Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. N. kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį dėl iš neatsargumo V. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir paskirti sankcijoje nustatytą bausmę. Netenkinus pastarojo prašymo, pripažinti A. N. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje nustatytą bausmę. Nuteistasis taip pat prašo išteisinti jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas; 1) neištyrė esminių bylos aplinkybių, turinčių reikšmės veikos kvalifikavimui; 2) savo išvadas grindė prielaidomis, nors baudžiamojoje teisėje toks įrodinėjimas yra nepriimtinas; 3) netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigdamas, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. G 625/2017 (01) nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. A. N. buvo pareikštas kaltinimas būtent dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo V. K., tačiau vėliau, praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams, nuteistajam buvo pareikšti sunkesni kaltinimai, kuriuos iš esmės sąlygojo nesugijęs nukentėjusiojo šlaunikaulio lūžis. Nuteistasis pažymi, kad visą laiką nukentėjusysis buvo intensyviai gydomas, tačiau po 2017 m. sausio 18 d. atliktos rentgenogramos gydantis gydytojas rekomendavo V. K. minti koją pilnu svoriu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje esančioje teismo medicinos konsultacinėje išvadoje Nr. 0268/17 konstatuota, jog sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą įtakojo neteisingas gydymas – radiologui neteisingai interpretavus radiologinius tyrimus (lūžis gyjantis), buvo paskirtas neteisingas gydymas – traumatologas leido minti pilna koja. Teismo medicinos ekspertas P. P. paaiškino, kad minti pilna koja galima tik tada, kai jau yra susikabinęs kaulo lūžis. 2017 m. kovo 7 d. buvo atlikta dar viena nukentėjusiojo rentgenograma, kurioje nurodoma, jog kaliusas gerai išreikštas. Anot eksperto, tai reiškia, kad toje vietoje tik vyko gijimo procesas, bet kaulo lūžis dar nebuvo susikabinęs. Taigi nukentėjusiajam dar ir tuo metu nebuvo galima minti pilna koja, nors gydytojas jam leido tą daryti jau 2017 m. sausio 18 d. A. N. pažymi, kad ekspertas taip pat nurodė, jog reikia klausti gydančio gydytojo dėl gydymo taktikos, kuri galėjo ir neturėti (reikia suprasti, kad galbūt galėjo ir turėti) įtakos tam, kad lūžis nesugijo. Pasak nuteistojo, 2017 m. liepos 7 d. ekspertizės akte Nr. PEKG 99/2017 (01) yra nurodoma, kad dėl kairio šlaunikaulio kaklo negyjančio lūžio neišvengiamai turėjo būti protezuotas kairys klubo sąnarys, tačiau atliekant šią teismo medicinos ekspertizę nebuvo vertinta, kas nulėmė lūžio negijimą – nuteistojo veiksmai ar netinkamai parinkta nukentėjusiojo gydymo taktika. A. N. teigimu, siekiant nustatyti šią itin reikšmingą aplinkybę, byloje turėjo būti paskirta deontologinė ekspertizė, kurią atlieka Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje dirbantys ekspertai. Pasak nuteistojo, priklausomai nuo šios ekspertizės išvadų, galėtų keistis jo veiksmų kvalifikavimas. Jei būtų konstatuota, kad nesugijęs kaulo lūžis yra gydytojo parinktos taktikos klaida, nuteistojo veiksmai būtų kvalifikuojami pagal jo sukeltas pasekmes, nurodytas 2017 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje Nr. G 625/2017 (01), t. y. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio teiginys, kuriame konstatuota, kad tai neabejotinai jis sudavė smūgį nukentėjusiajam per kojas, dėl ko pastarasis parkrito, nėra pagrįstas bylos medžiaga. Anot A. N., jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad tik už peties patraukė nukentėjusįjį į save, o šis nukrito dėl slidžios kelio dangos. Liudytoja I. N. į lauką išbėgo nukentėjusiajam jau nukritus, todėl smūgio į kojas objektyviai patvirtinti negalėjo. A. N. taip pat pažymi, kad įvykio dieną jis buvo ne vienas, o nukentėjusysis, nors ir teigia, kad jam buvo suduota per kojas, tačiau negalėjo nurodyti kas tą smūgį sudavė. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo išvada dėl jo smūgio sudavimo nukentėjusiajam per kojas tėra tik prielaida, kuriomis negali būti grindžiamas teismo nuosprendis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesant pakankamai duomenų apie kryptingą tyčią panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, galima pagrįstai teigti, kad griebdamas nukentėjusįjį už peties ir patraukdamas jį links savęs, A. N. veikė neatsargiai, nes neįvertino slidžios kelio dangos ir tos aplinkybės, kad nuo tokio jo veiksmo nukentėjusysis gali paslysti, pargriūti ir patirti sužalojimus. Dėl pastarosios priežasties jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 139 straipsnį. Pasak nuteistojo, jei teismas visgi pripažintų, kad jis veikė tyčia, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal pasekmes kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis). Anot A. N., plėšimas jam inkriminuotas taip pat vadovaujantis tik prielaida, kad jis ištraukė butelį iš nukentėjusiojo kišenės. Nuteistasis pažymi, kad nei nukentėjusysis, nei liudytoja negalėjo patvirtinti šios aplinkybės. A. N. pripažįsta, kad spontaniškai pasisavino iš nukentėjusiojo kišenės iškritusį buteliuką, tačiau neigia jį sąmoningai ištraukęs. Pasak nuteistojo, jis buvo supykęs ant nukentėjusiojo dėl jo elgesio parduotuvėje. Išėjęs paskui jį į gatvę, sugriebė nukentėjusįjį už peties, tačiau šie jo veiksmai buvo susiję tik su noru pasiaiškinti dėl nukentėjusiojo elgesio, bet ne su ketinimu jį apiplėšti. Šį teiginį patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistajam buvo žinoma, jog nukentėjusysis turėjo su savimi pinigų, tačiau jie įvykio metu nebuvo pagrobti. Pasak A. N., plėšimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad naudodamas smurtą kaltininkas suvokia, jog smurtą naudoja kaip priemonę nukentėjusiojo turtui užvaldyti ir to sąmoningai siekia. Jei tyčia pasisavinti turtą kyla jau po smurto panaudojimo, tokiu atveju kaltininko veiksmai, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo masto ir pagrobto turto vertės, kvalifikuojami kaip dviejų skirtingų nusikalstamų veikų sutaptis – sveikatos sutrikdymas ir vagystė. Anot nuteistojo, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagrobto turto vertė yra 2,3 euro, t. y. nesiekia tos ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 straipsnį, todėl jo veiksmai dėl svetimo turto pagrobimo nepagrįstai pripažinti nusikalstamais. Nuteistasis nurodo, kad skirdamas jam bausmę, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, reglamentuotos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. A. N. neneigė dalyvavęs incidente, pripažino, kad atliko veiksmus, kuriais padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė jo turtą. Nuteistasis pažymi, kad tokius parodymus jis davė savo iniciatyva, nesant jokių jį kaltinančių duomenų. Taigi A. N. pripažįsta esmines faktines aplinkybes, tačiau nesutinka su jų teisiniu įvertinimu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, sutiko pagal galimybes atlyginti priteistą civilinį ieškinį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pripažindamas A. N. kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo iš savanaudiškų paskatų ir plėšimo padarymo, apygardos teismas vadovavosi vien prielaidomis, neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė A. N. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei nurodo nuteistasis, pirmos instancijos teismo išvada dėl jo neteisėtų veiksmų pobūdžio - smūgio nukentėjusiajam per kojas sudavimo – yra pagrįsta bylos medžiaga. Nors A. N. pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog tik už peties patraukė nukentėjusįjį į save, o šis pats pargriuvo dėl slidžios kelio dangos, tokius jo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis V. K. teismui parodė, kad jam išėjus iš parduotuvės jis staiga pajuto smūgį per kojas, nuo kurio parkrito ir galva bei koja (kaire puse) atsitrenkė į šaligatvį (t. 3, b. l. 123-124). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo paaiškinimais, kurie yra ne tik nuoseklūs, bet ir atitinkantys kitus byloje surinktus įrodymus. Antai specialisto išvada Nr. G 625/2017 (01) byloje nustatyta, kad absoliuti dauguma V. K. patirtų sužalojimų yra kairėje jo kūno pusėje - muštinė žaizda virš kairio antakio, kairės akies srities kraujosruva, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairėje kaktinėje skiltyje, nedideli sumušimo židiniai galvos smegenų požievyje kairėje kaktinėje skiltyje, kairio šlaunikaulio kaklo lūžis ir kt. (t. 1, b. l. 57). Kaip liudytoja byloje apklausta I. N. (past. bylos medžiagoje netiksliai nurodoma liudytojos pavardė – N. - laikoma rašymo apsirikimo klaida) savo ruožtu paaiškino, kad neužilgo po to, kai nukentėjusysis, o paskui jį ir nuteistasis, išėjo iš parduotuvės, ji išgirdo kritimo garsą ir riksmus. Pasak liudytojos, išbėgusi į lauką ji pamatė ant žemės gulėjusį kruviną nukentėjusįjį. Liudytoja taip pat parodė mačiusi kelis A. N. nukentėjusiajam suduotus spyrius ir pastarojo pažįstamą, kuris ragino jį nebemušti V. K. ir bandė vesti nuteistąjį šalin (t. 3, b. l. 163-164). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats A. N. niekada neginčijo tos aplinkybės, kad būtent jo veiksmai tapo nukentėjusiojo kritimo priežastimi, tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kalbėdamas apie šių veiksmų pobūdį keitė savo parodymus. Antai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. N. teigė, kad pasivijęs nukentėjusįjį jį pastūmė (t. 1, b. l. 156), o apklausiamas pirmos instancijos teisme jau paaiškino, kad norėjo sustabdyti V. K. ir, uždėjęs jam ranką ant peties, bandė pasukti į save (t. 3, b. l. 125). Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis parodė, kad jam palietus V. K. už dešinio peties, pastarasis parkrito aukštielninkas (t. 1, b. l. 165), tačiau apygardos teisme apklaustas ekspertas paaiškino, kad tokiu atveju nukentėjusysis nebūtų patyręs sužalojimų kairėje veido (galvos) pusėje. Pasak eksperto, griūdamas aukštielninkas nukentėjusysis tiesiog negalėtų taip susižaloti (t. 3, b. l. 126). Įvertinus šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad nukentėjusiojo kritimo priežastimi tapo jam per kojas A. N. suduotas smūgis, o ne prisilietimas prie peties, kaip kad teigia pats nuteistasis. Prašydamas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 139 straipsnyje nustatytą nusikaltimą, A. N. nurodo, kad griebdamas nukentėjusįjį už peties ir patraukdamas jį link savęs tiesiog neįvertino slidžios kelio dangos ir tos aplinkybės, kad nuo tokio jo veiksmo V. K. gali paslysti, pargriūti ir patirti sužalojimus, t. y. veikė neatsargiai. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl nuteistojo parodymų vertinimo (žr. 6 punktą), atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą bus vadovaujamasi byloje surinktais įrodymais nustatytomis įvykio faktinėmis aplinkybėmis, t. y. bus vertinami nuteistojo veiksmai suduodant nukentėjusiajam smūgį per kojas.Baudžiamajame kodekse išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. BK 15 straipsnis apibrėžia tyčios turinį, nustatydamas dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginei ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams, jam tas pats, ar jie įvyks ar ne. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015).Liudytojos I. N., nukentėjusiojo parodymais nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. N. jau parduotuvėje elgėsi įžūliai – vaikščiojo paskui V. K. prašydamas, kad šis nupirktų jam alkoholinių gėrimų – o nukentėjusiajam išėjus, sekė jam iš paskos ir, būdamas jau lauke, sudavė V. K. smūgį per kojas, nuo kurio nukentėjusysis pargriuvo (t. 1, b. l. 69-70, t. 3, b. l. 164). Apklausiama teisme liudytoja I. N. taip pat paaiškino, kad išgirdusi riksmus ir išbėgusi paskui nuteistąjį į lauką, matė kaip jis dar kelis kartus spyrė V. K., o kartu su juo buvęs vyras bandė jį vesti į šoną. Pamatę liudytoją, nuteistasis ir jo pažįstamas pradėjo bėgti iš įvyko vietos. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, gynėjas abejojo šių liudytojos parodymų teisingumu, akcentuodamas, kad iš karto po įvykio ji nenurodė mačiusi, jog A. N. ištraukė buteliuką iš nukentėjusiojo kišenės ir dar kelis kartus jam spyrė. Atsakydama į pirmos instancijos teismo klausimus, I. N. pripažino, kad iš tikrųjų nebuvo nurodžiusi šių aplinkybių policijoje, tačiau tuo pačiu patvirtino tikrai mačiusi tiek butelio ištraukimo iš V. K. kišenės momentą, tiek spyrius nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 164). Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą liudytojos suinteresuotumą bylos baigtimi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jos paaiškinimų teisingumu ir nesivadovauti jais sprendžiant A. N. kaltės klausimą. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodoma, kad aukščiau aptartais įrodymais nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog smurtaudamas prieš V. K., A. N. veikė netiesiogine tyčia - numatė, kad suduodamas smūgį senyvo amžiaus žmogui gali jį sužaloti, sukelti jam fizinį skausmą ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido atsirasti pavojingoms savo veiksmų pasekmėms. Teigti, kad nagrinėjamu atveju A. N. veikė neatsargiai ir kvalifikuoti jo veiką pagal BK 139 straipsnį nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad plėšimas A. N. yra inkriminuotas vadovaujantis tik prielaida, kad jis ištraukė buteliuką iš nukentėjusiojo kišenės. Priešingai nei teigia apeliantas, ši jo veiksmų kvalifikavimui reikšminga aplinkybė nustatyta vadovaujantis bylos duomenimis. Duodama parodymus pirmos instancijos teisme, liudytoja I. N. tvirtai nurodė mačiusi kaip nuteistasis pats ištraukė degtinės buteliuką iš V. K. kišenės ir bėgdamas iš įvykio vietos gėrė iš jo (t. 3, b. l. 164). V. K. patvirtino, kad po įvykio jau neberado degtinės buteliuko savo kišenėje. Jo teigimu, buteliukas negalėjo pats iškristi, nes buvo ne plastmasinis, o stiklinis, todėl iškritęs būtų sudužęs (t. 3, b. l. 123-124). Aukščiau nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia nuteistajam pareikštą kaltinimą dėl plėšimo padarymo ir tuo pačiu leidžia pagrįstai teigti, kad naudodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, nuteistasis siekė užvaldyti jo turtą – degtinės buteliuką. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į įvykio situaciją, bet ir į nuteistojo elgesį tiek prieš veikos padarymą, tiek po jos. Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad A. N. dar būdamas parduotuvėje vaikščiojo paskui nukentėjusįjį, įkyriai prašydamas pastarojo nupirkti jam alkoholinių gėrimų, o vėliau, iš karto po smūgio V. K. sudavimo, nukentėjusiajam parkritus, ištraukė iš jo kišenės degtinės buteliuką, kurį pradėjo gerti dar bėgdamas iš įvykio vietos. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kuriame jis nurodo, kad tą faktą, jog jis neketino apiplėšti nukentėjusiojo, patvirtina tai, kad be degtinės iš V. K. nebuvo pagrobtas joks kitas turtas, nepaneigia aukščiau nurodytų teisėjų kolegijos išvadų pagrįstumo. Bylos medžiaga nustatyta, kad beveik iš karto po smūgio nukentėjusiajam sudavimo iš parduotuvės išbėgo liudytoja, kuri privertė nuteistąjį skubiai pasišalinti iš įvykio vietos. Be to, BK 180 straipsnyje nustatyto nusikaltimo pavojingumas priklauso ne nuo turto vertės, kuri neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį, bet nuo turto užvaldymo būdo, kuriuo yra kėsinamasi į žmogaus sveikatą. Nagrinėjamoje byloje aptartais įrodymais nustatyta, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajam, siekiant užvaldyti pastarojo turtą, nuteistasis sunkiai sutrikdė V. K. sveikatą. Pagal teismų praktiką, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgus į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Taigi nagrinėjamoje byloje A. N. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti tinkamai.Nesutikdamas su jam priimti nuosprendžiu, nuteistasis nurodo, kad iš karto po veikos padarymo jis buvo kaltinamas nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą ir tik praėjus šešių mėnesių laikotarpiui jam buvo pareikšti sunkesni kaltinimai, kuriuos iš esmės sąlygojo nesugijęs nukentėjusiojo šlaunikaulio lūžis. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusysis nuolat buvo intensyviai gydomas, tačiau po 2017 m. sausio 18 d. atliktos rentgenogramos gydantis gydytojas rekomendavo jam minti koją pilnu svoriu. Anot A. N., būtent ši gydytojo rekomendacija, o ne jo neteisėti veiksmai, galėjo nulemti V. K. šlaunikaulio lūžio negijimą, o tai savo ruožtu sąlygojo sunkesnio kaltinimo nuteistajam pareiškimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.