Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką V. M. įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. vasario 28 d.

Priteista solidariai iš nuteistųjų V. M. ir M. B. 275 531,40 Lt (du šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai trisdešimt vienas litas keturiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam Z. K..

Priteista solidariai iš nuteistųjų V. M. ir M. B. civiliniam ieškovui UAB „S. l.“ 241 628,15 Lt (du šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis šeši šimtai dvidešimt aštuoni litai penkiolika centų) turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš V. M. ir M. B. po 500 Lt (penkis šimtus litų) iš kiekvieno proceso išlaidų (nukentėjusiojo advokato pagalbai apmokėti) valstybės naudai.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – V. M. ir M. B. palikta galioti, iki nuosprendis įsiteisės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su M. B., 2010 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš Z. K. ūkio teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, Z. K. pagal pirkimo-pardavimo sutartis: 2008-05-13 Nr. LT073964/PPS, 2008-03-26 Nr. LT071399/PPS, 2006-03-23 Nr. LT030629/PPS ir finansinės nuomos (lizingo) sutartį 2007-03-29 Nr. 2015391, perduotą naudotis ir valdyti didelės 545 752,23 Lt vertės turtą: UAB „P. F.“ priklausantį plūgą „Lemken Euro – Diamant 8*5 L100 (ser. Nr. 313441), 90 860,00 Lt vertės, ir „S. l.“ UAB priklausančius: skutiką „Carrier 300“, 48 380,00 Lt vertės, purkštuvą „Grand Large 4000 L“, 203 552,23 Lt vertės, sėjamąją „Rapid 400 C super XL“, 202 960,00 Lt vertės, tuo padarydamas UAB „S. l.“ 241 628,15 Lt turtinę žalą ir Z. K. 256 876,88 Lt turtinę žalą už sumokėtas turto išpirkimo įmokas „S. l.“ 213 264,08 Lt ir UAB „P. F.“ 43 612,80 Lt.

M. B. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su V. M., 2010 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš Z. K. ūkio teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, Z. K. pagal pirkimo-pardavimo sutartis: 2008-05-13 Nr. LT073964/PPS, 2008-03-26 Nr. LT071399/PPS, 2006-03-23 Nr. LT030629/PPS ir finansinės nuomos (lizingo) sutartį 2007-03-29 Nr. 2015391 perduotą naudotis ir valdyti, didelės 545 752,23 Lt vertės turtą: UAB „P. F.“ priklausantį plūgą „Lemken Euro - Diamant 8*5 L100“ (ser. Nr. 313441), 90 860,00 Lt vertės, ir „S. l.“ UAB priklausančius: skutiką „Carrier 300“, 48 380,00 Lt vertės, purkštuvą „Grand Large 4000 L“, 203 552,23 Lt vertės, sėjamąją „Rapid 400 C super XL“, 202 960,00 Lt vertės, tuo padarydamas UAB S. l.“ 241 628,15 Lt turtinę žalą ir Z. K. 256 876,88 Lt turtinę žalą už sumokėtas turto išpirkimo įmokas „S. l.“ 213 264,08 Lt ir UAB „P. F.“ 43 612,80 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. M. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti.

Skunde nurodo, kad nuosprendis naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ištirtus įrodymus, tarp jų esančius esminius prieštaravimus laikė neegzistavusių aplinkybių patvirtinimu, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to padaryta nepagrįsta išvada, jog V. M. padarė nusikalimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Dėl nuosprendžio surašymo nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra nurodęs, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas; nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normų; nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302–307 straipsnius, turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Išdėstant rašytinius įrodymus (dokumentus) turi būti išvardyti ne tik jų pavadinimai, bet trumpai atskleistas ir jų turinys, negalima apsiriboti tik dokumentų išvardijimu. Įrodymus būtina nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį, apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimui prieštaraujančius duomenis būtina motyvuotai paneigti. Teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Šiuo atveju, nuteistojo teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas kaip kalinamųjų kaltės įrodymus išdėstė bylos medžiagą, nurodydamas tik pavadinimus ir bylos lapus, nenurodė net trumpo jų turinio, kokias aplinkybes šie dokumentai patvirtina ar paneigia. Dalis nuosprendyje išvardytų įrodymų teisiamojo posėdžio metu net nebuvo tiriami (pvz., nurodyti liudytojų M. L., D. M., A. K., A. R., D. D., V. G. apklausų protokolai). Toks nuosprendžio surašymo būdas, apelianto manymu, negali būti pripažįstamas atitinkančiu BPK reikalavimus. Dėl kaltės įrodymų nurodo, kad kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Taip pat nurodo, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai teismas pažymėjo ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau būtent išsamios ir nešališkos įrodymų analizės ir vertinimo nuosprendyje nėra. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad V. M. kaltę padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodo teismo posėdžio metu ištirti įrodymai, ir pirmiausiai išdėsto nukentėjusiojo Z. K., liudytojų D. K., K. K., T. D., S. M. parodymų citatas. Tačiau, pasak nuteistojo, toks pasirinktinis kai kurių teiginių išdėstymas negali būti vertinamas kaip išsami įrodymų analizė, o neanalizuodamas įrodymų visumos ir jų formavimosi aplinkybių, teismas negalėjo padaryti ir nepadarė teisingų išvadų. Pažymi, kad versija apie tai, jog techniką iš Z. K. ūkio išvežė V. M. ir M. B., atsirado po to, kai 2011 m. vasario mėnesį buvo sulaikytas besislapstęs Z. K., vykdant jo, kaip įtariamojo, paiešką ikiteisminiame tyrime, atliekamame pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo – būtent dėl technikos, už kurios pagrobimą, bendrininkaujant su M. B., skundžiamu nuosprendžiu nuteistas V. M.. Taigi nurodo, kad tada, kai Z. K. iškėlė versiją, kad techniką pagrobė V. M. ir M. B., kurią patvirtino iki tol apie tariamą vagystę tylėję Z. K. šeimos nariai D. K., K. K. ir S. M. bei ūkio sandėlininkė T. D., Z. K. iš įtariamojo tapo nukentėjusiuoju. Nurodo, jog nukentėjusiuoju byloje pripažintas Z. K. pats technikos išvežimo nematė, parodė, kad jam sutuoktinė D. K. ir sandėlininkė T. D. sakiusios, jog techniką išvežė teisiamieji, kad žmona prašė T. D. dalyvauti technikos išvaryme, prižiūrėti, o teisiamieji žmoną įtikino, kad technika padengs jo skolas. Tačiau, pasak apelianto, tokie parodymai, paremti artimųjų parodymais, Z. K., kuris, kaip pats nurodė, slapstėsi nuo kreditorių, ir buvo policijos paieškomas, bei surastas įtariant dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, sudarė sąlygas jam išvengti atsakomybės už sunkų nusikalimą ir dar reikšti turtines pretenzijas. Z. K. teisme pripažino, kad lizingo bendrovės su juo, kaip nebemokiu klientu, nutraukė sutartis prieš laiką, jeigu technika nebūtų dingusi, lizingo bendrovės ją būtų paėmusios ir negrąžinusios jau sumokėtų pinigų, nes taip numatė sutartys. Technika buvo apdrausta nuo vagysčių, todėl kyla pagrįstas klusimas, kodėl nei Z. K., nei jo šeimos nariai nesikreipė į draudimo bendrovę, jei įvyko vagystė. Dar daugiau – net į policiją dėl tariamos vagystės nesikreipė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal UAB „S. l.“ pareiškimą. Dėl Z. K., liudytojų D. K., K. K., T. D., S. M. parodymų, kuriuos teismas vertino kaip įrodančius V. M. dalyvavimą, pažymi tai, kad tik T. D., ūkio sandėlininkė, teigia mačiusi tariamai pagrobtos technikos išvežimo iš Z. K. ūkio aikštelės momentą, o pats Z. K. ir jo šeimos nariai D. K., K. K. ir S. M. aiškino tik tai, ką jiems pasakiusi T. D., ir tai, ką jie kalbėjo vienas kitam. Tačiau, apelianto teigimu, byloje yra 2010 m. lapkričio 4 d. policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (1 t., 84 b. l.), kad tiriant technikos dingimo aplinkybes T. D. nurodė, jog apie technikos dingimą ji nieko nežino ir nematė. T. D. ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą kaip liudytoja buvo apklausta jau po Z. K. suradimo. Nurodo, kad teismas kaip V. M. kaltės įrodymą skundžiamame nuosprendyje cituoja T. D. parodymus, kad D. K. jos prašė prižiūrėti technikos išvežimą, kuri vežama skoloms padengti; buvo vežami skutikas, purkštuvas, sėjamoji ir plūgai, kad technikos vežimui vadovavo teisiamieji, technika buvo vežama sunkvežimiu, į kurį buvo pakrautas skutikas, ir trimis traktoriais, prie kurių buvo prikabinta kita technika; V. M. jai paaiškinęs, kad Z. K. stipriai prasiskolinęs ir technika išvežama skoloms padengti, teiravosi, kur yra kompiuteriai nuo sėjamosios ir purkštuvo, ji nežinojusi, todėl ėjo abu su V. M. į sandėlį ieškoti; namuose buvęs K. sūnus K. jai pasakė, kad kompiuteriai yra virtuvėje, atnešė jai, o ji padavė V. M. j rankas. Tačiau, pasak nuteistojo, tos pačios apklausos teisme metu T. D. parodė, jog apie tai, kad bus išvežama technika, nebuvo nieko girdėjusi, su D. K. apie tai kalbėjo, kai ji grįžo iš darbo pietų. Taigi nurodo, kad tai vienas iš prieštaravimų šios liudytojos parodymuose, nes apklausos pradžioje sakė, kad D. K. jai liepusi prižiūrėti technikos išvežimą. Kiti akivaizdūs T. D. parodymų prieštaravimai išryškėja palyginus juos su kitų liudytojų parodymais. Nurodo, jog T. D. parodė, kad vienu kartu, rugsėjo mėnesį, apie 10 val. atvažiavo trys traktoriai ir sunkvežimis, buvo vežami skutikas, purkštuvas, sėjamoji ir plūgai, tačiau D. K. apklausiama teisme aiškino, kad vieną dieną grįžusi pietų pamatė aikštelėje vyrus, kraunančius į mašiną trąšas, ir jau ą į pilką automobilį pakrautą skustuv; kada buvo išvežta kita technika, nežino, nes nematė; iš to, kad nerado virtuvėje ant lango kompiuterių, kuriuos sūnus K. pasakė atidavęs V. M., supratusi, kad ir kitą techniką išsivežė V. M., o T. D. pasakiusi, kad buvo vežama traktoriais. Taigi, T. D. parodė apie visų keturių daiktų išvežimą vienu metu, o D. K. – apie du technikos vežimo atvejus. Taip pat nurodo, kad T. D. parodė, kad, išvežant techniką, namuose buvęs K. sūnus K. jai pasakė, jog kompiuteriai yra virtuvėje, atnešė jai, o ji padavė V. M. į rankas, tačiau K. K. apklausiamas teisme parodė, kad jis žinojo, jog bus išvežama kai kuri technika ir V. M. bei M. B. paliepimu padėjo namuose ant stalo kompiuterius nuo purkštuvo ir sėjamosios, o kada kompiuteriai buvo paimti, nematė. Tai dar vienas akivaizdus prieštaravimas parodymuose apie tas pačias aplinkybes. Be to, nurodo ir tai, kad teismas kaip V. M. kaltės įrodymą skundžiamame nuosprendyje cituoja D. K. parodymus, jog ji nežino, kaip ir kada buvo išvežta kita technika, nes nematė, mano, kad ir kitą techniką išsivežė V., nes jis pasiėmė tos technikos kompiuterius, kuriuos jam padavęs K., technikos vežimą matė T. D., ji galvojusi, kad vežama leidus D. K.. Nurodo, kad teismas pagarsino jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu – 2010 m. spalio 29 d., kai ji teigė mananti, kad techniką už skolas paėmė (duomenys neskelbtini) arba „A.“ darbuotojai. Todėl mano, kad D. K. parodymai apie manymą, jog techniką išsivežė V. M., ikiteisminio tyrimo metu atsirado tik 2011 m. vasario mėnesį, kai buvo surastas Z. K., o apie tai, kad technikos išvežimą stebėjo T. D. – tik teisme. Taigi teigia, kad parodymai pakito Z. K. palankia kryptimi tik jį suradus vykdant paiešką. Nurodo ir tai, kad teismas kaip V. M. kaltės įrodymą skundžiamame nuosprendyje cituoja K. K. parodymus, kad, jam dirbant laukuose, atvažiavo M. B. su V. M. ir liepė, kai grįš, virtuvėje padėti kompiuterius nuo sėjamosios ir purkštuvo. Bet, pasak nuteistojo, teisiamojo posėdžio metu K. K. parodė ir tai, kad jam kompiuterius padėjus, kaip buvo liepta, jis nematė, kada ir kas juos paėmė, o T. D. parodė, kad V. M. paprašius kompiuterių, K. K. kompiuterius padavė jai į rankas, o ji padavė V. M.. Dėl S. M. parodymų nurodo, kad jos parodymai nepatvirtinti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais. Taip pat atkreipia dėmesį ir į kitas S. M. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes – kad technika buvo laikoma aptvertoje aikštelėje, kurios vartai buvo užrakinti, ir raktus turėjo motina, kad visa dingusi technika buvo išvežta vienu metu, bet to niekas nematė, nors motina namuose buvo, V. M. techniką žadėjo išvežti anksti ryte viena didele mašina, todėl ji mananti, kad taip ir buvo, ir čia pat į advokato klausimą atsako, kad technikos išvežimą motina matė, ir dar patikslina, jog tai, kad matė motina, jai sakė tėvas Z. K.. Toks blaškymasis parodymuose, apelianto įsitikinimu, tik patvirtina jos suinteresuotumą bylos baigtimi. Dėl to mano, kad teismo išvada, jog nėra pagrindo netikėti anksčiau minėtų nukentėjusiojo Z. K. ir liudytojų D. K., K. K., S. M. ir T. D. parodymais, nes jie duoti prisiekus ir nėra nuneigti, nepagrįsta, nes, atsižvelgiant į bylos eigą, liudytojų parodymų formavimosi seką ir juose esančius akivaizdžius prieštaravimus, teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai remtis šiais parodymais ir turėjo juos itin išsamiai ir detaliai analizuoti, atsižvelgiant į šių asmenų ryšius ir į tai, kad jų parodymai yra pagrindas Z. K. išvengti atsakomybės už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir dar tikėtis žalos atlyginimo. Be to, nurodo ir tai, kad teismui priimti skundžiamą nuosprendį nesutrukdė ir tai, kad nebuvo tiriama, kur per dingimo laikotarpį buvo, kuo užsiėmė ir su kuo bendravo Z. K., kokio dydžio skolas ir kam Z. K. ir D. K. ūkiai turėjo Z. K. dingimo metu, ar Z. K., D. K. ir jų šeimos nariai nesudarinėjo stambių sandorių prieš Z. K. dingstant, kokie kreditoriai lankėsi ūkyje Z. K. dingus, koks turtas buvo perduotas kreditoriams už skolas, kada, kas ir kokiu būdu gabeno turtą iš ūkio, kaip ir iš kokių lėšų buvo dengiami įsiskolinimai Z. K. dingus ir jam atsiradus, ir pan. Apelianto nuomone, išsamus tyrimas galėjo atskleisti, kad dingusia technika arba už ją gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su Z. K. ar D. K. kreditoriais arba ji paslėpta ar realizuota siekiant išvengti jos grąžinimo lizingo bendrovėms. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. spalio 29 d. apklausiamas Z. K. sūnus K. K. parodė, kad 2010 m. pavasarį tėvas jo vardu perrašė namą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilius „Kamaz“ (2 vnt.), „Scania“, „Maz“, 3 priekabas, traktorius, taip siekdamas apsisaugoti nuo bankroto ir kad namas liktų jam. Taigi nurodo, kad tokie Z. K. veiksmai patvirtina, kad jis iš anksto planavo turto nuslėpimą nuo kreditorių. Dėl liudytojo A. D. parodymų, kai jis nurodė, kad matęs, kad laiku nuo 10 val. iki 13 val., datos nenurodė, trys traktoriai nuvažiavo link Z. K. ūkio, vienas galėjo būti „Belams“, ir po 30–40 min nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) visi po kažką prisikabinę, nurodo, kad šis liudytojas kartu su traktoriais važiuojančio sunkvežimio nematė (o T. D. nurodė, kad technika buvo išgabenta trimis traktoriais „John deere“ ir sunkvežimiu vienu kartu). Taip pat pažymi, kad 2013-06-10 raštu Nr. SL-SR/13-2894 UAB „S. l.“ teismą informavo, kad, nutraukus su Z. K. lizingo sutartis, buvo susigrąžinta technika: teleskopinis krautuvas, du traktoriai „Belams“, kombainas „Claas“, todėl nurodo, kad nėra paneigta, kad A. D. galėjo matyti būtent kreditorių vykdomą technikos išsigabenimą iš Z. K. ūkio, ypač turint galvoje jo ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. spalio 21 d. duotus parodymus, kad 2010 m. rudenį apie 12 val. jis matė važiuojant tris traktorius, iš kurių du buvo „Belarus“ ir trečias kitoks. Teigia, kad V. M. viso ikiteisminio tyrimo metu neneigė su Z. K. turėjęs verslo reikalų, susijusių su žemės nuoma. Dingus Z. K. ir pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal UAB „S. l.“ pareiškimą dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, V. M. bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, kurie kreipėsi į jį pagalbos prašydami informacijos, ką jis pastebėjo dirbdamas Z. K. ūkyje. V. M. įtariamuoju tapo tuomet, kai, suėmus Z. K., pastarasis ir jo artimieji iškėlė versiją, jog techniką pagrobė V. M. ir M. B.. Ši versija atvėrė kelią suimtam Z. K. į laisvę, iš pagrindinio įtariamojo jį padarė nukentėjusiuoju, kuo pasinaudodamas Z. K. pareiškė nepagrįstą 275 531,40 Lt civilinį ieškinį. Nuteistojo nuomone, teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad V. M. padėjo nukulti Z. K. ūkio derlių ir, jei būtų norėjęs pasipelnyti, turėjo visas galimybes jį pasisavinti. Taip pat nurodo, kad kaltinamojo V. M. bendrininku pripažintas M. B. teisme išsamiai paaiškino, kokių reikalų jis turėjo Z. K. ūkyje, patvirtino, kad po Z. K. dingimo ten sutiktas V. M. sakė, kad padeda D. K. susigaudyti, kur yra jos vyrui priklausantys laukai, kuriuose kulami grūdai, ir taip pat kategoriškai neigė bet kokį dalyvavimą technikos išgabenime iš Z. K. ūkio. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti duomenys apie V. M. ir M. B. naudojamų telefonų prisijungimus prie telekomunikacijos bokštų 2010 m. rugsėjo 9–10 d. tik patvirtina, kad jie lankydavosi Z. K. ūkyje, to kaltinamieji ir patys neneigė. Teismo išvada, kad žemės ūkio technikos vagystė galėjo būti įvykdyta 2010 m. rugsėjo 10 d., laiku nuo 9.30 val. iki 14.00 val., to nėra inkriminuota net kaltinime, yra dar vienas įrodymas, kad skundžiamame nuosprendyje V. M. ir M. B. kaltę teismas grindė prielaidomis. Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje kalinamųjų V. M. ir M. B. parodymus įvertino jų pasirinkta gynybine pozicija ir jais nesirėmė, besąlygiškai remdamasis nukentėjusiojo Z. K. ir jo artimųjų parodymais. Tačiau, pasak apelianto, tai, kad kaltinamųjų parodymai neigė prastai sukurtą Z. K. ir jo artimųjų versiją apie technikos vagystę, nėra pagrindas jais nesiremti. Pažymi, kad kaltinamiesiems teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų garantuoja Konstitucijos 31 straipsnis ir baudžiamojo proceso įstatymas. Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nėra, todėl V. M. išteisintinas, neįrodžius, kad dalyvavo nusikaltimo padaryme. Dėl veikos kvalifikavimo nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nė vieno sakinio apie tai, kodėl teismas sprendė, kad V. M. ir M. B. tariamai padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad pagal teismų praktiką turto pagrobimas (vagystė) – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo turto fizinis užvaldymas prieš turto savininko valią. O šioje byloje nukentėjusysis ir minėti liudytojai tvirtino, kad V. M. ir M. B. techniką išsivežė su D. K., kuri vadovavo ūkyje dingus Z. K., žinia, po technikos išvežimo nebuvo pranešta apie jos pagrobimą, nes tai nebuvo vertinama kaip vagystė, o neva turėjo būti atsiskaityta su bankais ir pan. Taigi mano, kad tokios bylos baigtimi suinteresuotų asmenų nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia vagystės požymius. Dėl civilinių ieškinių nurodo, kad teismas netyrė tokių byloje nustatytų faktų, kad lizingo sutarčių sąlygas Z. K. jau buvo pažeidęs iki savo dingimo ir iki technikos dingimo, pats teisme pripažino, kad lizingo bendrovės nutraukė sutartis anksčiau laiko dėl to, kad jis nevykdė sutarčių, tokiu pagrindu nutraukus sutartis, lizingo bendrovės būtų pasiėmusios techniką, o įmokėtų pinigų jam negrąžinusios, nes taip numatyta sutartyse. Taigi teigia, kad nutraukus lizingo sutartis, Z. K. technika ir sumokėtos išperkamosios nuomos įmokos nepriklausė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad dėl technikos dingimo žala padaryta jam. Apibendrindamas tai, kas paminėta, nurodo, kad šioje byloje nėra įrodymų, kurie būtų pakankami pagrįsti V. M. kaltei dėl jam inkriminuotos veikos, todėl jis išteisintinas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu – nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėties.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – jį pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį – išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodo, įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą ir jos pagrindu priimtą skundžiamą teismo sprendimą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas byloje esančių duomenų, ir juos tik deklaratyviai išvardydamas, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus nepagrįstai nesirėmė ir netgi nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių tiek V. M., tiek M. B. parodymų kontekste, nors darydamas išvadą, kad kaltinamųjų duoti paaiškinimai teismo posėdžių metu laikytini jų pasirinkta gynybine pozicija, turėjo bent minimaliai išanalizuoti šios parodymus kitų byloje esančių duomenų visete ir juos paneigti ne nuomone, o byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios paneigtų šiuos parodymus, ir pagrįsti paties apylinkės teismo nurodytą kaltinamųjų duotų parodymų neatitiktį tikrosioms bylos aplinkybėms. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, tyrė bei analizavo iš esmės tik M. B. kaltinančius įrodymus, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, ignoravo faktines aplinkybes, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę ir pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės turėjo reikšmės darant teismo išvadą dėl M. B. kaltės klausimo, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje, pritaikymą. Taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje iš esmės atkartotas kaltinamajame akte nurodytas įrodymų išdėstymas, tai patvirtina ir apylinkės teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje nurodytas ne vienas, o du atskiri kaltinimai abiem nuteistiesiems, ir pačiame nuosprendyje visiškai nėra įrodymų vertinimo motyvų, todėl lieka neaišku, kuo konkrečiai remdamasis teismas padarė išvadas apie M. B. kaltę. Taigi teigia, kad teismas pažeidė tiek nacionalines, tiek tarptautines nuostatas. Grįsdamas apeliacinio skundo reikalavimą, nurodo, kad nuteistasis M. B. viso teisminio bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir tapačiai teigė, kad jis jokiame technikos išvežime nedalyvavo ir tos technikos nematė. Tokius nuteistojo M. B. parodymus apie esmines bylos aplinkybes, t. y. tai, kad jis jam inkriminuojamos veikos nepadarė, apelianto teigimu, apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino ir kitas nuteistasis V. M., ir parodė, kad 2011 m. jis, D. K. paprašius ir paaiškinus, kad dingo jos vyras, padėdavo ūkio darbuose. Taip pat parodė ir tai, kad pati D. K. jam pasiguodė, kad viską iš jos atims bankas ir ji norėtų parduoti dalį žemės ūkio technikos. Jam pasiteiravus, kieno vardu ta technika pirkta, ji pasakė, kad vyro vardu, ir atnešė storą segtuvą, kuriame buvo žemės ūkio technikos įsigijimo dokumentai. Jis kiek pavartęs pamatė, kad viskas daugiausia yra pirkta lizingu, tad paaiškino D. K., kad ji tos technikos parduoti negali, nes už ją dar nėra išsimokėta, ir pasiūlė pasitarti su banku. Tuo jų kalba apie tą techniką ir baigėsi. Taip pat parodė, kad jam T. D. buvo atnešusi parodyti kompiuterius nuo technikos, sakė, kad D. K. prašiusi paklausti, nuo kurio jie padargo, tačiau jis jų neskiria, tad nieko jai paaiškinti negalėjo. Be to, parodė ir tai, kad M. B. pažįsta, tačiau jam su juo atvažiuoti į K. ūkį kartu nėra tekę. Kada buvo išvežta technika iš K. ūkio, nei matė, nei girdėjo, o išgirdo apie tai tik (duomenys neskelbtini) kriminalinėje policijoje. Teigia, kad pagal skundžiamo nuosprendžio turinį vienintelis ir šiuos nuteistųjų parodymus paneigiantis duomuo, liudytojos, kuri, pagal T. D. duotus parodymus, vienintelė ir tematė, kad nuteistiesiems inkriminuotą žemės ūkio techniką pagrobė būtent jie, parodymai, tačiau nuteistasis pažymi kad jie ne tik nenuoseklūs, tačiau ir prieštaringi, o tai rodo jų neobjektyvumą. Nurodo, jog iš liudytojos T. D. apylinkės teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti ne tik tai, kad ji parodė, jog, kai buvo išvežama technika, viskam vadovavo agronomai (nuteistieji), kad ji kalbėjosi su V. (M.), kuris jai paaiškino, kad Z. K. yra stipriai prasiskolinęs ir ta technika išvežama skoloms padengti, jog vaikinai teiravosi, kur yra kompiuteriai, kurie turėjo būti ar prie sėjamosios, ar prie purkštuvo, tačiau ji parodė ir tai, kad 100 proc. ji teigti negali, ar tą dieną tikrai buvo ir M. (B.), bet kitą dieną tikrai buvo atvažiavę abu. Taigi teigia, kad, viena vertus, ši liudytoja nurodė, kad abu nuteistieji buvo, kai technika buvo išvežama, kita vertus, ji nėra tikra, ar ten dalyvavo M. B.. Be to, atkreipia dėmesį ir į kitas šios liudytojų duotų parodymų prieštaringas detales, kai ji parodė, kad V. (M.) jos paprašius kompiuterių, jie kartu ėjo į sandėlį jų paieškoti. Kadangi namuose buvo šeimininkų sūnus K., tai jis jai pasakė, kur tie kompiuteriai padėti ir ji juos paėmusi padavė V. į rankas. O liudytojas K. K. teismo posėdžio metu neigia įvykio dieną buvęs namuose ir parodė, kad kompiuterius jis jau buvo padėjęs iš anksčiau V. M. prašymu, o kai grįžo namo iš laukų, jų jau nebebuvo, ir jis nematė, kas juos pasiėmė. Liudytoja D. K. nurodė, kad jai sūnus (K. K.) sakė, kad V. atidavęs kompiuterį iš sėjamosios, nes sakęs, kad su ja tai suderinta. Taigi liudytojo K. K. parodymai prieštarauja liudytojos T. D. ir netgi D. K. parodymams. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja T. D. teismo posėdžio metu pripažino, kad pati D. K. buvo prašiusi jos prižiūrėti, kai technika – skutikas, purkštuvas, sėjamoji ir plūgai – buvo išvežama, jog buvo bendra kalba, kad ta technika bus padengtos K. skolos, jog technikos išvežimas jai ir D. K. nesukėlė nuostabos, nes ji žinojo, kad technika buvo išvežta už vyro skolas. D. K. jai sakė, kad vaikinai visa tai parduos ir grąžins jai pinigus, nors paskui pasiguodė, kad tų pinigų ji taip ir nesulaukusi. O liudytoja D. K., duodama parodymus apylinkės teismo posėdžio metu, tokias aplinkybes neigė ir nurodė, kad niekas nieko su ja nebuvo suderinę dėl technikos išvežimo, kad ji su V. tarėsi tik dėl trąšų, o išvežant skustuvą M. nebuvo. Taip pat parodė ir tai, kad apie technikos išvežimą sužinojo tik iš liudytojos T. D., kuri jai parodė, kad matė, kaip buvo išvežama technika, ir jai sakė, kad svetimi vyrai vaikščiojo po kiemą, o V. buvo kartu. Parodė mananti, kad techniką išsivežė V.. Šioje situacijoje apeliantas pažymi, kad liudytoja D. K. ne tik nieko nenurodo apie M. B. dalyvavimą technikos išvežime, tačiau netgi pati prieštarauja savo duotiems parodymams teismo posėdžio metu, kai ji pradžioje nurodžiusi, kad niekas su ja nieko nebuvo derinę dėl technikos išvežimo, vėliau jau teigė, kad ji techniką leido išsivežti su tą sąlyga, jei sutiks bankas, ir kad ji pati pritarė siūlymui paimti techniką už skolas. Nuteistojo įsitikinimu, aplinkybę, kad pati D. K. yra susijusi su technikos dingimu, be to, kad jos parodymai yra prieštaringi jos pačios parodymams, patvirtina ir tai, kad apie tariamą vagystę pranešė ne D. K., o „AB „S.“, kai jo atstovas nerado pas D. K. bankui priklausančios technikos, ir tai buvo padaryta tik 2010-10-28 (1 t., 15 b. l.). Taipogi atkreipia dėmesį į D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai ji apklausiama kaip liudytoja 2010 m. spalio 29 d. apie tai, kad techniką gali būti paėmę nuteistieji, nieko nenurodė, priešingai, teigė, kad dingus technikai pamanė, kad ją už skolas pasiėmė (duomenys neskelbtini) arba „A.“ darbuotojai (1 t., 86–88), tačiau nepaisant to, kaip minėta anksčiau, pati į policiją nesikreipė. Nuteistojo teigimu, kitas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuteistojo M. B. kaltę patvirtinantis įrodymas – liudytojos S. M. parodymai. Tačiau apeliantas pastebi, kad ir ji parodė, jog nematė, kas ir kada išvežė techniką, ir tik mano, kad V. M. išvežė techniką, nes motina (D. K.) jai tai sakė. Tačiau, pasak nuteistojo, iš jau aptartų liudytojos D. K. parodymų yra aišku, kad ir ji nematė, kas išvežė techniką. Be to, ši liudytoja nurodė ir tai, kad viską organizavo V. M., o su M. B. ji asmeniškai neturėjo jokių reikalų, M. B. rūpėjo nusikulti grūdus ir atsiimti pinigus, o V. M. tikslas buvo išvežti techniką, jis jas įnirtingai įkalbinėjo parduoti techniką, technikos pardavimo klausimas M. B. neatrodė aktualus, jis tuo nesidomėjo ir į tai nesikišo. Be to, ji parodė ir tai, kad pradžioje jos su mama (D. K.) buvo pritarusios technikos pardavimui. Taigi teigia, kad šie aptarti liudytojos parodymai ne tik nepatvirtina M. B. kaltės, bet ją paneigia. Dėl nukentėjusiojo Z. K. parodymų nurodo tai, kad ir jis nurodė nematęs, kas išvežė techniką, o tai, kad ją išvežė būtent nuteistieji, sprendžia iš to, kad taip jam sakė sandėlininkė (T. D.). Taip pat atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis Z. K., duodamas parodymus apylinkės teismo posėdžio metu, patvirtino tą aplinkybę, kad technika buvo išvaryta su žmonos (D. K.) žinia ir kad žmona paprašė T. D. dalyvauti technikos išvaryme, žodžiu, prižiūrėti, kad viskas vyktų tvarkingai. Iš to nuteistasis daro išvadą, kad, pagal su Z. K. ir T. D. parodymus, technika buvo išvežta D. K. žinant, o tai reiškia, kad turtas nebuvo pagrobtas prieš jo savininkės (valdytojos) valią. Tai, pasak nuteistojo, atitinka ir liudytojo K. K. teismo posėdžiu metu duotų parodymų dalį, kai jis nurodė, kad apie techniką nuteistieji su juo nesikalbėjo, tačiau pripažino žinojęs, kad išsiveš kai kurią techniką. Taip pat jis nurodė žinantis, kad V. M. su M. B. išsivežė purkštuvą sėjamąją, plūgą, nes buvo tokia kalba, kad išsiveš ir nubrauks tėvo skolas, tačiau nurodė ir tai, kad jis pats to nematė. Dėl prieštaringų liudytojos T. D. parodymų nurodo, kad iš byloje esančio policijos pareigūno 2010 m. lapkričio 4 d. rašyto tarnybinio pranešimo matyti, kad ji policijos pareigūnams netrukus po įvykio buvo nurodžiusi, kad apie technikos dingimą nieko nežino ir nematė, kas galėjo pasisavinti sėjamąją, plūgus, skutiką ir purkštuvus (1 t., 84 b. l.), nors po trejų metų nuo įvykio nurodė ne tik žinanti technikos dingimo aplinkybes, bet ir parodė mačiusi ir pažįstanti tai įvykdžiusius asmenis. Šios aplinkybės, kaip ir tai, kad D. K. pati buvo suinteresuota technikos „pradanginimu“, kad sumažintų vyro Z. K. skolas, liudytoja T. D. pas ją dirbo sandėlininke, o jos sūnus K. K., kaip ir duktė S. M. yra susiję su ja artimais giminystės ryšiais, vertinant visų jų duotų parodymų prieštaringumą, apeliantui leidžia pagrįstai abejoti jų duotų parodymų nuoširdumu ir objektyvumu. Nuteistojo įsitikinimu, visos anksčiau aptartos ir išanalizuotos aplinkybės rodo asmeninį D. K. ir jai artimų asmenų – K. K., S. M., T. D. – suinteresuotumą technikos pagrobimu ir to slėpimu, tai be nuteistojo M. B. žinios ir buvo įgyvendinta, o jis, siekiant pačiai D. K. ir jai artimiems asmenims išvengti atsakomybės, paverstas kaltininku. Dėl to, kas paminėta, apeliantas teigia, kad šiuo atveju, išskyrus nenuoseklius ir prieštaringus aptartų liudytojų, kurie, beje, turi suinteresuotumą apkalbėti nuteistąjį, parodymus, daugiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad būtent M. B. pagrobė jam inkriminuotą techniką, nėra. Be to, nurodo ir tai, jog aplinkybės, kad būtent nuteistieji pagrobė jiems inkriminuotą žemės ūkio techniką, išskyrus D. K. darbuotojos parodymus, kurie taip pat nėra nuoseklūs, daugiau nė vienas asmuo nepatvirtino, dingusi technika nėra rasta ir net nenurodytas bent apytikslis galimos nusikalstamos veikos padarymo laikas (2010 m. rugsėjo mėnuo), kad nuteistasis M. B. galėtų tiksliai paaiškinti, ką jis veikė būtent tą ar kitą dieną ir taip pagrįsti savo nekaltumą. Remiantis išdėstytais duomenimis bei vadovaujantis teisingumo principu, taip pat atsižvelgiant į Baudžiamojo įstatymo (BK 1 str.) bei baudžiamojo proceso įstatymo paskirtį (BPK 1 str.) – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, apelianto konstatuojama, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį neteisėtai ir nepagrįstai, ignoruojant byloje esančias aplinkybes ir taip iškreipiant baudžiamojo įstatymo prasmę, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 str. 3 d.). Be kita ko, nuteistasis atkreipia dėmesį ir į neaiškų M. B. veikos aprašymą, kuriame nurodyta tik tai, kad jis, veikdamas kartu su V. M., 2010 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš Z. K. ūkio teritorijos, pagrobė svetimą Z. K., UAB „P. F.“ ir „S. l.“ priklausantį turtą, ir jame net nenurodyti konkretūs M. B. veiksmai, apytikslis nusikalstamos veikos laikas, o tai, apelianto teigimu, nuosprendį daro nesuprantamą ir užkerta kelia tinkamai gintis. Dėl to mano, kad dėl pirmiau išdėstytų ir aptartų trūkumų, dėl kurių kaltinamas yra iš esmės ydingas, teismas negalėjo priimti šioje byloje aiškaus ir visiems suprantamo sprendimo. Nuteistojo nuomone, visi šie anksčiau aprašyti skundžiamo nuosprendžio trūkumai ir apylinkės teismo padaryti proceso pažeidimai dar kartą patvirtina, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių M. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ir, priešingai, visos šioje byloje esančios aplinkybės rodo, kad tik D. K. ir jos vaikai – K. K., S. M. – bei D. K. ūkio darbuotoja T. D., galėtų tiksliai paaiškinti ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis ir kur buvo išgabenta M. B. kaltinime nurodyta technika, kadangi atsižvelgiant į dingusios technikos gabaritus ji negalėjo dingti nepastebėta, o jos „pradanginimas“ vienareikšmiškai buvo naudingas tik D. K., kuri dingus vyrui turėjo daug skolų.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendis naikintinas, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas“. Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis)“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime taip pat konstatavo: „kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pirmiausia konstatuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas byloje esančių duomenų ir juos tik deklaratyviai išvardydamas, jų visiškai nevertino, neišdėstė net minimalių motyvų, pagrindžiančių nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas išvadas, neatliko nuteistųjų, liudytojų parodymų ir rašytinių byloje esančių duomenų analizės ir tokiu būdu, t. y. taip atsainiai nagrinėdamas bylą ir visiškai nevertindamas byloje esančių duomenų, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir taip suvaržė įstatymų garantuotas V. M. ir M. B. teises ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, o kartu ir teisingos bausmės paskyrimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės, ir nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą bei padarydamas anksčiau nurodytus pažeidimus, neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme.

Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012, Nr. 2K-222/2013, Nr. 2K-223/2013).

Konkrečios bylos duomenimis, V. M. ir M. B., nors ir atskirais kaltinimais, bet už vienos ir tapačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymą, nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2010 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, iš Z. K. ūkio teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) miestelyje (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, Z. K. pagal pirkimo-pardavimo sutartis ir finansinės nuomos (lizingo) sutartį, perduotą naudotis ir valdyti, didelės 545 752,23 Lt vertės turtą: UAB „P. F.“ priklausantį plūgą, „S. l.“ UAB priklausančius skutiką, purkštuvą, sėjamąją.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, turto pagrobimas (vagystė) – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo turto fizinis užvaldymas prieš turto savininko valią.

Šioje byloje faktiniais bylos duomenimis – apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiojo Z. K. parodymais (6 t., 11–15 b. l.), kai jis parodė, jog apie tai, kad kaltinamieji išvežė jam priklausančią žemės ūkio techniką – skustuvą, sėjamąją, plūgą, jam pasakė sandėlininkė T. D., nes ji tai matė, ir žmona D. K.. Tai, kad T. D. dalyvautų technikos išvaryme, jog prižiūrėtų, prašė jo žmona D. K., o technika buvo išvaryta su žmonos žinia; liudytoja apklaustos D. K. parodymais (6 t., 16–19 b. l.), kai ji paaiškino, kad vieną dieną grįžusi po pietų namo pamatė, kad vyrai į mašiną krauną trąšas, ir jau pakrautą skustuvą. Po kurio laiko sūnus K. (K.) jai pasakė, kad V. M. atidavė kompiuterį iš sėjamosios. Prieš tai su ja niekas nieko nebuvo suderinę. Kaip ir kada buvo išvežta kita technika, nežino, nes nematė. Suprato, kad pasiėmė techniką už skolas; liudytojo K. K. parodymais (6 t., 19–20 b. l.), kai ji parodė, kad apie techniką su juo niekas nekalbėjo, bet jis žinojo, kad išveš techniką. M. ir V. prašymu virtuvėje padėjo kompiuterius nuo purkštuvo ir sėjamosios, o paskui neberado, mano, kad jie pasiėmė. Žino, kad M. ir V. išsivežė purkštuvą, sėjamąją ir plūgą, ir dar norėjo išsivežti traktorių, bet niekas jiems neleido. Kas turėjo leisti nežino; liudytojos S. M. (6 t., 21–22 b. l.) parodymais, kai ji paaiškino, kad visa technika buvo išvežta vienu metu, ir, nors mama namuose buvo, tačiau niekas nieko nematė. liudytojos T. D. (6 t., 24–27 b. l.) parodymais, kai ji parodė, kad D. K. prašė jos prižiūrėti, kai buvo išvežama technika – skutikas, purkštuvas, sėjamoji ir plūgas. Kaltinamiesiems jos pasiteiravus, kur kompiuteriai nuo technikos, jie nuėjo jų ieškoti, kadangi namuose buvo K. K., jis pasakė kur kompiuteriai ir juos padavė V. M.. Technikos išvežimas D. K. nesukėlė nuostabos. Tai, kad technika buvo išvežta skoloms padengti jai sakė pati D. K.; – pirmiausia nustatyta tai, kad nors tuo metu, kai buvo išvežama technika liudytoja D. K. ir neigia buvusi namuose, tačiau kartu pripažino mačiusi jau pakrautą skustuvą, o liudytoja S. M. pradžioje taip pat teigusi, kad niekas nematė, kaip buvo išvežama technika, vėliau jau teigė, kad mama matė, jog techniką išvežė V.. Taip pat matyti ir tai, kad liudytoja D. K. pradžioje teigusi, kad su ja niekas nieko nebuvo derinęs dėl technikos išvežimo, vėliau savo parodymuose jau nurodė, kad ji technikos išvežti neliepė, tik pritarė jų siūlymui paimti už skolas, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ji technikos išvežti neleido (6 t., 127–128 b. l.), nors nukentėjusysis Z. K. patvirtino, kad technika buvo išvaryta su žmonos (D. K.) žinia. Antra, liudytojas K. K. taip pat parodė, kad apie techniką su niekuo nebuvo nekalbėjęs, nors kartu pripažino žinojęs, jog techniką išveš. Be to, K. K. neigė ne tik tiesiogiai padavęs V. M. ir M. B. kompiuterius nuo purkštuvo ir sėjamosios, tačiau ir tai, kad įvykio metu buvo namuose, nors liudytoja D. K. parodė, kad sūnus K. (K.) jai buvo sakęs, kad jis V. M. atidavė kompiuterį iš sėjamosios, o tai atitinka ir liudytojos T. D. parodymus, kad kaltinamiesiems jos pasiteiravus, kur kompiuteriai nuo technikos, jie nuėjo jų ieškoti, kadangi namuose buvo K. K., jis ir pasakė, kur kompiuteriai, ir juos padavė V. M.. Trečia, liudytoja T. D. apylinkės teismo posėdžio metu pripažino, kad D. K. buvo prašiusi jos prižiūrėti, kai buvo išvežama technika – skutikas, purkštuvas, sėjamoji ir plūgas, o technikos išvežimas D. K. nesukėlė nuostabos, nes tai, kad technika buvo išvežta skoloms padengti, jai sakė pati D. K.. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu T. D. jau teigė, kad su D. K. nebuvo kalbos apie tai, kad kas išsiveš techniką (6 t., 130–131 b. l.).

Be to, nagrinėtinoje situacijoje būtina pažymėti tai, kad dėl technikos dingimo į policiją kreipėsi ne D. K., o 2010 m. spalio 28 d. UAB „S. l.“ įgaliotas asmuo, kuris ir pranešė, kad Z. K. ūkyje nebėra žemės ūkio technikos (6 t., 116 b. l.). Nors, iš liudytojų D. K., K. K. ir T. D. parodymų yra aišku, kad jie žinojo tikslią technikos išvarymo (dingimo) datą, nepaisant to, nuteistiesiems inkriminuojama nusikalstama veika yra datuojama – 2010 m. rugsėjo mėnuo, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku. Tuo tarpu nuteistasis M. B. ir kitas nuteistasis V. M. viso teisminio bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir tapačiai teigė, kad jie jokiame technikos išvežime nedalyvavo ir tos technikos nematė (6 t., 28–30, 30–31 b. l.).

Taigi, iš šių aptartų prieštaringų duomenų yra aišku tik tai, kad D. K. parodymai prieštarauja ne tik jos pačios duotų parodymų turiniui, bet ir liudytojų T. D., S. M., Z. K. parodymams, o liudytojo K. K. parodymai prieštarauja liudytojos T. D. ir D. K. parodymams. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ne tik pati D. K., bet ir kiti kaip liudytojai šioje byloje apklausti asmenys, žinojo ir matė, kas ir kada išveš ir išvežė techniką. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad apie vagystę pranešė ne D. K., o „AB „S.“ atstovas 2010 m. spalio 28 d., kai nerado pas D. K. bankui priklausančios technikos, nors nuteistiesiems inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo laikas – 2010 m. rugsėjo mėnuo.

Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad kaltinamajame akte nurodytos M. B. ir V. M. nusikalstamos veikos aplinkybės neatitinka teismo posėdžių metu nustatytų aplinkybių, nes byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyti veiksmai nepatvirtina, kad nuteistiesiems inkriminuota nusikalstamą veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, būtų kvalifikuota tinkamai. Taigi kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų ir toks kaltinamojo akto prieštaringumas yra vertintinas kaip BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų pažeidimas.

Šioje susiklosčiusioje situacijoje pažymėtina tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos. Todėl apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva to padaryti negali, nes tam reikalingi atitinkamų proceso subjektų prašymai, kurių byloje nėra. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos reikalauja atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistųjų padėties, nepažeisdamas nuteistųjų teisės į gynybą, savo iniciatyva negali, todėl byla perduotina prokurorui.

Minėta, kad bylos nagrinėjimas suponuoja teismo pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Nesant tokios procesinės galimybės, kaltinamasis aktas nesudaro prielaidų vykdyti teisingumą, t. y. trukdo nagrinėti bylą.

Kartu atkreipiamas dėmesys, kad esminiai kaltinamojo akto turinio defektai suvaržo ir kaltinamųjų teisę į gynybą, nes pastarieji negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje. Taip suvaržoma ne tik kaltinamųjų teisė į gynybą, neužtikrinamos galimų nukentėjusiųjų, kitų proceso dalyvių teisės, tačiau formuojama ydinga, Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinkanti praktika, kai tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaiga) funkcijos nepagrįstai deleguojamos teisminei institucijai. Pastebėtina, kad pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą, šalinimas yra ne teismo, o už ikiteisminį tyrimą ir kaltinamąjį aktą atsakingos institucijos – prokuratūros – pareiga.

Kolegija, padariusi išvadą, kad byla turi būti perduodama prokurorui, nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinės instancijos teismas gali pažeisti bylą nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo nepriklausomumą, kai byla pagal naujai prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą bus perduota teismui.

Dėl to, kas pasakyta, skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą Nr. 1A-318-300/2014 perduoti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūrai.