- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- A-2700-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01071-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. (D. Z.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Z. (D. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), kurį vėliau patikslino (b. l. 6, 75, 89), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2014 m. vasario 21 d. buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameros buvo perpildytos, dėl ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo pajudėti ir pasimankštinti, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko natūralaus apšvietimo, dėl to jam nuolat skaudėjo akis, nebuvo ventiliacijos, o dėl oro trūkumo jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad kameroje Nr. 105 jis buvo laikomas kartu su tuberkulioze, džiova ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, drabužius skalbtis galėjo kameroje tik šaltu vandeniu, juos džiovino taip pat kameroje. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus (b. l. 66–70, 83) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 69/06-14924 matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 35 su 1–2 asmenimis ir vienam kameroje laikomam asmeniui teko nuo 3,75 kv. m iki 7,49 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 77 su 2–4 asmenimis ir vienam kameroje laikomam asmeniui teko nuo 1,64 kv. m iki 3,28 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 105 su 1–7 asmenimis ir vienam kameroje laikomam asmeniui teko nuo 3,46 kv. m iki 24,2 kv. m kameros ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakingas už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje ir laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Šiame kontekste kartu pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, nurodė, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Papildomai akcentavo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, o laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių kalinamo sąlygų Šiaulių TI vertino kaip labai abstrakčius ir nedetalizuotus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, Šiaulių TI paaiškino, jog įstaigoje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. V-250. Įgyvendinant asmenų atskiro laikymo suėmimą ir laisvės atėmimo bausmę vykdančiose institucijose taisykles nustatančių teisės aktų reikalavimus, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze asmenys laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų) (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. 1 d. 11 p.). Atitinkamai pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu suimtieji bei nuteistieji į kameras buvo skirstomi vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras planu, atsižvelgiant į minėtus suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus. Tuo tarpu iš Šiaulių TI 2012 m. gruodžio 28 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano matyti, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpiais asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas, buvo laikomi kameroje Nr. 105, o iš rentgeno diagnostinių tyrimų registravimo žurnalo išrašo matyti, jog pareiškėjui buvo konstatuoti tuberkuliozės židiniai. Apibendrindamas, Šiaulių TI pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, be to, nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 102–111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI atskirais periodais iš viso 14 dienų kamerose Nr. 77 ir Nr. 105 buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,64 kv. m iki 3,46 kv. m. Taigi, teismas konstatavo, kad minėtu laikotarpiu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek laiko atskirais periodais iš 10 dienų laikotarpio, kai kameroje Nr. 105 vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 3,43 kv. m iki 6,06 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, todėl teismas šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog pareiškėjui Šiaulių TI turintis tekti minimalus 3,6 kv. m kameros plotas nebuvo užtikrintas iš viso 24 dienas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jo laikymo kamerose buvo didelė drėgmė, nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo, įvertinęs visumą byloje esančių duomenų, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimus, kadangi Šiaulių visuomenės sveiktos centro 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406) režiminio korpuso koridoriuose vietomis sienų dangos plytelės buvo iškritusios, lubų danga atsilupusi, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo kameroje kartu su sergančiais tuberkulioze, teismas nustatė, kad pagal Šiaulių TI 2012 m. gruodžio 28 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-3323, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiais asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas, buvo laikomi kameroje Nr. 105. Tuo tarpu iš Šiaulių TI 2015 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 60/09-14924 matyti, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. bei nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. kovo 4 d. atskirais periodais buvo laikomas kameroje Nr. 105. Nors Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pagal rentgeno diagnostinių tyrimų registravimo žurnalo išrašą pareiškėjui buvo konstatuoti atitinkamos ligos židinėliai, teismas atkreipė dėmesį, jog teisme apklaustas specialistas gydytojas-pulmonologas A. G., remdamasis pareiškėjo asmens sveikatos istorija bei kita byloje esančia medžiaga, konstatavo, kad pareiškėjas yra sirgęs plaučių tuberkulioze, tačiau tai buvo 1998 m., jis gydėsi laisvės atėmimo vietoje ir baigė gydymą, dėl kraujavimo jam buvo pašalinta dalis dešinio plaučio ir liko sukalkėjimai kairiajame plautyje, t. y. liko tam tikri pakitimai. Be to, minėtas specialistas paaiškino, kad sukalkėjimai reiškia, jog liko randas. Tuo tarpu specialistas byloje nerado įrašo, kad pareiškėjas dabar ar ginčui aktualiu laikotarpiu sirgo tuberkulioze, t. y. pagal bylos duomenis pareiškėjas tuberkulioze nebeserga, liko tik randai. Todėl, specialisto nuomone, pareiškėjas turėjo būti laikomas kartu su sveikais, tuberkulioze nesergančiais asmenimis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI, pažeisdamas SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir BVK 70 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas yra laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, negalima konstatuoti, jog būtent dėl byloje nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Šiuo aspektu teismas kartu pabrėžė, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, bei sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 250 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas D. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat netinkamai, nesivadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pažymi, jog teismo prašė taikyti 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, atskaičiavus kamerose esančių baldų užimamą plotą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120–121) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2014 m. vasario 21 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas, šio savo teiginio jis niekaip nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Vis dėlto, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją ir pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo laikotarpiu jam tekusios gyvenamojo ploto normos Šiaulių TI ir laikotarpio, kuriuo jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat su teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, o atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 14–65, 94–96, 98–100), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neprašė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nieko nepasisakė bei pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties termino netaikė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 20–22) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 98 dienas, iš kurių 14 dienų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 10 dienų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,64 kv. m iki 3,46 kv. m, tačiau 9 dienas iš šio laikotarpio jis buvo 3,46 kv. m, t. y. tik gana nežymiai mažesnis (0,14 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Tuo tarpu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 3,46 kv. m iki 6,06 kv. m, t. y. buvo tik gana nežymiai mažesnis (iki 0,14 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, kad neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (14 dienų), spręstina, jog ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (10 dienų), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. iš viso 24 dienas valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas Šiaulių TI kameroje turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Be to, akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taip pat vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, atsižvelgtina ir į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo ginčui aktualiu laikotarpiu.
Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir daugiau nei pusę pažeidimo laikotarpio buvo tik nežymiai mažesnė nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Juolab kad, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, jis iš esmės visiškai nekonkretizavo ir nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, be kita ko, dėl kitų pareiškėjo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kaip minėta, plačiau dėl jų nebepasisako.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, inter alia įvertinęs tai, kad pareiškėjas, kaip byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo laikotarpiu turėjo būti laikomas kartu su sveikais, tuberkulioze nesergančiais asmenimis, tačiau minėtu laikotarpiu iš viso 87 paras Šiaulių TI, pažeidžiant SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir BVK 70 straipsnio 3 dalies reikalavimus, buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurioje atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų buvo laikomi asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su atitinkamais skundais ar prašymais dėl, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių ar kitus įstaigos pareigūnus su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 23–24, 95–96). Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pažymėtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Papildomai akcentuotina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. Z. (D. Z.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.