Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “ ir atsakovo V. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovui V. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės jam nevykdant pareigos pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Faktinės bylos aplinkybės

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės jam nevykdant pareigos pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo

20. Pagal ĮBĮ (redakcijos nuo 2004-04-15 iki 2008-07-01) 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodytos redakcijos įstatymas nenustatė teisinių pasekmių įmonės vadovui, jei šis laiku nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau kaip ne kartą teismų praktikoje akcentuota, administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius, o įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015 ir kt.).

Dėl neteisėtų veiksmų

21. Apeliantas atsakovas V. Š. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėto pusė turto vertė buvo 124,46 Eur mažesnė. Iš pateiktos informacijos apie įmonės likvidaus turto, mokėtinų ir sumokėtų mokesčių būklę įmonės skoliniai įsipareigojimai niekada neviršijo įmonės turėto likvidaus turto. Įmonė neturėjo pradelstų įsipareigojimų (skolų) VMI, o įmonės likvidaus turto kasos saldo (įplaukų ir išlaidų skirtumas) viršijo deklaruotų mokesčių sumas.

22. Pagal ĮBĮ (redakcija nuo 2004-04-15 iki 2004-11-01) 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

23. Iš VSDFV 2020-03 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad laikotarpiu nuo 2004-03-31 iki 2018-09-30 įmonei yra priskaičiuota 331,85 Eur delspinigių skola. 2011-09-30 sumokėta 1,98 Eur delspinigių, 2011-12-31 – 4,34 Eur, 2015-12-31 – 23,54 Eur, 2016-03-31 – 3,98 Eur, 2017-03-31 – 9,97 Eur, 2017-09-30 – 2,70 Eur, 2017-12-31 – 20,90 Eur, 2018-06-30 – 26,80 Eur, 2018-09-30 – 15 Eur delspinigių, likęs nepadengtas delspinigių įsiskolinimas - 331,85 Eur. Pagal VSDFV 2020-03 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui jau 2004-03-31 buvo skolinga 220,69 Eur delspinigių. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų, kad minėtą delspinigių įsiskolinimą 2004-03-31 VSDFV ragino įmonę padengti, o įstatymai nenustato specialaus termino delspinigiams sumokėti. Pažymėtina, kad prievolė mokėti delspinigius atsiranda nepriklausomai, ar VSDFV ragina juos mokėti, ar ne. Sutiktina su ieškove, kad šiuo atveju prievolė mokėti delspinigius atsirado 2004 m. kovo 31 d. ir tai patvirtina prie bylos pridėtas VSDFV pranešimas apie pradelstas skolas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas teigia, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2004 m. liepos 1 d. turėjo likvidaus turto – grynųjų pinigų saldo vien už 2004-01-01 – 2004-07-01 laikotarpį buvo 11344 Lt (3285 Eur), tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad minėta pinigų suma realiai egzistavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitoje ar kasoje, nes minėta pinigų suma galėjo būti panaudota einamiesiems mokėjimams. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto neturėjo nuo įmonės įsteigimo ir neteikė finansinių ataskaitų rinkinio už visą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos laikotarpį.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog, įvertinus tai, kad įmonės įstatinis kapitalas buvo 2 896,20 Eur (laikant, kad jis iki 2005-01-02 nebuvo panaudotas dengiant įmonės skolas ar įmonės veiklai), kad įmonė vykdė nuomos veiklą ir daugiau turto neturėjo, taip pat įvertinus tai, kad įmonė iki 2004-10-01 turėjo sumokėti 291,55 Eur pelno mokestį, taigi gavo 1943,67 Eur pelno (291,55*100/15), įmonės 2005-01-02 tikėtina turėtas turtas buvo 4839,87 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pritaria ieškovės apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įstatinį kapitalą – 2896,20 Eur įtraukė į įmonės turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad įmonės įstatinis kapitalas ginčo laikotarpiu buvo įmonėje. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą įskaičiavo 1943,67 Eur pelno. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad 1943,67 Eur buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje ar banko sąskaitoje, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaida, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ disponavo 1943,67 Eur.

27. Apeliantas atsakovas V. Š. nurodo, kad jam nesuprantama, kur buvo minėta, kad iš įmonės pagal 2001 - 2002 m. VMI ir VSDFV sprendimus buvo išieškoma 1747,00 Eur skola. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą skolą patvirtina vykdomosios bylos išrašai, kurie buvo ieškovės patekti į bylą ir jie išsamiai yra aptarti skundžiamo sprendimo 21 punkte.

28. Apeliantas nurodo, kad iki 2012 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 32747,00 Eur galimai grąžintino PVM, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, kad grąžintinas PVM apskritai buvo. Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde sudarė dvi lenteles apie likvidų turtą, mokėtinus ir sumokėtus mokesčius 2014 – 2015 m. laikotarpiu bei mokesčių mokėjimų suvestinę 2004 – 2018 m. laikotarpiu. Teisėjų kolegija šias lenteles vertina kaip deklaratyvias, nes nėra aišku tiksliai pagal kokius duomenis šios lentelės parengtos.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo 220,69 Eur praėjus trims mėnesiams po termino (2004-03-31), UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto neturėjo nuo pat įsteigimo momento, tai reiškia, kad pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau 2004-07-01 buvo nemoki pagal ĮBĮ nuostatas, todėl atsakovas V. Š., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, privalėjo kreiptis į teismą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo ne vėliau nei 2004-07-02.

Dėl žalos

30. Teismui nustačius, jog įmonės vadovas pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. Pagal CK 6.249 straipsnį žala apibūdinama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tačiau nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

31. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis, jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta.

32. Byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2004-07-02 nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors tuo metu įmonė buvo nemoki. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2004 m. liepos 1 d. VMI skolos padidėjo 11093,18 Eur, o VSDFV Šiaulių skyriui pradelsti įsipareigojimai padidėjo nuo 220,69 Eur iki 331,85 Eur. Iš viso kreditoriniai reikalavimai padidėjo 11 204,34 Eur suma. Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, laikotarpiu nuo 2004-07-02 iki 2019-05-29 didėjo įmonės įsiskolinimai VMI ir VSDFV, minėti kreditoriai iškėlus bankroto bylą pateikė kreditorinius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti teismo nutartimi, įmonės kreditoriniai įsipareigojimai laikotarpiu nuo 2004-07-02 iki 2019-05-29 padidėjo tiek, kad kreditoriniai reikalavimai bankroto proceso metu liko nepadengti iš įmonės turto, todėl 11 204,34 Eur suma laikytina įmonės ir kreditorių patirta žala.

33. Apelianto atsakovo V. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, kaip jis nustatė momentą, kada atsakovas V. Š. suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais). Teisėjų kolegija pažymi, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais <...> jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. -nutartis Nr. 3K-3-228/2011). Pažymėtina, kad ieškovės pradelsti įsipareigojimai kilo iš nesumokėtų mokesčių. Atsakovas, teikdamas mokesčių deklaracijas, turėjo žinoti mokėtinus mokesčius bei jų mokėjimų terminus. Žinodamas, kad yra nesumokėti mokesčiai ir yra skola, kurios nepajėgia padengti, bei įmonės finansinė padėtis bloga, atsakovas nuo to momento privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos

34. Svarstant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta ir įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes atsakovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-372-180/2016).

35. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, atsakovui kaip įmonės vadovui buvo žinoma, kiek įmonė gauna pelno iš vykdomos veiklos, kiek reikalinga sumokėti darbo užmokesčio darbuotojui ir kiek reikia sumokėti valstybei mokesčių, susijusių su darbo užmokesčiu. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu, buvo atsakingas už kasdienės įmonės veikos organizavimą, turto išsaugojimą ir mokesčių mokėjimą, finansinių ataskaitų rengimo organizavimą, jam taip pat buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, kad nebuvo galimybių išieškoti skolas iš įmonės turto, tačiau dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą atsakovas nesikreipė. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuo 2004 m. įmonė nuolat susidūrė su sunkumais atsiskaityti su mokesčių administratoriais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui laiku, t. y. 2004-07-02 kreipusis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nuo 2004-07-02 mokestinės prievolės bei delspinigiai nebūtų skaičiuojami ir nebūtų susidariusi 11 204,34 Eur žala. Šiuo atveju tarp atsakovo neteisėtos veikos (bankroto bylos neinicijavimo laiku) ir žalos – mokesčių ir delspinigių nepriemokos - yra priežastinis ryšys.

Dėl kaltės

36. Už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Pažymėtina ir tai, kad civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą paprasto neatsargumo kaltės formą lemia tai, jog pažeista imperatyvi įstatyme įtvirtinta pareiga. Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Ši kaltės forma pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, kai sprendžiama dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo dėl įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės normos pažeidimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymo) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

37. Pažymėtina, kad ieškovei įrodžius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, atsakovo kaltė yra preziumuojama. Įvertinus bylos duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas, žinodamas, kad įmonės veikla yra nuostolinga, kai gaunamų pajamų ir įmonės turimo turto nepakanka atsiradusiems kreditorių reikalavimams patenkinti, tęsė įmonės veiklą, kitų aktyvių veiksmų įmonės nemokumui sumažinti ar pašalinti nesiėmė, tokiu būdu didindamas įmonės įsiskolinimą VMI ir VSDFV, taip elgėsi pasyviai, neatsakingai, nerūpestingai, t. y., atsakovo elgesys neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovas dėl paprasto neatsargumo laiku nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, dėl ko kilo žala kreditoriams ir įmonei.

38. Apeliantas atsakovas V. Š. teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nepaaiškino, kodėl žala buvo padaryta ir įmonei ir kreditoriams, nors privalėjo atskirai pasisakyti tiek dėl žalos padarymo fakto įmonei, tiek kreditoriams. Pažymėtina, kad įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs per nesikreipimo laikotarpį įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei nagrinėjamu atveju atsiranda tokiu būdu, kad laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis.

Dėl mokesčio priverstinio išieškojimo senaties termino

39. Apelianto atsakovo V. Š. teigimu pirmosios instancijos teismas supainiojo MAĮ 107 straipsnio nuostatų dėl mokesčio priverstinio išieškojimo senaties termino esmes – mokestinės nepriemokos (jau ne žalos) priverstinio išieškojimo senaties terminą tapatina su ieškinio senaties terminu. Apeliantas pažymi, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 straipsnio 2, 3 d.). MAĮ 107 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Nagrinėjamu atveju VMI pateikė skolos išieškojimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ antstoliui T. U. pagal 2012 m. lapkričio 5 d. išduotą vykdomąjį dokumentą ir 2008 m. vasario 22 d. išduotą vykdomąjį dokumentą. Minėtos vykdomosios bylos užbaigtos persiuntus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, todėl išieškojimo senaties terminas nėra praleistas.

40. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė momentą, kada kilo atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to nepagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, todėl yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą bei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

42. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už pareikštą patikslintą ieškinį mokėtinas 252,00 Eur žyminis mokestis. Ieškovė šioje byloje yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų.

44. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į tai, kad patikslintas ieškinys didžiąja dalimi tenkintas (99,84 proc.), todėl iš atsakovo V. Š., kaip pralaimėjusios bylą šalies, priteisė visą 252,00 Eur žyminio mokesčio sumą bei 14,32 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

45. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė šioje byloje yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Už pateiktą apeliacinį skundą mokėtinas 15,00 Eur žyminis mokestis. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, 15,00 Eur žyminis mokestis priteistinas valstybei iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir patikslintą ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovo V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 11 204,34 Eur (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų keturių eurų 34 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 11 204,34 Eur sumą nuo 2019-09-18 iki visiško sprendimo įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Š. valstybei 15,00 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį (įmokos kodas - 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.