Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-23 · Administracinė byla Nr. I-2631-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-23
Bylos Nr.
I-2631-162/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
A. O.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 23 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 1-4).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo pelėsių, šalta, drėgna, langai išdužę. Be to, jose trūko privatumo.

Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas.

Pareiškėjas A. O. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 90, 92). Pareiškėjas 2016 m. liepos 4 d. prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 93).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 8-14) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 3,72 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Atsiliepime nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodo, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Kameroje yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nepateikia jokių faktinių aplinkybių ir kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsakovės atstovui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 87).

Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (minėta, toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d., atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, buvo laikomas: 2014 m. lapkričio 17 d. kameroje Nr. 112, kurios plotas – 7,28 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,82 kv. m. kameros ploto); laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 253, kurios plotas – 34,43 kv. m., buvo laikomi 10 asmenų (vienam asmeniui teko 3,44 kv. m. kameros ploto); laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. kameroje Nr. 404, kurios plotas – 17,02 kv. m., buvo laikomi 5 asmenys (vienam asmeniui teko 3,40 kv. m. kameros ploto) (b. l. 8). Pagal minėtus duomenis pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. vasario 25 d. 11 parų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo pelėsių, šalta, drėgna, langai išdužę.

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju periodu turi būti – 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65 %; šaltuoju periodu temperatūra – 18–22 °C, santykinė drėgmė – 35–60 %. Higienos normos HN 76:2010 56 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais nustatyta: kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2014 m. gruodžio 15 d.) oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kamerose Nr. 107 ir 112 (kameroje Nr. 112 pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. lapkričio 17 d.) pelėsio nerasta (2014 m. vasario 5 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-71, 2014 m. birželio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909 (b. l. 17, 39-40)); kameroje Nr. 390 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. ir kameroje Nr. 404 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.) oro temperatūra ir drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, vėdinimas užtikrinamas per langus, pelėsio nenustatyta, jose yra langai (2014 m. kovo 4 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-231 (b. l. 22-23), 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-471 (b. l. 24-25), 2014 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-833 (b. l. 26)). Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2015 m. birželio 2 d. atlikęs Lukiškių TI-K kamerų patikrinimą, buvo nustatęs pelėsį kameroje Nr. 397 (2015 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1533, b. l. 46-47), tačiau šis pažeidimas nagrinėjamoje byloje nevertinamas, kadangi kameros patikrinimo metu pareiškėjas joje nebebuvo laikomas (kameroje Nr. 397 buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 18 d. bei 2015 m. sausio 22 d.). Pažymėtina, jog kiti Vilniaus visuomenės patikrinimo aktai nagrinėjamoje byloje neaktualūs, kadangi jie arba buvo atlikti kamerose, kuriose pareiškėjas nekalėjo, arba jose buvo atlikti patikrinimai dėl higienos normų atitikimo Higienos normos HN 76:2010 nuostatoms, kurių pareiškėjas skunde neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie Higienos normos HN 76:2010 26 ir 56 punktų pažeidimus, pareiškėjo argumentai, jog kamerose buvo pelėsių, drėgna, šalta, jose langai išdužę, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam trūko privatumo, tačiau nedetalizuoja kaip pasireiškė privatumo trūkumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2700-575/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė kokiu būdu buvo neužtikrinta jo teisė į privatumą, todėl jo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas 11 parų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo teigdamas, kad dėl laikymo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Įvertinus tai, kad pareiškėjas 11 dienų buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog jis patyrė neigiamas emocijas, nepatogumus, diskomfortą ir dėl to patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2569-520/2016).

Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimų poveikis pareiškėjui nebuvo ypatingai didelis ir pasireiškęs ilgą laiko tarpą (11 parų), į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, teismų praktiką analogiškose bylose bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui, dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo, neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 66 Eur (6 Eur už parą) suma. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 4 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 66 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nagrinėjamoje byloje prašo priteisti iš pareiškėjo 3,72 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsakovės atstovas nurodo, kad šias išlaidas patyrė dėl dokumentų kopijų parengimo teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (minėta, toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsakovė, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, remiasi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriame vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas – 0,06 Eur.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia Tvarka, kuri numato išlaidų kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad buvo realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Pažymėtina, jog atsakovės atstovas Lukiškių TI-K visus teismui dokumentus teikė per elektroninių paslaugų sistemą. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog už kopijų parengimą atsakovės atstovas būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,72 Eur sumą, nėra.

Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. O. (A. O.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 66 Eur (šešiasdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė