Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Cinino ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, tai yra laikydamasis apeliaciniame skunde apibrėžtų nagrinėjimo ribų bei nepablogindamas nuteistojo padėties, ir padarė šias išvadas.

6. Dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ginčijamo nuosprendžio išvadomis, kad byloje yra pagrindas konstatuoti nuteistajam inkriminuotą ir pirmosios instancijos teismo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nuteistasis J. R. K. apeliaciniame skunde savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visiškai pripažįsta, jos teisinės kvalifikacijos neginčija, kelia tik skirtos bausmės tinkamumo klausimą, o būtent prašo skirti jam švelnesnę bausmę, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes jis pripažino savo kaltę, bei kitas jo nurodytas aplinkybes.

7. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Pirmosios instancijos teismas J. R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra konstatuojama tik tuomet, kai teismas nustato bent vieną iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis Nr. 2K-412/2014 ir kt.). Taigi, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra būtina sąlyga norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kaltininko prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tai parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-130/2007, 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-51-648/2019 ir kt.).

10. Nors nuteistasis J. R. K. apeliaciniame skunde teigė savo kaltę pripažinęs visiškai, vis tik jo duoti parodymai to nepatvirtina. Proceso pirmosios instancijos teisme metu J. R. K. nepripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, o būtent, kad keturių automobilio ,,BMW 530 touringe“ ratų pagrobimo jis nebaigė dėl aplinkybės, nepriklausančios nuo jo valios, nes jį pamatė įvykio liudytojas P. Ž. Nuteistasis tvirtino, kad baigti nusikaltimą jam niekas nesutrukdė, jis savanoriškai atsisakė jį baigti dėl skaudančios galvos. Atsižvelgus į BK 23 straipsnio nuostatas minėta nuteistojo nepripažinta aplinkybė laikytina esmine, nes nagrinėjamu atveju tik ją konstatavus nuteistojo veiksmai gali būti pripažinti nusikalstamais.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepatikėjo kaltinamojo versija, jog niekas jam netrukdė baigti nusikalstamos veikos ir iš įvykio vietos jis pasišalino savo noru dėl skaudančios galvos, ir apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pozicijai. Liudytojo P. Ž. parodymai, juos patvirtinantys nukentėjusiojo E. G. parodymai, nustatytas įvykio laikas, situacija, tolimesni nuteistojo veiksmai patvirtina, kad J. R. K. iš įvykio vietos pasišalino nebaigęs pradėto nusikaltimo būtent dėl to, kad liudytojas P. Ž. pastebėjo jo veiksmus, privažiavo savo automobiliu prie pat jo ir ketino skambinti telefonu pagalbos. Būtent po to nuteistasis skubiai susidėjo įrankius ir pasišalino iš įvykio vietos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šių nustatytų faktinių aplinkybių nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, tad yra nenuoseklus. Todėl spręstina, kad pagrindo išvadai, jog nuteistasis pilnai pripažino kaltę, nėra, tad pirmosios instancijos teismas, nekonstatuodamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

12. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. R. K. bausmę, laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Buvo atsižvelgta į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, taip pat į pagrįstai nustatytą 1 atsakomybę sunkinančią aplinkybę – J. R. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat atsižvelgta į byloje esančius duomenis apie J. R. K. ankstesnius teistumus bei patraukimą administracinėn atsakomybėn (T. 1, b. l. 56-61, 44-55). Iki nagrinėjamos veikos padarymo J. R. K. buvo teistas dvylika kartų, taip pat ir už analogiškų nusikaltimų veikų padarymą. Nagrinėjamą nusikaltimą padarė nepraėjus nei metams po anksčiau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek paskirtos neilgos trukmės ir netgi ilgesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės nepadarė J. R. K. teigiamos įtakos, nes jis ir toliau nusikalsdavo. Jis taip pat daug kartų baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už nusižengimus nuosavybei, skiriamų baudų nemoka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamų veikų darymas J. R. K. yra tapęs gyvenimo būdu, jis nedaro jokių teigiamų išvadų, oficialiai niekur nedirba, nesistengia gyventi dorai. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo už pasikėsinimą padaryti tyčinį nesunkų nusikaltimą paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, taip pat ženkliai mažesnis už vidurkį jos dydis – 10 mėnesių, negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta bausmė. BK 54 straipsnio 2 dalies bei kitos baudžiamojo įstatymo nuostatos, susijusios su bausmės paskyrimu, nėra pažeistos.

13. Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pakankamas pagrindas keisti ar naikinti 2019 m. liepos 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, tad jis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo J. R. K. apeliacinį skundą atmesti.