Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-10-11 · Civilinė byla Nr. e2A-1355-392/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-11
Bylos Nr.
e2A-1355-392/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
akcinės bendrovės Luminor Bank
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės įmonė Registrų centras, G. C.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1355-392/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03880-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Valstybės įmonė Registrų centras, G. C..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 8514,83 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, atnaujinti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Nurodo, kad 2008 m. kovo 13 d. Hipotekos lakštu Nr. 01120080007609, užtikrinant klientės S. Š. įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, Banko naudai buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, tarp jo ir 1/71 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 24 d. buvo atliktas Hipotekos lakšto pakeitimas, kuris buvo pateiktas įregistruoti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui. 2008 m. balandžio 29 d. registruodamas hipotekos pakeitimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius padarė klaidą - vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką, t. y. per klaidą išregistravo ir automobilių stovėjimo vietos, kurios įkeitimas išliko, hipoteką. Per laiką, kai dėl hipotekos registro tvarkytojo kaltės duomenys apie automobilių stovėjimo vietos įkeitimą Bankui nebuvo tinkamai išviešinti (2008 m. balandžio 29 d. Pažymėjime apie hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą, grafoje „Kita informacija“ nurodyta: „...1/71 dalis parkingo, plane pažymėto indeksu G-1; turinčio 2 284,12 kv. m bendro ploto, t. y. parkingo vieta, plane pažymėta indeksu 17, lieka įkeista“, o grafoje „Pakeitimo pagrindas“ nurodyta: „Kreditoriaus atsisakymas dalies hipotekos“), nurodyta automobilio stovėjimo vieta buvo įkeista kitam kreditoriui ir pagal šio kreditoriaus reikalavimą, pradėjus priverstinį išieškojimą, 2013 m. vasario 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu už 8 514,83 Eur (29 4 00 Lt) parduota pirkėjui A. K.. Aplinkybė apie hipotekos registre įrašytus neteisingus duomenis paaiškėjo tik 2013 m., kai Bankas norėjo realizuoti jam įkeistą automobilio stovėjimo vietą. Sužinojęs apie padarytą klaidą, Bankas kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl klaidos, padarytos registruojant hipotekos pakeitimą, ištaisymo. Gavusi informaciją apie padarytą klaidą, Centrinė hipotekos įstaiga atliko klaidos ištaisymą, nurodydama, jog 2008 m. balandžio 24 d. hipotekos pakeitimu kreditorius (Bankas) atsisakė 3/71 dalių automobilio stovėjimo vietos įkeitimo, o 1/71 dalis automobilio stovėjimo vietos liko įkeista Bankui. Naujasis automobilio stovėjimo vietos savininkas, nesutikdamas su Centrinės hipotekos įstaigos veiksmais, inicijavo teisminį ginčą dėl įrašo apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui panaikinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016 tenkino kasatoriaus A. K. kasacinį skundą ir įpareigojo Centrinę hipotekos įstaigą atkurti Hipotekos registre iki 2013 m. kovo 8 d. pakeitimo buvusius įregistruotus duomenis apie 1/71 dalį automobilių stovėjimo vietos įkeitimą, t. y. panaikinti įrašą apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad kai iki klaidos taisymo procedūros yra įvykę juridiniai faktai, dėl kurių hipotekos registro duomenų klaidos taisymas lemia trečiųjų asmenų įgytos nuosavybės teisės suvaržymus, kreditoriaus teisės negali būti ginamos taikant klaidų taisymo procedūrą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija matyti, kad įrašas apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui galiojo nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. sausio 12 d., t. y. nuo klaidos ištaisymo momento iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo. Ieškovės nuomone, dėl neteisėtų hipotekos registro tvarkytojo veiksmų, duomenys apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui nebuvo tinkamai išviešinti, tai sudarė galimybę be Banko žinios ir sutikimo automobilio stovėjimo vietą realizuoti, todėl Bankas prarado galimybę nukreipti skolos išieškojimą į minėtą automobilių stovėjimo vietą, kuri turto pardavimo iš varžytynių aktu parduota. Šios aplinkybės suponuoja, jog automobilio stovėjimo vietos, o tuo pačiu Banko patirtos žalos dydis yra 8 514,83 Eur. Ieškovė nurodo, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija matyti, kad įrašas apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui galiojo nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. sausio 12 d., t. y. nuo klaidos ištaisymo momento iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties priėmimo. Tuo tarpu, į Vilniaus apygardos administracinį teismą Bankas kreipėsi 2016 m. rugsėjo 28 d., t. y. po to, kuomet 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu „Dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka“ Nr. (1.35)7R-6228 atsakovė (atstovaujama Teisingumo ministerijos), atsisakė geruoju (ne teismo tvarka) atlyginti ieškovės patirtą žalą. Tuo atveju, jei teismas spręstų, jog ieškovė praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, tai prašo jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių: Bankas neprašė išregistruoti visų 4 – ių automobilių stovėjimo vietų bei pasitikėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus kompetencija; negalima Bankui perkelti hipotekos skyriaus pareigų ir atsakomybės už jo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą; Banką suklaidino ir neleido anksčiau pastebėti hipotekos skyriaus padarytos klaidos dar ir šios aplinkybės: hipotekos lakšto pakeitime įrašyta teisingi duomenys, tame tarpe, parkingo vieta pažymėta plane indeksu 17, lieka įkeisti; Bankui buvo išduotas 2008 m. balandžio 29 d. „Pažymėjimas apie hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą“, o ne „Pažymėjimas apie hipotekos išregistravimą iš hipotekos registro“; šio pažymėjimo grafoje „Kita informacija“ taip pat buvo nurodyta, kad tiek butas, tiek parkavimo vieta Nr. 17 lieka įkeisti; šio pažymėjime, grafoje „Pakeitimo pagrindas“, nurodyta – Kreditoriaus atsisakymas dalies hipotekos (būtent „dalies hipotekos“, o ne visos hipotekos); jokiame teisės akte nėra nustatyta Bankui pareiga periodiškai tikrinti hipotekos skyriaus ar Centrinės hipotekos įstaigos vykdytų funkcijų teisėtumą; šių aplinkybių visetas suponuoja išvadą, jog susiklosčius Bankui minėtoms nepalankioms aplinkybėms, Bankas negalėjo anksčiau sužinoti apie jo pažeistas teises. Kadangi klaida buvo ištaisyta, hipoteka vėl įregistruota, todėl senaties terminas negalėjo būti skaičiuojamas, nes Bankas pagrįstai manė, jog galės nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą ir gauti jo realizavimo lėšas. Po kasacinio proceso pabaigos, Bankas paprašė atlyginti žalą geruoju, tačiau Teisingumo ministerija 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu atsisakė tai padaryti, todėl 2016 m. rugsėjo 28 d. skundu Bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl valstybės Bankui padarytos turtinės žalos atlyginimo. Tai patvirtina, kad ieškovė sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios objektyviai sutrukdė laiku kreiptis į teismą, todėl prašo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

2. Atsakovę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį prašo atmesti ieškinį. Nurodo, kad ieškovė neįrodė visų civilinei atsakomybei taikyti sąlygų. Pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie išieškojimo negalimumą iš skolininkės S. Š., todėl neįrodė turtinės žalos padarymo fakto. Atmestinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų, be to, atsižvelgtina ir į tai, jog netinkamai realizuodama savo teises ieškovė procesą pradėjo Vilniaus apygardos teismo administraciniame teisme. Taip pat nurodo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, prašo jį taikyti.

3. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Prašo jį skaičiuoti nuo 2008 m. balandžio 30 d., kada ieškovė gavo pažymėjimą apie hipotekos pakeitimo įregistravimą. Vadovaujantis Hipotekos registro nuostatų 82 punktu, asmuo, kurio duomenys įrašyti Hipotekos registre, susipažinęs su Hipotekos registre tvarkomais savo duomenimis, turi teisę reikalauti, kad būtų ištaisyti klaidingi, netikslūs, papildyti neišsamūs, pašalinti nereikalingi arba neteisėtai surinkti duomenys. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, 2008 m. balandžio 30 d. gavęs pažymėjimą apie hipotekos pakeitimo įregistravimą ir sužinojęs, kad į Hipotekos registrą įrašyti neteisingi duomenys, Bankas turėjo kreiptis į hipotekos skyrių ir prašyti, kad klaidingi duomenys būtų ištaisyti, tačiau į Hipotekos registro tvarkymo įstaigą kreipėsi tik praėjus penkeriems metams. Pažymi, kad ieškovė teigia, jog forma dėl hipotekos išregistravimo jai pateikta nebuvo, todėl vien 2008 m. balandžio 29 d. išduoto pažymėjimo pavadinime esanti informacija nesuponavo ir nesukėlė ieškovei abejonių dėl to, kad hipotekos skyrius padarė kokią nors klaidą. Pažymi, kad vadovaujantis Hipotekos registro nuostatų 54 punktu kreditoriui pažymėjimas apie hipotekos išregistravimą iš Hipotekos registro buvo išduodamas tik išregistravus hipoteką iš Hipotekos registro. Ieškovei pažymėjimo forma „Pažymėjimas apie hipotekos išregistravimą iš Hipotekos registro“ negalėjo būti išduota, nes be automobilio stovėjimo vietos buvo ir daugiau hipoteka įkeisto turto - du butai, esantys (duomenys neskelbtini), t. y. net jei skiltyje „Kita informacija“ nebūtų likusio įrašo apie automobilio stovėjimo vietos hipoteką, pažymėjimo forma dėl to pasikeitusi nebūtų. Taip pat nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog negalima išieškoti skolos iš skolininkės S. Š..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 13 d. Hipotekos lakštu Nr. 01120080007609 užtikrinant klientės S. Š. įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, ieškovei buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, tarp jo ir 1/71 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos indeksu 17, esančios (duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 29 d. registruodamas hipotekos pakeitimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius padarė klaidą - vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką, t. y. per klaidą išregistravo ir automobilių stovėjimo vietos, kurios įkeitimas išliko, hipoteką. 2013 m. vasario 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0179/12/01011-1 ginčo daiktas parduotas iš varžytynių pirkėjui A. K. už 8 514,83 Eur (29 400 Lt), neteisingas įrašas ištaisytas 2013 m. kovo 8 d.

6. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju žala kildinama iš administracinių ir civilinių santykių – hipotekos skyriaus tarnautojo (darbuotojo) veiksmų, susijusių su pareigų vykdymu. Todėl turi būti vertinama ar yra visos keturios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala.

7. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog dėl neatsargumo Hipotekos skyrius prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo padarė rašymo klaidą – panaikino įrašą dėl įkeisto ginčo daikto. Dėl to byloje iš esmės ginčas nekilo. Spręsdamas klausimą dėl kaltės, konstatavo, kad dėl neatsargumo buvo pažeistos ieškovės teisės. Padarė išvadą, kad neįrodyta turtinė žala. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad nėra realios galimybės išieškoti įsiskolinimo iš Latvijos pilietės, nėra duomenų iš Lietuvos antstolių apie išieškojimo negalimumą Lietuvoje ar pagal skolininkės buvimo vietą kitoje šalyje. Antstolės 2016 m. birželio 8 d. raštas dėl informacijos pateikimo nepatvirtina ieškovės teiginių apie galimybių išieškoti skolą iš S. Š. nebuvimo, nes jis pagal teisinę galią negali būti prilyginamas išieškojimo negalimumo aktui, be to, nepatvirtina, kad priverstinis išieškojimas yra baigtas.

8. Teismas sprendė, kad atsakovės veiksmai apsunkino išieškojimą, todėl galėjo padidėti išieškojimo išlaidos, tačiau ginčo dėl tokių išlaidų nėra, o vien ta aplinkybė, kad buvo parduotas ginčo objektas, kuris anksčiau buvo įkeistas ieškovei prievolei užtikrinti, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tiek žalos padarymo faktą ir priežastinio ryšio egzistavimą.

9. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo, tuo pačiu ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų yra atmestini.

10. Konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Nustatė, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį per 3 metus arba ne vėliau kaip iki 2016 m. vasario 19 d. Ieškinys (skundas) teisme gautas tik 2016 m. rugsėjo 29 d. (procesinis dokumentas surašytas 2016 m. rugsėjo 28 d.), t. y. praleidus ieškinio senaties terminą daugiau kaip 7 mėnesius. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos kreipimosi ištaisyti klaidą, dalyvavimo kituose teisminiuose procesuose, nereiškiant savarankiškų reikalavimų, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog senaties terminą praleistas dėl svarbių priežasčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos, ieškovės AB Luminor Bank naudai 8 514,83 Eur padarytą turtinę žalą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Žalą - negautų pajamų forma lėmė neteisėti hipotekos registro tvarkytojo veiksmai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei įkeista automobilio stovėjimo vieta kito kreditoriaus reikalavimu buvo realizuota už 8 514,83 Eur (29 400,00 Lt), apeliantė, realizavusi jai įkeistą automobilio stovėjimo vietą būtų gavusi ne mažesnę kaip 8 514,83 Eur sumą.

11.2. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodytos visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas. Nurodo, jog kadangi skolininkė S. Š. yra mirusi (duomenys neskelbtini), todėl skolininkės buvimo vieta, neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo prielaidą, kad mirusi skolininkė S. Š. turėjo kokio nors turto kažkurioje pasaulio valstybėje (Latvijos Respublikoje ar kt.). Aplinkybė, jog būdama gyva skolininkė S. Š. buvo Latvijos Respublikos pilietė taip pat neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant apeliantės pažeistų teisių gynimo klausimą.

11.3. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neva neįrodė, jog patyrė žalą, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. per klaidą išregistruotos hipotekos teisės, automobilių stovėjimo vietos realizavimas, gautos piniginės lėšos (8 514,83 Eur) atiteko ne apeliantei, o kitam asmeniui. Taigi, dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus padarytos klaidos apeliantė neteko įkeitimo teisės bei galimybės gauti bent 8 514,83 Eur iš konkretaus turto – automobilių stovėjimo vietos. Todėl dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus neteisėtų veiksmų, už kuriuos atsakinga atsakovė, apeliantė patyrė 8 514,83 Eur žalos.

11.4. S. Š. Lietuvoje priklauso turto - 781/10000 dalies žemės sklypo, esančios (duomenys neskelbtini). Antstolės V. M. vertinimu, skolininkei priklausančios dalies žemės sklypo realizavimas yra apsunkintas, kadangi 0.2362 ha ploto žemės sklypas yra pilnai užstatytas daugiabučiu gyvenamuoju namu. Be to, net ir realizavus skolininkei priklausantį turtą skola apeliantei nebūtų visiškai padengta, nes žemės sklypo vertės sumos neužtektų padengti įsiskolinimą apeliantei, kuris šiuo metu sudaro net 384314,85 Eur.

11.5. Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl senaties termino praleidimo. 2008 m. balandžio 29 d. pažymėjime nurodyta informacija suklaidino apeliantę. Be to, būdama pagrįstai įsitikinusi, kad automobilių stovėjimo vietos hipoteka nėra išregistruota, neturėjo jokio pagrindo tikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Tik tuomet, kai 2013 m. prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas iš skolininkės S. Š. įkeisto turto apeliantė sužinojo, jog automobilių stovėjimo vietos hipoteka yra išregistruota, todėl 2013 m. vasario 20 d. raštu kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą su prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu buvo išregistruota įkeitimo teisė. Reaguodama į minėtą prašymą, Centrinė hipotekos įstaiga savo iniciatyva 2013 m. kovo 8 d. ištaisė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus padarytą klaidą – išregistruotą automobilių stovėjimo vietos hipoteką įregistravo atgal. Tokiu būdu, apeliantės teisių pažeidimas buvo atstatytas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi panaikino Centrinės hipotekos įstaigos sprendimą ištaisyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus padarytos klaidos ištaisymo veiksmą. Apeliantė 2016 m. liepos 12 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikai atstovaujančią Teisingumo ministeriją su prašymu atlyginti dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus padarytos klaidos patirtą 8 514,83 Eur žalą. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Teisingumo ministerija atsisakė atlyginti žalą geruoju, todėl 2016 m. rugsėjo 28 d. pareiškimu apeliantė kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai bei nepagrįstai skaičiavo ieškinio senaties terminą nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Apeliantė nurodo, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios objektyviai sutrukdė laiku kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai bei nepagrįstai neatnaujino minėto senaties termino.

Atsiliepimas

12. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises vėliausiai sužinojo 2013 m. vasario 20 d. (t. y., kreipdamasis į Centrinę hipotekos įstaigą dėl klaidos ištaisymo), tačiau, Teisingumo ministerijos nuomone, iš byloje trečiojo asmens VĮ Registrų centro pateiktos 2008 m. balandžio 30 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad ieškovės atstovė gavo hipotekos lakšto ir pažymėjimo originalus, akivaizdžiai matyti, kad aplinkybė apie klaidingai padarytą įrašą ieškovei buvo (ar neišvengiamai turėjo būti) žinoma būtent nuo nurodyto momento. Apeliantė žinojo apie savo teisių pažeidimus nuo 2008 m. balandžio 30 d., todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo šios dienos. Apeliantės nurodytos senaties termino praleidimo priežastys priklausė tiesiogiai nuo jos valios, todėl atsakovės nuomone, negali būti pripažįstamos svarbiomis. Ieškinys pagrįstai buvo atmestas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų analizė nėra tikslinga, nes bet kuriuo atveju ieškinys turėtų būti atmestas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nebuvo įrodytas turtinės žalos faktas, priežastinio ryšio egzistavimo.

13. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl senaties termino taikymo ir šio termino atnaujinimo. Nurodo, kad kreditorius buvo informuotas ir apie Automobilio stovėjimo vietos sutartinės hipotekos pakeitimo veiksmus turėjo sužinoti, o faktiškai ir sužinojo iš karto gavęs pažymėjimą apie hipotekos pakeitimo įregistravimą, t. y. 2008 m. balandžio 30 d. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės aplaidūs ir nerūpestingi veiksmai turėtų būti ypatingai griežtai vertinami, klaidingi duomenys buvo pastebėti tik po penkerių metų, t. y. AB DNB bankas, kuris yra profesionalus finansine veikla užsiimantis juridinis asmuo ir kuriam taikomi didesnio finansinio ir materialaus turto apskaitos standartai bei keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai, nė karto per penkerių metų laikotarpį nepasidomėjo jam įkeisto turto statusu ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad jo pažeistos teisės būtų apgintos. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos kreipimosi ištaisyti klaidą, dalyvavimo kituose teisminiuose procesuose, nereiškiant savarankiškų reikalavimų, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurie yra teisėti ir pagrįsti. Ieškinio senaties termino praleidimą sąlygojo ieškovo neveikimas, nerūpestingumas ir nesidomėjimas įkeisto turto statusu, t. y. aplinkybės, kurios tiesiogiai priklausė nuo jo valios, todėl negali būti pripažintos svarbiomis. Įvertinęs tai, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl kitų, su ieškinio senatimi nesusijusių, ieškovės apeliaciniame skunde pateiktų argumentų nepasisakys.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kuri atsirado dėl hipotekos skyriaus tarnautojo (darbuotojo) veiksmų, susijusių su pareigų vykdymu, atlyginimo.

16. Nustatyta, kad 2008 m. kovo 13 d. Hipotekos lakštu Nr. 01120080007609 užtikrinant klientės S. Š. įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, ieškovės naudai buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, tarp jo ir 1/71 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos indeksu 17, esančios (duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 29 d. registruodamas hipotekos pakeitimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius padarė klaidą - vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką, t. y. per klaidą išregistravo ir automobilių stovėjimo vietos, kurios įkeitimas išliko, hipoteką. 2013 m. vasario 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0179/12/01011-1 ginčo daiktas parduotas iš varžytynių pirkėjui A. K. už 8 514,83 Eur, neteisingas įrašas ištaisytas 2013 m. kovo 8 d.

17. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 8 514,83 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Reikalavimą ieškovė grindė neteisėtais hipotekos registro tvarkytojo veiksmais, kurie lėmė apeliantės patirtą turtinę žalą – negautas pajamas pardavus įkeistą turtą, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius per klaidą vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką. Apeliantui įkeista automobilio stovėjimo vieta buvo įkeista kitam kreditoriui, kurio reikalavimu buvo realizuota už 8 514,83 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatęs, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neįrodė žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio egzistavimo. Taip pat taikė ieškinio senatį Atsižvelgiant į bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip, nei pirmosios instancijos teismas vertinti susiklosčiusią situaciją ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neva neįrodė, jog patyrė žalą, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteka per klaidą buvo išregistruota, įkeista kitam kreditoriui, pagal kurio reikalavimą buvo pradėtas priverstinis išieškojimas ir parduota kitam asmeniui už 8 514,83 Eur. Todėl dėl hipotekos skyriaus padarytos klaidos apeliantė neteko įkeitimo teisės bei galimybės gauti bent 8 514,83 Eur iš konkretaus turto – automobilių stovėjimo vietos. Dėl hipotekos skyriaus neteisėtų veiksmų, už kuriuos atsakinga atsakovė, apeliantė patyrė 8 514,83 Eur žalos. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyta turtinė žala, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad nėra realios galimybės išieškoti įsiskolinimo iš kito velionės skolininkės Latvijos pilietės turto ar jos paveldėtojų. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – išieškojimo negalimumo aktą, tačiau šis aktas patvirtina tik tai, kad išieškojimas nėra galimas Lietuvoje. Nagrinėjamoje situacijoje žalos faktas yra galimas, tačiau tik tuomet, kai bus išnaudotos visos galimybės padengti įsiskolinimą iš kito skolininkės turto. Skolininkė - Latvijos pilietė. Ieškovas byloje nepateikė duomenų ar velionė turėjo turto šalyje kurios piliete ji buvo, apie išieškojimo negalimumą toje šalyje, įrodymų apie velionės palikimo priėmimą, ar jos turtas yra paveldėtas, ar jis priimtas pagal apyrašą, ar už jos prievoles neatsako kiti asmenys. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad buvo parduotas ginčo objektas, kuris anksčiau buvo įkeistas ieškovei prievolei užtikrinti, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas konstatuoti žalos padarymo faktą. Apeliantei neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

19. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepilnai, neobjektyviai, nevisapusiškai vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visetą. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino ieškovės reikalavimo pagrindus, ieškinio argumentus, atsakovės argumentus, rašytinius įrodymus, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismas pilnai ir visapusiškai neišnagrinėjo ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas.

20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, jos ieškinys atmestas nesant žalos padarymo fakto, sprendžia jog ieškinio senaties taikymo klausimas šiuo atveju yra nebeaktualus.

21. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

22. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėHenrichas JaglinskisVirginijus Kairevičius