisant to, kad nuteistieji V. V. ir D. Ž. viso proceso metu savo kaltę neigė. V. V. tvirtino, kad 2019 m. spalio 5 d., nakties metu, grįžo po šventės namo su D. Ž., kuris jo kieme liko laukti taksi automobilio, o jis išvedė šunį pasivaikščioti. Einant pro V. B. namus iš už vartų atbėgo mažas šuniukas, kurį, siekdamas atbaidyti, iš pradžių nurodė trinktelėjęs į vartus, vėliau teigė tik trepsėjęs koja. Po to iš karto iš kiemo atbėgo nukentėjusysis ir pradėjo jį mušti gumine lazda. V. V. kategoriškai neigė mušęs V. B. ar daužęs jo vartus, priešingai, šioje situacijoje jis jautėsi nukentėjęs. D. Ž. teigė, kad eidamas prie taksi automobilio pamatė V. V. prie kaimyno namo, jis šnekučiavosi su kaimynu, todėl paprašė taksi vairuotojo palaukti ir nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta, gal reikia pagalbos. Vos priėjęs prie V. B. vartų, gavo smūgį žarna ir iškvietė policiją. Pats jokių veiksmų V. B. atžvilgiu neatliko bei nematė, kad V. V. ir V. B. muštų vienas kitą. Nors byloje iš tiesų nustatyta, kad D. Ž. 2019 m. spalio 5 d., 03.23 val., užsakė taksi paslaugas (duomenys neskelbtini), ir kalbėjosi su į iškvietimą atvykusiu vairuotoju E. P., tačiau visus kitus nuteistųjų parodymus (apie konflikto pradžią ir eigą), kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, dėl ko pagrindo jais tikėti nėra.

12. Nukentėjusysis V. B. viso proceso metu teigė, jog pabudo nuo triukšmo, sukelto jo vartų daužymo garsų ir šunų lojimo, o atidaręs vartus buvo įžeidinėjamas ir užpultas vartus daužiusio kaimyno V. V. su šunimi, prie kurio prisidėjo ir kitas asmuo – D. Ž.. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu atskirais atvejais nebuvo nuoseklūs, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi ir yra nulemti tik jo keršto V. V. už jo visuomeninę veiklą. Sutiktina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tarp V. V., kaip (duomenys neskelbtini) seniūnaičio bei V. B., kaip (duomenys neskelbtini) seniūnijos teritorijos gyventojo, buvo susiklostę konfliktiški santykiai dėl gyvulių laikymo ir auginimo tvarkos, statybų ir pan. Tai patvirtino tiek pats V. V., tiek nukentėjusysis V. B., tiek ir jo sugyventinė L. V., nurodę, kad yra buvę įvairių skundų, patikrinimų dėl gyvulių laikymo, dėl statinių ir panašiai. Tačiau šios aplinkybės, įvertinus kitus byloje esančius duomenis, nesuteikia pagrindo teigti, kad byloje yra akivaizdus asmeninis nukentėjusiojo suinteresuotumas bylos baigtimi – noras kerštauti V. V. už jo visuomeninę veiklą, kadangi nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik jo sugyventinė L. V., bet ir kiti, neturintys jokio suinteresuotumo byla, liudytojai, tai yra pavežėjas E. P., kaimynė M. K. bei į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, taip pat rašytiniai bylos duomenys. Šiuo atveju svarbu akcentuoti ir tai, jog byloje nustatyta, kad ne nukentėjusysis, o būtent nuteistieji nakties metu vaikščiojo gatvėje ir ne nukentėjusysis, bet abu nuteistieji įvykusio incidento metu buvo neblaivūs, kas ir galėjo įtakoti atitinkamus jų veiksmus tokiu paros metu.

13. Tai, kad nukentėjusysis V. B. pabudo nuo vartų daužymo garsų ir šunų lojimo, patvirtino nukentėjusiojo sugyventinė L. V., parodžiusi, kad iki išgirdo lauke triukšmą, ji, V. B. ir trys vaikai miegojo, atsibudo nuo triukšmo. Aplinkybę, jog nakties metu prie nukentėjusiojo kiemo vartų buvo triukšmaujama – daužomi vartai ir lodijami šunys patvirtino ir kaip liudytojai teisme apklausti: V. B. kaimynė M. K., kuri parodė, kad išėjusi į terasą pamatė, kaip du vyrai, su kuriais buvo baltas šuo, su lazda daužo kaimyno vartus ir necenzūriniais žodžiais keikiasi, bei pagal D. Ž. iškvietimą atvykęs pavežėjas E. P., kuris parodė, kad laukdamas automobilyje kliento matė, kaip prie nukentėjusiojo namo priėjo vyras su šunimi ir grėbliu trankė geležinius vartus, taip keldamas triukšmą, o trankymas buvo pakankamai ilgas ir intensyvus, net nulūžo grėblio galva. Tokie šio liudytojo parodymai taip pat sutampa ir su V. B. parodymais, jog jo vartai buvo daužomi su jam priklausiusiu grėbliu, kuris ten ir sulūžo, bei su L. V. parodymais, kad grėblys buvo paliktas už vartų iš gatvės pusės, todėl V. V. galėjo jį rasti ir pasinaudoti. Ginčo dėl to, kad liudytojų nurodytas asmuo su šunimi buvo būtent V. V., byloje nėra, to neginčijo ir pats V. V.. Nurodyti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia V. V. parodymus, jog jis tik vos treptelėjo koja ar trinktelėjo į vartus, siekdamas atbaidyti išbėgusį mažą šuniuką ir vartų netrankė. Nei vienas byloje apklaustas asmuo nepatvirtino ir V. V. versijos apie iš po nukentėjusiojo vartų išbėgusį mažą šuniuką. Be to, tai, kad nukentėjusiojo vartai buvo apgadinti, yra pažymėta įvykio vietos ir kitų objektų apžiūros protokole bei užfiksuota fotonuotraukomis. Tai, jog įvykio vietoje nebuvo rastas sulūžęs grėblys ar kad liudytojai M. K. pagalys, su kuriuo buvo daužomi vartai, buvo panašus į beisbolo lazdą, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju, nustačius vartų daužymo ir apgadinimo faktą, esminės reikšmės neturi ir nereiškia, kad tokio daikto nebuvo. Be to, iš policijos pareigūnų Š. M. ir T. L. parodymų matyti, jog jie intensyviai ir neieškojo daiktų, su kuriais buvo daužomi vartai, tačiau tuo pačiu parodė, kad medinių pagalių buvo ir kiemo teritorijoje.

14. Nuteistojo V. V. parodymai apie tai, jog jis prieš V. B. nesmurtavo, taip pat yra paneigti ne tik paties nukentėjusiojo V. B. parodymais, bet ir liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kurie vienas kitą papildo ir iš esmės sutampa tarpusavyje. Nukentėjusysis V. B. teisme parodė, jog V. V. konflikto prie vartų metu buvo suėmęs jam už chalato, užmetė jį ant galvos, sudavė kumščiu į petį, spyrė gulint ant žemės, be to, tris kartus jam įkando V. V. šuo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis konkrečiau įvardijo jam suduotus smūgius, teigdamas, kad V. V. suėmęs jį už chalato tampė, sudavė į kairį petį, spyrė į dešinės pusės šlaunį, ant galvos grumtynių metu užmovė chalatą, tuo metu pajuto šuns įkandimą. Liudytojas E. P., apklaustas teisme, parodė, kad asmuo su šuniu (kaip nustatyta – V. V.) ėmė mušti asmenį su chalatu (kaip nustatyta – V. B.), spardė, pastūmė, po ko šis nugriuvo. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai Š. M. ir T. L. tiek teismo posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. B. įvykio vietoje jiems sakė, kad buvo sumuštas, apkandžiotas V. V. šuns. Liudytojas Š. M. parodė, jog įvykio vietoje matė V. B. sumušimus, t. y. paraudimus, rankoje ar petyje. Analogiškas aplinkybes iš V. B. teigė sužinojusi ir jo sugyventinė L. V., parodžiusi, kad pati fizinio smurto nematė, bet V. B. jai sakė, kad V. V. jam užmetė chalatą ant galvos, sudavė į petį, kad V. V. šuo apkandžiojo, teigė mačiusi įkandimo žaizdą, kad ji kraujavo. T. L. darytose nuotraukose matyti V. B. sužalojimai šone, šlaunyje, ausies patinimas (t. 1, b. l. 14–16). V. B. padaryti sužalojimai yra užfiksuoti ir specialisto išvadoje, kuri detaliai yra išanalizuota skundžiamame nuosprendyje (t. 1, b. l. 96, 97). Be to, šiuo atveju aktualus ir 2020 m. vasario 6 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotas V. V. bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbis, kurio metu, atsakydamas į klausimą, ar V. V. nurodytas jį mušęs asmuo pasišalino, pastarasis atsako, jog: „nepasišalino, nes šunimi, ta prasme, nu tai biški davėme atkirčio“, tai yra pokalbio metu pats V. V. nurodė, jog kartu su šunimi naudojo jėgą prieš V. B.. Apeliaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, jog ne nukentėjusysis, bet nuteistieji pirmieji kvietė policiją, niekaip nepatvirtina nuteistųjų versijos, kad tai jie buvo užpulti nukentėjusiojo, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja L. V. nurodė, jog nuteistieji pradėjo skambinti policijai po to, kai L. V. pasakė, jog eina skambinti policijai.

15. Iš tiesų, nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl tam tikrų įvykio aplinkybių (konkrečių nuteistųjų smurtinių veiksmų, abiejų nuteistųjų veiksmų pradžios ir pan.) viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau skundžiamame nuosprendyje jų nenuoseklumas yra labai detaliai išanalizuotas ir tinkamai įvertintas, nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus gretinant su objektyvaus liudytojo – taksi vairuotojo E. P. parodymais. Apeliaciniuose skunduose taip pat kritiškai vertinami ir nukentėjusiojo sugyventinės L. V. bei kaimynės – M. K. parodymai, pabrėžiant tam tikrus, apeliantų vertinimu, jų parodymų neatitikimus bei teigiant, kad šios liudytojos parodymus davė susipažinusios su bylos medžiaga, dėl ko jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose šių liudytojų parodymai vertinami tik fragmentiškai, išskiriant tik tam tikras neesmines jų nurodytas aplinkybes. Pavyzdžiui, teigiama, kad L. V. parodymų patikimumą paneigia aplinkybė, jog ji viso proceso metu teigė, kad V. B. po konflikto iš žaizdų bėgo kraujas, nors ši aplinkybė vėliau paneigta tiek policijos pareigūnų, tiek medikų parodymais, o M. K. nurodė, jog buvo atvykę du policijos automobiliai, nors to nenurodė nei vienas liudytojas, nesusiejant jų į visumą, todėl pasikliauti vien tik niekuo nepagrįstais nuteistųjų samprotavimais dėl galimo liudytojų nepatikimumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi ir dėl to nesivadovauti iš esmės nuosekliais ir neprieštaringais jų parodymais nėra pagrindo. Kita vertus, pažymėtina, kad tam tikri nukentėjusiojo, taip pat ir liudytojų, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat jų tarpusavio neatitikimai ar kitokie neesminiai prieštaravimai, nenustačius jokio pagrindo abejoti jų parodymais, šiuo atveju negali būti vertinami, kaip prieštaringi ar nepatikimi. Priešingai, tai rodo, kad jų parodymai nėra suderinti iš anksto. Be to, nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės sutampa ir paneigia nuteistųjų iškeltas versijas. Taip pat, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų nurodomą aplinkybę, kad liudytojos L. V. ir M. K. parodymus davė susipažinusios su bylos medžiaga. To nepatvirtina ir apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad tik vienintelė M. K. nurodė, jog į įvykio vietą buvo atvykę du policijos ekipažai, kas yra pažymėta tik rašytinėje bylos medžiagoje, nes jokių duomenų, kad, prieš duodant parodymus, jai būtų leista susipažinti su bylos medžiaga, byloje nėra. Tuo labiau, kad ši liudytoja parodymus davė tik teisme. Aplinkybė, kad L. V. susipažino su vienu iš bylos dokumentų, galimai – prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, taip pat nereiškia, kad prieš duodama parodymus ji buvo supažindinta su bylos medžiaga, kadangi šis procesinis dokumentas buvo siunčiamas V. B., kaip proceso dalyviui, o L. V. yra V. B. sugyventinė, tai yra gyvena kartu su juo, todėl natūralu, kad taip pat turėjo galimybę susipažinti su minėto procesinio dokumento, kuris, kolegijos vertinimu, jokios esminės reikšmės jai duodant parodymus šioje byloje neturėjo, turiniu.

Žemesnės instancijos teismas

16. Nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad D. Ž. jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir neketino atlikti, tai yra konflikte nedalyvavo, jo kaltė iš esmės grindžiama tik prieštaringais nukentėjusiojo V. B. parodymais, prie kurių pritaikyti liudytojų parodymai. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo teiginiais nesutiktina. Nuteistojo D. Ž. parodymai apie tai, kad jis konflikte visiškai nedalyvavo, o priėjęs prie V. B. vartų išsiaiškinti, kas vyksta, iš karto gavo smūgį žarna bei iškvietė policiją, taip pat, kaip ir nuteistojo V. V. parodymai, yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, kuriuos išsamiai ištyrė, sugretino ir įvertino apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl D. Ž. atliktų veiksmų ir dėl jų kvalifikavimo nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų motyvų detaliai nekartoja. Šiuo atveju pažymėtina tik tai, kad prie nukentėjusiojo namų V. V. atėjo be D. Ž. ir konfliktas pirmiausia kilo tarp V. B. ir V. V.. Šių aplinkybių neginčija nė viena proceso šalis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad V. V. ir D. Ž. veikė bendrai. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, bendrininkavimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki nusikalstamų padarinių atsiradimo, svarbu, kad asmenys suvoktų daromos veikos bendrumą, vienas kito palaikymą, o dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams. Išanalizavus ir sugretinus nukentėjusiojo V. B. (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis nurodė, jog jautė grėsmę tiek iš V. V., tiek D. Ž., matė D. Ž. rankose pagalį, matė, kaip jis artėjo su pagaliu, kaip atidarinėjo kiemo vartus), liudytojų L. V. (parodė, kad išėjusi į lauką matė D. Ž. rankose pagalį ir kaip jis išplėšė vartus iš V. B. rankų, taip pat teigė, kad, jai jau būnant kieme V. V. daužė pagaliu vartus, reikšdamas pretenziją, kad jie kalba rusiškai, D. Ž. tuo metu buvo šalia, be to, patvirtino, jog, kai ji išėjo į lauką, D. Ž., stovėjęs už vartų, metė akmenį į V. B.), E. P. (teisme parodė, kad prašydamas jo palaukti D. Ž. pasakė, jog eina pagelbėti kaimynui padėti išspręsti konfliktą, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog D. Ž. jo paprašė palaukti, kol išsiaiškins su kaimynu, pamatęs situaciją nusprendė atsisakyti kliento, nes bijojo, kad gali apgadinti jo automobilį), M. K. (patvirtino mačiusi kaip du asmenys stovėjo prie V. B. vartų ir bent vienas jų tikrai daužė juos lazda) parodymus bei paties D. Ž. prieštaringus parodymus (teigė matęs tik besišnekučiuojančius kaimynus, nors taksi vairuotojui nurodė, jog eina išsiaiškinti arba išspręsti konfliktą, o policijos pareigūnui paaiškino, kad laukdamas taksi išgirdo, jog jo draugą užpuolė, dėl to nuėjo jo ginti), tarpusavyje akivaizdu, jog atėjęs prie pavežėjo D. Ž. puikiai suvokė prie V. B. vartų vykstančią konfliktinę situaciją ir ten nuėjo palaikyti V. V., o vėliau pritarė V. V. veiksmams, tai yra veikė kartu su juo.

17. Nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuota tai, jog jie mėtė į nukentėjusįjį akmenis, kadangi, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojas Š. M. parodymų apie šiukšles prie vartų nedavė, o liudytojas E. P. parodė, kad savininkas, tai yra V. B., iš anapus tvoros mėtė akmenis. Teisėjų kolegija sutinka, kad liudytojas E. P., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad mėtantį akmenis iš anapus tvoros jis matė tik V. B., tačiau kartu pažymėtina, kad šis liudytojas matė tik konflikto pradžią, tai yra visų V. V. ir konkrečių D. Ž. veiksmų jis jau nematė, kadangi palikęs savo klientą išvažiavo. Ta aplinkybė, kad akmenis mėtė ir V. B., šiuo atveju niekaip nepaneigia apylinkės teismo nustatyto fakto, jog tai darė ir nuteistieji, kadangi tokius jų veiksmus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kuriais nesiremti pagrindo nėra. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. B. parodė, jog užpuolę asmenys mėtė į jį akmenis ir grasino žodžiais: „susidorosiu su tavimi ir tavo šeima“. Teisme V. B. parodė, jog D. Ž. mėtė į jį akmenis. Tai patvirtino ir liudytoja L. V., parodydama, jog matė, kaip D. Ž. metė į jos sugyventinį akmenį. Pareigūnai Š. M. ir T. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pranešime apie įvykį jiems buvo nurodyta, jog namo kieme, (duomenys neskelbtini), pranešėją užpuolė neblaivus kaimynas V. V., kuris mėtosi akmenimis, konfliktuoja. Liudytojas Š. M. iš tiesų, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, apklaustas teisme neparodė, kad ties vartais buvo primėtyta šiukšlių, akmenų, jis šios aplinkybės neatsiminė. Tačiau liudytojas T. L. teisme parodė, kad teritorijos viduje matė primėtytų pagalių, ne vietoje gulėjo lentos, statybinės šiukšlės, o teritorijos savininkas sakė, kad į teritoriją buvo metami daiktai. Esant tokiems nustatytiems duomenims, nėra pagrindo teigti, jog faktinė aplinkybė, kad nuteistieji mėtė į V. B. akmenis, jiems inkriminuota nepagrįstai, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje neginčytinai nenustatyta, jog įvykio vietoje buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, kimbama prie nukentėjusiojo, jo atžvilgiu įžūliai elgiamasi, tyčiojamasi, tačiau su šiais teiginiais nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistųjų V. V. ir D. Ž. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip įžūlus elgesys. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiškios priežasties, net ir ne žmonių minioje, reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Neabejotina, kad skardinių vartų daužymas nakties metu apgyvendintoje teritorijoje, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį, akmenų mėtymas į nukentėjusįjį ir panašūs veiksmai, be kita ko, kitų asmenų (liudytojų L. V., M. K., kuri nurodė, kad bijojo pasirodyti šviesoje, E. P., kuris patvirtino, jog iš įvykio vietos išvažiavo bijodamas, kad gali apgadinti jo automobilį) akivaizdoje ir viešoje vietoje, atitinka įžūlaus elgesio požymį. Toks elgesys nėra priimtinas visuomenėje, jis pažeidžia elementarias elgesio normas ir demonstruoja nepagarbą ne tik konkrečiam nukentėjusiajam, bet ir aplinkai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokiu neadekvačiu ir neprognozuojamu elgesiu V. V. neabejotinai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir nusistovėjusioms moralės normoms, drumstė aplinkinių rimtį, o D. Ž. jo nesulaikė, priešingai, anksčiau aptartais aktyviais veiksmais išreiškė pritarimą. Šių veiksmų įžūlumo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nemenkina ir nuteistojo V. V. argumentai, kad konfliktas buvo asmeninis, kadangi jam spręsti buvo pasirinkti vieša vieta ir nepriimtinas moralės požiūriu, demonstratyvus, aplinkinius šokiruojantis būdas, taip pat, kad be jo, kito nuteistojo ir nukentėjusiojo bei tolumoje esančio pavežėjo, incidento metu nieko nebuvo, nes, bylos duomenimis, be V. B., mažiausiai dar šešių asmenų ramybė buvo sudrumsta, tai yra L. V. ir jos trijų mažamečių vaikų, kurie pabudo nuo triukšmo, kaimynės M. K., kuri taip pat pabudo nuo triukšmo ir įvykius stebėjo pasislėpusi terasoje, nes bijojo pasirodyti šviesoje, bei E. P., kuriam buvo sutrikdytas darbas ir kuris atsisakė vežti klientą (D. Ž.) bijodamas, kad gali būti apgadintas jo automobilis. Minėti asmenys, nors tiesiogiai ir nenukentėjo, tačiau buvo šokiruoti tokio nuteistųjų elgesio.

19. Nors nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutinkama, teigiant, kad šiuo atveju veikos pavojingumas nėra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, dėl to V. V. veiksmuose yra ne BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, bet ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, tačiau su šiais nuteistojo ir jo gynėjo motyvais nesutiktina. Juos paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja. Tuo tarpu, apeliaciniuose skunduose nuteistieji ir jų gynėjai tuos pačius įrodymus vertina fragmentiškai, suteikdami jiems kitokią prasmę, nesusiedami jų į vientisą loginę grandinę, kas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu paneigiant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl V. V. ir D. Ž. kaltės.

20. Kaip minėta, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl įžūlių nuteistųjų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog bendrais nuteistųjų V. V. ir D. Ž. veiksmais, prieštaraujančiais padoraus elgesio taisyklėms, ne tik buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, bet ir apgadintas nukentėjusiojo turtas – tvora, kuri iki šiol dar nėra sutvarkyta, kas neabejotinai kelia nemalonius išgyvenimus, taip pat viešoje vietoje buvęs asmuo (taksi vairuotojas E. P.) pasijuto nesaugiai, buvo šokiruotas tokio įvykio, dėl ko palikęs savo klientą (D. Ž.) išvažiavo, be to, buvo nutrauktas ir kai kurių žmonių poilsis, jiems sukeltas išgąstis (nuo triukšmo prabudo nukentėjusiojo sugyventinė L. V. ir jos vaikai, kaimynė M. K., kuri taip pat nuteistųjų veiksmus stebėjo slapta, bijodama pasirodyti). Taigi, tai, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš kitą žmogų buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, jog dėl tokių jų veiksmų buvo padaryta materialinė žala, buvo nutrauktas aplinkinių asmenų poilsis, pašalinis asmuo buvo šokiruotas, jautėsi nepatogiai. Aptartų aplinkybių kontekste nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jokio didelio triukšmo ar kitokių požymių, kurie atkreiptų aplinkinių dėmesį, juos sutrikdytų, nebuvo, ne tik prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kad nukentėjusiojo tvoros daužymas truko pakankamai ilgai ir buvo pakankamai intensyvus bei buvo sudrumsta ramybė mažiausiai šešiems asmenims, bet kartu ir nepaneigia nustatyto viešosios tvarkos pažeidimo fakto.

21. Nors apeliantai teigia, kad savo veiksmais nei V. V., nei D. Ž. nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, pasak, nuteistojo V. V. ir jo gynėjo, nuteistojo V. V. tyčia buvo nukreipta į asmeninį nesutarimą su nukentėjusiuoju ir patį nukentėjusįjį, tačiau pažymėtina tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021). Nustatyta, kad asmeniniam konfliktui, priešiškam nusistatymui įgyvendinti nuteistasis V. V., prie kurio prisijungė ir nuteistasis D. Ž., pasirinko tokią vietą ir tokį būdą, kurie peržengė privataus santykių aiškinimosi ribas. Taigi, aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, jog nuteistasis V. V. suvokė, kad dėl mažareikšmės dingsties (D. B. šuns lojimo), viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje (patvirtino matęs netoliese stovėjusį taksi automobilį) konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, smurtaudamas prieš pastarąjį, gadindamas jo turtą, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suprato, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Abu nuteistieji matė vienas kito nusikalstamus veiksmus ir jiems pritarė, suvokė, jog tiek atskirai, tiek kartu kelia V. B. išgąstį bei nakties metu trikdo visuomenės rimtį. Nors, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, D. Ž., galimai nematė konflikto pradžios, tačiau neabejotinai matė vėlesnius V. V. veiksmus ir suprato jo ketinimus bei savo veiksmais jiems pritarė – mėtė akmenis, buvo paėmęs į rankas pagalį, atidarinėjo V. B. vartus, taip keldamas pastarajam grėsmę ir sudarydamas pagrindą manyti, jog veikia išvien su V. V.. Abu nuteistieji sąmoningai pasirinko teisei priešingo elgesio variantą, tai yra veikė tiesiogine tyčia, nors ir nesukonkretindami, kokį poveikį visuomenei turės jų atliekami veiksmai. Taigi, įvertinusi V. V. ir D. Ž. veikos motyvus, nustatytų įžūlių veiksmų pobūdį ir intensyvumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek nuteistojo V. V., tiek ir nuteistojo D. Ž. veika pagal BK 284 straipsnį buvo kvalifikuota teisingai, nes jie savo įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką.

22. Nuteistųjų V. V. ir D. Ž. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, priešingai nei teigiama nuteistojo V. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Analizuojant aptariamo straipsnio turinį matyti, kad būtinasis šio administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo tikslas, t. y. siekis anksčiau išvardytais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas. Tiek BK 284 straipsnio, tiek ANK 481 straipsnio 1 dalies dispozicijose nustatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Kita vertus, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo atribojimo kriterijų yra padariniai. BK 284 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, kyla baudžiamajame įstatyme nustatyti padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tuo tarpu ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo – nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo – sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, o tik konkrečius veiksmus, kuriais, kaip minėta, siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015, 2K-229-976/2018, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-13-976/2019). Iš aptarto seka, kad nustačius neteisėtais kaltininko veiksmais sukeltus padarinius, t. y. jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimą pagal ANK 481 straipsnį, kurio sudėtis neįvardija padarinių atsiradimo, nurodydama tik konkrečius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nėra galimybės. Šiuo atveju, dėl neteisėtų V. V. ir D. Ž. veiksmų kilus veikos padariniams, t. y. sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

23. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. V. ir D. Ž. kaltės ir tėra nuteistųjų bei jų gynėjų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. V. V. ir jo gynėjo bei D. Ž. ir jo gynėjo apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, privalomai įrodinėtinas aplinkybes grindė prielaidomis, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. V. ir D. Ž. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas V. V. ir D. Ž. kaltais apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. ir D. Ž. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.

24. Atmetant nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems V. V. ir D. Ž. skirtos bausmės nekeistinos. Nors apeliaciniuose skunduose nėra pasisakyta dėl nuteistiesiems skirtų bausmių, tačiau įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartus duomenis, apibūdinančius nuteistųjų V. V. ir D. Ž. asmenybes bei jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsižvelgiant į nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė būdami neblaivūs ir tai turėjo įtakos jos padarymui bei nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė), nuteistiesiems skirtas bausmes vertinti kaip aiškiai per griežtas nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. ir D. Ž. paskirtos bausmės nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant V. V. ir D. Ž. paskirtas bausmes, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistųjų asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti V. V. ir D. Ž. teisinę padėtį švelninant jiems skirtas bausmes, šioje byloje nenustatyta.

25. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad iš nuteistojo V. V., taip pat iš nuteistųjų V. V. ir D. Ž. solidariai nukentėjusiajam V. B. priteisiant turtinę bei neturtinę žalą, taip pat iš nuteistųjų V. V. ir D. Ž. solidariai civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisiant V. B. gydymo išlaidas, nesilaikyta įstatymo reikalavimų. BPK 109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

26. Apeliantai D. Ž. ir jo gynėjas savo nesutikimą su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu grindžia tuo, kad byloje nėra duomenų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, jog nukentėjusiojo V. B. prašoma priteisti žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su D. Ž.. Šie argumentai nepagrįsti, nes byloje surinktais ir įvertintais įrodymais nustatyta, jog D. Ž., veikdamas bendrai su V. V. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, byloje nustatyti šios nusikalstamos veikos, kurią padarė D. Ž. ir V. V., veikdami bendrai, padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei V. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp bendrų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo), todėl nukentėjusiajam V. B. padaryta turtinė ir neturtinė žala, susijusi su jo sveikatos sutrikdymu, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai priteista solidariai iš V. V. ir D. Ž.. Vien tai, kad D. Ž. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, jog nenustatyta, kad jis padarė nukentėjusiajam konkrečius sužalojimus, nepaneigia jo pareigos atlyginti nukentėjusiajam V. B. bendrais veiksmais su V. V. padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nes dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri abiem nuteistiesiems.

27. Apeliantai V. V. ir jo gynėjas nesutikimą su nukentėjusiojo V. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniais ieškiniais motyvuoja tuo, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nurodomą žalą, taip pat tuo, kad šioje byloje V. B. neturi reikalavimo teisės. Šie argumentai taip pat nepagrįsti. Visų pirma, byloje yra pateikti nukentėjusiajam (dėl jo sveikatos sutrikdymo, vartų apgadinimo, išlaidų advokatui, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas) ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai (dėl nukentėjusiojo gydymo) padarytos turtinės žalos dydį patvirtinantys ar galintys patvirtinti dokumentai (defektinis aktas, kuriame nurodyta naujų vartų dalių įgijimo ir remonto darbų vertė, išlaidas už advokato pagalbą patvirtinantis pinigų priėmimo kvitas, gydymo paslaugų apskaitos išrašas). Kita vertus, tuo pačiu pažymėtina, kad net ir nukentėjusiam asmeniui nepateikus kažkokių patirtą turtinę žalą patvirtinančių dokumentų, turtinės žalos padarymo faktas gali būti įrodinėjamas ir kitomis BPK nurodytomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tai padaryta remiantis nukentėjusiojo V. B. parodymais, įvykio vietoje darytomis fotonuotraukomis, nukentėjusiojo V. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateiktais patirtą turtinę žalą ir būsimas vartų remonto išlaidas patvirtinančiais dokumentais, kurių pagrindu apylinkės teismas nustatė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apgadinti V. B. kiemo vartai, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo metu patirtų sužalojimų V. B. buvo suteiktos gydymo paslaugos, taip pat, jog proceso metu nukentėjusysis naudojosi advokato paslaugomis, įvertino naujų vartų dalių įgijimo ir remonto darbų, kainas, suteiktų teisinių paslaugų sąmatą, atsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu vartai nebuvo visiškai nauji, o tam tikros nukentėjusiojo gydymo išlaidos yra susijusios su V. V. šuns veiksmais, kurių, kaip nustatyta byloje, neapėmė V. V. tyčia, rėmėsi šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Neturtinės žalos faktas ir dydis nustatytas įvertinus civilinio ieškinio teiginius ir nukentėjusiojo V. B. parodymus apie dėl nuteistųjų V. V. ir D. Ž. nusikalstamos veikos jo patirtą skausmą ir dvasinius išgyvenimus ir kitas neturtinės žalos pasekmes, jų trukmę, liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo reputaciją, jų požiūrį į nukentėjusįjį po konflikto, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, atsižvelgus į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Apeliantai neturtinės žalos dydžio iš esmės neginčija, o teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus šioje dalyje, sprendžia, kad apylinkės teismo nustatytas nukentėjusiajam V. B. padarytas neturtinės žalos dydis – 500 Eur – nėra aiškiai per didelis.

28. Apeliantų V. V. ir jo gynėjo teigimu, nukentėjusysis V. B. apskritai negali reikalauti priteisti jam turtinę žalą, atsiradusią dėl vartų apgadinimo, kadangi nukentėjusiojo gyvenamasis namas, taip pat ir byloje minimi tvora bei vartai, yra neteisėti, bešeimininkiai statiniai, nepriklausantys V. B.. Tačiau tokie apeliantų teiginiai šiuo atveju nepaneigia V. B. teisės reikalauti ir gauti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą. Iš byloje esančių duomenų (nuteistojo V. V. ir jo gynėjo pateiktų dokumentų, teismo išreikalauto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo), taip pat nuteistojo V. V. ir nukentėjusiojo V. B. paaiškinimų iš tiesų matyti, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat ir tvora, oficialiai V. B. nuosavybės teise nepriklauso. Kita vertus, byloje nustatyta, to neginčija ir nuteistasis V. V., kad tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek jos padarymo metu, tiek ir šiuo metu minėtame name gyveno ir gyvena nukentėjusysis V. B., o tvora, kurios vartai buvo apgadinti nusikalstamais V. V. veiksmais, taip pat yra pastatyti V. B., todėl nagrinėjamu atveju aplinkybės, kokiu pagrindu tame name gyvena nukentėjusysis ir savavališkai ar ne buvo pastatyta tvora, kurios vartus apgadino V. V., reikšmės sprendžiant šioje byloje kilusios turtinės žalos atlyginimo klausimą neturi, kadangi apgadintas buvo V. B. turtas.

29. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. nuosprendis, kuriuo V. V. ir D. Ž. nuteisti pagal BK 284 straipsnį, yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodomais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. V. bei jo gynėjo advokato Edmundo Kisieliaus ir nuteistojo D. Ž. bei jo gynėjo advokato Gražvydo Gudonio apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė