Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, be intensyvios priežiūros, vietoje jos paskirti įpareigojimai: per visą bausmės vykdymo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val., jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas; pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme (40 parų arešto), bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės arešto bausmės pridedant dalį švelnesnės laisvės apribojimo bausmės, vieną arešto parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir S. K. paskirta subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta S. K. pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 28 d. nuosprendį visiškai atlikta arešto bausmė.

S. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus ją vykdyti, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 15 d. nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2023 m. vasario 5 d., apie 19.10 val., adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu, tyčia tampė L. K. už plaukų bei sudavė rankos kumščiu ne mažiau kaip keturis kartus į galvos sritį, spyrė į kojas, dėl ko nukentėjusioji jautė stiprų fizinį skausmą, bei sudavė ranka ne mažiau kaip vieną smūgį L. K. į kairę ranką, ir tokiu būdu smurtaudamas padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.7. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-31S/2012, 2K-205/2012, 2K- 177/2009, 2K-492/2913, 2K- 232/2014). Apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4-5 dalių ir 305 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliantas teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nurodo, kad nukentėjusioji smurtavo jo atžvilgiu, jis tik gynėsi, lauke jie apsistumdė ir buvo pargriuvę ant žemės, tačiau jokių smūgių jai nesudavė. Teigia, kad nukentėjusioji ranką susižalojo ne jų konflikto metu, o kitomis aplinkybėmis.

6. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, siekdama atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, bei išsiaiškinti nukentėjusiosios L. K. sužalojimų padarymo laiką ir mechanizmą atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) rengusią specialistę S. B., iš (duomenys neskelbtini) poliklinikos (duomenys neskelbtini) padalinio išreikalavo duomenis apie nukentėjusiosios kreipimąsi į gydymo įstaigą (dėl sužalojimo) laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 5 d. (3 t., b. l. 17, 20-22), taip pat papildomai išklausė nukentėjusiąją L. K. ir nuteistąjį S. K.:

Dėl įrodymų vertinimo

7. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, 2K-106-719/2023). Teismų praktikoje pažymima, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-303/2020).

8. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. K. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją ir ją sujungęs į visumą, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad S. K. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad S. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltės nuosekliai nepripažino, neigė smurtavęs prieš sutuoktinę. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas kilo namuose, nukentėjusioji pradėjo rėkauti, suplėšė jo apatinius, jis liepė pasitraukti, pastūmė ją. Nukentėjusioji išėjo iš namų, norėjo išvažiuoti. Jis išeidamas paskui nukentėjusiąją pasiėmė peilį, kad pradurti automobilio (kuris yra jo) padangą. Nukentėjusiosios nemušė (2 t., b. l. 71-80, 91-92). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, S. K. buvo išklausytas, jam buvo leidžiama pasisakyti pakankamai ir jis nebuvo tildomas, tačiau kelis kartus buvo nukreipiamas kalbėti apie įvykio aplinkybes ir atsakyti į konkretų užduotą klausimą (2024 m. vasario 8 d. posėdžio garso įrašas). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje jis paaiškino, kad susipyko, nukentėjusioji jam po kaklu pridėjo žirkles, suplėšė apatinius, jį smaugė. Norėjo paskambinti, bet ji buvo paėmusi jo telefoną. Jis išbėgo į kiemą pirmas, nukentėjusioji jį vijosi, vaikėsi ir stumdė, kad nepradurtų padangų. Pas jį atvykusi nukentėjusioji buvo sveika, ji dažnai skųsdavosi, kad darbe atsitrenkus atsiranda kraujosruvos (2 t., b. l. 145-150). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis paaiškino, kad nukentėjusioji su žirklėmis nuvertė jį ant lovos, prikišo žirkles prie kaklo ir sakė „papjausiu“, jį smaugė. Jis liepė atsiprašyti. Neatsiprašė. Pasakė, jog pradurs mašinos (kuri yra bendra) padangą, kad negalėtų išvažiuoti. Pasiėmė peiliuką, pirmas išbėgo ir dūrė į padangą, bet nepradūrė. Jie lakstė aplink automobilį, jį vaikėsi, kad nepradurtų padangos. Ji įsėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti, jis atsistojo priekyje. Ji pradėjo važiuoti ant jo, trenkėsi į kojas, o jis griuvo ant kapoto ir griebė už valytuvų. Tada ji išlipo iš automobilio ir vėl prasidėjo grumtynės. Jie stumdėsi ir jį vaikėsi. Jie buvo nukritę ant žemės. Ji griebdavo, lupdavo jo ranką ir mesdavo, kad nepradurtų padangos. Mano, kad sužalojimas ant rankos atsirado, kai jie stumdėsi ir ji jį vaikėsi aplink automobilį. Galėjo pasidaryti sužalojimą, kai atsitrenkė į mašiną. Neteisybė, kad spyrė į kojas, sudavė ne mažiau 4 smūgius į galvos sritį. Nukentėjusioji jam sudavė keletą smūgių (3 t., b. l. 26-32). Nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji smurtavo jo atžvilgiu, o jis gynėsi bijodamas, kad gali būti padurtas žirklėmis. Kambaryje smaugė jį. Lauke jis buvo užstojęs kelią nukentėjusiajai išvažiuoti su automobiliu, tačiau ji vis tiek važiavo jį partrenkė ir ant kapoto vežė iki 10 metrų. Sustabdžius automobilį perdūrė padangą. Ji iššoko iš automobilio ir smūgiavo kumščiais į krutinę, stūmė jį, o jis besigindamas stūmė ją atgal. Po šių pasistumdymų ir nukentėjusioji, ir nuteistasis buvo pargriuvę ant žemės, jokių smūgių jai nesudavė.

10. Nors neigiant kaltę nuteistasis nurodė, jog jokių smūgių nukentėjusiąją nesudavė, gynėsi nuo nukentėjusiosios, o nukentėjusioji galimai susižalojo jų stumdymosi, kritimo metu ar darbe dar iki analizuojamo įvykio, tačiau vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Nuteistojo argumentus, kad jis nukentėjusiajai smūgių nesudavė, gynėsi, o ji susižalojo jų stumdymosi, kritimo metu ar darbe, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13. Nukentėjusiosios L. K. parodymus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 18-19) ir ją rengusios specialistės S. B. parodymai apeliacinės instancijos teisme, kad nukentėjusiajai konstatuota poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu galimai užduotyje nurodytu laiku. Specialistė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad įvyko techninė klaida išvadoje nurodant sužalojimą datą 2023 m. vasario 7 d., kadangi užduotyje buvo nurodytas laikas 2023 m. vasario 5 d. Išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimas padarytas vienu ar daugiau trauminiais poveikiais, galėjo būti padarytas tiek dengiantis nuo suduodamų smūgių, tiek smūgio ar atsitrenkimo į kietus bukus daiktus metu. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama specialistė S. B. paaiškino, kad tyrimą atliko iš medicininių dokumentų, pagal gydytojos aprašymą. Surašyta, kad melsvos spalvos kraujosruva atitinka užduoties laiką, nes jeigu būtų senesnė kraujosruva, jos spalva keičiasi, žaliuoja, paskui geltonuoja kraštai. Iš karto po traumos kraujosruvos gali nesimatyti. Pagal įvykio aplinkybes ir pagal jos išvadą nėra kažkokių didelių neatitikimų. Toks sužalojimas galėjo atsirasti įvairiomis aplinkybėmis, tačiau užduotyje nurodytoms aplinkybėms neprieštarauja (3 t., b. l. 26-32).

14. Apeliaciniame skunde neigiant kaltę siekiama įrodyti, jog nukentėjusioji susižalojo kitomis aplinkybėmis, kitu laiku, ne 2023 m. vasario 5 d. Specialisto išvada ir apklausiama specialistė patvirtino, kad sužalojimas galimai padarytas 2023 m. vasario 5 d. (t. y. įvykio dieną), šią išvadą specialistė pagrindė kraujosruvos spalvos vertinimu, nurodė, kokie kraujosruvos spalvos kitimo požymiai rodytų, jeigu ji būtų buvusi padaryta anksčiau nei įvyko įvykis. Taip pat patvirtino, kad sužalojimas neprieštarauja užduotyje nurodytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti S. K. nurodomas aplinkybes, kad nukentėjusioji susižalojo darbe dar iki įvykio buvo išreikalauti duomenys apie nukentėjusiosios kreipimąsi į gydymo įstaigą. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad į gydymo įstaigą nukentėjusioji kreipėsi po įvykio, t. y. 2023 m. vasario 7 d. Nurodė, jog sumušė vyras, taip pat nurodė, kad skundžiasi viso kūno skausmais: ausies, pilvo, kairio dilbio, plaštakos, kairės kojos čiurnos (3 t., b. l. 20-21). Taigi duomenų, jog nukentėjusioji susižalojo darbe dar iki įvykio nėra, todėl šie teiginiai laikytini deklaratyviais. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme taip pat paneigė, jog susižalojo darbe. Tai, kad pagal specialisto išvadą ir specialistės paaiškinimus sužalojimas galėjo būti padarytas įvairiomis aplinkybėmis, nepaneigia, kad sužalojimas padarytas S. K. naudojant smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją L. K.. Aplinkybę, jog būtent nuteistojo veiksmais buvo sužalota nukentėjusioji patvirtina ne tik jos nuoseklūs parodymai, aptarta specialisto išvada ir specialistės paaiškinimai, kad neatitikimų, tarp užduoties ir nustatytų sužalojimų nėra, bet ir mažametės liudytojos S. K., kuri yra S. K. ir L. K. (duomenys neskelbtini), parodymai.

16. Kaip bylos įrodymų visumą patvirtinantys duomenys, kurie suteikia pagrindą teismui formuoti vidinį įsitikinimą vertinami ir nukentėjusiosios L. K. sesers L. S. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs ir atitinkantys rašytinius įrodymus. Liudytoja parodė, kad ji iškvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą, nes į jos sutuoktinio telefoną paskambino sesuo L. K. Per telefoną girdėjosi didžiulis triukšmas, sesuo šaukė, kad sudaužė automobilį, kad ją užmuš. Telefonu paskambino L. K. sūnui, kuris nurodė, kad tėvas (S. K.) mušė mamą (L. K.) ir dar muša, o S. K. yra automobilyje (1 t., b. l. 92-93). Teisiamajame posėdyje liudytoja nurodė, kad sesuo paskambino jos sutuoktiniui, ji girdėjo telefone triukšmą. Sesuo sakė, kad S. K. grasiną ją užmušti, sugadinti automobilį, kad pradurs padangas. Ji telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Paskambino jų sūnui N. K., jis pasakojo, kad tėtis muša mamą, kad sesuo S. K. slepiasi automobilyje (2 t., b. l. 162-164). Taigi, šios liudytojos parodymai atitinka bylos įrodymų visetą, ji telefonu girdėjo vykstantį konfliktą, pranešė apie tai policijos pareigūnams. Bendrojo pagalbos centro skambučio įrašo apžiūros protokolas patvirtina, kad L. S. paskambinusi nurodo, jog skambino sesuo, mušasi su buvusiu vyru, šaukia, kad mašiną sudaužė, padangas pradūrė (1 t., b. l. 55-57). Be to, N. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino teisiamojo posėdžio metu, patvirtina, kad S. K. buvo automobilyje, vėliau jie nuėjo į namus. Jis taip pat nurodė ir liudytoja S. K. matė tėvų konfliktą. O tai atitinka liudytojos L. S. parodymus.

17. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos specialiosios parengties skyriaus specialisto 2023 m. vasario 5 d. tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, kad atvykus policijos pareigūnams S. K. buvo agresyvus, smurtą patyrusio asmens būklė – akivaizdi baimė (1 t., b. l. 34-37), taip pat suteikia pagrindą teismui aptartų įrodymų visumoje formuoti vidinį įsitikinimą ir spręsti, kad S. K. buvo agresyviai nusiteikęs.

19. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su S. K. ir L. K. santykiais ir kitais konfliktais (kad ji jau tris metus dažnai atvyksta pas S. K. ir jie intymiai bendrauja, kad jai atvažiavus kyla konfliktai, ką patvirtina I. K. teiginys atvykus pareigūnams, jog pirma trenkia į veido sritį, o nukentėjusioji vis tiek atvyksta), šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinimui įtakos nedaro, su analizuojamu įvykiu nėra susiję, todėl atmetami kaip nepagrįsti ir nėra pagrindo apklausti liudytojus, kurie tokias aplinkybes patvirtintų.

Dėl būtinosios ginties

20. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017).

21. Įvertinus bylos įrodymų visumą nustatyta, kad konfliktas kilo namuose. Tačiau aplinkybės, susijusios su žirklėmis, apatinių suplėšymu, smaugimu nebuvo nustatytos, policijos pareigūnai tokių aplinkybių taip pat neužfiksavo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad namuose kilusio konflikto metu nukentėjusioji atliko nuteistojo atžvilgiu šiuos smurtinius veiksmus nuo kurių jis gynėsi ir tai teisiamajame posėdyje patvirtino girdėjusi jo motina I. K., tačiau S. K. motina I. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tik tai, jog girdėjo, kaip sūnus liepė atsiprašyti, tačiau nurodė, jog nežino/negirdėjo už ką turėjo atsiprašyti (2024 m. vasario 8 d. posėdžio garso įrašas). Nustatyta, kad po šio konflikto namuose nukentėjusioji su dukra ėjo į lauką, norėjo išvažiuoti. Taigi, situacija namuose jau buvo pasibaigusi ir S. K. nebuvo jokio realaus gresiančio pavojingo kėsinimosi. Apeliaciniame skunde grindžiant būtinosios ginties buvimą lauke nurodoma, kad S. K. vežė ant automobilio kapoto, sustabdžiusi automobilį iššoko iš automobilio ir smūgiavo jam kumščiais į krutinę, stūmė jį. Vis dėlto, vertinant situaciją lauke per būtinosios ginties prizmę matyti, jog nuteistasis siekė, kad nukentėjusioji neišvažiuotų, gadino automobilį, nukentėjusiajai stumiant jį nuo automobilio, bandant išvažiuoti, jis smurtavo, buvo užšokęs ant automobilio kapoto. Nuteistojo elgesys lauke, automobilio gadinimas, smurtiniai veiksmai negali būti vertinami kaip gintis, jo elgesys buvo agresyvus, o ne gynybinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. K. bet kada galėjo atsitraukti, tačiau gadino automobilį, nukentėjusiajai bandant sulaikyti nuo didesnės žalos automobiliui ir prieš ją smurtavo.

22. Apibendrinat daroma išvada, kad nuteistasis buvo agresyvus, pats išėjo į lauką, gadino automobilį, nukentėjusiajai įlipus į jį ir bandant išvažiuoti, užšoko ant jo kapoto, smurtavo prieš nukentėjusiąją (smurtą ir automobilio gadinimą patvirtino nukentėjusioji, liudytoja S. K., sužalojimas nustatytas specialisto išvadoje). Tuo tarpu duomenų apie S. K. padarytus sužalojimus nėra. Būtinoji gintis galima tik esant pavojingam kėsinimuisi, o šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

Dėl bausmės individualizavimo

23. S. K. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad S. K. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą. Įvertino, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas du kartus teistas, baustas administracine tvarka. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagrįstai nebuvo nustatyta, sunkinančiomis atsakomybę aplinkybėmis pagrįstai pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, bei tai, kad jis nusikalto, būdamas recidyvistas. Atsižvelgė ir į tai, kad pakankamai ilgą laiką darbo veiklos nevykdo. Teismas teigiamai įvertino, kad prižiūri nepilnametį vaiką, juo rūpinasi ir auklėja, tačiau neigiamai įvertino tai, kad jo elgesiui neabejotinai įtakos daro žalingas alkoholio vartojimas. Taip pat teismas pagrįstai ir teisingai įvertinęs neigiamą įvykio aplinkybes, ankstesnius teistumus ir skirtą griežtą bausmę, kurie jo elgesio pozityvia linkme nepaskatino, nusprendė skirti laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą vidurkiui, be intensyvios priežiūros, bei skyrė įpareigojimus. Taip pat pagrįstai ir teisingai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu subendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta arešto. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą, bendrinimą ir keitimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 ir 63, 65 straipsnių reikalavimų pažeidimų, S. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. liepos 15 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį ar nuosprendį pakeisti, nėra pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.